Iš Tėvo namų nedarykite prekybos namų

Evangelijoje pagal Joną randame sceną, kurioje Jėzus, atėjęs į Jeruzalės šventyklą, aptinka jos kiemus virtusius turgumi. Ten veikia pinigų keitėjai, prekiaujama aukojimui skirtais gyvuliais – jaučiais, avinėliais, karveliais. Jėzus, matydamas, kaip religinė vieta pavirto verslu, išveja pirklius, apverčia stalus ir pasako garsiąją frazę: „Iš mano Tėvo namų nedarykite prekybos namų!“ (Jn 2, 16). Ši scena … [Skaityti toliau…]

Jėzus buvo vadinamas „rabbi“

Naujajame Testamente Jėzus ne kartą vadinamas „rabbi“ – tai hebrajiškas žodis, reiškiantis „mano mokytojau“. Pirmojo amžiaus žydų kultūroje šis terminas buvo pagarbus kreipinys į Rašto aiškintoją, mokytoją, dar neturintis griežtai oficialaus statuso, kaip vėlesnių laikų rabinams. Žodis „rabbi“ tuo metu nusakė žmogų, kuris mokė iš Šventojo Rašto, aiškino Įstatymą ir turėjo sekėjų – būtent taip … [Skaityti toliau…]

Švenčių komercializacija

Religinės šventės nuo senų laikų buvo žmogaus dvasinio gyvenimo šerdis. Tai buvo laikas susikaupimui, bendrystei, atminčiai ir Dievo artumo išgyvenimui. Tačiau šiuolaikiniame pasaulyje vis daugiau žmonių pastebi, kad religinės šventės praranda savo gilumą ir vis dažniau tampa vartojimo ciklo dalimi, kur „kada Kalėdos?“ atsakoma ne žiūrint į liturginį kalendorių, o į prekybos centrų vitrinų puošmenas. … [Skaityti toliau…]

Jėzaus apipjaustymas

Apipjaustymas – tai senasis žydų ritualas vienas pirmųjų konkrečių įvykių Jėzaus gyvenime, apie kurį liudija Evangelijos. Ši istorinė detalė tampa ir teologiniu simboliu: Dievas, tapęs žmogumi, jau aštuntąją dieną po gimimo pradeda laikytis Įstatymo, kurį vėliau išpildys iki galo. Tai tylus, bet svarbus įvykis, kuriame Jėzus susitapatina su savo tauta, su kūnu, su žmogiška prigimtimi … [Skaityti toliau…]

Kvapiosios stigmos (odor of sanctity)

Yra stigmos, kurios kraujuoja. Yra stigmos, kurios niežti sielą, bet nematomos kūnui. Ir yra dar vienas keistas, sunkiai apčiuopiamas reiškinys – kvapiosios stigmos, vadinamos lotyniškai odor sanctitatis, arba šventumo kvapas. Tai nėra metafora. Istoriniuose šaltiniuose daugybę kartų užfiksuota, kad kai kurie šventieji gyvenimo pabaigoje ar po mirties skleidė ypatingą kvapą – ne prakaito, ne mirties, … [Skaityti toliau…]

Žydų stigmatizacija nuo viduramžių iki Hitlerio

Niekas nenori būti ženklu. Bet istorijoje buvo laikai, kai vien priklausymas tautai ar tikėjimui reiškė, kad tavo kūnas privalo nešioti žymę – ne iš garbės, o iš pažeminimo. Viena iš tamsiausių tokių ženklinimo formų – priverstinis žydų žymėjimas. Ne kaip simbolis, o kaip įrankis, kuriuo valdžia pavertė žmogų įspėjimu: „Šitas – ne toks kaip mes.“ … [Skaityti toliau…]

Šv. Pranciškaus Asyžiečio stigmos

1224 m. rugsėjo mėnesį, toli nuo triukšmo ir pasaulietinių reikalų, kalnuotoje La Vernos vietovėje Italijoje įvyko kažkas, kas iki šiol kelia nuostabą net ir tiems, kurie nėra linkę į mistiką. Šv. Pranciškus Asyžietis – vienas žmogiškiausių ir tuo pačiu paslaptingiausių krikščionybės veikėjų – gavo stigmas (ant kūno atsirado kančios žaizdos). Tai buvo ne įsivaizduojami, ne … [Skaityti toliau…]

Trys Fatimos paslaptys

Fatimos apsireiškimai, įvykę 1917 m. Portugalijoje, yra vieni įtakingiausių Mergelės Marijos apsireiškimų katalikų tikėjime, o jų šerdis – trys paslaptys, perteiktos trims piemenukams: Liucijai Santos, Jacintai ir Pranciškui Marto. Šios paslaptys, atskleistos per liepos 13 d. regėjimą, laikomos pranašiškomis vizijomis, atspindinčiomis dvasinius, istorinius ir eschatologinius aspektus. Pirmoji paslaptis vaizduoja pragaro siaubą, antroji ragina pašvęsti Rusiją … [Skaityti toliau…]

Mergelės Marijos apsireiškimai

Mergelės Marijos apsireiškimai – tai krikščionių tikėjime, ypač katalikybėje, žinomi įvykiai, kai tikima, kad Jėzaus motina Marija pasirodo žmonėms, dažniausiai perteikdama dvasines žinias, ragindama melstis, atgailauti ar įspėdama apie būsimus išbandymus. Šie apsireiškimai, laikomi privačiais apreiškimais, nėra privalomi tikėti, tačiau kai kurie jų, patvirtinti Katalikų Bažnyčios, tapo svarbiais tikėjimo ir piligrimystės centrais. Per istoriją užfiksuota … [Skaityti toliau…]

Babilonas: miestas, kurio bijojo pranašai

Babilonas stovėjo ant Eufrato upės kranto – dabartiniame Irake, netoli Bagdado. Tai buvo ne šiaip miestas, o vienas iš galingiausių ir išmintingiausių pasaulio centrų, ypač valdant karaliui Nebukadnecarui II (VI a. pr. Kr.). Jo vardas – Babel (bāb ilu) – reiškė „Dievo vartai“, bet pranašams jis tapo atviro sukilimo prieš Dievą ženklu. Babilonas ne tik … [Skaityti toliau…]