Rapa Nui salos vėjai, atskriejantys iš Ramiojo vandenyno gelmių, neša ne tik druską, bet ir senovės balsus – tarp jų garsiausiai šnabžda Makemake, dievas, kuris iš molio ir vėjo suformavo pirmuosius žmones. Jo akys, išraižytos uolose kaip milžiniškos akiduobės, stebi vandenyno bangas, lyg primindamos, kad kiekvienas potvynis – tai jo rankų prisilietimas. Čia, kur moai … [Skaityti toliau…]
Toli Ramiajame vandenyne, kur vėjas nuo bangų neša akmens dulkes, o moai statulos žvelgia į horizontą, klestėjo paslaptingas Rapa Nui pasaulis. Velykų salos gyventojai – rapanujiečiai – kūrė tikėjimą, kuriame dvasios, protėviai ir gamtos jėgos susiliejo į vieną gyvą audinį. Tai nebuvo religija su šventraščiais ar dogmomis, o veikiau išgyventas ryšys su žeme, akmeniu, jūra … [Skaityti toliau…]
Bodhgajos istorija – tai dvasinio žmogaus gimimas. Čia, ant Neranžaros upės kranto, Sidharta Gautama, būdamas trisdešimt penkerių, sustojo po bodhi medžiu, pavargęs nuo septynerių metų klajonių ir beviltiškų asketizmo bandymų. Tų metų jis nešvaistė veltui – tai buvo kelionė nuo karališkojo rūmo iki miškų, nuo prabangos iki visiško bado. Jis išėjo iš Kapilavastu rūmų palikęs … [Skaityti toliau…]
Mulivai katedra, dar vadinama Nekaltojo Prasidėjimo katedra, yra pagrindinė katalikų šventovė Samojos sostinėje Apijoje. Jos istorija siekia XIX amžių, kai misionieriai atvyko į salyną skleisti krikščionybės. Pirmasis akmuo buvo pašventintas 1852 metų gruodžio 8 dieną, švenčiant Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo šventę. Statybas prižiūrėjo prancūzų kunigai Pierre ir Jacques Bataillonai. Darbas nebuvo lengvas – statybas … [Skaityti toliau…]
Čia kalbama apie šv. Ignaco Lojolos autobiografiją, dar vadinamą „Piligrimo pasakojimas“ arba „Piligrimo užrašai“. Tai XVI amžiaus tekstas, kurį užrašė Ignaco bičiulis Luisas Gonçalvesas da Câmara, o pats šventasis jį diktavo pasakojimo forma. Knygoje Ignacas ne klajoja po Rusiją su „Philokalia“, o keliauja po Europą ir Šventąją Žemę, apmąstydamas savo atsivertimą, dvasines kovas ir Jėzaus … [Skaityti toliau…]
„Piligrimo pasakojimai“ – tai XIX amžiaus vidurio rusų ortodoksų literatūros perlas, žinomas originaliu pavadinimu „Откровенные рассказы странника духовному своему отцу“ (Otkrovennye rasskazy strannika dukhovnomu svoyemu ottsu), kas reiškia „Atviri piligrimo pasakojimai savo dvasiniam tėvui“. Angliškai jis vadinamas „The Way of a Pilgrim“ arba „The Pilgrim’s Tale“, o lietuviškai dažniausiai – „Piligrimo kelias“ arba tiesiog „Piligrimo … [Skaityti toliau…]
„Περὶ Προσευχῆς“ (Perì Proseuchēs) – tai vienas intymiausių ir brandžiausių Evagrijaus Pontiečio kūrinių, parašytas apie 390–395 metus Kellijų dykumoje Egipte. Lotyniškas pavadinimas: „De Oratione“. Angliški pavadinimai: „On Prayer“, „Chapters on Prayer“. Lietuviški atitikmenys: „Apie maldą“, kartais – „Malda be vaizdinių“. Tai nėra ilgas traktatas, o 153 trumpi skyriai (kephalaia), kiekvienas – vienas ar keli sakiniai, … [Skaityti toliau…]
Rytų krikščioniškoje dvasinėje tradicijoje žodis logismoi (gr. λογισμοί) reiškia ne šiaip mintis, o tam tikras vidines jėgas – psichinius impulsus, vaizdinius, troškimus, kurie lyg srautai teka per žmogaus sąmonę. Dykumų tėvai šį reiškinį laikė svarbiausiu dvasinio gyvenimo lauku: jie teigė, kad žmogaus kova už sielos tyrumą vyksta ne išorėje, o būtent mintyse. Evagrijus Pontietis, IV … [Skaityti toliau…]
Evagrijus Pontietis, IV amžiaus dykumų vienuolis, sukūrė praktinę dvasinę sistemą, kurią pavadino kova su „logismoi“ – piktosiomis mintimis. Šios mintys nėra paprastos idėjos, o demoniški puolimai, kurie prasideda prote, žadina aistras ir veda prie nuodėmės. Evagrijus jas matė kaip grandinę: mintis → aistra → nuodėmė. Jo mokymas remiasi asmenine patirtimi Nitrijos ir Kellijų dykumose, kur … [Skaityti toliau…]
Philokalia – tai vienas įspūdingiausių dvasinės literatūros rinkinių, koks tik kada nors buvo sudarytas. Pats žodis „Philokalia“ kilęs iš graikų kalbos: „philo“ reiškia meilę, o „kalos“ – grožį. Taigi pavadinimas nusako meilę grožiui, tačiau ne išoriniam, o vidiniam – dieviškajam grožiui, kuris atsiskleidžia žmogaus sieloje per maldą ir dvasinį apsivalymą. Lietuviškai kartais vartojamas terminas „Filokalija“, … [Skaityti toliau…]
Netektis – vienas giliausių žmogaus išbandymų: mirtis artimojo, skyrybos, sveikatos praradimas ar svajonės žlugimas – išplėšia dalį savęs, palikdama tuštumą, kuri atrodo neįveikiama. Malda čia ne visada keičia situaciją, bet visada keičia širdį. Ji ne pašalina skausmą, o perkeičia jį: tuštumą pripildo Dievo buvimu, neviltį – viltimi. Kai niekas nebegali paguosti, malda tampa tiltu tarp … [Skaityti toliau…]
Dievas neturi nei pradžios, nei pabaigos – Jis begalinis ne tik laike, bet ir esme, galia, meile, buvimu. Ši mintis – Dievo begalybė – kertinė judaizme, krikščionybėje, islame, hinduizme ir filosofijoje. Tai ne poetiškas epitetas, o metafizinė tiesa: Dievas pranoksta ribas, bet jas apima, nepriklauso nuo nieko, bet viskas iš Jo kyla. Žmogus gali tik … [Skaityti toliau…]