Tekstai

Sacramentarium Veronense, dar vadinamas Leonine Sacramentary (Sacramentarium Leonianum, Veronos (Leonininis) sakramentaras), yra seniausias išlikęs liturginis rankraštis, susijęs su Romos apeigomis. Šis VII a. pradžios dokumentas, saugomas Veronos katedros bibliotekoje kaip Codex Veronensis LXXXV (80), yra unikali kolekcija, atspindinti ankstyvosios krikščionybės liturgines praktikas. Nors tradiciškai siejamas su popiežiumi Leonu I Didžiuoju (440–461 m.), jis nėra nei … [Skaityti toliau…]

1924 metais Oksforde, „Clarendon Press“ leidykloje, pasirodęs Montague Rhodes Jameso parengtas „Apokrifinis Naujasis Testamentas“ sugrąžino į mokslinę apyvartą vieną mįslingiausių ankstyvosios krikščionybės raštų – Baltramiejaus evangeliją (Gospel of Bartholomew). Nors šį kūrinį dar IV–V amžiuje minėjo šventasis Jeronimas, o vėliau jis atsidūrė Gelazijaus draudžiamų knygų sąraše, tikrasis jo turinys ilgus šimtmečius tūnojo rankraščių šešėlyje. Jamesas … [Skaityti toliau…]

„Nelaimių istorija“ (lot. Historia Calamitatum) yra vienas žymiausių XII a. literatūros paminklų, kurį parašė prancūzų filosofas bei teologas Petras Abeliaras (Petrus Abaelardus). Kadangi kai kuriuose šaltiniuose kūrinys įvardijamas ilgesne forma – Historia calamitatum mearum – lietuvių kalba jis pagrįstai verčiamas kaip „Mano nelaimių istorija“, taip pabrėžiant itin asmenišką pasakojimo pobūdį. Šis autobiografinis darbas, sukurtas apie … [Skaityti toliau…]

Kai augi be stipraus tikėjimo šaknų, be tų papročių, kurie nuo mažens įauga į kraują, viskas atrodo kaip plačios stepės su daug krypčių. Vienur veda krikščionybė, kitur islamas, budizmas, hinduizmas ar judaizmas. O dar ateizmas – kelias be antgamtės, remiantis mokslu ir protu. Klausimas kyla pats: kurį pasirinkti? Gal viskas prasideda ne nuo logikos, o … [Skaityti toliau…]

Religija ir kritinis mąstymas dažnai pristatomi kaip dvi priešingos jėgos – viena pagrįsta tikėjimu, kita – abejonėmis ir analize. Tačiau ar tikrai šios sąvokos nesuderinamos? Ar tikėjimas reikalauja aklo pasitikėjimo, o kritinis mąstymas nepalieka vietos dievybei? Biblija, filosofija ir istorija rodo, kad tiesa gali būti kur kas sudėtingesnė. Neretai manoma, kad tikėjimas reikalauja visiško pasidavimo … [Skaityti toliau…]

Nabuchodonosoras II buvo Babilono karalius, valdęs VI a. pr. Kr., garsėjęs kaip vienas galingiausių Artimųjų Rytų valdovų. Jo vardas akadiškai skambėjo Nabû-kudurri-uṣur, reiškiantis „Nabū (išminties dievas) teišsaugo mano pirmagimį“. Hebrajiškuose šaltiniuose jis vadinamas Nevuḵadneṣṣar, o graikiškai – Nabouchodonósōr. Jis pastatė galingąją Babilono imperiją, užkariavo Jeruzalę, ištrėmė žydus ir tapo istorijos simboliu valdovo, kuris pajunta dieviškos … [Skaityti toliau…]

Krikščionių teologijoje ir filosofijoje geometrinės metaforos, tokios kaip begalinė linija ar apskritimas, dažnai naudojamos siekiant išreikšti Dievo begalybę, transcendenciją ir Jo santykį su kūrinija. Šios metaforos, ypač išplėtotos XV a. teologo ir filosofo Mikalojaus Kuziečio (Nicholas of Cusa), leidžia žmogaus protui bent iš dalies suvokti Dievą, kuris yra anapus ribotų formų, bet kartu jas visas … [Skaityti toliau…]

Religinis fanatizmas yra reiškinys, kurį lemia daugybė psichologinių, socialinių ir teologinių veiksnių. Tikėjimas, suteikiantis prasmę ir moralinius orientyrus, kai kuriais atvejais tampa radikalia jėga, vedančia į dogmatišką, netolerantišką pasaulėžiūrą ar net smurtinius veiksmus. Psichologiniu požiūriu fanatizmas dažnai siejamas su kognityviniu disonansu, kai individas, susidūręs su informacija, prieštaraujančia jo tikėjimui, patiria diskomfortą ir gynybinę reakciją. Psichologas … [Skaityti toliau…]

Šventųjų gyvenimai dažnai kelia nuostabą, nes dieviškos malonės veikimas gali pasireikšti netikėčiausiose situacijose. Hagiografija – šventųjų gyvenimo aprašymų tradicija – atskleidžia, kaip kai kurie iš jų turėjo audringą praeitį, tačiau galiausiai tapo šventumo pavyzdžiais. Augustinas Hipponietis – vienas garsiausių krikščionių mąstytojų, kuris jaunystėje gyveno palaidą gyvenimą. Jo „Išpažinimuose“ aprašyta, kaip jis mėgavosi hedonistiniais malonumais, pasinėrė … [Skaityti toliau…]

Maldos tradicijos skirtingose religijose ir kultūrose yra neįtikėtinai įvairios. Daugelis žmonių įpratę galvoti apie maldą kaip apie žodžiais išsakytą prašymą ar padėką, tačiau egzistuoja ir kitokios, mažiau žinomos maldos formos, kurios gali būti gilesnės, intuityvesnės ir net fiziškai aktyvios. Tylos malda – viena seniausių maldos formų, ypač būdinga krikščioniškai mistikai. Žinomas krikščionių vienuolis Tomas Mertonas … [Skaityti toliau…]

Religinės pranašystės nuo seniausių laikų buvo laikomos dievišku įsikišimu į pasaulio istoriją. Daugelis jų užrašytos šventuosiuose tekstuose – Biblijoje, Korane, Vedose ir kitur. Kai kurie iš šių pranašavimų interpretuojami kaip išsipildę arba turintys analogijų su šiuolaikiniais įvykiais. Biblijoje viena garsiausių pranašysčių randama Danieliaus knygoje. Joje kalbama apie keturias karalystes, kurios žlugs viena po kitos, kol … [Skaityti toliau…]

Sielos samprata įvairiose religijose skiriasi tiek savo esme, tiek paskirtimi. Nors dauguma religinių tradicijų pripažįsta žmogaus dvasinės prigimties egzistavimą, jos aiškinimas ir likimas po mirties priklauso nuo teologinių, filosofinių bei kultūrinių veiksnių. Judaizme siela vadinama „nefeš“ (נפש), „ruach“ (רוח) arba „nešama“ (נשמה), priklausomai nuo konteksto. „Nefeš“ dažnai siejama su gyvybine jėga, „ruach“ su dvasine sąmone, … [Skaityti toliau…]