Tamsos teologija, dar vadinama apofatine teologija, – tai senovinė krikščioniška kryptis, teigianti, kad Dievas viršija žmogišką protą ir negali būti pilnai apibrėžtas pozityviais teiginiais. Geriau kalbėti ne apie tai, kas Jis yra (gailestingas, galingas, geras), o apie tai, kas Jis nėra – neapibrėžiamas, neaprėpiamas, neįvardijamas. Ši „tamsa“ – ne blogis ar nebuvimas, o šventos nežinomybės … [Skaityti toliau…]
Dievas visada atsako – bet Jo balsas retai skamba taip, kaip tikimės. Kartais tai aiškus „taip“, dovana, kuri džiugina. Kartais – „ne“, apsauga, kuri gelbsti. O kartais – tyla, kuri pati tampa atsakymu: kvietimu į gilesnį pasitikėjimą, nuolankumą ir savęs pažinimą. Teologai ginčijasi: ar Dievas tikrai visada atsako, ar Jo tyla reiškia nebuvimą? Katalikų Bažnyčios … [Skaityti toliau…]
Grynasis aktas – lotyniškai actus purus – scholastinės metafizikos šerdis, ypač Tomo Akviniečio teologijoje. Tai Dievo apibūdinimas kaip būties, kurioje nėra jokio potencialumo: gryna aktualybė, be galimybės keistis, tobulėti ar būti kitaip. Dievas čia – ipsum esse subsistens, būtis pati savaime, absoliučiai tobulas ir nekintantis buvimas. Lotyniškas posakis verčiamas įvairiai, priklausomai nuo konteksto ir vertėjo … [Skaityti toliau…]
Actus purus – vienas giliausių scholastinės filosofijos terminų, ypač Tomo Akviniečio teologijoje. Jis reiškia grynąjį aktą: būtį be jokio potencialumo, be galimybės būti kitaip. Dievas čia – absoliučiai tobulas, nekintantis, nekompozicinis buvimas, esse subsistens. Scholastikoje būtis skirstoma į aktualybę (actus) – tai, kas jau realizuota, ir galimybę (potentia) – tai, kas dar gali būti. Sėkla … [Skaityti toliau…]
Dievas nejuda – ši mintis skamba paradoksaliai, bet ji yra viena giliausių Vakarų metafizikos idėjų. Aristotelis vadino Jį „pirmuoju judintoju, kuris pats nejuda“ – tobulu buvimu, kuris sukelia visos visatos judėjimą ne jėga, o trauka, ne veiksmu, o troškimu. Tai ne fizinė ramybė, o ontologinis tobulumas: Dievas yra gryna aktualybė, jame nėra jokio trūkumo, jokios … [Skaityti toliau…]
Intelligentia motrix – lotyniškas terminas, reiškiantis „judinantį protą“ arba „judinančią inteligenciją“. Jis kilęs iš viduramžių scholastikos, kur sujungia antikinę kosmologiją su krikščioniška angelologija. Lietuviškoje akademinėje literatūroje dažniausiai verčiamas kaip „judinantis protas“ (filosofiniuose kontekstuose) arba „judinanti inteligencija“ (teologiniuose), rečiau – „judantis intelektas“. Ši sąvoka aprašo dvasines būtybes, kurios, anot Tomo Akviniečio ir kitų scholastų, judina dangaus … [Skaityti toliau…]
Žvaigždės visada buvo daugiau nei šviesos taškai – senovės žmogui jos degė kaip gyvos būtybės, turinčios sielą, valią ir balsą. Babiloniečiai, hebrajai, graikai, krikščionys ir musulmonai įvairiais žodžiais kartojo tą pačią tiesą: žvaigždės yra angelai, dangaus kariuomenė, paklusni Dievui. Hebrajiškai kokhavim (žvaigždės) ir mal’akhim (pasiuntiniai) susilieja posakyje ṣābā’ haššāmayim – dangaus kariauna, šviesa ir dvasia … [Skaityti toliau…]
Musica universalis (lot. pasaulio muzika, dar vadinama dangaus sferų muzika) – tai senovinė filosofinė ir religinė idėja, teigianti, kad visata skamba, o planetų ir žvaigždžių judėjimas kuria nematomą, dieviškai harmoningą muziką. Ši mintis kilo iš Pitagoro mokyklos (VI a. pr. Kr.) ir tūkstančius metų formavo tiek mokslo, tiek teologijos, tiek meno požiūrį į pasaulio tvarką. … [Skaityti toliau…]
Viena trumpiausių, bet giliausių frazių, kokią žmogus kada nors ištarė: „Viskas yra skaičius“ (Πάντα ἀριθμός). Tai ne matematikų šūkis, o kosmologinė formulė, iš kurios išaugo visa Vakarų mąstymo tradicija – nuo Pitagoro iki Einšteino. Ji skelbia, kad pasaulis nėra chaotiška materija, o gyva matematinė simfonija, kur kiekvienas daiktas paklūsta dieviškai proporcijai. Pitagoro Pasaulis: Religija ir … [Skaityti toliau…]
Dievo tylos tema – viena paslaptingiausių ir universaliausių religijos, teologijos, filosofijos bei literatūros apmąstymų sričių. Ji kelia klausimus apie Dievo buvimą pasaulyje, Jo veikimą, žmogaus kantrybę ir tikėjimo brandą. Kai Dievas tyli, tai ne visada reiškia Jo nebuvimą – dažnai tai kvietimas į gilesnį klausymąsi, į vidinę tylą, kurioje gimsta tikrasis santykis su Transcendencija. Žmogus … [Skaityti toliau…]
Distichas – tai dvieilis, trumpa dviejų eilučių poezijos forma, turinti vidinę minties ar ritminę pusiausvyrą. Pats žodis kilęs iš graikų kalbos (δίστιχον, dis – „du“, stichos – „eilutė“), taigi pažodžiui reiškia „dviejų eilučių eilėraštį“. Senovės graikų ir romėnų poezijoje distichas buvo ne šiaip dvi eilutės, o metrinis vienetas – viena mintis ar jausmas, išreikštas dviem … [Skaityti toliau…]
Žodis elegija (gr. ἐλεγεία, iš ἔλεγος – „apgailestavimo daina“) kilo iš senovės Graikijos. Iš pradžių tai buvo muzikinė giesmė, atliekama lydint fleitai (aulos), o ne būtinai liūdna. Senovės poetai vadino elegijomis viską, kas buvo rašoma eleginiu distichu – dviejų eilučių forma, kur pirma eilutė (heksametras) yra pakilusi, o antra (pentametras) stabteli ir leidžia atsikvėpti. Tokia … [Skaityti toliau…]