Apie Nimfų urvą – tas Porfirijaus iš Tyro mistinis komentaras, parašytas apie 270 m. po Kr. Romoje, kai neoplatonizmas maišėsi su senovės mitais kaip vynas su vandeniu. Originalus graikiškas pavadinimas Περὶ τοῦ ἐν Ὀδυσσείᾳ τῶν Νυμφῶν ἄντρου (Peri tou en Odysseia tōn Nymphōn antrou), angliškai On the Cave of the Nymphs in the Odyssey, lietuviškai … [Skaityti toliau…]
Eneados (graik. Devynetai) – tas neoplatonizmo šedevras, kurį Porfirijus iš Tyro pavertė struktūruotu dievų žemėlapiu, sutvarkydamas savo mokytojo Plotino chaotiškas paskaitas į šešias grupes po devynis traktatus, tarsi pitagoriečių magija būtų įpynusi skaičius į realybę – tiksliai šeši devynetai, 6×9, nes „ennea” reiškia devynis, o šeši – harmonijos ir pusiausvyros simbolis, primenantis, kad pasaulis pulsuoja … [Skaityti toliau…]
Porfirijus iš Tyro – tas finikietis neoplatonikas, gimęs apie 234 m. po Kr., o užgesęs 305 m. Romoje – buvo Plotino ištikimas mokinys, redagavęs „Eneadas” ir sukūręs veikalą, kuris pavertė vegetarizmą dievišku keliu. Jo traktatas, originaliai griekiškai vadinamas Περὶ ἀποχῆς ἐμψύχων (Peri apochēs empsychōn), angliškai žinomas kaip On Abstinence from Animal Food. Lietuviški variantai: Apie … [Skaityti toliau…]
Patrologia Orientalis (lot. „Rytietiškoji patrologija“) – tai didžiulė mokslinė serija, skirta Rytų krikščionių Bažnyčios Tėvų ir rašytojų tekstams. Pradėta leisti 1903 metais Paryžiuje, ji tebėra vienas svarbiausių šaltinių tyrinėjant ankstyvąją krikščionybę Artimuosiuose Rytuose, Sirijoje, Armėnijoje, Egipte ir Etiopijoje. Serija apima originalius tekstus (sirų, koptų, armėnų, gruzinų, arabų, etiopų kalbomis) su prancūziškais vertimais, įvadais ir komentarais. … [Skaityti toliau…]
Antikos laikotarpis (graikų ir romėnų kultūros nuo VIII a. pr. Kr. iki V a. po Kr.) buvo pilnas mitų, kurie maišėsi su praktiniais stebėjimais. Vienas ryškiausių – bugonija (gr. bougonia – „jaučio gimimas“), idėja, kad bitės gali spontaniškai gimti iš pūvančio jaučio kūno. Šis mitas nebuvo tik folkloras: jis atspindėjo senovės supratimą apie gyvybės kilmę, … [Skaityti toliau…]
Plinijus Vyresnysis (Gaius Plinius Secundus, 23–79 m. po Kr.) buvo romėnų rašytojas, mokslininkas ir karininkas, žuvęs per Vezuvijaus išsiveržimą 79 metais, gelbėdamas draugus. Jo pagrindinis veikalas – Natūralioji istorija (Historia naturalis), parašytas lotyniškai 77 metais ir skirtas imperatoriui Titui. Tai 37 knygų enciklopedija, apimanti viską nuo astronomijos iki medicinos, zoologijos ir mineralogijos. Plinijus rinko žinias … [Skaityti toliau…]
Cistersų vienuolis ir mistikas Bernardas Klervietis (Bernardus Claraevallensis, 1090–1153), vienas įtakingiausių viduramžių teologų, traktate „De Diligendo Deo“ („Apie Dievo meilę“, PL 182, 979) aprašė keturis meilės laipsnius – dvasinės kelionės pakopas, kuriomis žmogaus meilė pamažu išsivalo nuo savimeilės ir virsta gryniausia dieviška meile. Šis veikalas parašytas popiežiui Inocentui II, tačiau kupinas asmeninės patirties ir išpažintinio … [Skaityti toliau…]
Geriau būti asilu, nešiojančiu auksą, negu liūtu, nešiojančiu šiaudus. Šį posakį ištarė Šv. Jeronimas (Hieronymus Stridonensis) – vienas iš keturių didžiųjų Vakarų Bažnyčios Tėvų, žinomas kaip lotyniško Biblijos vertimo „Vulgatos“ autorius. Citata randama jo 22-ajame laiške, skirtame Eustochijai, jaunos moters dvasiniam gyvenimui ir skaistybės idealui aptarti. Leidinyje Patrologia Latina (PL 22, 408) šis sakinys pateikiamas … [Skaityti toliau…]
„Patrologia Latina“ – tai didžiulis XIX a. šaltinių rinkinys, sudarytas ir išleistas prancūzų teologo bei leidėjo Jacques-Paul Migne (1800–1875). Tai ne vienas kūrinys, o visa biblioteka – 221 tomas, išleistas 1844–1855 m. (vėliau papildytas dar keliais indeksų tomais). „Patrologia Latina“ (trumpinamas PL) – tai lotyniškų krikščionių autorių raštų antologija, apimanti laikotarpį nuo Tertuliano (II a.) … [Skaityti toliau…]
Žodis „idioma“ slepia savyje tikrą kalbos lobyną – tai tie keisti, kartais juokingi posakiai, kurie skamba kaip mįslė, bet vietiniams žmonėms reiškia kažką visiškai kasdieniško. Senovės graikai, kurie prieš tūkstančius metų Atėnuose ginčydavosi turguje: vienas sako „laikyti liežuvį už dantų“, o kitas puikiai supranta, kad tai ne apie dantų priežiūrą, o apie tylėjimą. Būtent iš … [Skaityti toliau…]
„Sezamai, atsiverk!“ – šie žodžiai, tarti su paslaptingu aidu, akimirksniu perkelia į olą, pilną aukso ir brangakmenių, kur plėšikai slepia grobį. Tai ne šiaip užkeikimas, o slaptažodis, simbolizuojantis prieigą prie uždrausto, stebuklingą atvėrimą ir žinių galią. Iš pasakos „Ali Baba ir 40 plėšikų“ frazė tapo kultūros ikona – nuo vaikų animacijos iki technologijų metaforos, primindama, … [Skaityti toliau…]
„Vaskiči“ (arba „vas ki hop“) – tai populiarus lietuviškas rankų žaidimas, kilęs iš senovės Azijos ir praturtintas europietiškais elementais. Tai ciklinis lažybų mechanizmas, kur žaidėjai vienu metu parodo ženklus pirštais, o laimi tas, kurio ženklas „nugali“ kitus pagal nustatytas taisykles. Žaidimas žinomas tūkstantmečiais, naudojamas ginčams spręsti, pramogai ar net rimtiems sprendimams – nuo vaikų kiemo … [Skaityti toliau…]