Manitai – tai dvasinės būtybės ir gyvybės jėgos, kurias garbino delavarai, algonkinai, cree, ojibvai ir kitos Šiaurės Amerikos tautos. Šis žodis kilęs iš algonkinų kalbos šaknies manitou ir reiškia „dvasinę galią“, „slaptą jėgą“ arba „gyvybės esmę“. Manitai nebuvo laikomi atskirais dievais, o veikiau gyvomis Kūrėjo energijos išraiškomis, pasireiškiančiomis visoje gamtoje. Šiaurės Amerikos tautų pasaulėžiūroje nebuvo … [Skaityti toliau…]
Delavarai – viena seniausių Šiaurės Amerikos tautų, priklausanti didžiajai algonkinų kalbų šeimai. Jie gyveno rytinėje žemyno pakrantėje – dabartinėse Delavero, Pensilvanijos, Naujojo Džersio ir Niujorko teritorijose. Europiečiai juos pavadino Delavarais pagal Delavero upę ir baroną de la Warr, kurio vardu ši upė buvo pavadinta XVII amžiuje. Tačiau patys jie vadino save Lenape arba Lenni-Lenape, tai … [Skaityti toliau…]
Algonkinai – viena didžiausių ir plačiausiai paplitusių Šiaurės Amerikos indėnų tautų grupių, apėmusi daugybę genčių nuo Atlanto vandenyno pakrantės iki Didžiųjų ežerų. Tai ne viena tauta, o kalbinė šeima, kuriai priklausė ojibvai, cree, delavarai, abenakiai, lenapai, ottavos, mi’kmakai, saugai ir kitos gentys. Juos jungė bendra kalbų šaknis ir panašus pasaulėvaizdis – pagarba žemei, dvasinei gyvybei … [Skaityti toliau…]
Huronų tikėjime Didysis Kūrėjas – Ha-wen-ne-yu (dar vadinamas Hahnenyu arba Hawenio) – yra aukščiausia dvasinė būtybė, pasaulio pradžios ir gyvybės šaltinis. Jis buvo suvokiamas ne kaip tolimas valdovas, o kaip gerasis dvasinis Tėvas, kurio valia tvarko visą kūriniją – nuo žvaigždžių dangaus skliaute iki mažiausios sėklos žemėje. Didžiuoju Kūrėju – Ha-wen-ne-yu – pirmiausia tikėjo huronai … [Skaityti toliau…]
Huronai – viena iš senųjų Šiaurės Amerikos tautų, kurios istorija glaudžiai susijusi su pirmaisiais krikščionių misionieriais, ypač su jėzuitais. Jie gyveno dabartinėje Kanados Ontarijo provincijoje, netoli Huronų ežero, iš kur ir kilo jų europietiškas pavadinimas. Patys save jie vadino Wendat arba Wyandot, kas reiškia „tautos žmonės“ ar „sąjungos žmonės“. Tai buvo išsilavinusi, taikinga ir dvasine … [Skaityti toliau…]
Irokėzai – viena iš labiausiai išsivysčiusių ir įtakingiausių Šiaurės Amerikos tautų sąjungų, dar iki europiečių atvykimo sukūrusi unikalų politinį ir religinį pasaulį. Jie patys save vadino Haudenosaunee, tai reiškia „Ilgojo namo žmonės“. Šis pavadinimas atspindi jų gyvenimo būdą – bendruomeniškumą, šeimos ryšius ir darną su gamta. Irokėzų sąjunga susiformavo dar prieš Kolumbo keliones, maždaug XV … [Skaityti toliau…]
Trečiojo amžiaus krizė – tai laikotarpis nuo maždaug 235 iki 284 metų, kai Romos imperija patyrė vieną giliausių sukrėtimų savo istorijoje. Nors iš pirmo žvilgsnio tai buvo politinė ir ekonominė krizė – nuolatiniai valdžios perversmai, pilietiniai karai, barbarų įsiveržimai ir infliacija – religinėje plotmėje šis laikotarpis buvo dar gilesnis: žmonių pasaulėžiūra, tikėjimas ir požiūris į … [Skaityti toliau…]
Posakis „Bažnyčios sėkla“ (lotyniškai semen est sanguis Christianorum – „krikščionių kraujas yra Bažnyčios sėkla“) yra viena iš labiausiai įsišaknijusių ankstyvosios krikščionybės minčių. Ji išreiškia paradoksą: kuo labiau Bažnyčia buvo persekiojama, tuo stipresnė ji tapo. Frazė priskiriama Tertulianui, Šiaurės Afrikos rašytojui, gyvenusiam II–III amžiuje. Jis buvo vienas pirmųjų krikščionių apologetų – žmonių, kurie gindavo tikėjimą prieš … [Skaityti toliau…]
Žalioji kankinystė krikščionybėje reiškia tikėjimo liudijimą per savanorišką atgailą, asketišką gyvenimą ar ištvermę gyvenimo išbandymuose, nesusijusiuose su tiesioginiu persekiojimu ar kraujo praliejimu, skirtingai nei raudonoji (mirtis už tikėjimą) ar baltoji (kančios, tremtis) kankinystės. Ši kankinystės forma, simboliškai siejama su žalia spalva, atspindinčia augimą, atsinaujinimą ir viltį, pabrėžia dvasinę kovą ir atsidavimą Dievui per kasdienį gyvenimą, … [Skaityti toliau…]
Baltoji kankinystė krikščionybėje reiškia tikėjimo liudijimą per kančias, persekiojimus ar savanorišką atsižadėjimą žemiškų malonumų, tačiau be kraujo praliejimo, skiriasi nuo raudonosios kankinystės, kuri siejama su mirtimi. Ši kankinystės forma, pavadinta balta dėl tyrumo ir nekaltybės simbolikos, apima gyvenimą, pašvęstą Dievui per asketizmą, tremtį, kalėjimą ar kitus išbandymus, išlaikant tvirtą tikėjimą. Baltoji kankinystė pabrėžia vidinę auką … [Skaityti toliau…]
Raudonoji kankinystė krikščionybėje reiškia gyvybės auką dėl tikėjimo į Kristų, kai žmogus pasirenka mirtį, užuot išsižadėjęs Dievo, o jo kraujas tampa tikėjimo liudijimu, dažnai vaizduojamu raudona spalva, simbolizuojančia pralietą kraują. Ši kankinystės forma, skirtingai nei baltoji (asketiškas gyvenimas) ar žalioji (tremtis ar atgaila), yra tiesioginė auka, atspindinti Jėzaus kryžiaus kančią. Šv. Augustinas pabrėžė, kad kankinį … [Skaityti toliau…]
Žodis „martyrius“ (lot. martyr, gr. μάρτυς – „liudytojas“) krikščionybėje apibūdina žmogų, kuris dėl savo tikėjimo į Dievą patyrė persekiojimą, kančias ar net mirtį, bet išliko ištikimas savo įsitikinimams. Martyriai yra ne tik krikščioniškosios tradicijos šerdis, bet ir galingas tikėjimo, drąsos ir aukos simbolis. Graikiškas žodis μάρτυς iš pradžių reiškė „liudytojas“, žmogus, kuris paliudija tiesą, dažnai … [Skaityti toliau…]