Tekstai

Anglikonų ordinacijos priesaika susiformavo XVI amžiuje, kai Anglijos Bažnyčia, valdant karaliui Henrikui VIII, atsiskyrė nuo Romos Katalikų Bažnyčios. 1550 metais pirmą kartą buvo išleista „The Ordinal“ – apeigynas, nustatantis kunigų ir vyskupų šventimų tvarką. Vėliau priesaikos tekstai buvo įtraukti į „Book of Common Prayer“ (Bendrųjų maldų knygą), kuri iki šiol yra pagrindinis anglikonų liturginis tekstas. … [Skaityti toliau…]

Popiežiaus institucija, kaip Katalikų Bažnyčios vadovavimo pagrindas, vystėsi per šimtmečius, pradedant ankstyvąja krikščionybe. Šiame straipsnyje aptariama, kaip apaštalas Petras tapo laikomas pirmuoju popiežiumi, kodėl toks vaidmuo atsirado, kaip formavosi popiežiaus rinkimų sistema ir kas įvedė tvarką, kuri galutinai įtvirtino šią instituciją. Apaštalas Petras: pirmasis popiežius Katalikų tradicija laiko apaštalą Petrą (mirė apie 67 m.) pirmuoju … [Skaityti toliau…]

Daugelyje tikėjimų randame bendrų bruožų: istorijas apie pasaulio pradžią, didvyrius, moralės principus ar pomirtinio gyvenimo idėjas. Pavyzdžiui, potvynio mitai egzistuoja tiek Biblijoje, tiek senovės Mesopotamijos tekstuose. Tokios paralelės rodo žmonijos pastangas aiškintis gyvenimo prasmę. Nors panašumų yra, dievo supratimas skiriasi. Abraominės religijos (judaizmas, krikščionybė, islamas) tiki vienu dievu, bet krikščionybė pabrėžia Trejybę, o islamas ir … [Skaityti toliau…]

Višnus – vienas svarbiausių hinduizmo dievų, dažnai vadinamas visatos palaikytoju. Jo vardas sanskrito kalboje reiškia „viską persmelkiantis“, o tai puikiai atskleidžia jo esmę: jis yra visur, viską jungia ir palaiko. Hinduizmo tradicijoje Višnus kartu su Brahma, kūrėju, ir Šiva, naikintoju, sudaro šventąją trejybę – trimurtį. Tačiau Višnus išsiskiria savo vaidmeniu kaip tas, kuris saugo pasaulio … [Skaityti toliau…]

„O kad šita kieta kūno mėsa ištirptų!“ – šie žodžiai, ištarti Hamleto pirmajame monologe Williamo Shakespeare’o tragedijoje „Hamletas“ (I veiksmas, II scena), atskleidžia gilią vidinę protagonistą kankinančią krizę. Hamletas, Danijos princas, išgyvena egzistencinę ir moralinę dilemą, kurią sukelia jo troškimas baigti savo gyvenimą, susidūrus su skausmu, neteisybe ir tėvo mirtimi. Tačiau Dievo įstatymas, draudžiantis savižudybę, … [Skaityti toliau…]

Lietuvių patarlė „Velnias ne toks juodas, kaip jį piešia“ slepia gilią liaudišką išmintį, kuri neturi nieko bendra su teologija, o veikiau atspindi realistinį požiūrį į gyvenimą. Ši patarlė moko, kad dažnai mes perdedame savo baimes, demonizuojame problemas ar žmones, o realybėje viskas būna paprasčiau ir ne taip baisu, kaip atrodo. Tai kvietimas pažvelgti į pasaulį … [Skaityti toliau…]

Lietuvių patarlė „Girtam velnias pagalvę pakiša“ slepia daugiau nei vien liaudišką pastebėjimą apie neblaivių žmonių sėkmę. Ji atspindi paradoksą: kodėl žmogus, balansuojantis ant pražūties ribos, dažnai išvengia nelaimės? Kodėl girtumas, siejamas su chaosu ir nuodėme, kartais atrodo apsaugotas? Ši patarlė kviečia gilintis į žmogaus prigimtį, likimą ir transcendentines jėgas, kurios, regis, veikia už uždangos. Ar … [Skaityti toliau…]

Verta klausti ne tik kaip atrodė Jėzus, bet ir kodėl žmonės nori tai žinoti. Jėzaus su ilgais plaukais ir barzda įvaizdis peržengė istorinę realybę ir tapo kolektyvinės vaizduotės archetipu. Jo veidas šiandien primena ikonišką atpažinimo ženklą: jei paveiksle matai ilgus plaukus, barzdą, ramias akis – tikėtina, kad protas automatiškai sušunka „Jėzus“. Tai ne tik religinė … [Skaityti toliau…]

2025 metų kovo 19 dieną, gulėdamas „Gemelli“ ligoninėje Romoje, popiežius Pranciškus parašė paskutinę oficialią žinią Bažnyčiai.Tai buvo 62-osios Pasaulinės maldos už pašaukimus dienos proga skirtas laiškas, pavadintas „Vilties piligrimai: gyvenimo dovana“.Žinia paskelbta 2025 m. gegužės 11 d., jau po jo mirties, ir tapo savotišku jo testamentu pasauliui. Popiežius kviečia jaunimą būti vilties piligrimais – tais, … [Skaityti toliau…]

Kodėl blogis egzistuoja, jei dievai galingi?Kodėl, jei pasaulį valdo teisingumas (Dikė), žmonės kenčia? Šis klausimas perveria visą senąją Graikijos kultūrą. Iš mitų ir tragedijų sklinda prieštaringas vaizdas: dievai, kurie turėtų saugoti teisingumą, dažnai patys atrodo neteisingi. Graikų pasaulėvaizdyje dievų valia siejosi su universaliu teisingumu – Dikė.Dikė nebuvo tik moralinis principas, tai buvo pasaulio tvarka, kaip … [Skaityti toliau…]

Japonijos kultūroje konfliktas tarp dorovės, išreikštos per giri (義理, socialinis įsipareigojimas, pareiga), ir žmogiškų jausmų, vadinamų ninjō (人情, asmeniniai norai, emocijos), yra esminė tema, formavusi samurajų etiką, literatūrą, teatrą ir net šiuolaikines dramas. Šis konfliktas rodo platesnį filosofinį klausimą: ar pareiga visuomenei ir garbei yra svarbesnė už asmeninius jausmus ir meilę? Klasikinis pavyzdys – dilema, … [Skaityti toliau…]

Samurajų dvasia, arba bushido (武士道, „kario kelias“), yra etikos, garbės ir dvasinio gyvenimo kodeksas, kuris formavosi per šimtmečius Japonijoje, ypač Edo laikotarpiu (1603–1868 m.). Ši dvasia buvo stipriai paveikta dviejų filosofinių srovių: konfucianistinės ištikimybės, pabrėžiančios lojalumą feodaliniam valdovui, ir Zen budizmo tuštumos, kuri mirtį laikė išsilaisvinimu. Šių dviejų požiūrių sankirta kėlė esminį klausimą: ar samurajus … [Skaityti toliau…]