Meridiana

Viduramžių krikščioniškoje demonologijoje tamsa nebuvo vienintelė vieta, kurioje tykojo pavojai. Nors dauguma sukubų – naktinių gundytojų – lankydavo vyrus jų sapnuose, egzistavo viena itin savita ir pavojinga būtybė, veikusi pačiame dienos šviesos įkarštyje. Tai Meridiana. Jos vardas kyla iš lotyniško žodžio meridies (vidurdienis), ir ji priklauso paslaptingai „vidurdienio demono“ (daemon meridianus, taip pat daemone meridiano) kategorijai. Tarptautinėje tradicijoje ši būtybė vadinama angl. Meridiana, Noonday Demon, lot. Daemonium Meridianum, pranc. démon méridien, vok. Mittagsdämon, it. demone meridiano. Jei naktiniai demonai naudojosi žmogaus nesąmoningumu, tai Meridiana kėsinosi į žmogaus sielą tada, kai jis būdavo budriausias, bet kartu ir labiausiai išsekęs nuo dienos kaitros.

Vidurdienio demonas: Nuo Psalmių iki vienuolynų celių

Sąvoka „vidurdienio demonas“ pirmą kartą pasirodo lotyniškame Vulgatos Biblijos vertime, 90-oje psalmėje (91-oje šiuolaikiniuose vertimuose), kurioje minimas „vidurdienį naikinantis demonas“. Viduramžių teologai, ypač dykumos tėvai, tokie kaip Evagrijus Pontietis (IV a.) ir Jonas Kasianas, šį vaizdinį pavertė dvasine diagnoze.

Jų aprašymuose vidurdienio demonas pasireikšdavo ne kaip pabaisa, o kaip klampi dvasinė būsena – acedija (dvasinis sąstingis, nuobodulys, liūdesys). Vienuoliams tai būdavo sunkiausias paros metas: saulė stovi aukščiausiai, karštis tampa nepakeliamas, laikas tarsi sustoja, o malda nebeteikia džiaugsmo. Būtent šioje dvasinėje dykumoje pasirodydavo Meridiana.

„Vidurdienio demonas yra pats sunkiausias iš visų. Jis užpuola vienuolį apie ketvirtą valandą [pagal antikinį laiką – apie vidurdienį] ir apsupa jo sielą, sukeldamas pasibjaurėjimą vieta, kurioje jis gyvena, ir pačiu gyvenimo būdu.“ – rašė Evagrijus Pontietis traktate „Apie aštuonias piktas mintis“.

Meridianos gundymo menas: Šviesos ir proto iliuzija

Priešingai nei naktiniai sukubai, kurie dažnai buvo siejami su gaivališka aistra ir tamsa, Meridiana veikė subtiliau. Ji buvo intelektualinio ir dvasinio gundymo meistrė. Jos pasirodymas vidurdienio šviesoje simbolizavo tai, kad nuodėmė gali atrodyti aiški, logiška ir netgi „teisinga“.

• Pasirodymas: Ji būdavo vaizduojama kaip nepaprasto grožio, aukštuomenės moteris, spinduliuojanti ramybe ir išmintimi.
• Metodas: Meridiana negundė vien tik kūnu. Ji gundė ambicijomis, žiniomis ir galia. Ji pasinaudodavo žmogaus nuovargiu ir nusivylimu, siūlydama „lengvesnį kelią“ arba žadėdama atskleisti visatos paslaptis, kurios esą padėtų pasiekti sėkmę čia, žemėje.

Popiežius Silvestras II: Garsiausia akistata istorijoje

Viena ryškiausių ir labiausiai intriguojančių istorijų apie Meridianą nukelia mus į viduramžių Ispaniją, kur jaunas ir ambicingas vienuolis Gerbertas iš Oriljako (būsimasis popiežius Silvestras II) karštligiškai ieškojo antikinės išminties. Pasakojama, kad Meridiana jam pasirodė ne tamsiame sapne, o akinančioje vidurdienio saulėje, kai jis, išsekęs nuo studijų, prisėdo pailsėti po alyvmedžiu. Ji pasirodė kaip kilminga moteris, spinduliuojanti ramybe, ir pasiūlė jam ne tik savo meilę, bet ir stebuklingą piniginę, kuri niekada neištuštėdavo, kol jis likdavo jai ištikimas. Ši istorija pabrėžia Meridianos, kaip „vidurdienio demonės“, prigimtį – ji gundė ne aklu geismu, o šaltu, logišku skaičiavimu ir žemiška sėkme, paversdama dvasininką priklausomą nuo materialios prabangos ir slaptų mokslų, kurie kitiems mirtingiesiems atrodė kaip gryna magija.

Kita legenda pasakoja apie klastingą Meridianos „pagalbą“ Gerbertui jau tapus popiežiumi. Ji neva padovanojo jam magišką bronzinę galvą-orakulus, kuri vidurdienį, saulės spinduliams pasiekus tam tikrą kampą, prabildavo ir atsakydavo į svarbiausius klausimus. Kai popiežius paklausė, ar jam lemta mirti nepasiekus Jeruzalės, orakulas užtikrintai atsakė: „Taip“. Silvestras II nusiramino, manydamas, kad mirtis dar toli, nes jis niekada neplanavo piligrimystės į Šventąją Žemę. Tačiau mirtis jį užklupo pačioje Romoje, kai jis vidurdienį aukojo mišias nedidelėje bažnyčioje, pavadintoje „Šventuoju Kryžiumi Jeruzalėje“. Legenda sako, kad tą akimirką, kai saulė pasiekė zenitą, popiežius tarp altoriaus dūmų išvydo triumfuojančią Meridianą, kuri atėjo atsiimti savo skolos, primindama, kad demonų pranašystės visada turi dvigubą dugną, o vidurdienio šviesa gali apakinti labiau nei pati giliausia naktis.

Meridiana prieš naktinius sukubus

Psichologinė interpretacija

Šiuolaikiniu požiūriu Meridianos vaizdinys yra geniali viduramžių psichologinė įžvalga. Tai, ką jie vadino „vidurdienio demonu“, mes šiandien galėtume pavadinti egzistencine krize arba perdegimu. Tai momentas, kai žmogus, pasiekęs savo karjeros ar pastangų „vidurdienį“, staiga pajunta, kad viskas yra veltui, ir tampa pažeidžiamas pagundoms viską mesti arba ieškoti greitų, bet destruktyvių sprendimų.