Vibracijos samprata įvairiose dvasinėse ir filosofinėse tradicijose aiškinama skirtingai, tačiau dažniausiai ji reiškia gyvybinės ar dvasinės energijos būseną, pagal kurią viskas juda, kinta ir sąveikauja. Tai nėra mokslinė sąvoka, o metafora, kuria religijos ir meditacinės praktikos bando apibūdinti subtilius žmogaus ar pasaulio būsenų pokyčius. Hermetizmas Hermetinėje filosofijoje teigiama, kad visata kyla iš proto, todėl visa … [Skaityti toliau…]
Korpuskulė – tai mažytė dalelė, atomas ar subatominė struktūra, laikoma materijos pagrindiniu vienetu. Pats žodis kilęs iš lotyniško „corpusculum“, reiškiančio „mažas kūnas“ (iš corpus – „kūnas“ + mažybinė priesaga -culum). Korpuskulės sąvoka turi ilgą ir įdomią istoriją – ji žymi kelių amžių mokslo ir filosofijos virsmus nuo metafizikos iki šiuolaikinės fizikos. Senovės mąstytojai, tokie kaip … [Skaityti toliau…]
Žodis transmutacija kilęs iš lotynų kalbos transmutatio – „pakeitimas“, „perkeitimas“ (trans – „per, anapus“ + mutare – „keisti“). Iš pradžių šis terminas buvo vartojamas alchemijoje, kur reiškė siekį paversti paprastus metalus tauriaisiais, pavyzdžiui, šviną – į auksą. Tačiau hermetinėje filosofijoje, ypač Kibalione, transmutacija įgauna dvasinę prasmę: tai sąmonės virsmas, vidinis žmogaus perkeitimas iš žemesnės būsenos … [Skaityti toliau…]
Kumulipo – tai senovinis havajų kūrinys, mitinis pasaulio sukūrimo himnas (oli), vienas iš svarbiausių Polinezijos žodinės tradicijos tekstų. Žodis Kumulipo reiškia „tamsos pradžia“ arba „sukūrimas iš tamsos“ (kumu – pradžia, šaltinis; lipo – giluma, tamsa). Šis himnas pasakoja, kaip iš pirminės tamsos kilo visata, žemė, gyvybė, dievai ir galiausiai žmonės. Kūrinyje susipina kosmologija, genealogija ir … [Skaityti toliau…]
Žodis doksologija (gr. doxología, iš doxa – „šlovė“ ir lógos – „žodis, kalba“) reiškia šlovinimo formulę arba maldos pabaigos giesmę, kurioje išreiškiama garbė Dievui. Tai seniausia liturginė forma, aptinkama tiek krikščioniškose, tiek kitų religijų tradicijose. Krikščionybėje doksologija tapo neatsiejama kasdienės maldos ir liturgijos dalimi, išreiškiančia padėką ir ištikimybę Dievui. Doksologija yra trumpa garbinimo išraiška, sakoma … [Skaityti toliau…]
Serat Kalatidha – tai vienas garsiausių Javos poezijos ir kebatinan filosofijos kūrinių, parašytas apie 1860 m. poeto ir pranašo Ranggawarsita (Raden Ngabehi Ranggawarsita, 1802–1873). Autorius buvo paskutinis didysis pujangga keraton – karališkasis poetas Surakartos rūmuose – ir laikomas paskutiniu klasikinės Javos išminčiumi, kuris savo eilėse siekė sutaikyti žlungančio pasaulio chaosą su amžina vidine tiesa. Pavadinimas … [Skaityti toliau…]
Žodis kebatinan kilęs iš javiečių kalbos žodžio batin, kuris reiškia vidinį, dvasinį, paslėptą, sielinį. Pridėjus priešdėlį ke- ir priesagą -an (kurios javiečių kalboje kuria abstrakčius daiktavardžius), gaunama reikšmė „vidiškumas“, „dvasinė būsena“ arba tiesiog „vidinis kelias“. Taigi, kebatinan pažodžiui reiškia „tai, kas priklauso vidui“ – priešingybė lahir („išoriniam, materiališkam“). Indoneziečių pasaulėžiūroje tai yra dvasinė dimensija, kur … [Skaityti toliau…]
Kakawin Rāmāyaṇa – tai senoji javiečių kalba (kawi) parašyta „Rāmājanos“ versija, vienas iš garsiausių ir svarbiausių literatūros kūrinių Pietryčių Azijoje. Ji yra Ramos epinės poemos perdirbinys, kilęs iš originalios sanskrito „Rāmājanos“, priskiriamos Valmiki, tačiau adaptuotas senovės Javos salos kultūrai ir religiniam pasaulėvaizdžiui. Lietuviškai tinkamiausias pavadinimas būtų: „Javiečių Rāmājana“ arba tiksliau „Rāmājana kakavino stiliumi“. Šis kūrinys … [Skaityti toliau…]
Jātaka – tai senovės budistinių pasakojimų rinkinys, Pali kanono Khuddaka Nikāyoje sudarantis atskirą Jātakos dalį. Pasakojimai perteikia Budos ankstesnius gimimus, kai jis vadinamas bodhisatva, ir rodo, kaip per daugybę gyvenimų brandinamos dorybės: dosnumas, savitvarda, kantrybė, ištvermė, meditacija ir išmintis. Žodis jātaka pali kalboje reiškia gimimą, tad kiekviena istorija – tarsi moralinė genealogija, vedanti į nušvitimą. … [Skaityti toliau…]
Kasāyapāhuda – tai vienas iš svarbiausių digambarų džainizmo tekstų, priskiriamas prie seniausių po Mahaviro užrašytų šventraščių. Pavadinimas sanskrito kalba reiškia „Aistros pašalinimas“ (kasāya – aistra, emocinis nešvarumas; pāhuda – išlaisvinimas, pašalinimas, atsisakymas). Šis kūrinys sudaro porą su Ṣaṭkhaṇḍāgama („Šešių dalių Agama“) – abu laikomi pagrindiniais digambarų kanono tekstais, paaiškinančiais sielos ir karmos sąveiką. Džainizmas, kuriam … [Skaityti toliau…]
Ṣaṭkhaṇḍāgama – tai vienas svarbiausių digambarų džainizmo šventraščių, laikomas jų kanoninės literatūros pagrindu. Pavadinimas sanskrito kalba reiškia „Šešių dalių Agama“ (ṣaṭ – šeši, khaṇḍa – dalis, āgama – mokymas, perduotas žodis). Šis kūrinys – seniausias išlikęs digambarų raštas, parašytas po to, kai, jų įsitikinimu, originalios Mahaviro Agamos buvo prarastos. Džainizmas, kuriam priklauso digambarai, yra senovės … [Skaityti toliau…]
Digambarai – tai viena iš dviejų pagrindinių džainizmo šakų, kurios pavadinimas sanskrito kalba Digambara reiškia „apsisiautęs dangumi“. Šis pavadinimas simbolizuoja visišką atsisakymą nuo nuosavybės ir pasaulietinių dalykų – digambarų vienuoliai vaikšto nuogi, nes tiki, kad tik taip žmogus gali pasiekti tikrąją laisvę nuo prisirišimų. Džainizmas, kuriam priklauso digambarai, yra senovės Indijos religija, mokanti, kad visos … [Skaityti toliau…]