Lotyniška frazė Dies irae pažodžiui reiškia „Rūstybės diena“. Tai vienas garsiausių viduramžių liturginių himnų, skirtų Paskutinio teismo temai. Jo žodžiai vaizdingai ir grėsmingai aprašo paskutinę žmonijos dieną, kai Dievas ateis teisti gyvųjų ir mirusiųjų, o visa kūrinija drebės prieš Jo teisingumą. Himno pavadinimas kilęs iš pirmųjų eilučių: „Dies irae, dies illa“ – „Rūstybės diena, ta diena“.
Šio kūrinio autorystė ilgą laiką buvo priskiriama įvairiems vienuoliams, bet dažniausiai minimas XIII amžiaus pranciškonas Tomas Celanietis. Nepaisant nežinomos kilmės, himnas greitai išplito po visą Vakarų Europą ir tapo pagrindine Requiem mišių, skirtų mirusiesiems, dalimi. Viduramžiais žmonės gyveno nuolatiniame mirties ir teismo sąmoningume, todėl tokia poezija atitiko jų pasaulėvaizdį: ji priminė, kad kiekvieno laukia neišvengiama akistata su Dievo teisingumu.
Himno struktūra paremta stipria ritmine tvarka ir vaizdingais apokaliptiniais vaizdais. Aprašoma, kaip trimitas pažadins mirusiuosius iš kapų, kaip visa žmonija stos prieš Teisėją, kurio teismas yra griežtas, bet kartu lydimas gailestingumo prašymų. Nors eilės kupinos baimės ir dramatizmo, jose slypi ir tikėjimas išgelbėjimu – prašoma Kristaus užtarimo, kad nusidėjėlis rastų malonę.
Šimtmečiais Dies irae turėjo didžiulę įtaką ne tik liturgijai, bet ir kultūrai. Jo tekstas buvo įtrauktas į Requiem mišias, kurios buvo giedamos per laidotuves, taip pat per Visų sielų dieną. Klausydamiesi šio himno žmonės jausdavo dvasinį sukrėtimą ir priminimą apie atsakomybę už savo gyvenimą.
Renesanso ir baroko laikais Dies irae įkvėpė daugybę kompozitorių. Savo muzikiniuose kūriniuose jį panaudojo Mozartas, Verdi, Berliozas, Lisztas ir kiti. Mozarto „Requiem“ ir Verdžio „Requiem“ drąsios orkestrinės interpretacijos suteikė himnui tokį dramatizmą, kad jis tapo ne tik bažnytinės, bet ir koncertinės kultūros dalimi. XIX–XX amžiuje Dies irae motyvas imtas naudoti netgi pasaulietinėje muzikoje, filmuose, literatūroje, siekiant sukurti grėsmės, mirties ar likimo pojūtį.
Šis himnas įėjo į kolektyvinę sąmonę kaip archetipinis apokaliptinis tekstas. Jo eilutės buvo cituojamos Dantės „Dieviškojoje komedijoje“, vėliau – modernioje poezijoje. Net šiandien, kai liturgijoje po II Vatikano susirinkimo Dies irae nebėra privaloma Requiem mišių dalis, jis išlieka vienu labiausiai atpažįstamų ir jaudinančių krikščioniškosios tradicijos kūrinių.
Dies irae yra ne tik viduramžių poezijos šedevras, bet ir universali žmogaus baimės bei vilties išraiška. Jis liudija, kad mirties ir teismo klausimai buvo, yra ir liks esminiai visų laikų žmogui. Tai priminimas, kad tikėjimo kelionė neatsiejama nuo atsakomybės ir vilties, jog gailestingumas galiausiai nugali net ir rūstybės dieną.
Rūstybės diena
Rūstybės diena, ta diena,
pasaulį pavers pelenais,
kaip liudijo Dovydas ir Sibila.
Koks siaubas bus ateity,
kai Teisėjas ateis griežtai
išnarstyti visas paslaptis!
Trimitas nuostabiu garsu
per kapus visoj žemėj sklis
ir visus šauks prie Sosto.
Mirtis ir gamta nustėrs,
kai sukils visa kūrinija
atsakyt Teisėjui.
Bus atnešta knyga rašyta,
kurioje viskas užrašyta,
pagal ją pasaulis bus teisiamas.
Kai Teisėjas sės soste,
kas slapta buvo – paaiškės,
ir niekas neliks neatkeršyta.
O Dieve, didybės Viešpatie,
šviesusis Trejybės spindesy,
sujunk mus su palaimintaisiais.
Ką aš vargšas tada sakysiu?
Kokį užtarėją šauksiuos,
jei net teisusis vos saugus?
Karaliau baisios didybės,
kuris išgelbsti be atlygio,
gelbėk mane, gailestingumo šaltini.
Atsimink, švelnusis Jėzau,
kad dėl manęs ėjai šiuo keliu:
nepražudyk manęs tą dieną.
Ieškodamas manęs pavargai,
ant kryžiaus kentėdamas atpirkai –
te nebūna veltui toks vargas.
Teisingas keršto Teisėjau,
suteik dovaną atleidimo
prieš atskaitos dieną.
Dejuoju kaip kaltinamasis,
kaltės gėda veidą raudonina:
pasigailėk maldautojo, Dieve.
Tas, kurs atleido Marijai,
ir išklausė ant kryžiaus latrą,
man irgi suteikei viltį.
Mano maldos nevertos,
bet Tu, gerasis, būk maloningas –
kad amžinoj ugny nedegčiau.
Tarp avių man vietą duok,
nuo ožių atskirk mane,
pastatyk dešinėje pusėje.
Kai prakeiktieji nutildyti
į aštrias liepsnas bus pasmerkti,
pašauk mane su palaimintaisiais.
Klūpėdamas nuolankiai prašau,
mano širdis – pelenų gniužulas:
globok mane mano pabaigoje.
Ašarų diena bus ta diena,
kai iš pelenų sukils žmogus,
kad stotų prieš Teisėją kaltas –
pasigailėk jo, Dieve!
Mielasis Jėzau, Viešpatie,
suteik jiems amžiną atilsį. Amen.
O Dieve, didybės Viešpatie,
šviesusis Trejybės spindesy,
sujunk mus su palaimintaisiais. Amen.