Epikūrizmas (gr. ἐπικούρειος – Epikoureismos): menas gyventi be baimės ir skausmo. Žodis kildinamas iš senovės graikų filosofo Epikūro (gr. Ἐπίκουρος) vardo, kuris tiesiogiai reiškia „pagalbininką“ arba „sąjungininką“. Ši filosofinė kryptis gimė Atėnuose kaip praktinis gidas, padedantis žmogui pasiekti laimę per du esminius dalykus: kūno skausmo nebuvimą (aponia) bei sielos ramybę (ataraxia). Daugelis šiandien žodį „epikūrininkas“ klaidingai sieja su prabangiu maistu, brangiu vynu bei nesibaigiančiomis pramogomis. Tačiau tikrasis mokymas buvo gerokai kuklesnis, gilesnis, labiau orientuotas į dvasinę higieną.
Epikūras tikėjo, kad didžiausia kliūtis laimei yra ne materialinių gėrybių trūkumas, o nepagrįstos baimės bei nerealūs troškimai. Jis pabrėžė, kad žmogui tereikia patenkinti pagrindinius, natūralius poreikius. Duona, vanduo, saugi pastogė ir pokalbiai su draugais yra viskas, ko reikia pilnatvei. Filosofas savo sode įkūrė bendruomenę, kurioje buvo vertinamas paprastumas, intelektualiniai mainai, tarpusavio pagarba. Jis vengė besaikio lėbavimo, nes suprato, kad po trumpalaikio didelio malonumo dažnai seka dar didesnis fizinis ar dvasinis diskomfortas.
Viena svarbiausių epikūrizmo dalių yra santykis su mirtimi ir religija. Filosofas teigė, kad baimintis mirties yra visiškai nelogiška: kol mes esame, mirties nėra, o kai ji ateina, mūsų jau nėra, todėl jokio susidūrimo neįvyksta. Šis mąstymas turėjo išlaisvinti žmones nuo egzistencinio nerimo bei dievų bausmės baimės. Epikūrininkai tikėjo, kad visata susideda iš atomų bei tuštumos, todėl dievai, net jei jie ir egzistuoja, nesikiša į žmonių gyvenimus. Toks požiūris leido asmeniui visą dėmesį sutelkti į vienintelį tikrą turtą – dabarties akimirką.
Ši filosofija moko džiaugtis mažais, bet tikrais dalykais. Tai gali būti rytinė ramybė, gera knyga arba pasivaikščiojimas gamtoje. Epikūrizmas skatina vengti politinių intrigų, tuščios garbės troškimo, socialinio statuso vaikymosi, nes šie dalykai atneša daugiau streso nei tikros naudos. Gyventi nepastebimam, bet apsuptam ištikimų bendraminčių, yra didžiausia laisvė, kurią gali pasiekti mąstantis žmogus. Tai nėra egoizmas, tai – išmintingas savo energijos taupymas tam, kas iš tiesų teikia džiaugsmą ir nekelia kančios.
Bažnyčios kova su malonumu ir kiti gyvenimo džiaugsmo šaukliai
Krikščionių bažnyčia epikūrizmą ilgus šimtmečius vertino itin priešiškai bei laikė jį viena pavojingiausių erezijų. Viduramžių teologams ši filosofija atrodė nepriimtina, nes ji neigė Dievo apvaizdą, sielos nemirtingumą ir baimę prieš pomirtinį teismą. Dantė Aligjeris (it. Dante Alighieri) savo garsiajame kūrinyje „Dieviškoji komedija“ (it. Divina Commedia, parašytame XIV a. pradžioje) epikūrininkus patalpino į šeštąjį pragaro ratą. Ten jie kankinasi degančiuose atviruose karstuose, nes tikėjo, kad siela miršta kartu su kūnu. Bažnyčios tėvai, tokie kaip Šv. Augustinas, teigė, kad Epikūro pasekėjai yra „pilvo vergai“, nes jų siekis išvengti skausmo kirtosi su krikščionišku kančios aukštinimu bei pasiaukojimu.
Greta epikūrininkų egzistavo dar radikalesnė grupė – kirenikai (gr. Κυρηναϊκοί). Šią mokyklą IV a. pr. m. e. įkūrė Aristipas (gr. Ἀρίστιππος) Kirenės mieste, dabartinėje Libijoje. Jei Epikūras vertino ramybę ir saiką, tai Aristipas skelbė gryną hedonizmą. Jis mokė, kad didžiausias gėris yra dabarties akimirkos fizinis malonumas, o žmogus privalo valdyti aplinkybes taip, kad jos teiktų džiaugsmą čia ir dabar. Kirenikai tikėjo, kad praeities prisiminimai ar ateities planai neturi jokios vertės, todėl vienintelis protingas kelias yra maksimalus mėgavimasis pojūčiais.
Renesanso epochoje italų humanistas Lorenzo Valla (1407–1457) savo drąsiame veikale „Apie malonumą“ (lot. De Voluptate) bandė reabilituoti šias idėjas. Jis teigė, kad krikščioniškas rojus iš esmės yra aukščiausia malonumo forma, o Dievas sukūrė pasaulį tam, kad žmogus jame džiaugtųsi. Valla ginčijo, kad malonumo siekimas yra prigimtinis ir teisingas reiškinys, o ne nuodėmė. Šis mąstymas padėjo pamatus moderniam požiūriui į asmeninę laimę kaip pagrindinį žmogaus gyvenimo tikslą.
Istorija rodo, kad šalia griežtų dogmų visuomet egzistavo bendruomenės, kurios gyvenimo prasmę matė per radikalų džiaugsmą, kūniškus malonumus bei žaidimą. Šios grupės dažnai tapdavo rakštimi bažnyčiai ir valstybei, nes jų laisvė griaudavo baimės bei paklusnumo pamatus.
Ekstazė, vynas ir dvasinis maištas
Vienas seniausių pavyzdžių – Dioniso kultai (gr. Dionysiakoi). Šie senovės Graikijos džiaugsmo šaukliai garbino Dionisą – vyno, ekstazės bei teatro dievą. Jų ritualai, vadinami bachanalijomis, buvo skirti išsilaisvinti iš socialinių pančių per muziką, šokį, gėrimą bei seksualinį laisvumą. Dalyviai tikėjo, kad pasiekę ekstazės būseną jie tiesiogiai susijungia su dievybe, o kasdienis moralės kodeksas tuo metu nustoja galiojęs. Tai nebuvo tiesiog lėbavimas, o sąmoningas būdas nusimesti visuomenės primestus kaukes ir grįžti prie laukinės, prigimtinės laisvės.
Viduramžiais, kai krikščionybė spaudė Europą į griežtus rėmus, atsirado goliardai (lot. Goliardi). Tai buvo klajojantys studentai bei dvasininkai, kurie rašė satyrinę poeziją, šlovino vyną, azartinius žaidimus ir erotinę meilę. Jų žymiausias palikimas – rankraštis „Carmina Burana“. Goliardai savo dainose atvirai tyčiojosi iš bažnyčios godumo ir aukštino užeigų kultūrą, teigdami, kad prie lošimo stalo ar lovoje žmogus yra arčiau tiesos nei klūpėdamas šaltoje celėje. Jie gyveno šia diena, laikydami sėkmę ir malonumą vienintelėmis vertybėmis, kuriomis verta pasitikėti.
Dar paslaptingesni buvo borboritai (gr. Borborianoi), IV a. gnostikų grupė, kurios pavadinimas kilęs iš žodžio „purvas“. Jie tikėjo, kad dvasia yra tiek šventa, jog jokie kūniški veiksmai negali jos suteršti. Jų ritualai apėmė sakralizuotą seksualinę laisvę bei malonumo siekimą, atmetant visas pasninko ar abstinencijos taisykles. Borboritai manė, kad geriausias būdas pažinti Dievą yra pilnavertis mėgavimasis materialiu pasauliu, nes tik taip galima suprasti visatos įvairovę.
XVIII a. Didžiojoje Britanijoje išgarsėjo „Pragaro ugnies klubas“ (angl. Hellfire Club). Tai buvo aristokratų bei įtakingų politikų susibūrimai, kurių šūkis skelbė: „Daryk ką nori“. Nariai rinkdavosi apleistuose vienuolynuose ar požemiuose, kur rengdavo puotas, parodijuodavo religines apeigas bei mėgaudavosi prabanga ir moterų draugija. Jiems tai buvo būdas pademonstruoti savo intelektualinę laisvę bei panieką veidmainiškai visuomenės moralei. Panašią filosofiją vėliau perėmė Thelema (gr. Thelema) – Aleisterio Crowley suformuotas mokymas, kurio pagrindinis įstatymas teigė, kad „Daryti tai, ką nori, yra visas Įstatymas. Meilė yra įstatymas, meilė pagal valią“. Šis judėjimas pabrėžė asmeninį malonumą ir seksualinę magiją kaip priemones pasiekti aukštesnę sąmonės būseną.
Šie judėjimai, nors ir skirtingi, dalijosi viena idėja – žmogus neturi kankintis dėl neaiškios ateities ar mistinių pažadų. Jie rinkosi „Hilton“ atitikmenis savo laikuose, nes suprato, kad dabarties akimirka yra vienintelis dalykas, kurį mes iš tikrųjų turime.
Senovės džiaugsmo misterijos ir rytietiškas materializmas
Antikos pasaulyje religija ne visada buvo susijusi su rimtimi. Sabazio kultas bei vėlyvosios orfikų šakos naudojo muzikinį transą bei šokį kaip būdą ištrūkti iš kasdienybės pančių. Atio ir Kybelės misterijose ritmas tapdavo raktu į džiaugsmo būseną, o Isidės šventės garsėjo spalvingomis procesijomis, kuriose religinis pamaldumas susiliedavo su grynu gyvenimo džiaugsmu.
Rytuose laisvamanybė suklestėjo dar anksčiau. Indijos Charvaka (arba Lokajata) mokykla buvo stulbinamai radikali: jos atstovai teigė, kad nėra jokio pomirtinio gyvenimo, o vienintelis protingas tikslas yra mėgautis jusliniais malonumais. Jie sakydavo: „Kol gyveni, gyvenk linksmai; skanauk lydytą sviestą, net jei tektų skolintis“. Panašią kryptį puoselėjo Kamašastra tradicijos, kuriose meilės menas buvo laikomas ne nuodėme, o dvasine bei estetine vertybe. Kinijoje daoistinė seksualinė alchemija (fangzhongshu) malonumą pavertė mokslu – čia kūno džiaugsmas buvo vertinamas kaip gyvybinės energijos ir ilgaamžiškumo šaltinis.
Viduramžių maištas ir egzotiška ekstazė
Net ir tamsiausiais bažnyčios dominavimo laikais egzistavo grupės, atmetusios visus suvaržymus. Turlupinai bei radikalios beghardų šakos skelbė, kad pasiekęs vienybę su Dievu žmogus tampa laisvas nuo bet kokių moralinių draudimų. Jie tikėjo, kad dvasinė laisvė tiesiogiai reikalauja kūniškų tabu atmetimo. Literatūroje šį idealą įamžino François Rabelais savo aprašytame Telemo vienuolyne, kurio vienintelė taisyklė buvo: „Daryk, ką nori“. Tai tapo simboliu laisvai bendruomenei, kuri remiasi ne baime, o džiaugsmu ir abipuse pagarba.
Afrikos ir Amerikų tradicijose, tokiose kaip Ošuno ar Shango kultai, džiaugsmas yra šventas. Jorubų tikėjime Ošun įkūnija upių saldumą, grožį ir erotinę meilę. Čia šokis bei būgnų ritmas nėra tik pramoga, tai – dvasinė praktika, kurioje kūno ekstazė tampa tiesioginiu ryšiu su dievybėmis (orishas). Panašiai Candomblé ar Santería ritualuose kūno džiaugsmas laikomas dieviškos energijos išraiška, o ne nuodėme.
Modernus hedonizmas ir dvasinis žaidimas
Šiuolaikiniame pasaulyje šias tradicijas tęsia naujosios religijos. Wicca (ypač Gardnerio tradicija) aukština kūno natūralumą bei seksualinę laisvę, gamtos ciklų šventimą paversdama džiaugsmo šaltiniu. Discordianizmas į religiją žvelgia per humorą ir žaidimą, teigdamas, kad chaosas bei kūrybiškumas yra tikrosios dvasinės vertybės. Raelianizmas ar Visų pasaulių bažnyčia (Church of All Worlds) kūnišką artumą bei asmeninę laimę laiko sakraliais dalykais, atmesdami bet kokią kaltę dėl malonumo siekimo.