Salaminas – tai sala netoli Atėnų, turėjusi didelę strateginę ir simbolinę reikšmę senovės Graikijoje. VII a. pr. Kr. ji tapo ginčytinu objektu tarp Atėnų ir Megaros, o jos kontrolė reiškė politinę galią ir prestižą. Šiame kontekste pasirodė vienas ankstyviausių politinės poezijos pavyzdžių – Solono „Salamino elegija (eilėraštis)“. Solonas, garsus Atėnų įstatymų leidėjas, politikas ir poetas, … [Skaityti toliau…]
Enkratitai (gr. ἐγκρατεῖς, enkrateis, iš žodžio ἐγκράτεια – „susivaldymas, savitvarda“) buvo ankstyvosios krikščionybės asketinis sąjūdis, iškilęs II amžiuje, greičiausiai Sirijoje arba Mažojoje Azijoje. Jų įkūrėju laikomas Tacianas Sirietis (Tatianus Syrus) – tas pats, kuris parašė „Diatessaron“ ir buvo Justino Kankinio mokinys. Žodis enkrateia Naujajame Testamente reiškia dvasinį susivaldymą, vieną iš Šventosios Dvasios vaisių (Gal 5,23). … [Skaityti toliau…]
Septyni išminčiai (gr. οἱ ἑπτὰ σοφοί, lot. Septem Sapientes Graeciae) – tai grupė legendinių graikų mąstytojų, valstybės veikėjų ir moralistų, gyvenusių VII–VI a. pr. Kr. Jų vardai tapo išminties, saiko ir pilietinės atsakomybės simboliu. Nors tiksli septynių sąrašų sudėtis skiriasi, visose tradicijose jie laikomi graikų mąstymo pamatu – žmonėmis, kurie sujungė politinę praktiką su moraline … [Skaityti toliau…]
Diatesaronas (gr. Diatessaron, „Evangelijų harmonija“) yra II a. Tatiano sudarytas keturių kanoninių evangelijų sujungimas į vieną nuoseklų pasakojimą. Šis kūrinys buvo skirtas skaitytojui pateikti vientisą Jėzaus gyvenimo ir mokymo istoriją, pašalinant pasikartojimus ir suderinant skirtingų evangelistų pasakojimų seką. Diatesaronas ilgą laiką buvo pagrindinis Sirijos krikščionių liturginis tekstas, o jo struktūra atskleidžia, kaip ankstyvosios bendruomenės suprato … [Skaityti toliau…]
Žmogaus gyvenimą nuo seniausių laikų bandyta struktūruoti pagal skaičius, ieškant jame kosminės tvarkos atspindžio. Vienas ryškiausių modelių – 7×10, arba dešimt septynerių metų laikotarpių, apimančių viso 70 metų gyvenimą. Ši schema siejama su graikų poetu Solonu ir gydytoju Hipokratu, o jos šaknys – pitagoriškoje numerologijoje, kur septynetas laikomas šventu skaičiumi, jungiančiu dvasią (3) ir materiją … [Skaityti toliau…]
Sekmadienio šventimas – tai ne vien religinė tradicija, o visos žmogaus kultūros ritmas, giliai įsišaknijęs seniausiuose pasaulio tekstuose. Jo ištakos siekia žydų Šabatą – septintąją dieną, kai, pasak Pradžios knygos, Dievas pailsėjo nuo savo darbų ir palaimino laiką. Iš čia kilo visa septynių dienų savaitės struktūra, kurią vėliau perėmė ir krikščionybė, suteikdama jai naują prasmę … [Skaityti toliau…]
Taboro šviesa reiškia dievišką šviesą, kurią Kristus atskleidė savo mokiniams ant Taboro kalno, kai pasikeitė jų akivaizdoje. Evangelijos pagal Matą (17,1–8), Morkų (9,2–8) ir Luką (9,28–36) pasakoja, kad Jėzus užkopė į kalną kartu su trimis apaštalais – Petru, Jokūbu ir Jonu – ir ten „jo veidas sužibo kaip saulė, o drabužiai tapo balti kaip šviesa“. … [Skaityti toliau…]
Skaičius šeši religijoje ir filosofijoje nuo seniausių laikų laikomas ypatingu – tai tvarkos, pilnatvės ir kūrinijos skaičius. Jis žymi pusiausvyrą tarp dangaus ir žemės, tarp vyriškojo ir moteriškojo prado, tarp pradžios ir pabaigos. Šešetas nuolat pasirodo šventuose tekstuose – nuo Senosios Sandoros iki Korano, nuo žydų kabalos iki pitagorinės numerologijos. Pitagoriečiai, kaip rašo Aristoteles „Metafizikoje“ … [Skaityti toliau…]
„De Opificio Mundi“ – tai vienas reikšmingiausių Filono Aleksandriečio (apie 20 m. pr. Kr. – 50 m. po Kr.) filosofinių traktatų, parašytas graikų kalba. Lietuviškai kūrinys paprastai vadinamas „Apie pasaulio sukūrimą“ arba „Apie pasaulio sukūrimo tvarką“. Tai pirmasis iš Filono penkių vadinamųjų „Mozaikinių komentarų“, kuriuose jis interpretuoja Pradžios knygą filosofiniu būdu. Traktatas sukurtas Aleksandrijoje, helenistinės … [Skaityti toliau…]
Arianų ginčai buvo vienas lemtingiausių įvykių ankstyvosios krikščionybės istorijoje. Jie kilo IV amžiaus pradžioje ir keletą šimtmečių ardė Bažnyčios vienybę, o kartu formavo jos teologinę kalbą. Šių konfliktų centre stovėjo paprastas, bet viską keičiantis klausimas: kas yra Kristus? Arius, Aleksandrijos kunigas, mokė, kad Sūnus nėra amžinas kaip Tėvas, bet yra pirmasis Dievo kūrinys – „laikas … [Skaityti toliau…]
„Patrologia Latina“ – tai milžiniškas lotyniškos krikščioniškosios literatūros rinkinys, vienas svarbiausių šaltinių visai Vakarų teologijos, filosofijos ir kultūros istorijai. Lietuviškai šis veikalas vadinamas „Lotynų Bažnyčios Tėvų raštais“, „Lotynų tėvų raštija“ arba „Lotyniškųjų Bažnyčios Tėvų raštų rinkiniu“. Tai nėra pavienė knyga, o visa biblioteka – 217 tomų, išleistų XIX amžiaus viduryje Paryžiuje. Rinkinio sudarytojas – Jacques-Paul … [Skaityti toliau…]
Aristotelis, nors gyveno keturis šimtmečius prieš Kristų, tapo vienu iš svarbiausių intelektinių šaltinių, per kurį Ortodoksų Bažnyčia formavo savo teologinę kalbą – nuo Kapadokijos tėvų iki Palamos. Aristotelio logika padėjo ortodoksijai kalbėti tiksliau, bet kartu kėlė pavojų – per didelis racionalumas grasino ištirpinti paslaptį teoretiniuose terminuose. Jo logika ir metafizika nebuvo priimtos tiesiai iš antikos … [Skaityti toliau…]