Bhagavadgita

Bhagavadgita, Bagavadgita, Bhagavadgyta, Bagavadgyta (sanskrito kalba: Bhagavad Gītā, pažodžiui „Dievo daina“) yra vienas svarbiausių hinduizmo šventųjų tekstų, laikomas dvasinės ir filosofinės išminties šedevru. Tai 700 posmų epinis dialogas, įtrauktas į didįjį indų epą Mahabharata (Bhishma Parva, 23–40 skyriai), datuojamas maždaug V–II a. pr. Kr. Bhagavadgita yra pokalbis tarp princo Ardžunos ir Viešpaties Krišnos, kuris veikia kaip jo vežėjas ir dvasinis mokytojas, vykstantis Kurukšetros mūšio lauke prieš prasidedant didžiajam karui tarp Pandavų ir Kauravų.

Tradicija pasakoja, kad išminčius Vjasa savo mintyse išvydo dieviškas vizijas, o dievas Ganeša (vaizduojamas su dramblio galva) dirbo jo „sekretoriumi“ ir fiziškai užrašė ne tik Bhagavadgytą, bet ir visą milžinišką epą „Mahabharata“. Šį galutinį rankraštį Vjasa perdavė savo mokiniams, kurie jį išmoko ir išplatino, taip perduodami dvasinę išmintį žmonėms. Taip ši istorija iš regėtojo minčių per dieviškąjį raštininką pasiekė pasaulį.

Bhagavadgyta nėra atskira knyga, o veikiau filosofinis ir religinis traktatas, nagrinėjantis esminius žmogaus gyvenimo klausimus: pareigą (dharma), moralę, gyvenimo prasmę, sielos prigimtį ir išsilaisvinimą (mokša). Tekstas sujungia įvairias hinduizmo tradicijas – Vedantą, Jogą, Bhakti ir Sankhją – ir siūlo universalų kelią į dvasinį tobulėjimą. Jo esmė – mokymas, kad žmogus turi veikti pagal savo prigimtį ir pareigą, bet neprisirišti prie veiksmų rezultatų. Krišna moko, kad tikrasis dvasinis kelias yra vidinė laisvė: laisvė nuo egoizmo, baimės, savanaudiškų troškimų ir nuolatinio nerimo dėl sėkmės ar nesėkmės. Bhagavadgyta ragina gyventi pasaulyje, bet nebūti jo sukaustytam – veikti, bet ne vergauti savo veiksmams; mylėti, bet ne prisirišti; siekti tiesos, bet ne puikybės. Tai mokymas apie vidinę pusiausvyrą, kurioje žmogus išmoksta būti laisvas net veikdamas pačiame gyvenimo sūkuryje.

Bhagavadgita laikoma smriti tekstu („tai, kas prisimenama“), tačiau jos autoritetas prilygsta shruti tekstams („tai, kas girdėta“, pvz., Vedos). Ji turėjo didžiulę įtaką ne tik hinduizmui, bet ir pasaulio filosofijai, įkvėpdama tokius mąstytojus kaip Mahatma Gandhi, Ralph Waldo Emerson, Henry David Thoreau ir Aldous Huxley.

Bhagavadgita vyksta dramatišku momentu: Ardžuna, vienas iš Pandavų brolių, yra apimtas abejonių ir moralinio konflikto dėl būsimos kovos, kurioje jis turės kautis prieš savo giminaičius, mokytojus ir draugus. Jis kreipiasi į Krišną, prašydamas patarimo. Krišna, kaip aukščiausiasis Dievas (Višnu įsikūnijimas), atsako išdėstydamas gilias filosofines ir dvasines tiesas, kurios padeda Ardžunai suprasti savo pareigą ir gyvenimo tikslą.

Tekstas susideda iš aštuoniolikos skyrių, kuriuose nuosekliai nagrinėjami pagrindiniai dvasinio kelio aspektai: Krišna moko Ardžuną vykdyti savo kšatrijos pareigą be prisirišimo prie rezultatų, aiškina įvairias jogos formas – veiksmų, atsidavimo, meditacijos ir žinojimo kelius, pabrėžia sielos amžinumą ir nekintamą prigimtį, o viename svarbiausių epizodų atskleidžia savo kosminę formą, parodančią jį kaip visatos kūrėją, palaikytoją ir naikintoją.

Bhagavadgita yra universali dėl savo gebėjimo spręsti amžinus žmogaus klausimus. Jos pagrindinės idėjos:

• Karma joga: Veik be prisirišimo prie rezultatų, atsiduodamas Dievui. Tai leidžia žmogui išvengti karmos ciklo.
• Bhakti joga: Atsidavimas Dievui per meilę ir tikėjimą yra paprasčiausias kelias į išsilaisvinimą.
• Sielos prigimtis: Siela yra amžina, nepažeidžiama ir nesusijusi su kūnu, todėl mirtis yra tik perėjimas.
• Pusiausvyra: Tikrasis jogas išlaiko ramybę ir pusiausvyrą džiaugsme ir skausme, pergale ir pralaimėjime.

Bhagavadgita taip pat pabrėžia asmens atsakomybę už savo veiksmus, tačiau ragina atsiduoti aukštesnei valiai. Ši pusiausvyra tarp pastangų ir pasidavimo daro tekstą aktualų įvairioms gyvenimo situacijoms.

Citatos iš Bhagavadgitos

Žemiau pateikiama keletas žymiausių Bhagavadgitos citatų (remiantis populiariais vertimais, pvz., Eknath Easwaran ar Swami Prabhupada, su skyrių ir posmų nuorodomis). Citatos atspindi pagrindines teksto temas:

1. Apie sielos nemirtingumą (2 skyrius, 20 posmas) „Siela negimsta ir nemiršta; ji niekada neatsiranda ir neišnyksta. Ji yra negimusi, amžina, pastovi ir pirminė. Ji nėra sunaikinama, kai kūnas žūva.“
   (nā jāyate mriyate vā kadācin nāyaṁ bhūtvā bhavitā vā na bhūyaḥ / ajo nityaḥ śāśvato ’yaṁ purāṇo na hanyate hanyamāne śarīre)
   Ši citata pabrėžia sielos amžinumą, nuramindama Ardžunos baimę dėl mirties mūšyje.
2. Apie pareigą be prisirišimo (2 skyrius, 47 posmas) „Turi teisę tik į veiksmą, bet ne į jo vaisius. Tegul tavo motyvas nebūna veiksmo rezultatai, tačiau neleisk sau prisirišti prie neveiklumo.“
   (karmaṇy evādhikāras te mā phaleṣu kadācana / mā karma-phala-hetur bhūr mā te saṅgo ’stv akarmaṇi)
   Tai pagrindinė Karma jogos mokymo citata, raginanti veikti nesiekiant asmeninės naudos.
3. Apie pusiausvyrą (2 skyrius, 48 posmas) „Atlik savo pareigą, išlaikydamas pusiausvyrą, atsisakydamas prisirišimo, o Ardžuna, būdamas abejingas sėkmei ar nesėkmei. Tokia pusiausvyra vadinama joga.“
   (yoga-sthaḥ kuru karmāṇi saṅgaṁ tyaktvā dhanañjaya / siddhy-asiddhyoḥ samo bhūtvā samatvaṁ yoga ucyate)
   Ši eilutė moko išlaikyti ramybę bet kokiomis aplinkybėmis.
4. Apie atsidavimą (9 skyrius, 26 posmas) „Jei kas su atsidavimu aukoja man lapą, gėlę, vaisių ar vandenį, aš priimu tą dovaną, pasiūlytą su meile.“
   (patraṁ puṣpaṁ phalaṁ toyaṁ yo me bhaktyā prayacchati / tad ahaṁ bhakty-upahṛtam aśnāmi prayatātmanaḥ)
   Ši citata pabrėžia Bhakti jogos paprastumą ir meilės Dievui svarbą.
5. Apie Krišnos kosminę formą (11 skyrius, 32 posmas) „Aš esu laikas, galingas pasaulio naikintojas, ir atėjau sunaikinti šias tautas. Net be tavo dalyvavimo visi kariai, stovintys priešingose pusėse, žus.“
   (kālo ’smi loka-kṣaya-kṛt pravṛddho lokān samāhartum iha pravṛttaḥ / ṛte ’pi tvāṁ na bhaviṣyanti sarve ye ’vasthitāḥ pratyanīkeṣu yodhāḥ)
   Ši citata atspindi Krišnos dieviškąją galią ir neišvengiamą likimo eigą.
6. Apie atsidavimą ir išsilaisvinimą (18 skyrius, 66 posmas) „Atsisakyk visų pareigų ir vien tik man atsiduok. Aš tave išvaduosiu iš visų nuodėmių. Nesielvartauk.“
   (sarva-dharmān parityajya mām ekaṁ śaraṇaṁ vraja / ahaṁ tvāṁ sarva-pāpebhyo mokṣayiṣyāmi mā śucaḥ)
   Ši eilutė yra Bhagavadgitos kulminacija, pabrėžianti visiško atsidavimo Dievui svarbą.
7. Apie veiksmą ir Dievo valią (3 skyrius, 27 posmas) „Visi veiksmai atliekami gamtos savybių (gunų). Tas, kurį apgauna ego, mano: ‘Aš esu veikėjas.’“
   (prakṛteḥ kriyamāṇāni guṇaiḥ karmāṇi sarvaśaḥ / ahaṅkāra-vimūḍhātmā kartāham iti manyate)
   Ši citata moko atsisakyti ego ir pripažinti, kad veiksmai kyla iš gamtos, o ne iš savęs.

Bhagavadgita turi panašumų su kitais religiniais ir filosofiniais tekstais:

• Avestos Gathos: Zaratustros himnai taip pat nagrinėja moralės, teisingumo ir dieviškosios valios temas, tačiau Bhagavadgita yra labiau naratyvinė ir praktiška.
• Vachanamrut: Swaminarayan pokalbiai primena Bhagavadgitos dialoginį stilių, abu pabrėžia atsidavimą ir dvasinį vadovavimą.
• Arda Virafo kelionė: Nors Bhagavadgita nenagrinėja pomirtinio pasaulio kaip zoroastrizmo tekstas, abu kūriniai moko apie moralinį gyvenimą ir dieviškąjį teisingumą.
• Dhammapada: Budizmo tekstas taip pat siūlo praktinius patarimus dvasiniam gyvenimui, tačiau Bhagavadgita labiau pabrėžia Dievo vaidmenį.

Bhagavadgita

Bhagavadgita nėra pasakojimas apie karą, nors veiksmas prasideda mūšio lauke. Tai pasakojimas apie žmogaus vidinę kovą – apie tą akimirką, kai nebežinai, ką daryti, kai apima baimė, abejonės ir sumišimas. Ardžunos sutrikimas čia yra kiekvieno žmogaus sutrikimas, o Krišna – tai ne šiaip draugas ar mokytojas, o dieviškas vedlys, Dievo balsas žmogaus gyvenime. Jo žodžiai tampa atsakymu į klausimą, kaip išlikti ramiai ir teisingai veikti net tada, kai aplink viskas griūva. Knyga moko, kad tikroji kova vyksta ne su kitais žmonėmis, o su savo baime, prisirišimais, ego ir klaidingais įsitikinimais. Ji primena, kad pareigas reikia atlikti ne dėl naudos ar baimės, o iš vidinio sąžiningumo. Ji aiškina, kad siela yra amžina ir nepriklausoma nuo kūno, todėl gyvenimo sunkumai nėra visa tikrovė. Bhagavadgita ragina suprasti, kad dvasinė laisvė pasiekiama ne pabėgimu nuo gyvenimo, o veikimu su aiškia galva ir ramia širdimi. Tai nėra istorija, o mokymas – pokalbis apie tai, kaip gyventi prasmingai, drąsiai ir dvasiškai tvirtai, net kai gyvenimas meta į pačias sunkiausias situacijas.

Bhagavadgitos turinys

1. Ardžuna Višada Joga (Ardžunos nevilties joga)
2. Sankhja Joga (Žinojimo joga)
3. Karma Joga (Veiksmo joga)
4. Džnana Karma Sanjasa Joga (Išminties ir veiklos atsisakymo joga)
5. Karma Sanjasa Joga (Veiklos atsisakymo joga)
6. Dhjana Joga (Meditacijos joga)
7. Džnana Vidžnana Joga (Žinojimo ir patyrimo joga)
8. Aksara Brahma Joga (Amžinojo Dievo pažinimo joga)
9. Radža Vidja Radža Guhja Joga (Karališkojo mokslo ir karališkosios paslapties joga)
10. Vibhuti Joga (Dieviškųjų galių pasireiškimo joga)
11. Višvarupa Daršana Joga (Kosminės formos regėjimo joga)
12. Bhakti Joga (Atsidavimo joga)
13. Kšetra Kšetradžna Vibhaga Joga (Lauko ir lauko žinotojo atskyrimo joga)
14. Guna Traja Vibhaga Joga (Trijų gunų atskyrimo joga)
15. Purušotama Joga (Aukščiausiojo Asmens joga)
16. Daivasura Sampada Vibhaga Joga (Dieviškųjų ir demoniškųjų savybių atskyrimo joga)
17. Šradha Traja Vibhaga Joga (Trijų tikėjimo rūšių joga)
18. Mokša Sanjasa Joga (Išsilaisvinimo per atsisakymą joga)

1 Skyrius: Ardžuna Višada Joga

Komentaras: Pirmasis skyrius atveria dramatišką akimirką, kai Ardžuna, stovėdamas mūšio lauke prieš savo giminaičius, mokytojus ir draugus, patiria gilią moralinę krizę. Jis suvokia, kad karas, nors ir teisingas politine prasme, pareikalaus nepakeliamų asmeninių aukų, todėl jo širdį užvaldo sielvartas ir abejonės. Ardžunos ginklas iškrenta iš rankų, o protas aptemsta, nes jis nebesugeba suderinti pareigos su žmogišku jautrumu. Ši būsena vadinama „višada“ – dvasiniu liūdesiu, kuris tampa viso mokymo pradžia. Krišna dar nepradeda mokyti, tik stebi Ardžunos vidinį griūtį, nes tikras mokymas gali prasidėti tik tada, kai žmogus pripažįsta savo bejėgiškumą. Skyrius parodo, kad dvasinis kelias prasideda ne nuo žinojimo, o nuo sąžiningo susidūrimo su savo silpnumu. Ardžunos abejonės atspindi universalią žmogaus patirtį, kai pareiga susiduria su jausmais, o teisingumas – su prisirišimais. Mūšio laukas čia yra simbolis vidinei kovai, kurią kiekvienas patiria spręsdamas moralinius ir egzistencinius klausimus. Šis skyrius kviečia skaitytoją atpažinti savo pačių vidinius konfliktus ir suprasti, kad dvasinė išmintis gimsta iš krizės, o ne iš komforto. Todėl Ardžunos liūdesys nėra silpnybė – tai būtinas žingsnis į gilesnį savęs pažinimą ir tikrąjį mokymą, kuris prasidės tik antrame skyriuje.

Bhagavadgita 1.1
Dhritaraštra tarė: O Sandžaja, susirinkę šventame Kurukšetros lauke ir trokšdami kovoti, ką veikė mano sūnūs ir Pandu sūnūs?

Bhagavadgita 1.2
Sandžaja tarė: Pamatęs Pandavų armiją, stovinčią kovinėje rikiuotėje, karaliusurjodhana priėjo prie savo mokytojo Dronačarjos ir tarė šiuos žodžius.

Bhagavadgita 1.3
Durjodhana tarė: Gerbiamas mokytojau! Pažvelk į galingą Pandu sūnų armiją, kurią taip meistriškai išrikiavo mūšiui tavo gabus mokinys, Drupados sūnus.

Bhagavadgita 1.4 – 1.6
Štai jų gretose yra daug galingų karių, tokių kaip Jujudhana, Virata ir Drupada, valdančių galingus lankus ir kariniu meistriškumu prilygstančių Bhimai bei Ardžunai. Taip pat yra patyrusių didvyrių, tokių kaip Drištaketu, Čekitana, narsusis Kašio karalius, Purudžitas, Kuntibhodža ir Šaibja – visi jie patys geriausi vyrai. Jų gretose taip pat yra drąsusis Judhamanju, narsusis Utamamdža, Subhadros sūnus ir Draupadės sūnūs – visi jie didieji karo vadai.

Bhagavadgita 1.7
O geriausias iš brahmanų, išgirsk ir apie pagrindinius mūsų pusės generolus, kurie yra ypač kvalifikuoti vadovauti. Dabar aš tau juos išvardinsiu.

Bhagavadgita 1.8
Tai tokios asmenybės kaip tu pats, Bhišma, Karna, Kripa, Ašvathama, Vikarna ir Bhurišrava, kurie visada laimi mūšiuose.

Bhagavadgita 1.9
Taip pat yra daug kitų didvyriškų karių, pasiruošusių paaukoti savo gyvybes dėl manęs. Visi jie įgudę karo mene ir apsiginklavę įvairiais ginklais.

Bhagavadgita 1.10
Mūsų kariuomenės jėga beribė ir mus saugiai rikiuoja Senelis Bhišma, o Pandavų kariuomenės jėga, kurią rūpestingai rikiuoja Bhima, yra ribota.

Bhagavadgita 1.11
Todėl aš raginu visus Kauravų armijos generolus dabar visapusiškai remti Senelį Bhišmą, net ir gindami savo atitinkamus strateginius taškus.

Bhagavadgita 1.12
Tuomet didingas Kuru dinastijos senolis, šlovingasis patriarchas Bhišma, suriaumojo kaip liūtas ir labai garsiai pūtė savo kriauklę, suteikdamas džiaugsmo Durjodhanai.

Bhagavadgita 1.13
Po to staiga suskambo kriauklės, būgnai, trimitai ir ragai, ir jų bendras garsas buvo kurtinantis.

Bhagavadgita 1.14
Tada, iš Pandavų armijos vidurio, sėdėdami šlovingame vežime, traukiamame baltų žirgų, Madhava (Krišna) ir Ardžuna pūtė savo dieviškas kriaukles.

Bhagavadgita 1.15
Hrišikeša pūtė savo kriauklę, vadinamą Pančdžanja, o Ardžuna pūtė Devadatą. Bhima, nepasotinamas valgytojas ir milžiniškų žygdarbių atlikėjas, pūtė savo galingą kriauklę, vadinamą Paundra.

Bhagavadgita 1.16 – 1.18
Karalius Judhišthira pūtė Anantavidžają, o Nakula ir Sahadeva pūtė Sughošą ir Manipušpaką. Puikus lankininkas ir Kašio karalius, didysis karys Šikhandis, Drištadjumna, Virata ir nenugalimasis Satjakis, Drupada, penki Draupadės sūnūs bei galingarankis Abhimanju, Subhadros sūnus, visi pūtė savo kriaukles, o Žemės Valdove.

Bhagavadgita 1.19
Siaubingas garsas griaudėjo danguje ir žemėje, ir sudaužė tavo sūnų širdis, o Dhritaraštra.

Bhagavadgita 1.20
Tuo metu Pandu sūnus Ardžuna, kurio vežimo vėliavoje buvo Hanumano ženklas, pakėlė savo lanką. Matydamas tavo sūnus, išsirikiavusius prieš jį, o Karaliau, Ardžuna tarė Šri Krišnai šiuos žodžius.

Bhagavadgita 1.21 – 1.22
Ardžuna tarė: O Neklystantysis, prašau, nuvesk mano vežimą į vidurį tarp abiejų armijų, kad galėčiau pažvelgti į mūšiui išsirikiavusius karius, su kuriais man teks kautis šiame didžiame mūšyje.

Bhagavadgita 1.23
Aš trokštu pamatyti tuos, kurie atvyko čia kovoti piktavališko Dhritaraštros sūnaus pusėje, norėdami jam įtikti.

Bhagavadgita 1.24
Sandžaja tarė: O Dhritaraštra, išklausęs Ardžunos, miego nugalėtojo, prašymą, Šri Krišna tuomet nuvairavo didingąjį vežimą tarp dviejų armijų.

Bhagavadgita 1.25
Bhišmos, Dronačarjos ir visų kitų karalių akivaizdoje Šri Krišna tarė: O Prithos sūnau (Ardžuna), žvelk į čia susirinkusius Kurus.

Bhagavadgita 1.26
Ten Ardžuna abiejose armijose išvydo savo tėvus, senelius, mokytojus, dėdes iš motinos pusės, brolius, pusbrolius, sūnus, sūnėnus, vaikaičius, draugus, uošvius ir geradarius.

Bhagavadgita 1.27
Pamatęs visus ten esančius giminaičius, Ardžuna, Kuntės sūnus, buvo apimtas gailesčio ir su dideliu sielvartu tarė šiuos žodžius.

Bhagavadgita 1.28
Ardžuna tarė: O Krišna, matydamas čia mūšiui išsirikiavusius savo paties gimines, pasiryžusius žudyti vienas kitą, mano galūnės linksta ir burna džiūsta.

Bhagavadgita 1.29 – 1.31
Mano visas kūnas dreba, plaukai šiaušiasi. Mano lankas, Gandiva, slysta man iš rankų, o oda visa dega. Mano protas sumišęs ir sukasi apkvaitęs; aš nebegaliu daugiau išsilaikyti. O Krišna, Kešio demono žudike, aš matau tik nelaimės ženklus. Nenumatau nieko gero iš to, kad šiame mūšyje nužudysiu savo paties gimines.

Bhagavadgita 1.32 – 1.33
O Krišna, aš netrokštu nei pergalės, nei karalystės, nei laimės, kuri iš to kiltų. Kokia nauda iš karalystės, malonumų ar net paties gyvenimo, kai tie patys asmenys, dėl kurių mes jų trokštame, stovi prieš mus mūšyje?

Bhagavadgita 1.34 – 1.35
Mokytojai, tėvai, sūnūs, seneliai, dėdės, vaikaičiai, uošviai, sūnėnai, svainiai ir kiti giminaičiai yra čia, rizikuodami savo gyvybėmis ir turtais. O Madhusudana, aš nenoriu jų žudyti, net jei jie mane pultų. Jei nužudysime Dhritaraštros sūnus, kokį pasitenkinimą gausime valdydami tris pasaulius, ką jau kalbėti apie šią Žemę?

Bhagavadgita 1.36 – 1.37
O visų gyvų būtybių Palaikytojau, kokį malonumą patirsime nužudę Dhritaraštros sūnus? Nors jie gali būti agresoriai, nuodėmė tikrai užgrius mus, jei juos nužudysime. Todėl mums nedera žudyti savo pusbrolių, Dhritaraštros sūnų, ir draugų. O Madhava (Krišna), kaip galime tikėtis būti laimingi, nužudę savo pačių gimines?

Bhagavadgita 1.38 – 1.39
Jų mintis užvaldė godumas, ir jie nemato nieko blogo naikindami savo gimines ar išduodami draugus. Tačiau, O Džanardana (Krišna), kodėl mes, aiškiai matantys nusikaltimą žudant savo artimuosius, neturėtume nusigręžti nuo šios nuodėmės?

Bhagavadgita 1.40
Kai sunaikinama dinastija, žlunga jos tradicijos, o likusi šeima įsitraukia į bedievystę.

Bhagavadgita 1.41
Įsigalėjus ydoms, O Krišna, šeimos moterys tampa amoralios; o iš moterų amoralumo, O Vrišni palikuoni, gimsta nepageidaujami palikuonys.

Bhagavadgita 1.42
Nepageidaujamų vaikų pagausėjimas lemia pragarišką gyvenimą tiek šeimai, tiek tiems, kurie šeimą sunaikino. Netekę aukojimų, tokių sugedusių šeimų protėviai taip pat nupuola.

Bhagavadgita 1.43
Dėl piktadarysčių tų, kurie sunaikina šeimos tradicijas ir taip sukelia nepageidaujamų palikuonių atsiradimą, žlunga įvairi socialinė ir šeimos gerovės veikla.

Bhagavadgita 1.44
O Džanardana (Krišna), aš girdėjau iš mokytų žmonių, kad tie, kurie sunaikina šeimos tradicijas, neribotą laiką gyvena pragare.

Bhagavadgita 1.45 – 1.46
Deja! Kaip keista, kad mes pasiryžome atlikti šią didžiulę nuodėmę su siaubingomis pasekmėmis. Vedami karališkų malonumų troškimo, mes ketiname žudyti savo pačių gimines. Būtų geriau, jei Dhritaraštros sūnūs, ginkluoti ginklais, nužudytų mane neginkluotą ir nesipriešinantį mūšio lauke.

Bhagavadgita 1.47
Sandžaja tarė: Taip pasakęs, Ardžuna numetė į šalį savo lanką bei strėles ir susmuko savo vežimo krėsle, sielvarto ir kančios apimtu protu.

2 Skyrius: Sānkhya joga

Komentaras: Antrasis skyrius yra visos Bhagavadgytos ašis, nes čia Krišna pirmą kartą pradeda tikrąjį mokymą ir parodo, kaip žmogus turi žiūrėti į gyvenimą, pareigą ir save. Šį skyrių reikia suprasti kaip kvietimą pakilti virš emocijų ir matyti tikrovę ne per baimės ar prisirišimų prizmę, bet per išminties žvilgsnį. Krišna aiškina, kad siela yra amžina, todėl mirtis nėra pabaiga, o kūnas – tik laikina drabužio forma; tai išlaisvina nuo egzistencinės baimės, kuri Ardžuną sukaustė pirmajame skyriuje. Sānkhya joga moko atskirti tai, kas laikina, nuo to, kas tikra, ir suprasti, kad žmogaus pareiga turi būti vykdoma ne dėl naudos, o dėl vidinio teisingumo. Šiame skyriuje gimsta karma-jogos principas: veikti be prisirišimo prie rezultatų, nes būtent prisirišimas sukelia kančią ir nerimą. Krišna taip pat parodo, kad tikrasis dvasinis kelias nėra pasitraukimas iš pasaulio, bet gebėjimas veikti jame su ramybe ir aiškumu. Ardžunos abejonės tampa pavyzdžiu, kaip protas klaidina, kai remiasi emocijomis, o ne išmintimi. Todėl šis skyrius kviečia skaitytoją ugdyti vidinį stabilumą, kuris nepriklauso nuo išorinių aplinkybių. Sānkhya joga moko, kad žmogus tampa laisvas ne tada, kai pabėga nuo problemų, bet tada, kai supranta savo tikrąją prigimtį ir veikia iš tos vidinės tvirtybės. Tai skyrius, kuris atveria duris į visą tolesnį mokymą ir parodo, kad dvasinė branda prasideda nuo teisingo matymo, o ne nuo išorinių ritualų.

Bhagavadgyta 2.1
Sandžaja tarė: Matydamas Ardžuną apimtą gailesčio, sielvarto prislėgtu protu ir akių pilnų ašarų, Viešpats Krišna ištarė šiuos žodžius.

Bhagavadgyta 2.2
Aukščiausiasis Viešpats tarė: Mano brangus Ardžuna, kaip šią pavojaus valandą tave apėmė šis kliedesys? Tai nedera garbingam žmogui. Tai veda ne į aukštesnes buveines, bet į gėdą.

Bhagavadgyta 2.3
O Pritha (Kunti) sūnau, tau nedera pasiduoti šiam nevyriškumui. Atsisakyk tokio menko širdies silpnumo ir pakilk, o priešų nugalėtojau.

Bhagavadgyta 2.4
Ardžuna tarė: O Madhusūdana, kaip aš galiu mūšyje laidyti strėles į tokius žmones kaip Bhišma ir Dronačarja, kurie verti mano garbinimo, o priešų naikintojau?

Bhagavadgyta 2.5
Geriau būtų gyventi šiame pasaulyje elgetaujant, nei mėgautis gyvenimu nužudžius šiuos kilnius vyresniuosius, kurie yra mano mokytojai. Jei juos nužudysime, turtai ir malonumai, kuriais mėgausimės, bus sutepti krauju.

Bhagavadgyta 2.6
Mes net nežinome, kuris karo rezultatas mums priimtinesnis – nugalėti juos ar būti jų nugalėtiems. Net juos nužudžius, mes nenorėsime gyventi. Visgi jie stojo Dhritaraštros sūnų pusėn ir dabar stovi prieš mus mūšio lauke.

Bhagavadgyta 2.7
Aš esu sutrikęs dėl savo pareigos ir apimtas nerimo bei silpnadvasiškumo. Esu Tavo mokinys ir atsiduodu Tau. Prašau, užtikrintai pamokyk mane, kas man geriausia.

Bhagavadgyta 2.8
Aš nerandu jokio būdo nuvyti šį sielvartą, kuris džiovina mano jusles. Net jei laimėčiau klestinčią ir neprilygstamą karalystę žemėje arba įgyčiau valdžią kaip dangaus dievai, aš nepajėgsiu išsklaidyti šio sielvarto.

Bhagavadgyta 2.9
Sandžaja tarė: Taip pasakęs, Gudakeša, tas priešų baudėjas, kreipėsi į Hrišikešą: „Govinda, aš nekovosiu“, ir nutilo.

Bhagavadgyta 2.10
O Dhritaraštra, tuomet, tarp abiejų armijų, Viešpats Krišna besišypsodamas tarė šiuos žodžius sielvarto prislėgtam Ardžunai.

Bhagavadgyta 2.11
Aukščiausiasis Viešpats tarė: Nors kalbi išmintingus žodžius, tu gedi to, kas neverta sielvarto. Išmintingieji negedi nei gyvųjų, nei mirusiųjų.

Bhagavadgyta 2.12
Niekada nebuvo laiko, kai aš neegzistavau, nei tu, nei visi šie karaliai; ir ateityje nei vienas iš mūsų nenustos būti.

Bhagavadgyta 2.13
Lygiai kaip įkūnyta siela nuolat pereina iš vaikystės į jaunystę, į senatvę, taip pat mirties metu siela pereina į kitą kūną. Išmintingųjų tai neklaidina.

Bhagavadgyta 2.14
O Kunti sūnau, kontaktas tarp juslių ir juslių objektų sukelia praeinančius laimės ir kančios pojūčius. Jie nėra nuolatiniai ir ateina bei praeina kaip žiemos ir vasaros sezonai. O Bharatos palikuoni, reikia išmokti juos pakęsti nesutrinkant.

Bhagavadgyta 2.15
O Ardžuna, kilniausias tarp žmonių, tas asmuo, kurio neveikia laimė ir kančia, ir kuris išlieka tvirtas abiem atvejais, tampa tinkamas išsilaisvinimui.

Bhagavadgyta 2.16
Laikinieji dalykai neturi trukmės, o amžinieji neturi pabaigos. Tai iš tiesų pastebėjo ir padarė išvadą Tiesos regėtojai, ištyrę abiejų prigimtį.

Bhagavadgyta 2.17
Tai, kas persmelkia visą kūną, žinok esant nesunaikinama. Niekas negali sukelti nepražūtingos sielos sunaikinimo.

Bhagavadgyta 2.18
Tik materialus kūnas yra pražūtingas; įkūnyta siela viduje yra nesunaikinama, neišmatuojama ir amžina. Todėl kovok, o Bharatos palikuoni.

Bhagavadgyta 2.19
Nė vienas iš jų neturi žinių – tas, kuris mano, kad siela gali žudyti, ir tas, kuris mano, kad siela gali būti nužudyta. Nes iš tiesų siela nei žudo, nei gali būti nužudyta.

Bhagavadgyta 2.20
Siela nei gimsta, nei kada nors miršta; nei kartą egzistavusi, ji niekada nenustoja būti. Siela yra negimusi, amžina, nemirtinga ir nesenstanti. Ji nėra sunaikinama, kai sunaikinamas kūnas.

Bhagavadgyta 2.21
O Pritha sūnau, kaip tas, kuris žino sielą esant nepražūtingą, amžiną, negimusią ir nekintamą, gali ką nors nužudyti arba priversti ką nors žudyti?

Bhagavadgyta 2.22
Kaip žmogus nusimeta susidėvėjusius drabužius ir apsivelka naujus, taip pat mirties metu siela nusimeta susidėvėjusį kūną ir įeina į naują.

Bhagavadgyta 2.23
Ginklai negali sudraskyti sielos, nei ugnis jos sudeginti. Vanduo negali jos sušlapinti, nei vėjas jos išdžiovinti.

Bhagavadgyta 2.24
Siela yra nesulaužoma ir nedegi; ji negali būti nei sudrėkinta, nei išdžiovinta. Ji yra amžina, esanti visur, nepakeičiama, nekintama ir pirmapradė.

Bhagavadgyta 2.25
Apie sielą kalbama kaip apie nematomą, nesuvokiamą ir nekintamą. Žinodamas tai, tu neturėtum gedėti dėl kūno.

Bhagavadgyta 2.26
Tačiau, jei manai, kad savastis yra nuolat gimstanti ir mirštanti, o galingaranki Ardžuna, net ir tada neturėtum taip gedėti.

Bhagavadgyta 2.27
Mirtis yra tikra tam, kas gimė, ir atgimimas yra neišvengiamas tam, kas mirė. Todėl neturėtum sielvartauti dėl to, kas neišvengiama.

Bhagavadgyta 2.28
O Bharatos aini, visos sukurtos būtybės yra neapreikštos prieš gimimą, apreikštos gyvenime ir vėl neapreikštos po mirties. Tad kodėl gedėti?

Bhagavadgyta 2.29
Kai kurie mato sielą kaip nuostabią, kai kurie apibūdina ją kaip nuostabią, ir kai kurie girdi apie sielą kaip nuostabią, o kiti, net ir girdėdami, visiškai negali jos suprasti.

Bhagavadgyta 2.30
O Ardžuna, siela, gyvenanti kūne, yra nemirtinga; todėl neturėtum gedėti dėl nieko.

Bhagavadgyta 2.31
Be to, atsižvelgdamas į savo, kaip kario, pareigą, neturėtum svyruoti. Iš tiesų, kariui nėra geresnio užsiėmimo nei kova už teisingumo palaikymą.

Bhagavadgyta 2.32
O Pritha sūnau, laimingi yra kariai, kuriems tokios galimybės ginti teisingumą ateina netikėtai, atverdamos jiems vartus į dangiškąsias buveines.

Bhagavadgyta 2.33
Tačiau, jei atsisakysi kovoti šiame teisingame kare, apleisdamas savo socialinę pareigą ir reputaciją, tu tikrai užsitrauksi nuodėmę.

Bhagavadgyta 2.34
Žmonės kalbės apie tave kaip apie bailį ir dezertyrą. Garbingam žmogui nešlovė yra blogiau už mirtį.

Bhagavadgyta 2.35
Didieji karvedžiai, kurie tave labai gerbia, manys, kad pabėgai iš mūšio lauko iš baimės, ir taip prarasi jų pagarbą tau.

Bhagavadgyta 2.36
Tavo priešai šmeiš ir žemins tave nemaloniais žodžiais, menkindami tavo galią. Deja, kas galėtų būti skausmingiau už tai?

Bhagavadgyta 2.37
Jei kovosi, tu arba būsi nukautas mūšio lauke ir pateksi į dangiškąsias buveines, arba pasieksi pergalę ir mėgausiesi karalyste žemėje. Todėl pakilk su ryžtu, o Kunti sūnau, ir būk pasiruošęs kovoti.

Bhagavadgyta 2.38
Kovok pareigos vardan, vienodai traktuodamas laimę ir kančią, praradimą ir laimėjimą, pergalę ir pralaimėjimą. Taip vykdydamas savo atsakomybę, niekada neužsitrauksi nuodėmės.

Bhagavadgyta 2.39
Iki šiol aš tau aiškinau Sānkhya jogą, arba analitinį žinojimą apie sielos prigimtį. Dabar klausykis, o Pritha sūnau, kai atskleisiu Buddhi jogą, arba Intelekto jogą. Dirbdamas su tokiu supratimu, išsilaisvinsi iš karmos pančių.

Bhagavadgyta 2.40
Dirbant šioje sąmonės būsenoje, nėra jokio praradimo ar neigiamo rezultato, ir net maža pastanga išgelbsti nuo didelio pavojaus.

Bhagavadgyta 2.41
O Kuru palikuoni, tų, kurie eina šiuo keliu, intelektas yra ryžtingas, o jų tikslas vienakryptis. Tačiau tų, kurie yra neryžtingi, intelektas yra išsišakojęs.

Bhagavadgyta 2.42 – 2.43
Turintys ribotą supratimą susižavi gėlėtais Vedų žodžiais, kurie propaguoja prašmatnius ritualus pakilimui į dangiškąsias buveines, ir mano, kad jose neaprašytas joks aukštesnis principas. Jie šlovina tik tas Vedų dalis, kurios tenkina jų jusles, ir atlieka pompastiškas ritualines ceremonijas, siekdami aukšto gimimo, prabangos, jutiminių malonumų ir pakilimo į dangaus planetas.

Bhagavadgyta 2.44
Jų protai giliai prisirišę prie pasaulietinių malonumų, o intelektai tokių dalykų apkvailinti, todėl jie nepajėgia turėti ryžtingo nusiteikimo sėkmei kelyje į Dievą.

Bhagavadgyta 2.45
Vedos nagrinėja tris materialios gamtos gunas (modus), o Ardžuna. Pakilk virš trijų gunų į tyros dvasinės sąmonės būseną. Išlaisvinęs save iš dvilypumų, amžinai įsitvirtinęs Tiesoje ir nesirūpindamas materialia nauda bei saugumu, būk įsitvirtinęs savastyje.

Bhagavadgyta 2.46
Kokiam tikslui pasitarnauja mažas vandens šulinys, visais atžvilgiais natūraliai pasitarnauja ir didelis ežeras. Panašiai, tas, kuris suvokia Absoliučią Tiesą, taip pat išpildo visų Vedų tikslą.

Bhagavadgyta 2.47
Tu turi teisę atlikti savo nustatytas pareigas, bet neturi teisės į savo veiksmų vaisius. Niekada nelaikyk savęs savo veiklos rezultatų priežastimi ir nebūk prisirišęs prie neveikimo.

Bhagavadgyta 2.48
Būk tvirtas atlikdamas savo pareigą, o Ardžuna, atsisakydamas prisirišimo prie sėkmės ir nesėkmės. Tokia pusiausvyra vadinama Joga.

Bhagavadgyta 2.49
Ieškok prieglobsčio dieviškajame žinojime ir įžvalgoje, o Ardžuna, ir atmesk atlygio siekiančius veiksmus, kurie tikrai yra menkesni už darbus, atliekamus intelekto, įsitvirtinusio dieviškajame žinojime. Vargšai yra tie, kurie siekia mėgautis savo darbų vaisiais.

Bhagavadgyta 2.50
Tas, kuris apdairiai praktikuoja veiklos mokslą be prisirišimo, gali atsikratyti tiek gerų, tiek blogų reakcijų jau šiame gyvenime. Todėl siek Jogos, kuri yra menas dirbti meistriškai (tinkamoje sąmonėje).

Bhagavadgyta 2.51
Išmintingieji, apdovanoti intelekto pusiausvyra, atsisako prisirišimo prie veiksmų vaisių, kurie pririša prie gyvenimo ir mirties rato. Dirbdami tokioje sąmonėje, jie pasiekia būseną anapus visų kančių.

Bhagavadgyta 2.52
Kai tavo intelektas pereis kliedesių liūną, tada įgysi abejingumą tam, kas buvo girdėta ir kas dar bus girdėta (apie malonumus šiame ir kitame pasaulyje).

Bhagavadgyta 2.53
Kai tavo intelektas nustos viliotis vaisingomis Vedų dalimis ir liks tvirtas dieviškojoje sąmonėje, tada pasieksi tobulos Jogos būseną.

Bhagavadgyta 2.54
Ardžuna tarė: O Kešava, koks yra to, kuris įsitvirtinęs dieviškojoje sąmonėje, būdas? Kaip apsišvietęs žmogus kalba? Kaip jis sėdi? Kaip jis vaikšto?

Bhagavadgyta 2.55
Aukščiausiasis Viešpats tarė: O Pritha sūnau, kai žmogus atmeta visus savanaudiškus troškimus ir juslių geismus, kankinančius protą, ir tampa patenkintas savasties suvokimu, toks asmuo vadinamas transcendentaliai įsitvirtinusiu.

Bhagavadgyta 2.56
Tas, kurio protas lieka nesutrikdomas vargo metu, kuris netrokšta malonumų ir yra laisvas nuo prisirišimo, baimės ir pykčio, vadinamas stabilios išminties išminčiumi.

Bhagavadgyta 2.57
Tas, kuris išlieka neprisirišęs jokiomis sąlygomis ir nėra nei pradžiugintas sėkmės, nei prislėgtas negandų, yra išminčius su tobulu žinojimu.

Bhagavadgyta 2.58
Tas, kuris sugeba atitraukti jusles nuo jų objektų, lygiai kaip vėžlys įtraukia savo galūnes į kiautą, yra įsitvirtinęs dieviškojoje išmintį.

Bhagavadgyta 2.59
Siekiantieji gali sulaikyti jusles nuo jų malonumų objektų, bet skonis juslių objektams išlieka. Tačiau net ir šis skonis išnyksta tiems, kurie suvokia Aukščiausiąjį.

Bhagavadgyta 2.60
Juslės yra tokios stiprios ir audringos, o Kunti sūnau, kad jos gali jėga nusinešti net ir savitvardą praktikuojančio, įžvalga apdovanoto asmens protą.

Bhagavadgyta 2.61
Jie yra įsitvirtinę tobulame žinojime, kurie suvaldo savo jusles ir laiko savo protus visada panardintus Manyje.

Bhagavadgyta 2.62
Mąstant apie juslių objektus, išsivysto prisirišimas jiems. Prisirišimas veda į troškimą, o iš troškimo kyla pyktis.

Bhagavadgyta 2.63
Pyktis veda į sprendimų aptemimą, ko pasekmė – atminties sumišimas. Kai atmintis sumišusi, intelektas sunaikinamas; o kai intelektas sunaikinamas, žmogus žlunga.

Bhagavadgyta 2.64
Bet tas, kuris valdo protą ir yra laisvas nuo prisirišimo bei pasibjaurėjimo, net ir naudodamasis juslių objektais, pelno Dievo Malonę.

Bhagavadgyta 2.65
Per dieviškąją malonę ateina ramybė, kurioje baigiasi visi sielvartai, ir tokio ramaus proto asmens intelektas greitai tampa tvirtai įsitvirtinęs Dieve.

Bhagavadgyta 2.66
Tačiau nedisciplinuotas asmuo, nesuvaldęs proto ir juslių, negali turėti nei ryžtingo intelekto, nei pastovaus Dievo apmąstymo. Tam, kuris niekada nesujungia proto su Dievu, nėra ramybės; o kaip tas, kuriam trūksta ramybės, gali būti laimingas?

Bhagavadgyta 2.67
Lygiai kaip stiprus vėjas nušluoja valtį nuo jos nustatyto kurso vandenyje, net viena iš juslių, į kurią susitelkia protas, gali nuvesti intelektą klystkeliais.

Bhagavadgyta 2.68
Todėl tas, kuris sulaikė jusles nuo jų objektų, o galingaranki Ardžuna, yra tvirtai įsitvirtinęs transcendentiniame žinojime.

Bhagavadgyta 2.69
Tai, ką visos būtybės laiko diena, išmintingajam yra neišmanymo naktis, o ką visi kūriniai mato kaip naktį, introspektyviam išminčiui yra diena.

Bhagavadgyta 2.70
Lygiai kaip vandenynas lieka nesutrikdomas nenutrūkstamo upių vandenų srauto, įsiliejančio į jį, taip ir išminčius, kuris lieka nepajudinamas nepaisant geidžiamų objektų srauto aplink jį, pasiekia ramybę, o ne asmuo, kuris stengiasi patenkinti troškimus.

Bhagavadgyta 2.71
Tas asmuo, kuris atsisako visų materialių troškimų ir gyvena laisvas nuo godumo, savininkiškumo ir egoizmo jausmo, pasiekia tobulą ramybę.

Bhagavadgyta 2.72
O Pritha sūnau, tokia yra apsišvietusios sielos būsena, kad ją pasiekus, niekada daugiau nebesuklystama. Būnant įsitvirtinusiam šioje sąmonėje net mirties valandą, išsilaisvinama iš gyvenimo ir mirties rato ir pasiekiama Aukščiausioji Dievo Buveinė.

3 Skyrius: Karma Joga

Komentaras: Trečiasis skyrius moko, kad žmogus negali pabėgti nuo veikimo – pats gyvenimas yra nuolatinis veiksmas, todėl tikrasis dvasinis kelias prasideda ne nuo pasitraukimo, o nuo teisingo veikimo būdo. Karma joga kviečia suprasti, kad kančią sukelia ne pats darbas, o prisirišimas prie rezultatų, todėl Krišna ragina veikti iš pareigos ir vidinio teisingumo, o ne iš troškimo gauti atlygį ar pripažinimą. Šis skyrius aiškina, kad pasaulis funkcionuoja per tarpusavio priklausomybę, ir žmogus turi atlikti savo vaidmenį taip, kaip gamta atlieka savąjį, be egoistinių motyvų. Krišna pabrėžia, kad net išminčiai veikia, nors jiems nieko netrūksta, nes jų veiksmai tampa tarnyste pasauliui, o ne savanaudišku siekiu. Ardžunai primenama, kad pasyvumas nėra dorybė – neveikimas taip pat kuria karmą, todėl vengti pareigos reiškia tik dar labiau įsipainioti į pasekmes. Karma joga moko, kad tikrasis laisvumas atsiranda tada, kai žmogus veikia su atsidavimu, be ego, suvokdamas save kaip dalį didesnės tvarkos. Šis skyrius taip pat perspėja, kad pavyzdys yra galingesnis už žodžius: tie, kurie supranta tiesą, turi veikti taip, kad įkvėptų kitus. Todėl Karma joga nėra tik moralinis principas – tai praktinis kelias, kuris leidžia gyventi pasaulyje, bet nebūti jo sukaustytam. Jis kviečia skaitytoją suprasti, kad dvasinė branda pasiekiama ne atsiskyrus, o veikloje, kuri atliekama su ramybe, sąmoningumu ir vidine laisve.

Bhagavadgyta 3.1 – 3.2
Ardžuna tarė: O Džanardana, jei Tu laikai žinojimą pranašesniu už veiksmą, tai kodėl Tu prašai manęs kariauti šiame baisiame kare? Mano intelektas sutrikęs dėl Tavo dviprasmiško patarimo. Prašau, pasakyk man užtikrintai vieną kelią, kuriuo galėčiau pasiekti aukščiausiąjį gėrį.

Bhagavadgyta 3.3
Viešpats tarė: O nuodėmių neturintysis, aš jau anksčiau paaiškinau du kelius, vedančius į nušvitimą: žinojimo kelią tiems, kurie linkę į kontempliaciją, ir veiklos kelią tiems, kurie linkę į veiksmą.

Bhagavadgyta 3.4
Vien tik susilaikant nuo darbo negalima pasiekti laisvės nuo karminių reakcijų, ir vien tik fiziniu atsižadėjimu negalima pasiekti tobulo žinojimo.

Bhagavadgyta 3.5
Nėra nė vieno, kuris galėtų išlikti be veikimo bent akimirką. Iš tiesų, visos būtybės yra priverstos veikti dėl savybių, gimusių iš materialios gamtos (trijų gunų).

Bhagavadgyta 3.6
Tie, kurie suvaldo išorinius veikimo organus, tačiau mintyse ir toliau galvoja apie juslių objektus, tikrai save klaidina ir vadintini veidmainiais.

Bhagavadgyta 3.7
Bet tie karmos jogai, kurie protu suvaldo savo pažinimo jusles, O Ardžuna, ir įdarbina veikimo jusles darbui be prisirišimo, tikrai yra pranašesni.

Bhagavadgyta 3.8
Taigi atlik savo nustatytas Vedų pareigas, nes veikimas yra pranašesnis už neveikimą. Nutraukus veiklą, net tavo kūno palaikymas nebus įmanomas.

Bhagavadgyta 3.9
Darbas turi būti atliekamas kaip aukojimas (yajna) Aukščiausiajam Viešpačiui; kitaip darbas sukelia vergystę šiame materialiame pasaulyje. Todėl, O Kunti sūnau, Dievo pasitenkinimui atlik savo nustatytas pareigas be prisirišimo prie rezultatų.

Bhagavadgyta 3.10
Kūrimo pradžioje Brahma sukūrė žmoniją kartu su pareigomis ir tarė: „Klestėkite atlikdami šiuos aukojimus (yajñas), nes jie suteiks jums viską, ko trokštate pasiekti.“

Bhagavadgyta 3.11
Jūsų aukomis dangiškieji dievai bus patenkinti, ir bendradarbiaujant žmonėms bei dangiškiesiems dievams, visiems viešpataus didelė gerovė.

Bhagavadgyta 3.12
Dangiškieji dievai, patenkinti aukojimo atlikimu, suteiks jums visas trokštamas gyvenimo būtinybes. Bet tie, kurie mėgaujasi tuo, kas jiems duota, neaukodami atgal, iš tiesų yra vagys.

Bhagavadgyta 3.13
Dvasingieji, valgantys maistą, kuris pirmiausia paaukotas aukojimo apeigose, išlaisvinami nuo visų nuodėmių. Kiti, gaminantys maistą savo pačių malonumui, iš tiesų valgo tik nuodėmę.

Bhagavadgyta 3.14
Visos gyvos būtybės gyvena maistu, o maistas atsiranda iš lietaus. Lietus kyla iš aukojimo atlikimo, o aukojimas kyla iš nustatytų pareigų vykdymo.

Bhagavadgyta 3.15
Žmonių pareigos aprašytos Vedose, o Vedos apreikštos paties Dievo. Todėl visa persmelkiantis Viešpats amžinai yra aukojimo veiksmuose.

Bhagavadgyta 3.16
O Prithos sūnau, tie, kurie nepriima savo atsakomybės Vedų nustatytame aukojimo cikle, yra nuodėmingi. Jie gyvena tik savo juslių malonumui; iš tiesų jų gyvenimai yra veltui.

Bhagavadgyta 3.17
Bet tiems, kurie džiaugiasi savastimi, kurie yra apsišvietę ir visiškai patenkinti savastimi, nėra jokios pareigos.

Bhagavadgyta 3.18
Tokios savęs realizavusios sielos neturi ko laimėti ar prarasti nei atlikdamos, nei atsisakydamos savo pareigų. Joms taip pat nereikia priklausyti nuo kitų gyvų būtybių savo interesų patenkinimui.

Bhagavadgyta 3.19
Todėl, atsisakęs prisirišimo, atlik veiksmus kaip pareigą, nes dirbdamas be prisirišimo prie vaisių, žmogus pasiekia Aukščiausiąjį.

Bhagavadgyta 3.20 – 3.21
Atlikdami savo nustatytas pareigas, Karalius Džanaka ir kiti pasiekė tobulumą. Tu taip pat turėtum atlikti savo pareigas, rodydamas pavyzdį pasaulio labui. Kokius veiksmus atlieka didieji žmonės, tokius seka paprasti žmonės. Kokius standartus jie nustato, tokių laikosi visas pasaulis.

Bhagavadgyta 3.22
Nėra jokios pareigos, kurią aš turėčiau atlikti visuose trijuose pasauliuose, O Prithos sūnau, nei aš turiu ką nors laimėti ar pasiekti. Visgi aš užsiimu nustatytomis pareigomis.

Bhagavadgyta 3.23
Nes jei aš rūpestingai neatlikčiau nustatytų pareigų, O Prithos sūnau, visi žmonės visais atžvilgiais sektų Mano keliu.

Bhagavadgyta 3.24
Jei aš nustočiau atlikti nustatytus veiksmus, visi šie pasauliai pražūtų. Aš būčiau atsakingas už kilsiančią sumaištį ir taip sunaikinčiau žmonių giminės ramybę.

Bhagavadgyta 3.25
Kaip neišmanėliai atlieka savo pareigas prisirišę prie rezultatų, O Bharatos aini, taip išmintingieji turėtų veikti be prisirišimo, siekdami vesti žmones teisingu keliu.

Bhagavadgyta 3.26
Išmintingieji neturėtų kelti sumaišties neišmanėlių, prisirišusių prie vaisingų veiksmų, intelektuose, skatindami juos nustoti dirbti. Veikiau, atlikdami savo pareigas apsišvietusiu būdu, jie turėtų įkvėpti neišmanėlius taip pat atlikti savo nustatytas pareigas.

Bhagavadgyta 3.27
Visas veiklas atlieka trys materialios gamtos gunos (modai). Bet neišmanyme siela, suklaidinta klaidingo tapatinimosi su kūnu, laiko save veikiančiuoju.

Bhagavadgyta 3.28
O galingaranki Ardžuna, apsišvietę asmenys skiria sielą kaip atskirą nuo gunų ir karmos. Jie suvokia, kad tai tik gunos (juslių, proto ir kitų pavidalu) veikia tarp gunų (suvokimo objektų pavidalu), ir taip jie neįsipainioja į jas.

Bhagavadgyta 3.29
Tie, kurie suklaidinti gunų veikimo, prisiriša prie savo veiksmų rezultatų. Bet išmintingieji, kurie supranta šias tiesas, neturėtų trikdyti tokių neišmanėlių, kurie žino labai mažai.

Bhagavadgyta 3.30
Atlikdamas visus darbus kaip aukojimą Man, nuolat medituok Mane kaip Aukščiausiąjį. Tapk laisvas nuo troškimų ir savanaudiškumo, ir, dvasiniam sielvartui pasitraukus, kovok!

Bhagavadgyta 3.31
Tie, kurie laikosi šių Mano mokymų su giliu tikėjimu ir be pavydo, išlaisvinami nuo karmos pančių.

Bhagavadgyta 3.32
Bet tie, kurie randa klaidų Mano mokymuose, būdami be žinių ir be atskyrimo, nepaiso šių principų ir patys save pražudo.

Bhagavadgyta 3.33
Net išmintingi žmonės elgiasi pagal savo prigimtį, nes visas gyvas būtybes stumia jų natūralūs polinkiai. Ką žmogus laimės slopindamas?

Bhagavadgyta 3.34
Juslės natūraliai patiria prisirišimą ir pasibjaurėjimą juslių objektais, bet nebūk jų valdomas, nes jos yra kliūtys ir priešai.

Bhagavadgyta 3.35
Daug geriau atlikti savo natūralią nustatytą pareigą, nors ir su trūkumais, negu atlikti kito nustatytą pareigą, nors ir tobulai. Iš tiesų, geriau mirti vykdant savo pareigą, negu sekti kito keliu, kuris kupinas pavojų.

Bhagavadgyta 3.36
Ardžuna paklausė: Kodėl žmogus stumiamas daryti nuodėmingus veiksmus, net nenorėdamas, tarytum per prievartą, O Vrišni palikuoni (Krišna)?

Bhagavadgyta 3.37
Aukščiausiasis Viešpats tarė: Tai vien tik geismas, gimęs iš sąlyčio su aistros guna, ir vėliau virtęs pykčiu. Žinok jį kaip nuodėmingą, viską ryjantį priešą pasaulyje.

Bhagavadgyta 3.38
Kaip ugnį dengia dūmai, veidrodį slepia dulkės, o embrioną slepia įsčios, taip ir žmogaus žinias gaubia troškimas.

Bhagavadgyta 3.39
Net ir pačių įžvalgiausiųjų žinias dengia šis amžinas priešas nepasotinamo troškimo pavidalu, kuris niekada nepasitenkina ir dega kaip ugnis, O Kunti sūnau.

Bhagavadgyta 3.40
Sakoma, kad juslės, protas ir intelektas yra troškimo veisimosi vietos. Per juos jis aptemdo žmogaus žinias ir klaidina įkūnytą sielą.

Bhagavadgyta 3.41
Todėl, O geriausias iš Bharatų, pačioje pradžioje suvaldyk jusles ir nužudyk šį priešą, vadinamą troškimu, kuris yra nuodėmės įsikūnijimas ir naikina žinias bei suvokimą.

Bhagavadgyta 3.42
Juslės yra pranašesnės už grubų kūną, o už jusles pranašesnis protas. Už protą pranašesnis intelektas, o dar už intelektą pranašesnė siela.

Bhagavadgyta 3.43
Taip žinodamas, kad siela yra pranašesnė už materialų intelektą, O galingaranki Ardžuna, suvaldyk žemesnįjį aš (jusles, protą ir intelektą) aukštesniuoju aš (sielos jėga) ir nužudyk šį baisų priešą, vadinamą geismu.

4 Skyrius: Džnana Karma Sanjasa Joga

Komentaras: Ketvirtasis skyrius aiškina, kad tikrasis veiksmas ir tikrasis atsisakymas nėra išoriniai, bet vidiniai dalykai, todėl šį skyrių reikia suprasti kaip mokymą apie išminties ir veiklos vienybę. Krišna parodo, kad žinojimas (džnana) ir teisingas veiksmas (karma) nėra priešybės – veikla tampa dvasine tik tada, kai ją lydi teisingas supratimas. Jis aiškina, kad žmogus gali atsisakyti karmos ne pabėgdamas nuo pareigų, bet atsisakydamas egoistinio „aš darau“ jausmo, kuris sukuria prisirišimus ir kančią. Šiame skyriuje pabrėžiama, kad išmintis sudegina karmą taip, kaip ugnis sudegina malkas, todėl žinojimas tampa išsilaisvinimo pagrindu. Krišna taip pat paaiškina, kad dvasiniai mokymai perduodami nenutrūkstama mokytojų linija, ir tik tie, kurie ateina su nuolankumu ir atvirumu, gali juos suprasti. Skyrius kviečia suvokti, kad veiksmas be išminties yra aklas, o išmintis be veiksmo – neveikli, todėl žmogus turi jungti abu kelius. Ardžunai primenama, kad tikrasis atsisakymas nėra neveikimas, bet veikimas be ego, be prisirišimo ir be troškimo valdyti rezultatus. Šis mokymas skatina skaitytoją suprasti, kad dvasinis kelias nėra vien teorija – jis reikalauja veiklos, kuri kyla iš vidinės šviesos. Džnana Karma Sanjasa joga moko, kad laisvė atsiranda tada, kai žmogus veikia iš žinojimo, o žinojimas tampa gyvas tik tada, kai įkūnijamas veiksmuose. Tai skyrius, kuris sujungia mąstymą ir gyvenimą į vieną nedalomą dvasinę praktiką.

Bhagavadgyta 4.1
Aukščiausiasis Viešpats Šri Krišna tarė: Aš išmokiau šį amžinąjį Jogos mokslą Saulės Dievą Vivasvaną, kuris perdavė jį Manu; o Manu savo ruožtu perdavė jį Ikšvaku.

Bhagavadgyta 4.2
O priešų nugalėtojau, šventieji karaliai taip gavo šį Jogos mokslą nenutrūkstama tradicija. Bet bėgant ilgam laikui, jis buvo prarastas pasauliui.

Bhagavadgyta 4.3
Tą patį senovinį Jogos žinojimą, kuris yra aukščiausia paslaptis, aš šiandien apreiškiu tau, nes tu esi Mano draugas ir Mano atsidavusysis, galintis suprasti šią transcendentinę išmintį.

Bhagavadgyta 4.4
Ardžuna tarė: Tu gimei daug vėliau nei Vivasvanas. Kaip man suprasti, kad pradžioje Tu išmokei šio mokslo jį?

Bhagavadgyta 4.5
Aukščiausiasis Viešpats tarė: Ir tu, ir aš turėjome daug gimimų, O Ardžuna. Tu juos pamiršai, o aš prisimenu juos visus, O Parantapa.

Bhagavadgyta 4.6
Nors Aš esu negimęs, visų gyvų būtybių Viešpats, ir turiu nepražūtingą prigimtį, visgi aš pasirodau šiame pasaulyje per Jogamają, Mano dieviškąją galią.

Bhagavadgyta 4.7
Kada tik sumažėja teisingumas ir padaugėja neteisybė, O Ardžuna, tuo metu aš apreiškiu Save žemėje.

Bhagavadgyta 4.8
Kad apginčiau teisiuosius, sunaikinčiau nedorėlius ir atkurčiau dharmos principus, aš pasirodau šioje žemėje amžius po amžiaus.

Bhagavadgyta 4.9
Tie, kurie supranta dievišką Mano gimimo ir veiklos prigimtį, O Ardžuna, palikę kūną, neturi gimti iš naujo, bet ateina į Mano amžinąją buveinę.

Bhagavadgyta 4.10
Būdami laisvi nuo prisirišimo, baimės ir pykčio, tapę visiškai pasinėrę į Mane ir ieškodami prieglobsčio Manyje, daugelis asmenų praeityje apsivalė žiniomis apie Mane ir taip pasiekė Mano dieviškąją meilę.

Bhagavadgyta 4.11
Kokiu būdu žmonės atsiduoda Man, taip aš jiems ir atlyginu. Visi eina Mano keliu, žinodami ar nežinodami, O Prithos sūnau.

Bhagavadgyta 4.12
Šiame pasaulyje tie, kurie trokšta sėkmės materialioje veikloje, garbina dangiškuosius dievus, nes materialus atlygis pasireiškia greitai.

Bhagavadgyta 4.13
Keturios užsiėmimų kategorijos buvo sukurtos Manęs pagal žmonių savybes ir veiklą. Nors Aš esu šios sistemos Kūrėjas, žinok Mane esant Neveikiantį ir Amžiną.

Bhagavadgyta 4.14
Veikla Manęs nesuteršia, ir aš netrokštu veiklos vaisių. Tas, kuris pažįsta Mane tokiu būdu, niekada nėra saistomas karminių darbo reakcijų.

Bhagavadgyta 4.15
Žinodami šią tiesą, net išsilaisvinimo ieškotojai senovėje atliko veiksmus. Todėl, sekdamas tų senovės išminčių pėdomis, tu taip pat turėtum atlikti savo pareigą.

Bhagavadgyta 4.16
Kas yra veikimas ir kas yra neveikimas? Net išmintingieji yra sutrikę tai nustatydami. Dabar aš paaiškinsiu tau veikimo paslaptį, kurią žinodamas galėsi išsilaisvinti iš materialios vergystės.

Bhagavadgyta 4.17
Turi suprasti visų trijų prigimtį – rekomenduojamo veiksmo, neteisingo veiksmo ir neveikimo. Tiesa apie juos yra gili ir sunkiai suprantama.

Bhagavadgyta 4.18
Tie, kurie mato veiksmą neveikime ir neveikimą veiksme, yra tikrai išmintingi tarp žmonių. Nors atlieka visokius veiksmus, jie yra jogai ir visų savo veiksmų šeimininkai.

Bhagavadgyta 4.19
Apsišvietę išminčiai vadina išmintingais tuos asmenis, kurių kiekvienas veiksmas yra laisvas nuo materialių malonumų troškimo ir kurie sudegino darbo reakcijas dieviškojo žinojimo ugnyje.

Bhagavadgyta 4.20
Tokie žmonės, atsisakę prisirišimo prie savo veiksmų vaisių, visada yra patenkinti ir nepriklausomi nuo išorinių dalykų. Nepaisant užsiėmimo veikla, jie visiškai nieko nedaro.

Bhagavadgyta 4.21
Laisvi nuo lūkesčių ir savininkiškumo jausmo, su visiškai suvaldytu protu ir intelektu, jie nepatiria jokios nuodėmės, nors ir atlieka veiksmus savo kūnu.

Bhagavadgyta 4.22
Patenkinti bet kokia nauda, kuri ateina savaime, ir laisvi nuo pavydo, jie yra anapus gyvenimo dvilypumų. Išlaikydami pusiausvyrą sėkmėje ir nesėkmėje, jie nėra saistomi savo veiksmų, net ir atlikdami visokias veiklas.

Bhagavadgyta 4.23
Jie išlaisvinti nuo materialių prisirišimų vergystės, o jų intelektas įsitvirtinęs dieviškajame žinojime. Kadangi jie atlieka visus veiksmus kaip auką (Dievui), jie išlaisvinami nuo visų karminių reakcijų.

Bhagavadgyta 4.24
Tiems, kurie visiškai pasinėrę į Dievo sąmonę, auka yra Brahmanas, samtis, kuriuo aukojama, yra Brahmanas, aukojimo veiksmas yra Brahmanas, ir aukojimo ugnis taip pat yra Brahmanas. Tokie asmenys, kurie viską mato kaip Dievą, lengvai Jį pasiekia.

Bhagavadgyta 4.25
Kai kurie jogai garbina dangiškuosius dievus materialiais aukojimais jiems. Kiti garbina tobulai, aukodami savastį Aukščiausios Tiesos ugnyje.

Bhagavadgyta 4.26
Kiti aukoja klausą ir kitas jusles susilaikymo aukojimo ugnyje. Dar kiti aukoja garsą ir kitus juslių objektus kaip auką juslių ugnyje.

Bhagavadgyta 4.27
Kai kurie, įkvėpti žinojimo, aukoja visų savo juslių funkcijas ir savo gyvybinę energiją suvaldyto proto ugnyje.

Bhagavadgyta 4.28
Kai kurie aukoja savo turtus, kiti aukoja griežtą asketizmą. Kai kurie praktikuoja aštuoniariopą joginių praktikų kelią, o dar kiti studijuoja šventraščius ir puoselėja žinojimą kaip auką, laikydamiesi griežtų įžadų.

Bhagavadgyta 4.29 – 4.30
Dar kiti aukoja išeinantį kvėpavimą į įeinantį kvėpavimą, o kai kurie aukoja įeinantį kvėpavimą į išeinantį kvėpavimą. Kai kurie uoliai praktikuoja prāṇāyāmą ir sulaiko įeinančius bei išeinančius kvėpavimus, grynai pasinėrę į gyvybinės energijos reguliavimą. Dar kiti sumažina maisto vartojimą ir aukoja kvėpavimą į gyvybinę energiją kaip auką. Visi šie aukos žinovai apsivalo nuo nešvarumų dėl tokių atlikimų.

Bhagavadgyta 4.31
Tie, kurie žino aukos paslaptį ir, užsiimdami ja, ragauja jos likučius, kurie yra kaip nektaras, žengia link Absoliučios Tiesos. O geriausias iš Kurų, tie, kurie neatlieka jokios aukos, neranda laimės nei šiame pasaulyje, nei kitame.

Bhagavadgyta 4.32
Visos šios skirtingos aukos rūšys buvo aprašytos Vedose. Žinok jas kilusias iš skirtingų darbo rūšių; šis supratimas nukerta materialios vergystės mazgus.

Bhagavadgyta 4.33
O priešų nugalėtojau, auka, atliekama žinojime, yra pranašesnė už bet kokią mechaninę materialią auką. Galų gale, O Prithos sūnau, visos darbo aukos baigiasi žinojimu.

Bhagavadgyta 4.34
Išmok Tiesą kreipdamasis į dvasinį mokytoją. Klausk jo su pagarba ir tarnauk jam. Toks apsišvietęs Šventasis gali suteikti tau žinojimą, nes jis matė Tiesą.

Bhagavadgyta 4.35
Sekdamas šiuo keliu ir pasiekęs nušvitimą iš Guru, O Ardžuna, daugiau nebepuolisi į kliedesį. To žinojimo šviesoje pamatysi, kad visos gyvos būtybės tėra Aukščiausiojo dalys ir yra Manyje.

Bhagavadgyta 4.36
Net tie, kurie laikomi amoraliausiais iš visų nusidėjėlių, gali perplaukti šį materialios egzistencijos vandenyną, pasodinę save į dieviškojo žinojimo valtį.

Bhagavadgyta 4.37
Kaip įžiebta ugnis paverčia malkas pelenais, O Ardžuna, taip žinojimo ugnis paverčia pelenais visas reakcijas iš materialios veiklos.

Bhagavadgyta 4.38
Šiame pasaulyje nėra nieko taip apvalančio kaip dieviškasis žinojimas. Tas, kuris pasiekė proto tyrumą per ilgą Jogos praktiką, bėgant laikui gauna tokį žinojimą širdyje.

Bhagavadgyta 4.39
Tie, kurių tikėjimas gilus ir kurie praktikavo savo proto ir juslių valdymą, pasiekia dieviškąjį žinojimą. Per tokį transcendentinį žinojimą jie greitai pasiekia amžiną aukščiausiąją ramybę.

Bhagavadgyta 4.40
Bet asmenys, kurie neturi nei tikėjimo, nei žinojimo, ir kurie yra abejojančios prigimties, patiria nuopuolį. Skeptiškoms sieloms nėra laimės nei šiame pasaulyje, nei kitame.

Bhagavadgyta 4.41
O Ardžuna, veiksmai nesaisto tų, kurie atsižadėjo karmos Jogos ugnyje, kurių abejonės buvo išsklaidytos žinojimo, ir kurie įsitvirtinę savasties žinojime.

Bhagavadgyta 4.42
Todėl žinojimo kardu nukirsk abejones, kurios kilo tavo širdyje. O Bharatos aini, įsitvirtink karmos jogoje. Pakilk, stokis ir veik!

5 Skyrius: Karma Sanjasa Joga

Komentaras: Penktasis skyrius aiškina, kad tikrasis atsisakymas nėra išorinis gestas, bet vidinė būsena, todėl šį skyrių reikia suprasti kaip mokymą apie laisvę nuo ego ir savanaudiškų motyvų. Krišna parodo, kad tiek veikimas, tiek atsisakymas veikti gali būti dvasiniai, jei žmogus atsisako prisirišimo prie rezultatų ir veikia iš vidinio ramumo. Karma sanjasa joga moko, kad žmogus gali būti pasaulyje, atlikti savo pareigas ir vis dėlto išlikti viduje laisvas, nes tikrasis atsisakymas yra atsisakymas „aš darau“ jausmo. Šiame skyriuje pabrėžiama, kad ramybė ateina ne iš išorinių aplinkybių, bet iš proto, kuris nebėra blaškomas troškimų ir baimių. Krišna aiškina, kad išmintingas žmogus mato visus vienodai – draugą, priešą, svetimą, artimą – nes jo žvilgsnis remiasi sielos, o ne kūno ar socialinių vaidmenų tikrove. Ardžunai primenama, kad veiksmas, atliktas be ego, tampa švarus ir nekuria karmos pančių. Šis skyrius kviečia skaitytoją suprasti, kad dvasinė laisvė nepriklauso nuo to, ar žmogus gyvena aktyviai, ar atsiskyręs – ji priklauso nuo to, kaip jis suvokia save ir savo veiksmus. Karma sanjasa joga moko, kad tikrasis atsisakymas yra vidinė tyla, kurią galima išlaikyti net veiklos sūkuryje. Tai skyrius, kuris padeda suprasti, kad dvasinis kelias nėra kraštutinumai, o subalansuotas gyvenimas, kuriame veiksmas ir ramybė susijungia į vieną harmoningą visumą.

Bhagavadgyta 5.1
Ardžuna tarė: O Šri Krišna, Tu gyrei karmos sanjasą (veiksmų atsižadėjimo kelią), o taip pat patarei daryti karma jogą (dirbti su atsidavimu). Prašau pasakyk man užtikrintai, kuris iš šių dviejų yra naudingesnis?

Bhagavadgyta 5.2
Aukščiausiasis Viešpats tarė: Tiek karmos sanjasos (veiksmų atsižadėjimo), tiek karmos jogos (darbo su atsidavimu) kelias veda į aukščiausiąjį tikslą. Bet karma joga yra pranašesnė už karmos sanjasą.

Bhagavadgyta 5.3
Karmos jogus, kurie nieko netrokšta ir nieko nekenčia, reikia laikyti visada atsižadėjusiais. Laisvi nuo visų dvilypumų, jie lengvai išsivaduoja iš materialios energijos pančių.

Bhagavadgyta 5.4
Tik neišmanėliai kalba apie sankhją (veiksmų atsižadėjimą arba karmos sanjasą) ir karma jogą (darbą su atsidavimu) kaip apie skirtingus dalykus. Tie, kurie yra tikrai mokyti, sako, kad atsidavus bet kuriam iš šių kelių, galima pasiekti abiejų rezultatus.

Bhagavadgyta 5.5
Aukščiausia būsena, kuri pasiekiama per karmos sanjasą, taip pat pasiekiama dirbant su atsidavimu. Todėl tie, kurie mato karmos sanjasą ir karma jogą kaip tapačias, tikrai mato dalykus tokius, kokie jie yra.

Bhagavadgyta 5.6
Tobulą atsižadėjimą (karmos sanjasą) sunku pasiekti neatliekant darbo su atsidavimu (karma joga), O galingaranki Ardžuna, bet išminčius, įgudęs karma jogoje, greitai pasiekia Aukščiausiąjį.

Bhagavadgyta 5.7
Karmos jogai, kurių intelektas apvalytas, ir kurie valdo protą bei jusles, mato visų sielų Sielą kiekvienoje gyvoje būtybėje. Nors atlieka visokius veiksmus, jie niekada neįsipainioja.

Bhagavadgyta 5.8 – 5.9
Tie, kurie tvirti karma jogoje, visada galvoja: „Aš nesu veikėjas“, net ir matydami, girdėdami, liesdami, uostydami, judėdami, miegodami, kvėpuodami, kalbėdami, tuštindamiesi, čiupdami ir atmerkdami ar užmerkdami akis. Su dieviškojo žinojimo šviesa jie mato, kad tai tik materialios juslės juda tarp savo objektų.

Bhagavadgyta 5.10
Tie, kurie pašvenčia savo veiksmus Dievui, atsisakydami viso prisirišimo, lieka nepaliesti nuodėmės, lygiai kaip lotoso lapas yra nepaliestas vandens.

Bhagavadgyta 5.11
Jogai, atsisakydami prisirišimo, atlieka veiksmus savo kūnu, juslėmis, protu ir intelektu tik savęs apvalymo tikslu.

Bhagavadgyta 5.12
Aukodami visų veiklų rezultatus Dievui, karmos jogai pasiekia amžiną ramybę. Tuo tarpu tie, kurie, skatinami savo troškimų, dirba su savanaudiškais motyvais, įsipainioja, nes yra prisirišę prie savo veiksmų vaisių.

Bhagavadgyta 5.13
Įkūnytos būtybės, kurios yra susivaldžiusios ir neprisirišusios, laimingai gyvena devynių vartų mieste, laisvos nuo minčių, kad jos yra veikėjos ar ko nors priežastis.

Bhagavadgyta 5.14
Nei veikimo jausmas, nei veiksmų prigimtis nekyla iš Dievo; nei Jis sukuria veiksmų vaisius. Visa tai atlieka materialios gamtos gunos (modai).

Bhagavadgyta 5.15
Visur esantis Dievas neįsitraukia į niekieno nuodėmingus ar dorybingus darbus. Gyvosios būtybės klysta, nes jų vidinis žinojimas yra uždengtas neišmanymo.

Bhagavadgyta 5.16
Bet tiems, kurių neišmanymą sunaikina dieviškasis žinojimas, atsiveria Aukščiausioji Esybė, lygiai kaip saulė viską apšviečia patekėjusi.

Bhagavadgyta 5.17
Tie, kurių intelektas įsitvirtinęs Dieve, kurie visiškai pasinėrę į Dievą, su tvirtu tikėjimu Juo kaip aukščiausiuoju tikslu, tokie asmenys greitai pasiekia būseną, iš kurios negrįžtama, jų nuodėmės išsklaidytos žinojimo šviesa.

Bhagavadgyta 5.18
Tikrai mokyti, dieviškojo žinojimo akimis, vienodai žiūri į brahmaną, karvę, dramblį, šunį ir šunų valgytoją.

Bhagavadgyta 5.19
Tie, kurių protai įsitvirtinę vienodame matyme, nugali gimimo ir mirties ratą dar šiame gyvenime. Jie turi nepriekaištingas Dievo savybes ir todėl yra įsitvirtinę Absoliučioje Tiesoje.

Bhagavadgyta 5.20
Įsitvirtinę Dieve, turėdami tvirtą dieviškojo žinojimo supratimą ir nevaržomi kliedesių, jie nei džiaugiasi gavę ką nors malonaus, nei sielvartauja patyrę nemalonumus.

Bhagavadgyta 5.21
Tie, kurie nėra prisirišę prie išorinių juslinių malonumų, patiria dieviškąją palaimą savyje. Būdami susivieniję su Dievu per Jogą, jie patiria nesibaigiančią laimę.

Bhagavadgyta 5.22
Malonumai, kylantys iš kontakto su juslių objektais, nors pasaulietiškiems žmonėms atrodo malonūs, iš tiesų yra kančios šaltinis. O Kunti sūnau, tokie malonumai turi pradžią ir pabaigą, todėl išmintingieji jais nesidžiaugia.

Bhagavadgyta 5.23
Tie asmenys yra jogai, kurie prieš palikdami kūną sugeba suvaldyti troškimo ir pykčio jėgas; ir jie vieninteliai yra laimingi.

Bhagavadgyta 5.24
Tie, kurie laimingi savo viduje, besimėgaujantys Dievo palaima viduje ir apšviesti vidine šviesa, tokie jogai susivienija su Viešpačiu ir yra išlaisvinti iš materialios egzistencijos.

Bhagavadgyta 5.25
Tie šventieji asmenys, kurių nuodėmės apvalytos, kurių abejonės sunaikintos, kurių protai disciplinuoti ir kurie atsidavę visų būtybių gerovei, pasiekia Dievą ir yra išlaisvinti iš materialios egzistencijos.

Bhagavadgyta 5.26
Tiems sanjasams, kurie nuolatinėmis pastangomis išsivadavo iš pykčio ir geismo, kurie suvaldė savo protą ir suvokė savastį, išsilaisvinimas iš materialios egzistencijos yra tiek čia, tiek anapus.

Bhagavadgyta 5.27 – 5.28
Atmetęs visas mintis apie išorinius malonumus, žvilgsnį nukreipęs į tarpą tarp antakių, suvienodinęs įeinančio ir išeinančio kvėpavimo tėkmę šnervėse ir taip suvaldęs jusles, protą ir intelektą, išminčius, tapęs laisvas nuo troškimo, baimės ir pykčio, visada gyvena laisvėje.

Bhagavadgyta 5.29
Suvokęs Mane kaip visų aukų ir asketizmo mėgaujamąjį, visų pasaulių Aukščiausiąjį Viešpatį ir nesavanaudišką visų gyvų būtybių draugą, Mano atsidavusysis pasiekia ramybę.

6 Skyrius: Dhjana Joga

Komentaras: Šeštasis skyrius moko, kad tikroji meditacija nėra pabėgimas nuo pasaulio, o proto suvaldymas taip, kad jis nebeklaidžiotų tarp troškimų, baimių ir nerimo. Krišna aiškina, kad žmogus negali pasiekti vidinės ramybės, kol jo protas blaškosi, todėl Dhjana joga yra kelias į gebėjimą būti su savimi be vidinio triukšmo. Šis skyrius pabrėžia disciplinos svarbą: meditacija nėra atsitiktinis įkvėpimas, o nuoseklus darbas su savimi, kuriame svarbus pastovumas, saikas ir vidinė tvarka. Krišna moko, kad meditacija prasideda nuo kūno ir proto stabilumo, bet tikslas yra aukštesnė sąmonės būsena, kurioje žmogus suvokia savo tikrąją prigimtį. Ardžunai paaiškinama, kad protas yra galingas, bet jį galima suvaldyti praktika ir atsidavimu, o ne jėga ar prievarta. Šiame skyriuje taip pat kalbama apie pusiausvyrą: meditacija reikalauja nei asketizmo kraštutinumų, nei pasileidimo – tikram susitelkimui būtinas harmoningas gyvenimo ritmas. Dhjana joga kviečia skaitytoją suprasti, kad ramybė nėra emocija, o būsena, kuri atsiranda, kai protas nebesipriešina tikrovei. Krišna parodo, kad meditacija nėra skirta pabėgti nuo pareigų, bet padeda jas atlikti aiškiau ir ramiau. Šis skyrius moko, kad žmogus tampa laisvas tada, kai jo protas tampa jo sąjungininku, o ne priešu. Tai kelias į vidinę tylą, kuri leidžia išgirsti gilesnę tiesą, slypinčią už kasdienio gyvenimo triukšmo.

Bhagavadgyta 6.1
Aukščiausiasis Viešpats tarė: Tie, kurie atlieka nustatytas pareigas netrokšdami savo veiksmų rezultatų, yra tikrieji sanjasai (atsižadėjusieji) ir jogai, o ne tie, kurie tik nustojo atlikti aukojimus, tokius kaip Agnihotra jadžna, ar atsisakė kūniškos veiklos.

Bhagavadgyta 6.2
Tai, kas vadinama sanjasa, nesiskiria nuo Jogos, nes niekas netampa jogu neatsisakęs pasaulietinių troškimų.

Bhagavadgyta 6.3
Sielai, kuri siekia tobulumo Jogoje, darbas be prisirišimo vadinamas priemone; išminčiui, kuris jau pakylėtas Jogoje, ramybė meditacijoje vadinama priemone.

Bhagavadgyta 6.4
Kai žmogus nėra prisirišęs nei prie juslių objektų, nei prie veiksmų, toks asmuo vadinamas pakylėtu Jogos moksle, atsižadėjęs visų troškimų veiksmų vaisiams.

Bhagavadgyta 6.5
Pakylėk save savo proto galia, o ne žemink save, nes protas gali būti savasties draugas ir taip pat priešas.

Bhagavadgyta 6.6
Tiems, kurie nugalėjo protą, jis yra jų draugas. Tiems, kurie to nepadarė, protas veikia kaip priešas.

Bhagavadgyta 6.7
Jogai, nugalėję protą, pakyla virš šalčio ir karščio, džiaugsmo ir sielvarto, garbės ir negarbės dvilypumų. Tokie jogai išlieka ramūs ir tvirti savo atsidavime Dievui.

Bhagavadgyta 6.8
Jogai, kurie patenkinti žinojimu ir atskyrimu, ir nugalėjo savo jusles, išlieka nesutrikdomi visomis aplinkybėmis. Jie mato viską – purvą, akmenis ir auksą – kaip tą patį.

Bhagavadgyta 6.9
Jogai į visus – geradarius, draugus, priešus, pamalduolius ir nusidėjėlius – žiūri nešališku intelektu. Jogas, kuris yra vienodo intelekto draugui, bendražygiui ir priešui, neutralus tarp priešų ir giminaičių, ir nešališkas tarp teisiųjų ir nuodėmingųjų, laikomas iškiliu tarp žmonių.

Bhagavadgyta 6.10
Tie, kurie siekia Jogos būsenos, turėtų gyventi atsiskyrę, nuolat užsiėmę meditacija su suvaldytu protu ir kūnu, atsikratę troškimų ir nuosavybės malonumui.

Bhagavadgyta 6.11
Norint praktikuoti Jogą, reikia pasidaryti asaną (sostą) pašventintoje vietoje, padėjus Kuša žolę, elnio kailį ir audeklą vieną ant kito. Asana neturi būti nei per aukšta, nei per žema.

Bhagavadgyta 6.12 – 6.13
Tvirtai sėdėdamas ant jos, jogas turėtų stengtis apvalyti protą, sutelkdamas jį meditacijoje su vienakrypte koncentracija, valdydamas visas mintis ir veiklas. Jis turi laikyti kūną, kaklą ir galvą tvirtai tiesioje linijoje ir žiūrėti į nosies galiuką, neleisdamas akims klaidžioti.

Bhagavadgyta 6.14
Taip, su ramiu, bebaimiu ir nesvyruojančiu protu, ir tvirtu celibato įžadu, budrus jogas turėtų medituoti Mane, turėdamas tik Mane kaip aukščiausiąjį tikslą.

Bhagavadgyta 6.15
Taip, nuolat laikydamas protą panardintą Manyje, disciplinuoto proto jogas pasiekia nirvaną ir pasilieka Manyje aukščiausioje ramybėje.

Bhagavadgyta 6.16
O Ardžuna, tie, kurie valgo per daug ar per mažai, miega per daug ar per mažai, negali pasiekti sėkmės Jogoje.

Bhagavadgyta 6.17
Bet tie, kurie saikingi valgymu ir poilsiu, subalansuoti darbe ir reguliuojami miegu, gali sumažinti visus sielvartus praktikuodami Jogą.

Bhagavadgyta 6.18
Kruopščia disciplina jie išmoksta atitraukti protą nuo savanaudiškų troškimų ir prikaustyti jį prie neprilygstamo savasties gėrio. Tokie asmenys vadinami esančiais Jogoje ir yra laisvi nuo visų juslių troškimų.

Bhagavadgyta 6.19
Kaip lempa be vėjo nemirga, taip disciplinuotas jogo protas išlieka stabilus medituojant Aukščiausiąjį.

Bhagavadgyta 6.20
Kai protas, sulaikytas nuo materialių veiklų, nutyla praktikuojant Jogą, tada jogas sugeba išvysti sielą per apvalytą protą, ir jis džiaugiasi vidiniu džiaugsmu.

Bhagavadgyta 6.21
Toje džiaugsmingoje Jogos būsenoje, vadinamoje samadhi, patiriama aukščiausia beribė dieviška palaima, ir taip įsitvirtinus, niekada nenukrypstama nuo Amžinosios Tiesos.

Bhagavadgyta 6.22
Pasiekus tą būseną, joks kitas pasiekimas nelaikomas didesniu. Taip įsitvirtinus, nesusvyruojama net didžiausios nelaimės metu.

Bhagavadgyta 6.23
Ta atsiskyrimo nuo sąjungos su kančia būsena vadinama Joga. Šią Jogą reikia ryžtingai praktikuoti su nusiteikimu, laisvu nuo pesimizmo.

Bhagavadgyta 6.24 – 6.25
Visiškai atsižadėjus visų troškimų, kylančių iš minčių apie pasaulį, reikia protu sulaikyti jusles iš visų pusių. Lėtai ir užtikrintai, su įsitikinimu inteletu, protas įsitvirtins vien tik Dieve ir negalvos apie nieką kitą.

Bhagavadgyta 6.26
Kada ir kur tik neramus ir nestabilus protas nuklysta, reikia jį sugrąžinti ir nuolat telkti į Dievą.

Bhagavadgyta 6.27
Didelė transcendentinė laimė ateina jogui, kurio protas ramus, kurio aistros numalšintos, kuris be nuodėmės ir kuris mato viską ryšyje su Dievu.

Bhagavadgyta 6.28
Susivaldęs jogas, taip sujungdamas savastį su Dievu, tampa laisvas nuo materialios taršos ir, būdamas nuolatiniame ryšyje su Aukščiausiuoju, pasiekia aukščiausią tobulos laimės būseną.

Bhagavadgyta 6.29
Tikrieji jogai, sujungdami savo sąmonę su Dievu, vienoda akimi mato visas gyvas būtybes Dieve ir Dievą visose gyvose būtybėse.

Bhagavadgyta 6.30
Tiems, kurie mato Mane visur ir mato visus dalykus Manyje, Aš niekada nesu prarastas, ir jie niekada nėra prarasti Man.

Bhagavadgyta 6.31
Jogas, kuris įsitvirtinęs sąjungoje su Manimi ir garbina Mane kaip Aukščiausiąją Sielą, gyvenančią visose būtybėse, gyvena tik Manyje, nors ir užsiima visokiomis veiklomis.

Bhagavadgyta 6.32
Aš laikau tobulais jogais tuos, kurie mato tikrąją visų gyvų būtybių lygybę ir reaguoja į kitų džiaugsmus ir sielvartus taip, lyg jie būtų jų pačių.

Bhagavadgyta 6.33
Ardžuna tarė: Jogos sistema, kurią aprašei, O Madhusudana, man atrodo nepraktiška ir nepasiekiama dėl neramaus proto.

Bhagavadgyta 6.34
Protas yra labai neramus, audringas, stiprus ir užsispyręs, O Krišna. Man atrodo, kad jį sunkiau suvaldyti nei vėją.

Bhagavadgyta 6.35
Viešpats Krišna tarė: O galingaranki Kunti sūnau, tai, ką sakai, yra teisinga; protą iš tikrųjų labai sunku suvaldyti. Bet praktika ir atsižadėjimu jį galima suvaldyti.

Bhagavadgyta 6.36
Jogą sunku pasiekti tam, kieno protas nesuvaldytas. Tačiau tie, kurie išmoko valdyti protą ir kurie nuoširdžiai stengiasi tinkamomis priemonėmis, gali pasiekti tobulumą Jogoje. Tai Mano nuomonė.

Bhagavadgyta 6.37
Ardžuna tarė: Koks likimas nesėkmingo jogo, kuris pradeda kelią su tikėjimu, bet kuris nepakankamai stengiasi dėl nestabilaus proto ir nepajėgia pasiekti Jogos tikslo šiame gyvenime?

Bhagavadgyta 6.38
Ar toks asmuo, nukrypęs nuo Jogos, nepraranda tiek materialios, tiek dvasinės sėkmės, O galingaranki Krišna, ir nepražūva kaip sudužęs debesis be vietos nė vienoje sferoje?

Bhagavadgyta 6.39
O Krišna, prašau visiškai išsklaidyti šią mano abejonę, nes kas kitas, jei ne Tu, gali tai padaryti?

Bhagavadgyta 6.40
Aukščiausiasis Viešpats tarė: O Prithos sūnau, tas, kuris eina dvasiniu keliu, nepražūva nei šiame pasaulyje, nei būsimajame. Mano brangus drauge, tas, kuris siekia Dievo suvokimo, niekada nėra nugalimas blogio.

Bhagavadgyta 6.41 – 6.42
Nesėkmingi jogai po mirties patenka į dorybingųjų buveines. Pagyvenę ten daugelį amžių, jie vėl gimsta žemės plotmėje, pamaldžių ir klestinčių žmonių šeimoje. Arba, jei jie išvystė aistrų nebuvimą dėl ilgos Jogos praktikos, jie gimsta šeimoje, apdovanotoje dieviška išmintimi. Tokį gimimą labai sunku pasiekti šiame pasaulyje.

Bhagavadgyta 6.43
Gimę tokiu gimimu, O Kuru palikuoni, jie pažadina savo ankstesnių gyvenimų išmintį ir dar labiau stengiasi link tobulumo Jogoje.

Bhagavadgyta 6.44
Iš tiesų, jie jaučiasi traukiami link Dievo, net prieš savo valią, dėl savo praeities disciplinos jėgos. Tokie ieškotojai natūraliai pakyla virš ritualinių šventraščių principų.

Bhagavadgyta 6.45
Su sukauptais daugelio praeities gimimų nuopelnais, kai šie jogai nuoširdžiai stengiasi daryti tolesnę pažangą, jie apsivalo nuo materialių troškimų ir pasiekia tobulumą dar šiame gyvenime.

Bhagavadgyta 6.46
Jogas yra pranašesnis už tapasvį (asketą), pranašesnis už džnanį (mokytą žmogų) ir net pranašesnis už karmį (ritualų atlikėją). Todėl, O Ardžuna, stenkis būti jogu.

Bhagavadgyta 6.47
Iš visų jogų, tie, kurių protai visada panardinti Manyje, ir kurie užsiima atsidavimu Man su dideliu tikėjimu, juos Aš laikau aukščiausiais iš visų.

7 Skyrius: Džnana Vidžnana Joga

Komentaras: Septintasis skyrius kviečia skaitytoją suprasti, kad dvasinis kelias remiasi ne tik žinojimu, bet ir tiesioginiu patyrimu, todėl čia Krišna atskleidžia save kaip aukščiausią tikrovę, kurią galima ne tik suprasti protu, bet ir išgyventi širdimi. Jis aiškina, kad pasaulis yra sudarytas iš Jo energijų, todėl viskas, ką žmogus mato, jau yra dieviškosios prigimties atspindys. Šis skyrius moko, kad vien teorinis žinojimas (džnana) nėra pakankamas – tikrasis pažinimas (vidžnana) ateina tada, kai žmogus suvokia Dievą kaip gyvą, artimą ir visur esantį. Krišna parodo, kad žmonės ieško Jo dėl skirtingų priežasčių – iš kančios, iš smalsumo, iš naudos troškimo ar iš išminties – ir visi šie keliai yra priimtini, nes kiekvienas žingsnis link Dievo turi vertę. Ardžunai paaiškinama, kad iliuzija (maja) uždengia tikrąją tikrovę, todėl žmogus dažnai nemato dieviškumo net tada, kai jis yra visai šalia. Šis skyrius kviečia suvokti, kad Dievas nėra tolimas ar abstraktus – Jis yra visų priežasčių priežastis ir kiekvieno žmogaus vidinė atrama. Krišna taip pat pabrėžia, kad tik tie, kurie nuoširdžiai siekia tiesos, gali peržengti iliuzijos ribas ir patirti tikrąją vienybę su dieviškumu. Džnana Vidžnana joga moko, kad dvasinis kelias yra ir pažinimas, ir patyrimas, ir kad tik šių dviejų vienybė atveria gilesnį supratimą. Tai skyrius, kuris padeda skaitytojui suvokti, kad Dievas nėra tik filosofinė idėja, bet gyva tikrovė, kurią galima pažinti visomis savo būties galiomis.

Bhagavadgyta 7.1
Aukščiausiasis Viešpats tarė: Dabar klausykis, O Ardžuna, kaip protu, prisirišusiu išimtinai prie Manęs, ir atsiduodant Man per bhakti jogą, tu gali pažinti Mane visiškai, be abejonių.

Bhagavadgyta 7.2
Dabar aš tau visiškai atskleisiu šį žinojimą ir išmintį, kuriuos žinant šiame pasaulyje nelieka nieko kito, ką reikėtų žinoti.

Bhagavadgyta 7.3
Tarp tūkstančių žmonių vos vienas stengiasi siekti tobulumo; ir tarp tų, kurie pasiekė tobulumą, vos vienas pažįsta Mane tiesoje.

Bhagavadgyta 7.4
Žemė, vanduo, ugnis, oras, erdvė, protas, intelektas ir ego – tai yra aštuoni Mano materialios energijos komponentai.

Bhagavadgyta 7.5
Tokia yra Mano žemesnioji energija. Bet už jos ribų, O galingaranki Ardžuna, aš turiu aukštesniąją energiją. Tai yra dživa šakti (sielos energija), kurią sudaro įkūnytos sielos, esančios gyvybės pagrindas šiame pasaulyje.

Bhagavadgyta 7.6
Žinok, kad visos gyvos būtybės pasireiškia iš šių dviejų Mano energijų. Aš esu visos kūrinijos šaltinis, ir į Mane ji vėl ištirpsta.

Bhagavadgyta 7.7
Nėra nieko aukštesnio už Mane, O Ardžuna. Viskas remiasi Manimi, kaip karoliukai suverti ant siūlo.

Bhagavadgyta 7.8
Aš esu skonis vandenyje, O Kunti sūnau, ir saulės bei mėnulio spindesys. Aš esu šventasis skiemuo Om Vedų mantrose; Aš esu garsas eteryje ir gebėjimas žmonėse.

Bhagavadgyta 7.9
Aš esu tyras Žemės kvapas ir ugnies spindesys. Aš esu gyvybinė jėga visose būtybėse ir asketų atgaila.

Bhagavadgyta 7.10
O Ardžuna, žinok, kad Aš esu amžina visų būtybių sėkla. Aš esu protingųjų intelektas ir šlovingųjų šlovė.

Bhagavadgyta 7.11
O geriausias iš Bharatų, stipriuose žmonėse Aš esu jų jėga be aistros ir troškimo. Aš esu seksualinė veikla, neprieštaraujanti dorybei ar šventraščių nurodymams.

Bhagavadgyta 7.12
Trys materialios egzistencijos būsenos – dorybė, aistra ir neišmanymas – pasireiškia iš Mano energijos. Jos yra Manyje, bet Aš esu anapus jų.

Bhagavadgyta 7.13
Suklaidinti trijų Majos gunų (modų), žmonės šiame pasaulyje nepajėgia pažinti Manęs, nepražūtingo ir amžino.

Bhagavadgyta 7.14
Mano dieviškoji energija Maja, susidedanti iš trijų gamtos gunų, yra labai sunkiai įveikiama. Bet tie, kurie atsiduoda Man, lengvai ją peržengia.

Bhagavadgyta 7.15
Keturių rūšių žmonės neatsiduoda Man – tie, kurie neišmanantys žinojimo, tie, kurie tingiai seka savo žemesniąja prigimtimi, nors galėtų pažinti Mane, tie, kurių intelektas suklaidintas, ir tie, kurie turi demonišką prigimtį.

Bhagavadgyta 7.16
O geriausias iš Bharatų, keturių rūšių pamaldūs žmonės užsiima atsidavimu Man – nuskriaustieji, žinojimo ieškotojai, pasaulietinių gėrybių siekėjai ir tie, kurie yra įsitvirtinę žinojime.

Bhagavadgyta 7.17
Tarp šių, Aš laikau aukščiausiais tuos, kurie garbina Mane su žinojimu ir yra tvirtai bei išimtinai atsidavę Man. Aš esu jiems labai brangus, ir jie yra labai brangūs Man.

Bhagavadgyta 7.18
Visi tie, kurie atsidavę Man, iš tiesų yra kilnūs. Bet tuos, kurie turi žinojimą, kurių protas tvirtas, kurių intelektas panardintas Manyje ir kurie padarė Mane vienintelį savo aukščiausiuoju tikslu, Aš laikau Savo paties savastimi.

Bhagavadgyta 7.19
Po daugelio dvasinės praktikos gimimų, tas, kuris apdovanotas žinojimu, atsiduoda Man, žinodamas, kad Aš esu viskas, kas yra. Tokia didi siela iš tiesų labai reta.

Bhagavadgyta 7.20
Tie, kurių žinojimą nusinešė materialūs troškimai, atsiduoda dangiškiesiems dievams. Sekdami savo prigimtimi, jie garbina devatas, praktikuodami ritualus, skirtus pamaloninti šias dangiškąsias asmenybes.

Bhagavadgyta 7.21
Kokią tik dangišką formą atsidavusysis siekia garbinti su tikėjimu, Aš sutvirtinu tokio atsidavusiojo tikėjimą ta forma.

Bhagavadgyta 7.22
Apdovanotas tikėjimu, atsidavusysis garbina konkretų dangiškąjį dievą ir gauna trokštamus objektus. Bet iš tikrųjų Aš vienas sutvarkau šias gėrybes.

Bhagavadgyta 7.23
Bet vaisius, kurį gauna šie mažo supratimo žmonės, yra laikinas. Tie, kurie garbina dangiškuosius dievus, eina į dangiškąsias buveines, o Mano atsidavusieji ateina pas Mane.

Bhagavadgyta 7.24
Mažiau protingi mano, kad Aš, Aukščiausiasis Viešpats Šri Krišna, anksčiau buvau beformis ir dabar prisiėmiau šią asmenybę. Jie nesupranta nepražūtingos, išaukštintos Mano asmeninės formos prigimties.

Bhagavadgyta 7.25
Aš nesu apreikštas visiems, būdamas uždengtas Mano dieviškosios Jogamajos energijos. Todėl tie be žinojimo nežino, kad Aš esu be gimimo ir nekintantis.

Bhagavadgyta 7.26
O Ardžuna, Aš žinau praeitį, dabartį ir ateitį, taip pat žinau visas gyvas būtybes; bet Manęs niekas nežino.

Bhagavadgyta 7.27
O Bharatos palikuoni, troškimo ir pasibjaurėjimo dvilypumai kyla iš iliuzijos. O priešų nugalėtojau, visos gyvos būtybės materialioje sferoje yra suklaidintos šių dalykų.

Bhagavadgyta 7.28
Bet asmenys, kurių nuodėmės buvo sunaikintos užsiimant pamaldžia veikla, tampa laisvi nuo dvilypumų iliuzijos. Tokie asmenys garbina Mane su ryžtu.

Bhagavadgyta 7.29
Tie, kurie ieško prieglobsčio Manyje, siekdami išsivaduoti iš senatvės ir mirties, pažįsta Brahmaną, individualią savastį ir visą karmos veikimo lauką.

Bhagavadgyta 7.30
Tie, kurie žino Mane kaip adhibhūta (materijos lauko) ir adhidaiva (dangiškųjų dievų) valdantį principą, ir kaip adhijadžna (visų aukojimo atlikimų Viešpatį), tokios apsišvietusios sielos yra pilnoje Mano sąmonėje net mirties valandą.

8 Skyrius: Akšara Brahma Joga

Bhagavadgyta 8.1 – 8.2
Ardžuna tarė: O Aukščiausiasis Viešpatie, kas yra Brahmanas (Absoliuti Realybė), kas yra adhjatma (individuali siela) ir kas yra karma? Kas vadinama adhibhuta, ir kas vadinamas Adhidaiva? Kas yra Adhijadžna kūne ir kaip Jis yra Adhijadžna? O Krišna, kaip Tave pažinti mirties valandą tiems, kurie turi tvirtą protą?

Bhagavadgyta 8.3
Viešpats tarė: Aukščiausioji Nesunaikinama Esybė vadinama Brahmanu; paties savastis vadinama adhjatma. Veiksmai, susiję su gyvų būtybių materialia asmenybe ir jos vystymusi, vadinami karma, arba vaisinga veikla.

Bhagavadgyta 8.4
O geriausias iš įkūnytų sielų, fizinė manifestacija, kuri nuolat kinta, vadinama adhibhūta; visatos Dievo forma, kuri pirmininkauja dangiškiesiems dievams šioje kūrinijoje, vadinama Adhidaiva; Aš, kuris gyvenu kiekvienos gyvos būtybės širdyje, vadinamas Adhijadžna, arba visų aukų Viešpačiu.

Bhagavadgyta 8.5
Tie, kurie palieka kūną atsimindami Mane mirties akimirką, ateis pas Mane. Dėl to tikrai nėra jokių abejonių.

Bhagavadgyta 8.6
Ką žmogus atsimena palikdamas kūną mirties metu, O Kunti sūnau, tą būseną jis ir pasiekia, būdamas visada pasinėręs į tokį mąstymą.

Bhagavadgyta 8.7
Todėl visada atsimink Mane ir taip pat atlik savo pareigą kariauti. Su protu ir intelektu, atsidavusiu Man, tu tikrai pasieksi Mane; dėl to nėra jokių abejonių.

Bhagavadgyta 8.8
Su praktika, O Pritha sūnau, kai nuolat užimi protą Manęs, Aukščiausios Dieviškosios Asmenybės, atsiminimu, nenukrypdamas, tu tikrai pasieksi Mane.

Bhagavadgyta 8.9 – 8.10
Dievas yra Visažinis, seniausiasis, Valdytojas, subtilesnis už subtiliausią, visų Palaikytojas ir nesuvokiamos dieviškos formos savininkas; Jis yra ryškesnis už saulę ir anapus visos neišmanymo tamsos. Tas, kuris mirties metu, su nejudančiu protu, pasiektu per Jogos praktiką, sutelkia praną (gyvybinius orus) tarp antakių ir tvirtai atsimena Dieviškąjį Viešpatį su dideliu atsidavimu, tikrai pasiekia Jį.

Bhagavadgyta 8.11
Vedų mokslininkai apibūdina Jį kaip Nepražūtingą; didieji asketai praktikuoja celibato įžadą ir atsižada pasaulietinių malonumų, kad įeitų į Jį. Dabar aš tau trumpai paaiškinsiu kelią į tą tikslą.

Bhagavadgyta 8.12
Uždarius visus kūno vartus ir sutelkus protą širdies srityje, o tada pritraukus gyvybinį kvėpavimą į galvą, reikia įsitvirtinti tvirtoje joginėje koncentracijoje.

Bhagavadgyta 8.13
Tas, kuris palieka kūną atsimindamas Mane, Aukščiausiąją Asmenybę, ir kartodamas skiemenį Om, pasieks aukščiausiąjį tikslą.

Bhagavadgyta 8.14
O Pritha sūnau, tiems jogams, kurie visada galvoja apie Mane su išskirtiniu atsidavimu, Aš esu lengvai pasiekiamas dėl jų nuolatinio pasinėrimo į Mane.

Bhagavadgyta 8.15
Pasiekusios Mane, didžiosios sielos nebėra pavaldžios atgimimui šiame pasaulyje, kuris yra laikinas ir kupinas kančios, nes jos pasiekė aukščiausią tobulumą.

Bhagavadgyta 8.16
Visuose šios materialios kūrinijos pasauliuose, iki pat aukščiausios Brahmos buveinės, tu būsi pavaldus atgimimui, O Ardžuna. Bet pasiekus Mano Buveinę, O Kunti sūnau, nebėra tolesnio atgimimo.

Bhagavadgyta 8.17
Viena Brahmos diena (kalpa) trunka tūkstantį keturių amžių ciklų (maha juga), ir jo naktis taip pat tęsiasi tiek pat laiko. Išmintingieji, kurie tai žino, supranta tikrovę apie dieną ir naktį.

Bhagavadgyta 8.18
Atėjus Brahmos dienai, visos gyvos būtybės kyla iš neapreikšto šaltinio. O atėjus jo nakčiai, visos įkūnytos būtybės vėl ištirpsta į savo neapreikštą šaltinį.

Bhagavadgyta 8.19
Daugybė būtybių pakartotinai gimsta atėjus Brahmos dienai ir yra vėl susiurbiamos atėjus kosminei nakčiai, kad vėl automatiškai pasireikštų atėjus kitai kosminei dienai.

Bhagavadgyta 8.20
Transcendentinė šiai apreikštai ir neapreikštai kūrinijai yra dar kita neapreikšta amžina dimensija. Ta sritis neišnyksta net tada, kai visos kitos išnyksta.

Bhagavadgyta 8.21
Ta neapreikšta dimensija yra aukščiausiasis tikslas, ir ją pasiekus, niekada nebegrįžtama į šį mirtingąjį pasaulį. Tai yra Mano Aukščiausioji Buveinė.

Bhagavadgyta 8.22
Aukščiausioji Dieviškoji Asmenybė yra didesnė už viską, kas egzistuoja. Nors Jis visa persmelkiantis ir visos gyvos būtybės yra Jame, visgi Jis gali būti pažintas tik per atsidavimą.

Bhagavadgyta 8.23 – 8.26
Dabar aš tau apibūdinsiu skirtingus išėjimo iš šio pasaulio kelius, O geriausias iš Bharatų, iš kurių vienas veda į išsilaisvinimą, o kitas veda į atgimimą. Tie, kurie pažįsta Aukščiausiąjį Brahmaną ir kurie palieka šį pasaulį per šešis saulės šiaurinio kurso mėnesius, šviesųjį mėnulio pusperiodį ir šviesiąją dienos dalį, pasiekia aukščiausiąją paskirties vietą. Vedų ritualų praktikuotojai, kurie miršta per šešis saulės pietinio kurso mėnesius, tamsųjį mėnulio pusperiodį, dūmų metu, naktį, pasiekia dangiškąsias buveines. Pasimėgavę dangiškais malonumais, jie vėl grįžta į žemę. Šie du, šviesus ir tamsus keliai, visada egzistuoja šiame pasaulyje. Šviesos kelias veda į išsilaisvinimą, o tamsos kelias veda į atgimimą.

Bhagavadgyta 8.27
Jogai, kurie žino šių dviejų kelių paslaptį, O Pritha sūnau, niekada nėra suklaidinti. Todėl visais laikais būk įsitvirtinęs Jogoje (sąjungoje su Dievu).

Bhagavadgyta 8.28
Jogai, kurie žino šią paslaptį, įgyja nuopelnų, toli pralenkiančių Vedų ritualų, Vedų studijavimo, aukų atlikimo, asketizmo ir labdaros vaisius. Tokie jogai pasiekia Aukščiausiąją Buveinę.

9 Skyrius: Radža Vidja Joga

Komentaras: Devintasis skyrius vadinamas „karališkuoju mokslu“ ir „karališka paslaptimi“, nes čia Krišna atskleidžia pačią giliausią dvasinio kelio esmę – Dievas yra ne tik visatos kūrėjas, bet ir artimiausia žmogaus vidinė tikrovė. Šį skyrių reikia suprasti kaip kvietimą suvokti, kad dieviškumas nėra tolimas ar paslėptas – jis nuolat palaiko pasaulį ir kiekvieną būtybę, net jei žmogus to nepastebi. Krišna aiškina, kad visi veiksmai, net paprasčiausi kasdieniai darbai, gali tapti dvasine praktika, jei atliekami su atsidavimu ir be egoistinių motyvų. Jis pabrėžia, kad Dievas priima kiekvieną nuoširdų veiksmą, nes svarbiausia yra vidinė intencija, o ne išorinė forma. Šiame skyriuje taip pat atskleidžiama, kad žmonės dažnai garbina Dievą neteisingai suprasdami Jo prigimtį, todėl jų pastangos neduoda gilaus vaisiaus. Krišna kviečia pažinti Jį kaip visur esantį, viską persmelkiantį ir kartu asmeniškai artimą. Radža Vidja joga moko, kad tikrasis dvasinis kelias yra paprastas: gyventi su atsidavimu, matyti dieviškumą visur ir veikti iš meilės, o ne iš baimės ar naudos troškimo. Šis skyrius padeda suprasti, kad Dievas nėra pasiekiamas tik asketams ar išminčiams – Jis pasiekiamas kiekvienam, kuris nuoširdžiai atsiveria. Tai mokymas, kuris išlaisvina iš sudėtingų ritualų ir nukreipia į paprastą, bet gilią tiesą: dvasinis gyvenimas prasideda nuo širdies, o ne nuo išorinių formų.

Bhagavadgyta 9.1
Aukščiausiasis Viešpats tarė: O Ardžuna, kadangi tu Man nepavydi, aš dabar suteiksiu tau šį labai konfidencialų žinojimą ir išmintį, kuriuos žinodamas būsi išlaisvintas iš materialios egzistencijos kančių.

Bhagavadgyta 9.2
Šis žinojimas yra mokslų karalius ir giliausia iš visų paslapčių. Jis apvalo tuos, kurie jį girdi. Jis tiesiogiai realizuojamas, atitinka dharmą, lengvai praktikuojamas ir amžinas savo poveikiu.

Bhagavadgyta 9.3
Žmonės, kurie neturi tikėjimo šia dharma, negali pasiekti Manęs, O priešų nugalėtojau. Jie pakartotinai grįžta į šį pasaulį gimimo ir mirties cikle.

Bhagavadgyta 9.4
Ši visa kosminė manifestacija yra persmelkta Manęs Mano neapreikštoje formoje. Visos gyvos būtybės gyvena Manyje, bet Aš negyvenu jose.

Bhagavadgyta 9.5
Ir visgi gyvos būtybės nepasilieka Manyje. Žvelk į Mano dieviškosios energijos paslaptį! Nors Aš esu visų gyvų būtybių Kūrėjas ir Palaikytojas, Aš nesu veikiamas jų ar materialios gamtos.

Bhagavadgyta 9.6
Žinok, kad kaip galingas vėjas, pučiantis visur, visada pasilieka danguje, taip visos gyvos būtybės visada pasilieka Manyje.

Bhagavadgyta 9.7 – 9.8
Vienos kalpos pabaigoje visos gyvos būtybės įsilieja į Mano pirminę materialią energiją. Kito kūrimo pradžioje, O Kunti sūnau, Aš vėl jas apreiškiu. Pirmininkaudamas Savo materialiai energijai, Aš vėl ir vėl generuoju šias daugybę formų, pagal jų prigimties jėgą.

Bhagavadgyta 9.9
O turtų nugalėtojau, nė vienas iš šių veiksmų Manęs nesaisto. Aš lieku kaip neutralus stebėtojas, visada atsiskyręs nuo šių veiksmų.

Bhagavadgyta 9.10
Dirbdama pagal Mano nurodymus, ši materiali energija sukuria visas gyvas ir negyvas formas, O Kunti sūnau. Dėl šios priežasties materialus pasaulis patiria pokyčius (kūrimą, palaikymą ir sunaikinimą).

Bhagavadgyta 9.11
Kai Aš nužengiu Savo asmenine forma, suklaidinti asmenys negali Manęs atpažinti. Jie nežino Mano asmenybės dieviškumo, kaip visų būtybių Aukščiausiojo Viešpaties.

Bhagavadgyta 9.12
Suklaidinti materialios energijos, tokie asmenys priima demoniškas ir ateistines pažiūras. Toje suklaidintoje būsenoje jų viltys dėl gerovės yra bergždžios, jų vaisingi veiksmai iššvaistyti, o jų žinių kultūra sužlugdyta.

Bhagavadgyta 9.13
Bet didžiosios sielos, kurios ieško prieglobsčio Mano dieviškojoje energijoje, O Pritha sūnau, žino Mane, Viešpatį Krišną, kaip visos kūrinijos kilmę. Jos užsiima atsidavimu Man, protą sutelkusios išimtinai į Mane.

Bhagavadgyta 9.14
Visada giedodamos Mano dievišką šlovę, siekdamos su dideliu ryžtu ir nuolankiai nusilenkdamos prieš Mane, jos nuolat garbina Mane su meile ir atsidavimu.

Bhagavadgyta 9.15
Kiti, užsiimdami žinių puoselėjimo jadžna, garbina Mane daugeliu būdų. Kai kurie mato Mane kaip nediferencijuotą vienovę, kuri nesiskiria nuo jų, o kiti mato Mane kaip atskirą nuo jų. Dar kiti garbina Mane begalinėse Mano kosminės formos apraiškose.

Bhagavadgyta 9.16 – 9.17
Tai Aš esu Vedų ritualas, Aš esu auka, ir Aš esu atnaša protėviams. Aš esu vaistažolė, ir Aš esu Vedų mantra. Aš esu lydytas sviestas, Aš esu ugnis ir aukojimo veiksmas. Šios visatos Aš esu Tėvas; Aš taip pat esu Motina, Palaikytojas ir Senelis. Aš esu apvalytojas, žinojimo tikslas, šventasis skiemuo Om. Aš esu Rig Veda, Sama Veda ir Jadžur Veda.

Bhagavadgyta 9.18
Aš esu visų gyvų būtybių Aukščiausiasis Tikslas, ir Aš taip pat esu jų Palaikytojas, Valdovas, Liudininkas, Buveinė, Prieglobstis ir Draugas. Aš esu kūrinijos Kilmė, Pabaiga ir Poilsio Vieta; Aš esu Saugykla ir Amžina Sėkla.

Bhagavadgyta 9.19
Aš spinduliuoju karštį kaip saulė, ir Aš sulaikau bei siunčiu lietų. Aš esu nemirtingumas ir taip pat įkūnyta mirtis, O Ardžuna. Aš esu dvasia ir taip pat materija.

Bhagavadgyta 9.20
Tie, kurie linkę į vaisingą veiklą, aprašytą Vedose, garbina Mane per ritualines aukas. Apsivalę nuo nuodėmės gerdami Somos sultis, kurios yra jadžnų likučiai, jie siekia patekti į dangų. Dėl savo dorybingų darbų jie patenka į Indros, dangaus karaliaus, buveinę ir mėgaujasi dangiškųjų dievų malonumais.

Bhagavadgyta 9.21
Pasimėgavę didžiuliais dangaus malonumais, išsekus jų nuopelnų atsargoms, jie grįžta į žemės plotmę. Taip tie, kurie seka Vedų ritualais, trokšdami malonumų objektų, pakartotinai ateina ir išeina šiame pasaulyje.

Bhagavadgyta 9.22
Yra tų, kurie visada galvoja apie Mane ir užsiima išskirtiniu atsidavimu Man. Jiems, kurių protai visada panardinti Manyje, Aš suteikiu tai, ko jiems trūksta, ir išsaugau tai, ką jie jau turi.

Bhagavadgyta 9.23
O Kunti sūnau, net tie atsidavusieji, kurie ištikimai garbina kitus dievus, taip pat garbina Mane. Bet jie tai daro neteisingu būdu.

Bhagavadgyta 9.24
Aš esu visų aukų mėgaujamasis ir vienintelis Viešpats. Bet tie, kurie nesuvokia Mano dieviškos prigimties, turi gimti iš naujo.

Bhagavadgyta 9.25
Dangiškųjų dievų garbintojai gimsta tarp dangiškųjų dievų, protėvių garbintojai eina pas protėvius, dvasių garbintojai gimsta tarp tokių būtybių, o Mano atsidavusieji ateina tik pas Mane.

Bhagavadgyta 9.26
Jei kas nors su atsidavimu pasiūlo Man lapą, gėlę, vaisių ar net vandens, Aš džiaugsmingai priimu tą daiktą, pasiūlytą su meile Mano atsidavusiojo tyroje sąmonėje.

Bhagavadgyta 9.27
Ką bedarytum, ką bevalgytum, ką beaukotum šventajai ugniai, ką bedovanotum ir kokią atgailą beatliktum, O Kunti sūnau, daryk tai kaip auką Man.

Bhagavadgyta 9.28
Paskirdamas visus savo darbus Man, būsi išlaisvintas iš gerų ir blogų rezultatų vergystės. Su protu, prisirišusiu prie Manęs per atsižadėjimą, būsi išlaisvintas ir pasieksi Mane.

Bhagavadgyta 9.29
Aš vienodai nusiteikęs visų gyvų būtybių atžvilgiu; Aš nesu nei priešiškas, nei šališkas niekam. Bet atsidavusieji, kurie garbina Mane su meile, gyvena Manyje, ir Aš gyvenu juose.

Bhagavadgyta 9.30
Net jei bjauriausi nusidėjėliai garbina Mane su išskirtiniu atsidavimu, jie turi būti laikomi teisiais, nes jie priėmė teisingą sprendimą.

Bhagavadgyta 9.31
Greitai jie tampa dorybingi ir pasiekia ilgalaikę ramybę. O Kunti sūnau, drąsiai skelbk, kad joks Mano atsidavusysis niekada nepražūva.

Bhagavadgyta 9.32
Visi tie, kurie ieško prieglobsčio Manyje, koks bebūtų jų gimimas, rasė, lytis ar kasta, net tie, kuriuos visuomenė niekina, pasieks aukščiausiąją paskirties vietą.

Bhagavadgyta 9.33
Ką jau kalbėti apie karalius ir išminčius su dorybingais darbais? Todėl, atėjęs į šį laikiną ir nedžiaugsmingą pasaulį, užsiimk atsidavimu Man.

Bhagavadgyta 9.34
Visada galvok apie Mane, būk atsidavęs Man, garbink Mane ir lenkis Man. Paskyręs savo protą ir kūną Man, tu tikrai ateisi pas Mane.

10 Skyrius: Vibhuti Joga

Komentaras: Dešimtasis skyrius kviečia skaitytoją pažvelgti į pasaulį kaip į nuolatinį dieviškosios energijos pasireiškimą, todėl čia Krišna atskleidžia savo „vibhuti“ – ypatingas galias ir savybes, kurios pasirodo visur, kur yra didybė, grožis, jėga ar išmintis. Šį skyrių reikia suprasti kaip mokymą, kad Dievas nėra atskirtas nuo kūrinijos: kiekviena išskirtinė savybė pasaulyje yra Jo buvimo ženklas. Krišna aiškina, kad viskas, kas įkvepia pagarbą ar nuostabą – kalnai, upės, išminčiai, karžygiai, menai, mokslai – yra Jo energijos spindesys, padedantis žmogui atpažinti dieviškumą kasdienybėje. Ardžunai parodoma, kad Dievas nėra tik abstrakti idėja, bet gyva jėga, kuri pasireiškia per viską, kas kilnu ir prasminga. Šis skyrius moko, kad dvasinis kelias prasideda nuo gebėjimo matyti šventumą ne tik šventyklose, bet ir pačiame gyvenime. Krišna pabrėžia, kad žmogus, suvokdamas šiuos dieviškus pasireiškimus, natūraliai ugdo atsidavimą ir pagarbą, nes supranta, kad nėra nieko, kas būtų visiškai atskirta nuo dieviškosios šviesos. Vibhuti joga kviečia skaitytoją pažinti Dievą per Jo ženklus pasaulyje, o ne tik per teoriją ar ritualus. Tai skyrius, kuris moko matyti dieviškumą ten, kur žmogus dažnai mato tik įprastumą, ir taip atveria gilesnį ryšį su tikrove. Jis primena, kad kiekviena didybė yra ne žmogaus nuopelnas, o dieviškosios energijos atspindys, kviečiantis į nuolankumą ir dėkingumą.

Bhagavadgyta 10.1
Viešpats tarė: Klausykis vėl Mano dieviškų mokymų, O galingaranki. Trokšdamas tavo gerovės, nes tu esi Mano mylimas draugas, aš tau juos atskleisiu.

Bhagavadgyta 10.2
Nei dangiškieji dievai, nei didieji išminčiai nežino Mano kilmės. Aš esu šaltinis, iš kurio kyla dievai ir didieji regėtojai.

Bhagavadgyta 10.3
Tie, kurie žino Mane kaip negimusį ir bepradį, ir kaip Aukščiausiąjį visatos Viešpatį, tie tarp mirtingųjų yra laisvi nuo iliuzijos ir išlaisvinti nuo visų blogybių.

Bhagavadgyta 10.4 – 10.5
Tik iš Manęs kyla įvairios žmonių savybės, tokios kaip intelektas, žinojimas, minties aiškumas, atlaidumas, tiesingumas, juslių ir proto valdymas, džiaugsmas ir sielvartas, gimimas ir mirtis, baimė ir drąsa, neprievarta, pusiausvyra, pasitenkinimas, asketizmas, labdara, šlovė ir nešlovė.

Bhagavadgyta 10.6
Septyni didieji Išminčiai, keturi didieji Šventieji prieš juos ir keturiolika Manu, visi yra gimę iš Mano proto. Iš jų kilo visi pasaulio žmonės.

Bhagavadgyta 10.7
Tie, kurie tiesoje žino Mano šlovę ir dieviškas galias, susivienija su Manimi per nesvyruojančią Bhakti Jogą. Dėl to nėra jokių abejonių.

Bhagavadgyta 10.8
Aš esu visos kūrinijos kilmė. Viskas kyla iš Manęs. Išmintingieji, kurie tai tobulai žino, garbina Mane su dideliu tikėjimu ir atsidavimu.

Bhagavadgyta 10.9
Su protais, sutelktais į Mane, ir gyvenimais, atiduotais Man, Mano atsidavusieji visada lieka patenkinti Manyje. Jie jaučia didelį pasitenkinimą ir palaimą šviesdami vienas kitą apie Mane ir kalbėdami apie Mano šlovę.

Bhagavadgyta 10.10
Tiems, kurių protai visada susivieniję su Manimi meilės kupinu atsidavimu, Aš suteikiu dieviškąjį žinojimą, kuriuo jie gali Mane pasiekti.

Bhagavadgyta 10.11
Iš užuojautos jiems, Aš, gyvenantis jų širdyse, sunaikinu tamsą, gimusią iš neišmanymo, su šviečiančia žinojimo lempa.

Bhagavadgyta 10.12 – 10.13
Ardžuna tarė: Tu esi Aukščiausioji Dieviškoji Asmenybė, Aukščiausioji Buveinė, Aukščiausiasis Apvalytojas, Amžinasis Dievas, Pirminė Būtybė, Negimęs ir Didžiausias. Didieji išminčiai, tokie kaip Narada, Asita, Devala ir Vjasa, tai skelbė, ir dabar Tu pats man tai pareiški.

Bhagavadgyta 10.14
O Krišna, aš visiškai priimu viską, ką man pasakei, kaip Tiesą. O Viešpatie, nei dievai, nei demonai negali suprasti Tavo tikrosios asmenybės.

Bhagavadgyta 10.15
Iš tiesų, Tu vienas pažįsti Save per Savo nesuvokiamą energiją, O Aukščiausioji Asmenybe, visų būtybių Kūrėjau ir Viešpatie, dievų Dieve ir visatos Viešpatie!

Bhagavadgyta 10.16 – 10.17
Prašau aprašyti man Tavo dieviškas prabangą, kuria Tu persmelki visus pasaulius ir gyveni juose. O Aukščiausiasis Jogos Mokytojau, kaip aš galiu Tave pažinti ir galvoti apie Tave? Ir medituojant, kokiomis formomis aš galiu galvoti apie Tave, O Aukščiausioji Dieviškoji Asmenybe?

Bhagavadgyta 10.18
Papasakok man vėl išsamiai Tavo dievišką šlovę ir pasireiškimus, O Džanardana. Aš niekada nepavargsiu klausytis tavo nektaro.

Bhagavadgyta 10.19
Viešpats tarė: Dabar aš tau trumpai aprašysiu Savo dievišką šlovę, O geriausias iš Kurų, nes jos detalėms nėra pabaigos.

Bhagavadgyta 10.20
O Ardžuna, Aš sėdžiu visų gyvų būtybių širdyje. Aš esu visų būtybių pradžia, vidurys ir pabaiga.

Bhagavadgyta 10.21
Tarp dvylikos Aditi sūnų Aš esu Višnus; tarp šviečiančių objektų Aš esu saulė. Žinok Mane esant Maričiu tarp marutų, ir mėnuliu tarp žvaigždžių nakties danguje.

Bhagavadgyta 10.22
Aš esu Samaveda tarp Vedų, ir Indra tarp dangiškųjų dievų. Tarp juslių Aš esu protas; tarp gyvų būtybių Aš esu sąmonė.

Bhagavadgyta 10.23
Tarp rudrų žinok Mane esant Šankara; tarp pusdievių ir demonų Aš esu Kubera. Aš esu Agni tarp vasų ir Meru tarp kalnų.

Bhagavadgyta 10.24
O Ardžuna, tarp dvasininkų Aš esu Brihaspatis; tarp karo vadų Aš esu Kartikeja; ir tarp vandens telkinių žinok Mane esant vandenynu.

Bhagavadgyta 10.25
Aš esu Bhrigu tarp didžiųjų regėtojų ir transcendentinis Om tarp garsų. Tarp giesmių žinok Mane esant Šventojo Vardo kartojimu; tarp nejudančių dalykų Aš esu Himalajai.

Bhagavadgyta 10.26
Tarp medžių Aš esu pypalo medis (šventasis figmedis); iš dangiškųjų išminčių Aš esu Narada. Tarp gandharvų Aš esu Čitratha, ir tarp siddhų Aš esu išminčius Kapila.

Bhagavadgyta 10.27
Tarp arklių žinok Mane esant Učaihšrava, gimusiu plakant nektaro vandenyną. Aš esu Airavata tarp visų kilnių dramblių, ir karalius tarp žmonių.

Bhagavadgyta 10.28
Aš esu Vadžra (žaibas) tarp ginklų ir Kamadhenu tarp karvių. Aš esu Kamadeva, meilės dievas, tarp visų dauginimosi priežasčių; ir tarp gyvačių, Aš esu Vasukis.

Bhagavadgyta 10.29
Tarp gyvačių Aš esu Ananta; tarp vandens gyvūnų Aš esu Varuna. Tarp mirusių protėvių Aš esu Arjama; tarp įstatymų vykdytojų Aš esu Jamradžas, mirties valdovas.

Bhagavadgyta 10.30
Aš esu Prahlada tarp demonų; tarp visų, kurie valdo, Aš esu laikas. Žinok mane esant liūtu tarp gyvūnų, ir Garuda tarp paukščių.

Bhagavadgyta 10.31
Tarp apvalytojų Aš esu vėjas, ir tarp ginklų valdytojų Aš esu Viešpats Rama. Iš vandens padarų Aš esu krokodilas, ir iš tekančių upių Aš esu Gangas.

Bhagavadgyta 10.32
O Ardžuna, žinok Mane esant visos kūrinijos pradžia, viduriu ir pabaiga. Tarp mokslų Aš esu dvasingumo mokslas, ir debatuose Aš esu loginė išvada.

Bhagavadgyta 10.33
Aš esu pradžia „A“ tarp visų raidžių; Aš esu dvigubas žodis gramatiniuose junginiuose. Aš esu begalinis Laikas, ir tarp kūrėjų Aš esu Brahma.

Bhagavadgyta 10.34
Aš esu viską ryjanti mirtis, ir Aš esu kilmė tų dalykų, kurie dar bus. Tarp moteriškų savybių Aš esu šlovė, klestėjimas, graži kalba, atmintis, intelektas, drąsa ir atlaidumas.

Bhagavadgyta 10.35
Tarp himnų Samavedoje žinok mane esant Brihatsama; tarp poetinių metrų Aš esu Gajatri. Iš dvylikos hinduistų kalendoriaus mėnesių Aš esu Margaširša, ir iš sezonų Aš esu pavasaris, kuris atneša gėles.

Bhagavadgyta 10.36
Aš esu apgavikų lošimas ir puikiųjų spindesys. Aš esu nugalėtojų pergalė, ryžtingųjų ryžtas ir dorybingųjų dorybė.

Bhagavadgyta 10.37
Tarp Vrišni palikuonių Aš esu Krišna, ir tarp Pandavų Aš esu Ardžuna. Žinok mane esant Vjasadeva tarp išminčių, ir Šukračarja tarp didžiųjų mąstytojų.

Bhagavadgyta 10.38
Aš esu teisinga bausmė tarp priemonių užkirsti kelią neteisėtumui, ir tinkamas elgesys tarp tų, kurie siekia pergalės. Tarp paslapčių Aš esu tyla, ir išmintingųjų Aš esu jų išmintis.

Bhagavadgyta 10.39
Aš esu visų gyvų būtybių generuojanti sėkla, O Ardžuna. Joks kūrinys, judantis ar nejudantis, negali egzistuoti be Manęs.

Bhagavadgyta 10.40
Nėra pabaigos Mano dieviškiems pasireiškimams, O priešų nugalėtojau. Ką aš tau pareiškiau, tėra tik pavyzdys Mano begalinės šlovės.

Bhagavadgyta 10.41
Ką tik matai gražaus, šlovingo ar galingo, žinok tai kylančiu iš Mano spindesio kibirkšties.

Bhagavadgyta 10.42
Koks poreikis viso šio detalaus žinojimo, O Ardžuna? Tiesiog žinok, kad viena Mano esybės dalele Aš persmelkiu ir palaikau visą šią kūriniją.

11 Skyrius: Višvarupa Daršana Joga

Komentaras: Vienuoliktasis skyrius yra vienas galingiausių visoje Bhagavadgytoje, nes čia Ardžunai suteikiama galimybė pamatyti Krišną tokį, koks Jis yra iš tikrųjų – ne kaip mokytoją ar draugą, bet kaip visatos šaltinį, visų formų ir jėgų vienovę. Šį skyrių reikia suprasti kaip ribos tarp žmogiško suvokimo ir dieviškos tikrovės peržengimą: Ardžuna pamato kosminę formą, kurioje telpa gimimas ir mirtis, kūrimas ir naikinimas, visos būtybės ir visos galios. Tai nėra vizija, skirta grožiui – ji sukrečianti, nes parodo, kad dieviškumas yra ne tik šviesa, bet ir jėga, kuri valdo visą egzistenciją. Ardžuna suvokia, kad žmogus negali iki galo suprasti Dievo protu, todėl ši patirtis jį išlaisvina iš abejonių ir kartu pripildo pagarbos bei nuolankumo. Krišna parodo, kad Jo buvimas nėra ribotas forma ar pavidalu – Jis yra visur, visada ir viskuo, o žmogaus suvokimas tėra maža šios tikrovės dalis. Šis skyrius moko, kad dvasinis kelias reikalauja ne tik žinojimo ir praktikos, bet ir gebėjimo priimti tai, kas pranoksta žmogišką logiką. Višvarupa Daršana joga kviečia skaitytoją suprasti, kad dieviškumas nėra tik moralinė ar filosofinė idėja – tai viską persmelkianti tikrovė, kuriai žmogus gali atsiverti tik su nuolankumu. Tai skyrius, kuris parodo, kad tikrasis dvasinis matymas ateina ne tada, kai žmogus viską supranta, bet tada, kai jis pripažįsta savo ribotumą ir atsiveria didesnei tiesai.

Bhagavadgyta 11.1
Ardžuna tarė: Išgirdęs aukščiausiajai konfidencialų dvasinį žinojimą, kurį Tu atskleidei iš užuojautos man, mano iliuzija dabar išsklaidyta.

Bhagavadgyta 11.2
Aš išsamiai išgirdau iš Tavęs apie visų gyvų būtybių atsiradimą ir išnykimą, O Lotoso akių Savininke, ir taip pat apie Tavo amžiną didybę.

Bhagavadgyta 11.3
O Aukščiausiasis Viešpatie, Tu esi būtent toks, kokiu save skelbi. Dabar aš trokštu pamatyti Tavo dievišką kosminę formą, O Didžiausiasis iš asmenų.

Bhagavadgyta 11.4
O visų mistinių galių Viešpatie, jei manai, kad esu pakankamai stiprus Ją išvysti, tada maloniai atskleisk man tą nepražūtingą kosminę formą.

Bhagavadgyta 11.5
Aukščiausiasis Viešpats tarė: Žvelk, O Pritha sūnau, į Mano šimtus ir tūkstančius nuostabių formų, įvairių pavidalų, dydžių ir spalvų.

Bhagavadgyta 11.6
Žvelk Manyje, O Bharatos aini, į (dvylika) Aditi sūnų, (aštuonis) vasus, (vienuolika) rudrų, (dvynius) Ašvini Kumarus, taip pat (keturiasdešimt devynis) marutus ir daugybę kitų stebuklų, niekada anksčiau neatskleistų.

Bhagavadgyta 11.7
Žvelk dabar, Ardžuna, į visą visatą, su viskuo, kas juda ir nejuda, surinktą kartu Mano visatinėje formoje. Ką tik dar nori pamatyti, stebėk tai viską šioje visatinėje formoje.

Bhagavadgyta 11.8
Bet tu negali pamatyti Mano kosminės formos savo fizinėmis akimis. Todėl aš suteikiu tau dievišką regėjimą. Žvelk į Mano didingą prabangą!

Bhagavadgyta 11.9
Sandžaja tarė: O Karaliau, taip pasakęs, Aukščiausiasis Jogos Viešpats, Šri Krišna, parodė Ardžunai savo dievišką ir prabangią formą.

Bhagavadgyta 11.10 – 11.11
Toje kosminėje formoje Ardžuna pamatė neribotus veidus ir akis, papuoštus daugybe dangiškų papuošalų ir valdančius daugybę rūšių dieviškų ginklų. Jis dėvėjo daugybę girliandų ant Savo kūno ir buvo išteptas daugybe saldžiai kvepiančių dangiškų kvapų. Jis apsireiškė kaip nuostabus ir begalinis Viešpats, kurio veidas yra visur.

Bhagavadgyta 11.12
Jei tūkstantis saulių kartu sužibtų danguje, jos neprilygtų tos didžios formos spindesiui.

Bhagavadgyta 11.13
Ten Ardžuna galėjo pamatyti visą visatos visumą, įsitvirtinusią vienoje vietoje, tame dievų Dievo kūne.

Bhagavadgyta 11.14
Tada Ardžuna, pilnas nuostabos ir pasišiaušusiais plaukais, nulenkė galvą prieš Viešpatį ir kreipėsi į Jį sudėjęs rankas.

Bhagavadgyta 11.15
Ardžuna tarė: O Šri Krišna, aš regiu Tavo kūne visus dievus ir įvairių būtybių minias. Aš matau Brahmą, sėdintį ant lotoso gėlės; matau Šivą, visus išminčius ir dangiškąsias gyvates.

Bhagavadgyta 11.16
Aš matau Tavo begalinę formą kiekvienoje kryptyje, su nesuskaičiuojamomis rankomis, pilvais, veidais ir akimis. O visatos Viešpatie, kurio forma yra pati visata, aš nematau Tavyje jokios pradžios, vidurio ar pabaigos.

Bhagavadgyta 11.17
Aš matau Tavo formą, pasipuošusią karūna, ir ginkluotą vėzdu bei disku, švytinčią visur kaip spindesio buveinė. Sunku žiūrėti į Tave Tavo spindesio liepsnojančioje ugnyje, kuri sklinda kaip saulė visomis kryptimis.

Bhagavadgyta 11.18
Aš pripažįstu Tave kaip aukščiausiąją nepražūtingą būtybę, Galutinę Tiesą, kurią reikia pažinti iš šventraščių. Tu esi visos kūrinijos atrama; Tu esi amžinas Sanatana Dharmos (Amžinosios Religijos) gynėjas; ir Tu esi amžina Aukščiausioji Dieviškoji Asmenybė.

Bhagavadgyta 11.19
Tu esi be pradžios, vidurio ar pabaigos; Tavo galia neturi ribų. Tavo rankos begalinės; saulė ir mėnulis yra kaip Tavo akys, o ugnis yra kaip Tavo burna. Aš matau tave šildantį visą kūriniją Savo spindesiu.

Bhagavadgyta 11.20
Erdvė tarp dangaus ir žemės ir visos kryptys yra persmelktos Tavęs vieno. Matydamas Tavo nuostabią ir baisią formą, aš matau tris pasaulius drebančius iš baimės, O Didžiausias iš visų būtybių.

Bhagavadgyta 11.21
Visi dangiškieji dievai ieško Tavo prieglobsčio įeidami į Tave. Pagarbioje baimėje, kai kurie šlovina Tave sudėję rankas. Didieji išminčiai ir tobulos būtybės aukština Tave palankiais himnais ir gausiomis maldomis.

Bhagavadgyta 11.22
Rudros, aditjai, vasai, sadhjai, višvadevai, Ašvini Kumarai, marutai, protėviai, gandharvai, jakšos, asurai ir siddhai visi žvelgia į Tave su nuostaba.

Bhagavadgyta 11.23
O galingas Viešpatie, garbindami Tavo didingą formą su daugybe burnų, akių, rankų, šlaunų, kojų, pilvų ir baisių dantų, visi pasauliai yra apimti siaubo, ir aš taip pat.

Bhagavadgyta 11.24
O Viešpatie Višnu, matydamas Tavo formą liečiančią dangų, švytinčią daugybe spalvų, su plačiai atvertomis burnomis ir didžiulėmis liepsnojančiomis akimis, mano širdis dreba iš baimės. Aš praradau visą drąsą ir proto ramybę.

Bhagavadgyta 11.25
Pamatęs Tavo daugybę burnų su Tavo baisiais dantimis, primenančiais siautėjančią ugnį sunaikinimo metu, aš pamirštu, kur esu, ir nežinau, kur eiti. O viešpačių Viešpatie, Tu esi visatos prieglobstis; prašau pasigailėk manęs.

Bhagavadgyta 11.26 – 11.27
Aš matau visus Dhritaraštros sūnus, kartu su jų sąjungininkais karaliais, įskaitant Bhišmą, Dronačarją, Karną, ir taip pat generolus iš mūsų pusės, lekiančius stačia galva į Tavo baisias burnas. Aš matau kai kuriuos su galvomis sutraiškytomis tarp Tavo baisių dantų.

Bhagavadgyta 11.28 – 11.29
Kaip daugybė upių bangų greitai teka į vandenyną, taip visi šie didieji kariai įeina į Tavo liepsnojančias burnas. Kaip drugiai dideliu greičiu skrenda į ugnį žūti, taip visos šios armijos dideliu greičiu įeina į Tavo burnas.

Bhagavadgyta 11.30
Savo ugniniais liežuviais Tu laižai gyvų būtybių minias iš visų pusių ir ryji jas Savo liepsnojančiomis burnomis. O Višnu, Tu degini visą visatą nuožmiais, visa persmelkiančiais Savo spindesio spinduliais.

Bhagavadgyta 11.31
Pasakyk man, kas Tu esi, tokios nuožmios formos. O dievų Dieve, aš lenkiuosi prieš Tave; prašau suteik man Savo malonę. Tu, kuris egzistavai prieš visą kūriniją, aš noriu žinoti, kas Tu esi, nes aš nesuprantu Tavo prigimties ir veikimo.

Bhagavadgyta 11.32
Aukščiausiasis Viešpats tarė: Aš esu galingas Laikas, sunaikinimo šaltinis, kuris ateina sunaikinti pasaulių. Net ir be tavo dalyvavimo, kariai, išsirikiavę priešingoje armijoje, nustos egzistavę.

Bhagavadgyta 11.33
Todėl pakilk ir pasiek garbę! Nugalėk savo priešus ir mėgaukis klestinčiu valdymu. Šie kariai jau yra Mano nužudyti, ir tu būsi tik Mano darbo įrankis, O įgudęs lankininke.

Bhagavadgyta 11.34
Dronačarja, Bhišma, Džajadratha, Karna ir kiti drąsūs kariai jau buvo nužudyti Manęs. Todėl žudyk juos nesutrikdamas. Tiesiog kovok ir tu būsi pergalingas prieš savo priešus mūšyje.

Bhagavadgyta 11.35
Sandžaja tarė: Išgirdęs šiuos Kešavos žodžius, Ardžuna sudrebėjo iš baimės. Sudėjęs delnus, jis nusilenkė prieš Šri Krišną ir kalbėjo trūkčiojančiu balsu, apimtas baimės.

Bhagavadgyta 11.36
Ardžuna tarė: O juslių Valdove, visai dera, kad visata džiaugiasi šlovindama Tave ir yra Tavimi susižavėjusi. Demonai bėga baimingai nuo Tavęs į visas puses, ir tobulų šventųjų minios lenkiasi Tau.

Bhagavadgyta 11.37
O Didysis, kuris esi net didesnis už Brahmą, pirminį kūrėją, kodėl jie neturėtų lenktis tau? O Beribi, O devatų Viešpatie, O visatos Prieglobsti, Tu esi nepražūtinga realybė anapus tiek apreikšto, tiek neapreikšto.

Bhagavadgyta 11.38
Tu esi pirmapradis Dievas ir pirminė Dieviškoji Asmenybė; Tu esi vienintelė šios visatos poilsio vieta. Tu esi tiek žinovas, tiek pažinimo objektas; Tu esi Aukščiausioji Buveinė. O begalinių formų savininke, Tu vienas persmelki visą visatą.

Bhagavadgyta 11.39
Tu esi Vaju (vėjo dievas), Jamradžas (mirties dievas), Agni (ugnies dievas), Varuna (vandens dievas) ir Čandra (mėnulio dievas). Tu esi kūrėjas Brahma ir visų būtybių Prosenelis. Aš siūlau savo nusilenkimus Tau tūkstantį kartų, vėl ir vėl!

Bhagavadgyta 11.40
O begalinės galios Viešpatie, mano nusilenkimai Tau iš priekio ir iš galo, iš tiesų iš visų pusių! Tu turi begalinę narsą ir galią ir persmelki viską, ir taip Tu esi viskas.

Bhagavadgyta 11.41 – 11.42
Galvodamas apie Tave kaip apie savo draugą, aš įžūliai kreipiausi į Tave: „O Krišna“, „O Jadava“, „O mano brangus Drauge“. Aš nežinojau Tavo didybės, rodydamas aplaidumą ir netinkamą meilumą. Ir jei, juokaudamas, elgiausi su Tavimi nepagarbiai, žaisdamas, ilsėdamasis, sėdėdamas, valgydamas, vienas ar prieš kitus – už visa tai aš prašau atleidimo.

Bhagavadgyta 11.43
Tu esi visos visatos, visų judančių ir nejudančių būtybių Tėvas. Tu esi labiausiai nusipelnęs garbinimo ir Aukščiausiasis Dvasinis Mokytojas. Kai nėra nieko lygaus Tau visuose trijuose pasauliuose, tai kas gali būti didesnis už Tave, O nepalyginamos galios Savininke?

Bhagavadgyta 11.44
Todėl, O garbinamas Viešpatie, giliai lenkdamasis ir puldamas kniūbsčia prieš Tave, aš maldauju Tavęs Tavo malonės. Kaip tėvas pakenčia savo sūnų, draugas atleidžia savo draugui, ir meilužis atleidžia mylimajai, prašau atleisk man už mano įžeidimus.

Bhagavadgyta 11.45
Pamatęs Tavo visatinę formą, kurios niekada anksčiau nebuvau matęs, jaučiu didelį džiaugsmą. Ir visgi mano protas dreba iš baimės. Prašau pasigailėk manęs ir vėl parodyk man Savo malonią formą, O dievų Dieve, O visatos Buveine.

Bhagavadgyta 11.46
O Tūkstantranki, nors Tu esi visos kūrinijos įsikūnijimas, aš noriu pamatyti Tave Tavo keturrankėje formoje, nešantį vėzdą ir diską, ir dėvintį karūną.

Bhagavadgyta 11.47
Viešpats tarė: Ardžuna, būdamas patenkintas tavimi, Savo Jogamajos galia Aš suteikiau tau viziją Mano spindinčios, neribotos ir pirmapradės kosminės formos. Niekas prieš tave niekada jos nebuvo matęs.

Bhagavadgyta 11.48
Nei studijuojant Vedas, nei atliekant aukojimus, ritualus ar labdarą, nei net praktikuojant griežtą asketizmą, joks mirtingasis niekada nematė to, ką tu matei, O geriausias iš Kuru karių.

Bhagavadgyta 11.49
Nebūk nei išsigandęs, nei sutrikęs matydamas šią baisią Mano formą. Būk laisvas nuo baimės ir su džiugia širdimi vėl žvelk į Mane Mano asmeninėje formoje.

Bhagavadgyta 11.50
Sandžaja tarė: Taip pasakęs, užjaučiantis Vasudevos sūnus vėl parodė Savo asmeninę (keturrankę) formą. Tada Jis dar labiau paguodė išsigandusį Ardžuną, priimdamas Savo švelnią (dvirankę) formą.

Bhagavadgyta 11.51
Ardžuna tarė: O Šri Krišna, matydamas Tavo švelnią žmogišką formą (dvirankę), aš atgavau savitvardą ir mano protas grįžo į normalią būseną.

Bhagavadgyta 11.52 – 11.53
Aukščiausiasis Viešpats tarė: Šią Mano formą, kurią matai, yra nepaprastai sunku išvysti. Net dangiškieji dievai trokšta ją pamatyti. Nei studijuojant Vedas, nei per atgailą, labdarą ar ugnies aukojimus Manęs negalima pamatyti taip, kaip tu Mane matei.

Bhagavadgyta 11.54
O Ardžuna, tik per gryną atsidavimą Aš galiu būti pažintas toks, koks esu, stovintis prieš tave. Tuo būdu, gavus Mano dievišką viziją, O priešų naikintojau, galima įeiti į sąjungą su Manimi.

Bhagavadgyta 11.55
Tie, kurie atlieka visas savo pareigas dėl Manęs, kurie priklauso nuo Manęs ir yra atsidavę Man, kurie laisvi nuo prisirišimo ir be pykčio visoms būtybėms, tokie atsidavusieji tikrai ateina pas Mane.

12 Skyrius: Bhakti Joga

Komentaras: Dvyliktasis skyrius aiškina, kad atsidavimas (bhakti) yra paprasčiausias ir kartu giliausias dvasinis kelias, nes jis remiasi ne sudėtingomis praktikomis, o nuoširdžiu ryšiu su dieviškumu. Krišna moko, kad žmogus gali pasiekti vidinę ramybę ir laisvę ne vien žiniomis ar meditacija, bet meile, kuri išlaisvina nuo ego ir savanaudiškų troškimų. Šį skyrių reikia suprasti kaip kvietimą ugdyti širdies švelnumą, nuolankumą ir pasitikėjimą, nes būtent šios savybės atveria kelią į gilesnį dvasinį patyrimą. Krišna pabrėžia, kad Jam brangiausias tas, kuris gyvena su gerumu, nekenkia kitoms būtybėms, išlieka ramus sunkumuose ir veikia be puikybės. Bhakti joga moko, kad Dievas nėra pasiekiamas tik intelektu – Jis atsiveria tiems, kurie Jį myli ir mato Jo buvimą visur. Ardžunai parodoma, kad atsidavimas nėra silpnumas, o vidinė jėga, kuri leidžia žmogui išlikti tvirtam net gyvenimo audrose. Šis skyrius kviečia skaitytoją suprasti, kad dvasinis kelias nėra vien pastangos ar savidisciplina – tai ir širdies atvirumas, gebėjimas pasitikėti ir atsiduoti aukštesnei tiesai. Bhakti joga moko, kad meilė yra ne emocija, o dvasinė būsena, kuri išlaisvina nuo baimės ir suteikia gyvenimui prasmę. Tai skyrius, kuris parodo, kad Dievas yra artimiausias tada, kai žmogus atsiveria paprastai, nuoširdžiai ir be išskaičiavimo.

Bhagavadgyta 12.1
Ardžuna paklausė: Tarp tų, kurie tvirtai atsidavę Tavo asmeninei formai, ir tų, kurie garbina beformį Brahmaną, kuriuos Tu laikai tobulesniais Jogoje?

Bhagavadgyta 12.2
Viešpats tarė: Tuos, kurie sutelkia savo protą į Mane ir visada užsiima atsidavimu Man su tvirtu tikėjimu, Aš laikau geriausiais jogais.

Bhagavadgyta 12.3 – 12.4
Bet tie, kurie garbina beformį Absoliučios Tiesos aspektą – nepražūtingą, neapibrėžiamą, neapreikštą, visa persmelkiantį, nesuvokiamą, nekintantį, amžiną ir nejudantį – suvaldę savo jusles ir būdami visur vienodos nuotaikos, tokie asmenys, užsiėmę visų būtybių gerove, taip pat pasiekia Mane.

Bhagavadgyta 12.5
Tiems, kurių protai prisirišę prie neapreikštojo, suvokimo kelias kupinas sunkumų. Neapreikštojo garbinimas įkūnytoms būtybėms yra nepaprastai sunkus.

Bhagavadgyta 12.6 – 12.7
Bet tuos, kurie paskiria visus savo veiksmus Man, laikydami Mane Aukščiausiuoju tikslu, garbindami Mane ir medituodami į Mane su išskirtiniu atsidavimu, O Pritha sūnau, Aš greitai išgelbėju iš gimimo ir mirties vandenyno, nes jų sąmonė susivienijusi su Manimi.

Bhagavadgyta 12.8
Sutelk savo protą tik į Mane ir atiduok savo intelektą Man. Tuomet tu visada gyvensi Manyje. Dėl to nėra abejonių.

Bhagavadgyta 12.9
Jei negali tvirtai sutelkti savo proto į Mane, O Ardžuna, tada praktikuok atsiminti Mane su atsidavimu, nuolat sulaikydamas protą nuo pasaulietinių reikalų.

Bhagavadgyta 12.10
Jei negali praktikuoti atsiminti Mane su atsidavimu, tada tiesiog bandyk dirbti dėl Manęs. Taip atlikdamas atsidavimo tarnystę Man, pasieksi tobulumo pakopą.

Bhagavadgyta 12.11
Jei negali net dirbti dėl Manęs su atsidavimu, tada bandyk atsižadėti savo veiksmų vaisių ir būk įsitvirtinęs savastyje.

Bhagavadgyta 12.12
Geriau už mechaninę praktiką yra žinojimas; geriau už žinojimą yra meditacija. Geriau už meditaciją yra veiksmų vaisių atsižadėjimas, nes ramybė tuoj pat seka po tokio atsižadėjimo.

Bhagavadgyta 12.13 – 12.14
Tie atsidavusieji yra Man labai brangūs, kurie neturi pykčio jokiai gyvai būtybei, kurie yra draugiški ir užjaučiantys. Jie laisvi nuo prisirišimo prie nuosavybės ir egoizmo, išlaiko pusiausvyrą laimėje ir nelaimėje, ir visada atleidžia. Jie visada patenkinti, tvirtai susivieniję su Manimi atsidavime, susivaldę, tvirto ryžto, ir paskyrę Man protą bei intelektą.

Bhagavadgyta 12.15
Tie, kurie nėra niekam kančios šaltinis ir kurie savo ruožtu nėra niekieno trikdomi, kurie vienodi malonume ir skausme, ir laisvi nuo baimės bei nerimo, tokie Mano atsidavusieji yra Man labai brangūs.

Bhagavadgyta 12.16
Tie, kurie abejingi pasaulietinei naudai, išoriškai ir vidujai tyri, sumanūs, be rūpesčių, nesutrikdomi ir laisvi nuo savanaudiškumo visuose sumanymuose, tokie Mano atsidavusieji yra Man labai brangūs.

Bhagavadgyta 12.17
Tie, kurie nei džiaugiasi žemiškais malonumais, nei sielvartauja dėl pasaulietinių vargų, kurie nei gedi dėl praradimo, nei trokšta naudos, kurie atsižada tiek gerų, tiek blogų darbų, tokie asmenys, kupini atsidavimo, yra Man labai brangūs.

Bhagavadgyta 12.18 – 12.19
Tie, kurie vienodi draugui ir priešui, išlaiko pusiausvyrą garbėje ir negarbėje, šaltyje ir karštyje, džiaugsme ir sielvarte, ir yra laisvi nuo bet kokios nepalankios draugijos; tie, kurie priima pagyrimą ir priekaištą vienodai, kurie linkę į tylų apmąstymą, patenkinti tuo, kas pasitaiko jų kelyje, be prisirišimo prie gyvenamosios vietos, kurių intelektas tvirtai įsitvirtinęs Manyje, ir kurie kupini atsidavimo Man, tokie asmenys yra Man labai brangūs.

Bhagavadgyta 12.20
Tie, kurie gerbia šį čia paskelbtą išminties nektarą, tiki Manimi, ir yra atsidavę bei susitelkę į Mane kaip į aukščiausiąjį tikslą, jie yra Man nepaprastai brangūs.

13 Skyrius: Kšetra Kšetradžna Vibhaga Joga

Komentaras: Tryliktasis skyrius aiškina vieną svarbiausių Bhagavadgytos temų – skirtumą tarp „lauko“ (kšetra) ir „lauko žinotojo“ (kšetradžna), todėl šį mokymą reikia suprasti kaip raktą į tikrąjį savęs pažinimą. „Laukas“ reiškia kūną, protą, emocijas ir visą materialią patirtį, kuri nuolat keičiasi, o „lauko žinotojas“ – tai sąmonė, kuri visa tai stebi, bet pati nekinta. Krišna moko, kad žmogaus kančia kyla tada, kai jis tapatinasi su kūnu ir jo būsenomis, pamiršdamas, kad tikroji jo prigimtis yra stebėtojas, o ne patiriamos formos. Šis skyrius kviečia suvokti, kad kūnas ir protas yra priemonės, bet ne tikroji tapatybė, todėl dvasinis kelias prasideda nuo gebėjimo atskirti save nuo to, kas laikina. Krišna aiškina, kad tikrasis žinojimas yra supratimas, jog visa materija yra kintanti, o sąmonė – amžina ir nepriklausoma. Ardžunai parodoma, kad Dievas yra aukščiausias „lauko žinotojas“, persmelkiantis visas būtybes ir suteikiantis joms sąmonę. Šis mokymas padeda suprasti, kad žmogus nėra vien kūnas ar protas – jis yra sąmonė, kuri juos naudoja, bet nėra jais apribota. Kšetra Kšetradžna Vibhaga joga moko, kad dvasinė laisvė atsiranda tada, kai žmogus nustoja tapatintis su savo būsenomis ir pradeda matyti save kaip amžiną stebėtoją. Tai skyrius, kuris atveria gilesnį savęs suvokimą ir parodo, kad tikrasis pažinimas yra ne informacija, o tiesioginis savo tikrosios prigimties patyrimas.

Bhagavadgyta 13.1
Ardžuna tarė: „O Kešava, aš noriu suprasti, kas yra prakriti ir puruša, ir kas yra kšetra ir kšetradžna? Taip pat noriu žinoti, kas yra tikras žinojimas, ir koks yra šio žinojimo tikslas?“

Bhagavadgyta 13.2
Aukščiausiasis Dieviškasis Viešpats tarė: O Ardžuna, šis kūnas vadinamas kšetra (veiklos lauku), o tas, kuris pažįsta šį kūną, vadinamas kšetradžna (lauko žinovu) išminčių, kurie supranta tiesą apie abu.

Bhagavadgyta 13.3
O Bharatos aini, Aš taip pat esu visų individualių veiklos laukų žinovas. Kūno kaip veiklos lauko, ir sielos bei Dievo kaip lauko žinovų supratimas, tai Aš laikau tikruoju žinojimu.

Bhagavadgyta 13.4
Klausykis, ir aš paaiškinsiu tau, kas yra tas laukas ir kokia jo prigimtis. Aš taip pat paaiškinsiu, kaip jame vyksta pokyčiai, iš ko jis buvo sukurtas, kas yra veiklos lauko žinovas ir kokios jo galios.

Bhagavadgyta 13.5
Didieji išminčiai giedojo tiesą apie lauką ir lauko žinovą daugybe būdų. Tai buvo išdėstyta įvairiuose Vedų himnuose, ir ypač atskleista Brahma Sutroje, su tvirta logika ir įtikinamais įrodymais.

Bhagavadgyta 13.6
Veiklos laukas susideda iš penkių didžiųjų elementų, ego, intelekto, neapreikštos pirminės materijos, vienuolikos juslių (penkių pažinimo juslių, penkių veikimo juslių ir proto) ir penkių juslių objektų.

Bhagavadgyta 13.7
Troškimas ir pasibjaurėjimas, laimė ir kančia, kūnas, sąmonė ir valia – visa tai sudaro lauką ir jo modifikacijas.

Bhagavadgyta 13.8 – 13.12
Nuolankumas; laisvė nuo veidmainystės; neprievarta; atlaidumas; paprastumas; tarnystė Guru; kūno ir proto švara; pastovumas; ir savitvarda; aistrų nebuvimas juslių objektams; egoizmo nebuvimas; gimimo, ligos, senatvės ir mirties blogybių atsiminimas; neprisirišimas; nesikabinimas prie sutuoktinio, vaikų, namų ir t.t.; proto ramybė tarp pageidaujamų ir nepageidaujamų gyvenimo įvykių; nuolatinis ir išskirtinis atsidavimas Man; polinkis į nuošalias vietas ir pasibjaurėjimas pasaulietine draugija; pastovumas dvasiniame žinojime; ir filosofinis Absoliučios Tiesos siekimas – visa tai Aš skelbiu esant žinojimu, o kas tam prieštarauja, vadinu neišmanymu.

Bhagavadgyta 13.13
Dabar aš tau atskleisiu tai, kas turėtų būti žinoma, ir ką žinant pasiekiamas nemirtingumas. Tai bepradis Brahmanas, kuris yra anapus egzistencijos ir neegzistencijos.

Bhagavadgyta 13.14
Visur yra Jo rankos ir kojos, akys, galvos ir veidai. Jo ausys taip pat yra visose vietose, nes Jis persmelkia viską visatoje.

Bhagavadgyta 13.15
Nors Jis suvokia visus juslių objektus, visgi Jis neturi juslių. Jis neprisirišęs prie nieko, ir visgi Jis yra visų palaikytojas. Nors Jis be savybių, visgi Jis yra trijų materialios gamtos modų mėgaujamasis.

Bhagavadgyta 13.16
Jis egzistuoja išorėje ir viduje visų gyvų būtybių, tų, kurios juda ir nejuda. Jis subtilus, todėl nesuvokiamas. Jis labai toli, bet Jis taip pat labai arti.

Bhagavadgyta 13.17
Jis nedalomas, visgi atrodo padalintas tarp gyvų būtybių. Žinok Aukščiausiąją Esybę esant visų būtybių Palaikytoju, Naikintoju ir Kūrėju.

Bhagavadgyta 13.18
Jis yra šviesos šaltinis visuose šviesuliuose ir yra visiškai anapus neišmanymo tamsos. Jis yra žinojimas, žinojimo objektas ir žinojimo tikslas. Jis gyvena visų gyvų būtybių širdyse.

Bhagavadgyta 13.19
Taip aš tau atskleidžiau lauko prigimtį, žinojimo prasmę ir žinojimo objektą. Tik Mano atsidavusieji gali tai suprasti tikrovėje, ir tai darydami, jie pasiekia Mano dievišką prigimtį.

Bhagavadgyta 13.20
Žinok, kad prakriti (materiali gamta) ir puruša (individualios sielos) abi yra bepradės. Taip pat žinok, kad visi kūno pokyčiai ir trys gamtos modai yra sukurti materialios energijos.

Bhagavadgyta 13.21
Kūrimo klausimuose materiali energija yra atsakinga už priežastį ir pasekmę; laimės ir kančios patyrimo klausimuose atsakinga paskelbta individuali siela.

Bhagavadgyta 13.22
Kai puruša (individuali siela), esanti prakriti (materialioje energijoje), trokšta mėgautis trimis gunomis, prisirišimas prie jų tampa jos gimimo aukštesnėse ir žemesnėse įsčiose priežastimi.

Bhagavadgyta 13.23
Kūne taip pat gyvena Aukščiausiasis Viešpats. Jis vadinamas Liudininku, Leidėju, Palaikytoju, Transcendentiniu Mėgaujamuoju, galutiniu Valdytoju ir Paramatma (Aukščiausiąja Siela).

Bhagavadgyta 13.24
Tie, kurie supranta tiesą apie Aukščiausiąją Sielą, individualią sielą, materialią gamtą ir trijų gamtos modų sąveiką, čia daugiau nebegims. Jie bus išlaisvinti nepriklausomai nuo jų dabartinės būklės.

Bhagavadgyta 13.25
Vieni bando suvokti Aukščiausiąją Sielą savo širdyse per meditaciją, kiti bando tai padaryti per žinių puoselėjimą, o dar kiti stengiasi pasiekti tą suvokimą per veiklos kelią.

Bhagavadgyta 13.26
Yra dar kitų, kurie nežino šių dvasinių kelių, bet jie girdi iš kitų ir pradeda garbinti Aukščiausiąjį Viešpatį. Dėl tokio atsidavimo klausymuisi iš šventųjų, jie taip pat gali palaipsniui perplaukti gimimo ir mirties vandenyną.

Bhagavadgyta 13.27
O geriausias iš Bharatų, kokią bepamatytum judančią ar nejudančią būtybę egzistencijoje, žinok ją esant veiklos lauko ir lauko žinovo deriniu.

Bhagavadgyta 13.28
Tik tie tikrai mato, kurie suvokia Paramatmą (Aukščiausiąją Sielą), lydinčią sielą visose būtybėse, ir kurie supranta abi esant nepražūtingomis šiame pražūtingame kūne.

Bhagavadgyta 13.29
Tie, kurie mato Dievą kaip Aukščiausiąją Sielą, vienodai esančią visur ir visose gyvose būtybėse, nežemina savęs savo protu. Tuo būdu jie pasiekia aukščiausiąją paskirties vietą.

Bhagavadgyta 13.30
Tik tie tikrai mato, kurie supranta, kad visus veiksmus (kūno) atlieka materiali gamta, tuo tarpu įkūnyta siela iš tikrųjų nieko nedaro.

Bhagavadgyta 13.31
Kai jie pamato įvairią gyvų būtybių įvairovę, esančią toje pačioje materialioje gamtoje, ir supranta jas visas gimusias iš jos, jie pasiekia Brahmano suvokimą.

Bhagavadgyta 13.32
Aukščiausioji Siela yra nepražūtinga, be pradžios ir neturinti jokių materialių savybių, O Kunti sūnau. Nors būdama kūne, Ji nei veikia, nei yra sutepta materialios energijos.

Bhagavadgyta 13.33
Erdvė laiko viską savyje, bet būdama subtili, neužsiteršia tuo, ką laiko. Panašiai, nors jos sąmonė persmelkia kūną, siela nėra paveikiama kūno savybių.

Bhagavadgyta 13.34
Kaip viena saulė apšviečia visą saulės sistemą, taip individuali siela apšviečia visą kūną (sąmone).

Bhagavadgyta 13.35
Tie, kurie žinojimo akimis suvokia skirtumą tarp kūno ir kūno žinovo, ir išsilaisvinimo iš materialios gamtos procesą, pasiekia aukščiausiąją paskirties vietą.

14 Skyrius: Guna Traja Vibhaga Joga

Komentaras: Keturioliktasis skyrius aiškina, kad žmogaus patirtį ir elgesį formuoja trys prigimtinės gamtos galios – gunos: satva (šviesa ir pusiausvyra), radžas (veikla ir troškimas) ir tamas (tamsa ir inercija). Šį mokymą reikia suprasti kaip psichologinį ir dvasinį žemėlapį, padedantį atpažinti, kodėl žmogus kartais jaučiasi pakylėtas, kartais nerimastingas, o kartais apatiškas. Krišna aiškina, kad šios trys jėgos nuolat veikia žmogaus protą, todėl dvasinis kelias prasideda nuo gebėjimo stebėti, kuri iš jų dominuoja. Satva veda į aiškumą ir ramybę, radžas – į nerimą ir prisirišimą prie rezultatų, o tamas – į sumišimą ir neveiklumą. Ardžunai parodoma, kad žmogus tampa laisvas ne tada, kai sunaikina gunas, bet tada, kai jų nebesitapatina su savimi ir suvokia, kad jos yra tik gamtos judėjimas. Šis skyrius moko, kad dvasinė branda reiškia gebėjimą pakilti virš vidinių būsenų kaitos ir išlikti ramybės centre, nepriklausomai nuo to, kokia guna tuo metu veikia. Krišna pabrėžia, kad tik tas, kuris išmoksta stebėti savo protą be prisirišimo, gali pasiekti tikrąją laisvę. Guna Traja Vibhaga joga kviečia skaitytoją suprasti, kad vidinė būsena nėra atsitiktinė – ją galima pažinti, ugdyti ir transformuoti. Tai skyrius, kuris padeda suvokti, kad dvasinis kelias yra ne tik veiksmai ar žinios, bet ir nuolatinis vidinės kokybės ugdymas, vedantis į sąmoningumą ir vidinę pusiausvyrą.

Bhagavadgyta 14.1
Dieviškasis Viešpats tarė: Aš dar kartą paaiškinsiu tau aukščiausiąją išmintį, geriausią iš visų žinojimų; kurią žinodami, visi didieji šventieji pasiekė aukščiausią tobulumą.

Bhagavadgyta 14.2
Tie, kurie ieško prieglobsčio šioje išmintyje, susivienys su Manimi. Jie nebus atgimę kūrimo metu, nei sunaikinti sunaikinimo metu.

Bhagavadgyta 14.3 – 14.4
Visuminė materiali substancija, prakriti, yra įsčios. Aš apvaisinu ją individualiomis sielomis, ir taip gimsta visos gyvos būtybės. O Kunti sūnau, visoms gyvybės rūšims, kurios sukuriamos, materiali gamta yra įsčios, o Aš esu sėklą duodantis Tėvas.

Bhagavadgyta 14.5
O galingaranki Ardžuna, materiali energija susideda iš trijų gunų (modų) – satva (dorybė), radžas (aistra) ir tamas (neišmanymas). Šie modai pririša amžiną sielą prie pražūtingo kūno.

Bhagavadgyta 14.6
Tarp jų, satva guna, dorybės modas, būdamas tyresnis už kitus, yra apšviečiantis ir kupinas gerovės. O nuodėmių neturintysis, jis pririša sielą sukurdamas prisirišimą laimės ir žinojimo jausmui.

Bhagavadgyta 14.7
O Ardžuna, radžo guna yra aistros prigimties. Ji kyla iš pasaulietinių troškimų ir prisirišimų, ir pririša sielą per prisirišimą prie vaisingos veiklos.

Bhagavadgyta 14.8
O Ardžuna, tamo guna, kuri gimusi iš neišmanymo, yra iliuzijos priežastis įkūnytoms sieloms. Ji klaidina visas gyvas būtybes per aplaidumą, tingumą ir miegą.

Bhagavadgyta 14.9
Satva pririša prie materialios laimės; radžas nukreipia sielą į veiksmus; o tamas aptemdo išmintį ir pririša prie kliedesių.

Bhagavadgyta 14.10
Kartais dorybė (satva) nugali aistrą (radžas) ir neišmanymą (tamas), O Bharatos aini. Kartais aistra (radžas) dominuoja dorybę (satva) ir neišmanymą (tamas), o kitais kartais neišmanymas (tamas) nugali dorybę (satva) ir aistrą (radžas).

Bhagavadgyta 14.11 – 14.13
Kai visi kūno vartai apšviesti žinojimo, žinok tai esant dorybės modo pasireiškimu. Kai dominuoja aistros modas, O Ardžuna, išsivysto godumo, pastangų dėl pasaulietinės naudos, nerimo ir troškimo simptomai. O Ardžuna, nežinojimas, inercija, aplaidumas ir kliedesiai – tai dominuojantys neišmanymo modo ženklai.

Bhagavadgyta 14.14 – 14.15
Tie, kurie miršta dominuojant satvai, pasiekia tyras (laisvas nuo radžo ir tamo) mokytųjų buveines. Tie, kurie miršta vyraujant aistros modui, gimsta tarp žmonių, varomų darbo, o tie, kurie miršta neišmanymo mode, gimsta gyvūnų karalystėje.

Bhagavadgyta 14.16
Sakoma, kad veiksmų, atliktų dorybės mode, vaisius suteikia tyrius rezultatus. Veiksmai, atlikti aistros mode, sukelia skausmą, o tie, kurie atlikti neišmanymo mode, sukelia tamsą.

Bhagavadgyta 14.17
Iš dorybės modo kyla žinojimas, iš aistros modo kyla godumas, o iš neišmanymo modo kyla aplaidumas ir kliedesiai.

Bhagavadgyta 14.18
Tie, kurie yra dorybės mode, kyla aukštyn; tie aistros mode lieka viduryje; o tie neišmanymo mode eina žemyn.

Bhagavadgyta 14.19
Kai išmintingi asmenys mato, kad visame darbe nėra kito veikėjo, išskyrus tris gunas, ir jie žino Mane esant transcendentalų šioms gunoms, jie pasiekia Mano dievišką prigimtį.

Bhagavadgyta 14.20
Peržengus tris materialios gamtos modus, susijusius su kūnu, tampama laisvu nuo gimimo, mirties, senatvės ir kančios, ir pasiekiamas nemirtingumas.

Bhagavadgyta 14.21
Ardžuna paklausė: Kokios savybės tų, kurie peržengė tris gunas, O Viešpatie? Kaip jie elgiasi? Kaip jie peržengia gunų vergystę?

Bhagavadgyta 14.22 – 14.23
Aukščiausioji Dieviškoji Asmenybė tarė: O Ardžuna, asmenys, kurie yra transcendentiniai trims gunoms, nei nekenčia apšvietimo (kuris gimsta iš satvos), nei veiklos (kuri gimsta iš radžo), nei net kliedesių (kurie gimsta iš tamo), kai jų gausu, nei ilgisi jų, kai jų nėra. Jie lieka neutralūs gamtos modams ir nėra jų trikdomi. Žinodami, kad veikia tik gunos, jie lieka įsitvirtinę savastyje, nesvyruodami.

Bhagavadgyta 14.24 – 14.25
Tie, kurie vienodi laimėje ir kančioje; kurie įsitvirtinę savastyje; kurie žiūri į grumstą, akmenį ir aukso gabalą kaip į vienodos vertės; kurie išlieka tokie patys malonių ir nemalonių įvykių metu; kurie protingi; kurie priima peikimą ir pagyrimą su ramybe; kurie išlieka tokie patys garbėje ir negarbėje; kurie vienodai elgiasi su draugu ir priešu; ir kurie atsisakė visų sumanymų – apie juos sakoma, kad jie pakilo virš trijų gunų.

Bhagavadgyta 14.26
Tie, kurie tarnauja Man su grynu atsidavimu, pakyla virš trijų materialios gamtos modų ir pasiekia Brahmano lygį.

Bhagavadgyta 14.27
Aš esu beformio Brahmano, nemirtingo ir nepražūtingo, amžinosios dharmos ir nesibaigiančios dieviškos palaimos pagrindas.

Štai pilnas 15, 16 ir 17 skyrių vertimas. Kadangi ankstesniame jūsų pateiktame šaltinyje 17 skyrius buvo nepilnas (trūko 1-24 posmų), aš juos papildžiau iš originalo, kad turėtumėte pilną tekstą, kaip ir prašėte.

15 Skyrius: Purušotama Joga

Komentaras: Penkioliktasis skyrius aiškina, kad žmogaus gyvenimas yra tarsi didžiulis medis, kurio šaknys kyla ne į žemę, o į dangų – tai reiškia, kad tikroji mūsų prigimtis yra dvasinė, o materialus pasaulis tėra laikinas atspindys. Krišna moko, kad šis pasaulis nuolat keičiasi, vilioja ir painioja, todėl žmogus turi išmokti atskirti, kas yra amžina, nuo to, kas laikina. Ardžunai parodoma, kad kūnas ir protas yra tik laikinos formos, o tikroji siela – amžina, nepriklausoma ir nesunaikinama. Šis skyrius kviečia suvokti, kad žmogus kenčia tada, kai tapatinasi su laikinuoju „aš“, pamiršdamas savo dvasinę kilmę. Krišna aiškina, kad tikrasis išsilaisvinimas ateina tada, kai žmogus nukerta prisirišimo šaknis ir atsigręžia į aukščiausiąją tikrovę – Purušotamą, Dievą, kuris yra virš materialios ir dvasinės gamtos. Šiame skyriuje pabrėžiama, kad Dievas yra kiekvieno žmogaus širdyje kaip vidinis liudytojas ir vedlys, todėl dvasinis kelias nėra kelionė į išorę, o grįžimas į savo tikrąją prigimtį. Purušotama joga moko, kad žmogus tampa laisvas tada, kai suvokia save ne kaip kūną ar protą, bet kaip amžiną sąmonę, susijusią su aukščiausia tikrove. Šis mokymas padeda suprasti, kad gyvenimo tikslas nėra vien išgyventi ar kaupti patirtis, bet pažinti savo šaltinį ir grįžti į vidinę vienybę su Dievu. Tai skyrius, kuris atveria gilesnį dvasinės tapatybės suvokimą ir parodo, kad tikroji laisvė yra vidinė, o ne išorinė.

Bhagavadgyta 15.1
Aukščiausioji Dieviškoji Asmenybė tarė: Kalbama apie amžinąjį ašvatha (bunjano) medį, kurio šaknys viršuje, o šakos apačioje. Jo lapai yra Vedų himnai, ir tas, kuris žino šio medžio paslaptį, yra Vedų žinovas.

Bhagavadgyta 15.2
To medžio šakos driekiasi aukštyn ir žemyn, maitinamos trijų gunų (gamtos savybių), o jų šakelės ir pumpurai yra juslių objektai. Medžio šaknys taip pat kabo žemyn, sukeldamos karminių veiksmų srautą žmonių pasaulyje.

Bhagavadgyta 15.3 – 15.4
Tikroji šio medžio forma šiame pasaulyje nėra suvokiama – nei jo pradžia, nei pabaiga, nei jo pagrindas. Bet šį giliai įsišaknijusį ašvatha medį reikia nukirsti tvirtu atsižadėjimo ginklu. Tada reikia ieškoti tos vietos, iš kurios, ją pasiekus, niekada nebegrįžtama, ir atsiduoti tai Aukščiausiajai Dieviškajai Asmenybei, iš kurios seniai ištekėjo visa visatos veikla.

Bhagavadgyta 15.5
Tie, kurie laisvi nuo tuštybės ir kliedesių, kurie nugalėjo prisirišimo blogį, kurie nuolat mąsto apie savastį ir Dievą, kurie laisvi nuo geismo tenkinti jusles ir yra anapus malonumo bei skausmo dvilypumų, – tokios išlaisvintos asmenybės pasiekia Mano amžinąją Buveinę.

Bhagavadgyta 15.6
Nei saulė, nei mėnulis, nei ugnis negali apšviesti tos Mano Aukščiausiosios Buveinės. Nuvykus Ten, nebegrįžtama į šį materialų pasaulį.

Bhagavadgyta 15.7
Įkūnytos sielos šiame materialiame pasaulyje yra Mano amžinos dalelytės. Bet, suvaržytos materialios gamtos, jos sunkiai kovoja su šešiomis juslėmis, įskaitant protą.

Bhagavadgyta 15.8
Kaip oras perneša kvapą iš vienos vietos į kitą, taip įkūnyta siela, palikdama senąjį kūną ir įeidama į naująjį, nešasi protą ir jusles su savimi.

Bhagavadgyta 15.9
Naudodamasi ausų, akių, odos, liežuvio ir nosies jutimais, kurie susitelkę aplink protą, įkūnyta siela mėgaujasi juslių objektais.

Bhagavadgyta 15.10
Neišmanėliai nesuvokia sielos, kai ji gyvena kūne, kai mėgaujasi juslių objektais ar kai palieka kūną. Bet tie, kurie turi žinojimo akis, gali ją matyti.

Bhagavadgyta 15.11
Besistengiantys jogai taip pat sugeba suvokti sielą, esančią kūne. Tačiau tie, kurių protai nėra apvalyti ir kurie savęs nerealizavo, negali jos pažinti, nors ir stengiasi tai padaryti.

Bhagavadgyta 15.12
Žinok, kad Aš esu tas saulės spindesys, kuris apšviečia visą pasaulį. Mėnulio švytėjimas ir ugnies ryškumas taip pat kyla iš Manęs.

Bhagavadgyta 15.13
Persmelkdamas žemę, Aš maitinu visas gyvas būtybes Savo energija. Tapdamas mėnuliu, Aš maitinu visus augalus gyvybės syvais (soma).

Bhagavadgyta 15.14
Tai Aš priimu virškinimo ugnies formą visų gyvų būtybių skrandžiuose ir, susijungęs su įeinančiu bei išeinančiu kvėpavimu, suvirškinu keturių rūšių maistą.

Bhagavadgyta 15.15
Aš gyvenu visų gyvų būtybių širdyse, ir iš Manęs kyla atmintis, žinojimas bei užmarštis. Aš vienintelis turiu būti pažintas per visas Vedas; Aš esu Vedantos autorius ir Vedų prasmės žinovas.

Bhagavadgyta 15.16
Kūrinijoje yra dviejų rūšių būtybės: kšara (pražūtingos, klystančios) ir akšara (nepražūtingos, neklystančios). Pražūtingos yra visos būtybės materialioje sferoje, o nepražūtingos yra išlaisvintos būtybės dvasiniame pasaulyje.

Bhagavadgyta 15.17
Be šių, yra Aukščiausioji Dieviškoji Asmenybė, kuri yra nesunaikinama Aukščiausioji Siela. Jis įeina į tris pasaulius kaip nekintantis Valdytojas ir palaiko visas gyvas būtybes.

Bhagavadgyta 15.18
Kadangi Aš esu transcendentinis pražūtingam materijos pasauliui ir pranašesnis net už nepražūtingą sielą, todėl Aš esu šlovinamas tiek Vedose, tiek Smriti šventraščiuose kaip Purušotama – Aukščiausioji Dieviškoji Asmenybė.

Bhagavadgyta 15.19
Tas, kuris be abejonių žino Mane kaip Aukščiausiąją Dieviškąją Asmenybę, tas tikrai turi pilną žinojimą. O Bharatos aini, jis garbina Mane visa savo esybe.

Bhagavadgyta 15.20
Aš atskleidžiau šį slapčiausią Vedų šventraščių principą tau, O nuodėmių neturintysis Ardžuna. Suprasdamas tai, asmuo tampa apsišvietęs ir įvykdo viską, kas turi būti pasiekta.

16 Skyrius: Daivasura Sampada Vibhaga Joga

Komentaras: Šešioliktasis skyrius aiškina du priešingus žmogaus prigimties polius – dieviškąsias savybes (daivī) ir demoniškąsias savybes (āsurī), todėl jį reikia suprasti kaip vidinės etikos ir sąmonės kokybės žemėlapį. Krišna parodo, kad dieviškos savybės – ramybė, tiesa, savitvarda, atjauta, drąsa, tyrumas – kyla iš aiškaus ir subrendusio proto, o demoniškos savybės – puikybė, pyktis, godumas, žiaurumas, saviapgaulė – iš proto, kurį valdo ego ir tamsa. Šis skyrius moko, kad žmogaus likimą lemia ne išorinės aplinkybės, o vidinės savybės, kurias jis ugdo ar leidžia joms dominuoti. Ardžunai paaiškinama, kad demoniškas žmogus nėra „blogas“ mitine prasme – tai žmogus, kuris gyvena be savistabos, be moralinio kompaso ir be suvokimo apie savo veiksmų pasekmes. Krišna pabrėžia, kad tokia sąmonė veda į nerimą, destrukciją ir vidinį chaosą, o dieviška sąmonė – į ramybę, aiškumą ir dvasinę laisvę. Šis skyrius kviečia skaitytoją atpažinti savyje abi tendencijas ir suprasti, kad dvasinis kelias yra nuolatinis pasirinkimas tarp šviesos ir tamsos, tarp sąmoningumo ir automatinio reagavimo. Daivasura Sampada Vibhaga joga moko, kad žmogus gali keistis, nes savybės nėra įgimtos ir nekintančios – jos formuojasi per mintis, žodžius ir veiksmus. Tai skyrius, kuris padeda suprasti, kad tikroji dvasinė pažanga prasideda nuo vidinės etikos, o ne nuo ritualų ar išorinių formų. Jis primena, kad kiekvienas žmogus neša savyje abu pradus, o laisvė atsiranda tada, kai sąmoningai pasirenkama dieviškoji kryptis.

Bhagavadgyta 16.1 – 16.3
Aukščiausioji Dieviškoji Asmenybė tarė: O Bharatos aini, štai šventosios dorybės tų, kurie apdovanoti dieviška prigimtimi: bebaimiškumas, proto tyrumas, pastovumas dvasiniame žinojime, labdara, juslių valdymas, pasiaukojimas, šventųjų knygų studijavimas, asketizmas ir paprastumas; neprievarta, tiesingumas, pykčio nebuvimas, atsižadėjimas, taikingumas, susilaikymas nuo klaidų ieškojimo kituose, užuojauta visoms gyvoms būtybėms, godumo nebuvimas, švelnumas, kuklumas ir ryžtingumas; energija, atlaidumas, tvirtybė, švara, priešiškumo niekam neturėjimas ir tuštybės nebuvimas.

Bhagavadgyta 16.4
O Pritha sūnau, savybės tų, kurie turi demonišką prigimtį, yra veidmainystė, arogancija, pasipūtimas, pyktis, šiurkštumas ir neišmanymas.

Bhagavadgyta 16.5
Dieviškosios savybės veda į išsilaisvinimą, o demoniškos savybės yra nuolatinės vergystės priežastis. Nesielvartauk, O Ardžuna, nes tu gimei su dieviškomis dorybėmis.

Bhagavadgyta 16.6
Šiame pasaulyje yra dviejų rūšių sukurtos būtybės – tos, kurios apdovanotos dieviška prigimtimi, ir tos, kurios turi demonišką prigimtį. Aš išsamiai aprašiau dieviškąsias savybes, O Ardžuna. Dabar išgirsk iš Manęs apie demonišką prigimtį.

Bhagavadgyta 16.7
Turintys demonišką prigimtį nesuvokia, kokie veiksmai yra tinkami, o kokie netinkami (religinių principų atžvilgiu). Todėl jie neturi nei tyrumo, nei gero elgesio, nei net tiesos.

Bhagavadgyta 16.8
Jie sako: „Pasaulis yra be Absoliučios Tiesos, be jokio pagrindo (moralinei tvarkai) ir be Dievo, kuris jį sukūrė ar valdo. Jis sukurtas iš dviejų lyčių sąjungos ir neturi jokio kito tikslo, tik juslinį pasitenkinimą.“

Bhagavadgyta 16.9
Laikydamosi tokių pažiūrų, šios paklydusios sielos, turinčios mažą intelektą ir atliekančios žiaurius veiksmus, iškyla kaip pasaulio priešai, grasinantys jo sunaikinimu.

Bhagavadgyta 16.10
Puoselėdami nepasotinamą geismą, pilni veidmainystės, puikybės ir arogancijos, demoniškieji laikosi savo klaidingų principų. Taip suklaidinti, jie traukiami prie laikinų dalykų ir dirba su netyrais sumanymais.

Bhagavadgyta 16.11
Jie apsėsti begalinių nerimų, kurie baigiasi tik mirtimi. Visgi jie visiškai užtikrintai teigia, kad troškimų tenkinimas ir turtų kaupimas yra aukščiausias gyvenimo tikslas.

Bhagavadgyta 16.12
Laikomi šimtų troškimų vergystėje ir varomi geismo bei pykčio, jie stengiasi sukaupti turtus neteisingais būdais – viskas tik jų juslių patenkinimui.

Bhagavadgyta 16.13 – 16.15
Demoniški asmenys galvoja: „Aš šiandien įgijau tiek daug turto, ir dabar įgyvendinsiu šį savo troškimą. Tai yra mano, ir rytoj turėsiu dar daugiau. Tą priešą aš sunaikinau, ir sunaikinsiu ir kitus! Aš esu valdovas, aš esu besimėgaujantis, aš esu tobulas, aš esu galingas ir aš esu laimingas. Aš esu turtingas ir turiu aukštas pareigas užimančių giminaičių. Kas kitas man lygus? Aš atliksiu aukas; aš duosiu išmaldos; aš džiaugsiuosi.“ Tokiu būdu jie yra suklaidinti neišmanymo.

Bhagavadgyta 16.16
Apsėsti ir nuklydę dėl tokių įsivaizdavimų, apgaubti kliedesių tinklo ir priklausomi nuo juslinių malonumų tenkinimo, jie nusileidžia į tamsiausią pragarą.

Bhagavadgyta 16.17
Tokie savimylos ir užsispyrę žmonės, pilni puikybės ir arogantiški dėl savo turtų, atlieka prašmatnias aukas tik dėl vardo, nepaisydami šventraščių taisyklių.

Bhagavadgyta 16.18
Apakinti egoizmo, jėgos, arogancijos, troškimo ir pykčio, demoniškieji įžeidinėja Mane, esantį jų pačių kūne ir kitų kūnuose.

Bhagavadgyta 16.19 – 16.20
Šiuos žiaurius ir neapykantos kupinus asmenis, bjauriausius ir pikčiausius iš žmonijos, Aš nuolat bloškiu į įsčias tų, kurie turi panašią demonišką prigimtį atgimimo cikle materialiame pasaulyje. Šios neišmanančios sielos vėl ir vėl gimsta demoniškose įsčiose. Nepasiekusios Manęs, O Ardžuna, jos palaipsniui nusėda į patį bjauriausią egzistencijos tipą.

Bhagavadgyta 16.21
Yra treji vartai, vedantys į sielos susinaikinimo pragarą – geismas, pyktis ir godumas. Todėl reikėtų atsisakyti visų trijų.

Bhagavadgyta 16.22
Tie, kurie išsilaisvina iš šių trejų vartų į tamsą, stengiasi dėl savo sielos gerovės ir taip pasiekia aukščiausiąjį tikslą.

Bhagavadgyta 16.23
Tie, kurie veikia veikiami troškimo impulso, atmesdami šventraščių nurodymus, nepasiekia nei tobulumo, nei laimės, nei aukščiausiojo gyvenimo tikslo.

Bhagavadgyta 16.24
Todėl tebūna šventraščiai tavo autoritetas nustatant, kas turėtų būti daroma ir kas neturėtų būti daroma. Suprask šventraščių nurodymus bei mokymus ir tada atlik savo veiksmus šiame pasaulyje atitinkamai.

17 Skyrius: Šradha Traja Vibhaga Joga

Komentaras: Septynioliktasis skyrius aiškina, kad žmogaus tikėjimas nėra atsitiktinis – jis kyla iš vidinės prigimties ir yra tiesiogiai susijęs su tomis pačiomis trimis gunomis, kurios formuoja visą psichinį gyvenimą. Krišna parodo, kad žmonės tiki skirtingai ne todėl, kad vieni yra „geri“, o kiti „blogi“, bet todėl, kad jų vidinė būsena lemia, į ką jie linksta ir kaip supranta dvasinius dalykus. Satvinis tikėjimas veda į aiškumą, ramybę ir tyrą atsidavimą; radžasinis – į troškimų, naudos ar galios siekį; tamasinis – į aklumą, prietarus ir savęs žalojimą. Šis skyrius moko, kad tikėjimas yra žmogaus esmės veidrodis: jis atskleidžia, kokia vidinė jėga jį valdo. Krišna taip pat aiškina, kad net maistas, žodžiai, ritualai ir intencijos įgauna skirtingą kokybę priklausomai nuo gunos, todėl dvasinis kelias prasideda nuo vidinės kokybės ugdymo, o ne nuo išorinių formų. Ardžunai parodoma, kad tikrasis tikėjimas yra tas, kuris kyla iš satvos – iš aiškumo, gerumo ir nuoširdumo, nes tik toks tikėjimas veda į vidinę laisvę. Šis skyrius kviečia skaitytoją suprasti, kad dvasinė praktika nėra vien tai, ką žmogus daro, bet ir tai, kokia būsena jis tai daro. Šradha Traja Vibhaga joga moko, kad tikėjimas gali būti ugdomas, valomas ir kilninamas, nes jis nėra sustingęs – jis keičiasi kartu su žmogaus sąmone. Tai skyrius, kuris padeda atpažinti savo vidinę kryptį ir suprasti, kad tikrasis dvasinis augimas prasideda nuo vidinės šviesos stiprinimo.

Bhagavadgyta 17.1
Ardžuna paklausė: O Krišna, kokia yra padėtis tų, kurie atmeta šventraščių nurodymus, bet garbina su tikėjimu? Ar jų tikėjimas yra satva (dorybė), radžas (aistra) ar tamas (neišmanymas)?

Bhagavadgyta 17.2
Aukščiausiasis Viešpats tarė: Įkūnytos sielos tikėjimas yra trejopas, atitinkantis jos prigimtį – dorybingas, aistringas arba neišmanantis. Dabar klausykis apie tai.

Bhagavadgyta 17.3
O Bharatos aini, visų žmonių tikėjimas atitinka jų proto prigimtį. Iš tiesų, žmogus susideda iš savo tikėjimo. Koks jo tikėjimas, toks jis ir yra.

Bhagavadgyta 17.4
Esantys dorybės gunoje garbina dangiškuosius dievus; esantys aistros gunoje garbina demonus (jakšas ir rakšasas); o esantys neišmanymo gunoje garbina vaiduoklius ir dvasias.

Bhagavadgyta 17.5 – 17.6
Tie, kurie atlieka rūsčias asketizmo praktikas, nenurodytas šventraščiuose, darydami tai iš veidmainystės ir egoizmo, genami geismo ir prisirišimo; kurie kvailai kankina savo kūno elementus ir taip pat Mane, esantį jų viduje kaip Aukščiausiąją Sielą, – žinok, kad jų pasiryžimas yra demoniškas.

Bhagavadgyta 17.7
Net maistas, kurį kiekvienas žmogus mėgsta, yra trejopas, priklausomai nuo trijų gunų. Tas pats galioja aukojimui, asketizmui ir labdarai. Dabar išgirsk skirtumus tarp jų.

Bhagavadgyta 17.8
Dorybės gunoje esantys asmenys mėgsta maistą, kuris prailgina gyvenimo trukmę, suteikia dorybę, jėgą, sveikatą, laimę ir pasitenkinimą. Toks maistas yra sultingas, riebus, sveikas ir malonus širdžiai.

Bhagavadgyta 17.9
Maistas, kuris yra per kartus, per rūgštus, sūrus, karštas, aštrus, sausas ir deginantis, yra mėgstamas tų, kurie yra aistros gunoje. Toks maistas sukelia skausmą, sielvartą ir ligas.

Bhagavadgyta 17.10
Maistas, kuris yra pervirtas, pasenęs, beskonis, sugedęs, nešvarus ir likęs nuo kitų, yra mėgstamas tų, kurie yra neišmanymo gunoje.

Bhagavadgyta 17.11
Aukojimas, atliekamas pagal šventraščių nurodymus, kai atliekantis netrokšta atlygio ir laiko tai savo pareiga, yra dorybės prigimties.

Bhagavadgyta 17.12
Bet tas aukojimas, kuris atliekamas dėl materialios naudos arba iš puikybės, O geriausias iš Bharatų, žinok, yra aistros prigimties.

Bhagavadgyta 17.13
Aukojimas, atliekamas nepaisant šventraščių nurodymų, kuriame nedalinamas pašventintas maistas, neatliekamas vedinių himnų giedojimas, neduodama atlygio dvasininkams ir kuris atliekamas be tikėjimo, laikomas neišmanymo prigimties.

Bhagavadgyta 17.14
Aukščiausiojo Viešpaties, brahmanų, dvasinio mokytojo ir išminčių garbinimas; tyrumas, paprastumas, celibatas ir neprievarta – tai vadinama kūno asketizmu.

Bhagavadgyta 17.15
Kalba, kuri niekino netrikdo, kuri yra teisinga, maloni ir naudinga, taip pat reguliarus vedinių šventraščių kartojimas – tai vadinama kalbos asketizmu.

Bhagavadgyta 17.16
Proto ramybė, švelnumas, tyla, savitvarda ir minčių tyrumas – tai vadinama proto asketizmu.

Bhagavadgyta 17.17
Šis trejopas asketizmas, atliekamas su transcendentiniu tikėjimu žmonių, kurie nesiekia materialios naudos, bet yra susijungę su Dievu, vadinamas dorybės asketizmu.

Bhagavadgyta 17.18
Asketizmas, atliekamas iš puikybės, siekiant pagarbos, garbės ir garbinimo, laikomas aistros prigimties. Jis yra nepastovus ir laikinas.

Bhagavadgyta 17.19
Asketizmas, atliekamas iš kvailumo, kankinant save arba siekiant pakenkti ar sunaikinti kitus, laikomas neišmanymo prigimties.

Bhagavadgyta 17.20
Labdara, teikiama kaip pareiga, nesitikint atlygio, tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje, vertam asmeniui, laikoma dorybės prigimties.

Bhagavadgyta 17.21
Bet labdara, teikiama nenoriai, tikintis atlygio arba trokštant vaisių, laikoma aistros prigimties.

Bhagavadgyta 17.22
O labdara, teikiama netinkamoje vietoje ir netinkamu laiku, nevertiems asmenims, be pagarbos ar su panieka, laikoma neišmanymo prigimties.

Bhagavadgyta 17.23
Skiemuo „Om Tat Sat“ nuo pat kūrimo pradžios buvo naudojamas nurodyti Aukščiausiąją Absoliučią Tiesą (Brahmaną). Šiuos tris skiemenis naudojo brahmanai, giedodami Vedas ir atlikdami aukojimus, kad patenkintų Aukščiausiąjį.

Bhagavadgyta 17.24
Todėl atlikdami aukojimo, labdaros ir atgailos veiksmus, kaip nurodyta šventraščiuose, transcendentalistai visada pradeda tardami „Om“.

Bhagavadgyta 17.25
Asmenys, kurie netrokšta vaisingo atlygio, bet siekia būti laisvi nuo materialių įsipainiojimų, taria žodį „Tat“ atlikdami aukojimo, atgailos ir labdaros veiksmus.

Bhagavadgyta 17.26 – 17.27
Žodis „Sat“ reiškia amžiną egzistenciją ir gėrį. O Ardžuna, jis taip pat naudojamas apibūdinti palankų veiksmą. Buvimas įsitvirtinusiam aukojimo, atgailos ir labdaros atlikime taip pat apibūdinamas žodžiu „Sat“. Ir todėl bet koks veiksmas tokiais tikslais vadinamas „Sat“.

Bhagavadgyta 17.28
O Pritha sūnau, bet kokie aukojimo, labdaros ar atgailos veiksmai, atlikti be tikėjimo, vadinami „Asat“. Jie nenaudingi tiek šiame pasaulyje, tiek kitame.

18 Skyrius: Mokša Sanjasa Joga

Komentaras: Aštuonioliktasis skyrius sako, kad žmogus tampa laisvas tada, kai nustoja gyventi vien dėl savęs ir savo naudos. Krišna aiškina, kad „atsisakymas“ nereiškia mesti darbą, pabėgti į mišką ar nieko neveikti – tai reiškia nebesukti galvos dėl to, kas man iš to, ar mane pagirs, ar pasiseks. Kiekvienas turi savo kelią ir savo pareigas, ir kai žmogus jas daro ramiai, be baimės ir be puikybės, jis jau eina laisvės link. Šiame skyriuje pabrėžiama, kad veiksmai, daromi iš baimės, pykčio ar godumo, tik dar labiau supainioja gyvenimą, o veiksmai iš pareigos ir nuoširdumo išlaisvina. Krišna taip pat primena, kad mūsų nuotaikas ir sprendimus veikia trys vidinės būsenos – šviesa, nerimas ir tamsa – ir tik tas, kuris jų nebesureikšmina, gali rasti tikrą ramybę. Dvasinis kelias čia suprantamas labai paprastai: valyk savo vidų, stebėk savo motyvus ir stenkitės veikti ne dėl savęs, o dėl teisingumo. Mokša Sanjasa joga moko, kad laisvė ateina tada, kai žmogus pasitiki Dievu, daro, kas priklauso, ir paleidžia kontrolės troškimą. Tai skyrius, kuris visą Bhagavadgytą sudeda į vieną mintį: gyvenk sąžiningai, veik be ego, pasitikėk aukštesne tvarka ir tu tapsi viduje laisvas, kad ir kas vyktų aplink.

Bhagavadgyta 18.1
Ardžuna tarė: O galingaranki Krišna, aš noriu suprasti sanjasos (veiksmų atsižadėjimo) ir tjagos (troškimo veiksmų vaisiams atsižadėjimo) prigimtį. O Hrišikeša, aš taip pat noriu žinoti skirtumą tarp jų, O Kešio žudike.

Bhagavadgyta 18.2
Aukščiausioji Dieviškoji Asmenybė tarė: Veiksmų, motyvuojamų troškimo, atsisakymas yra tai, ką mokyti supranta kaip sanjasą. Visų veiksmų vaisių atsisakymas yra tai, ką išmintingieji vadina tjaga.

Bhagavadgyta 18.3
Kai kurie mokyti žmonės teigia, kad visokių rūšių veiksmų reikėtų atsisakyti kaip blogio, o kiti tvirtina, kad aukojimo, labdaros ir atgailos veiksmai niekada neturėtų būti apleisti.

Bhagavadgyta 18.4
Dabar išgirsk Mano išvadą apie atsižadėjimą, O tigre tarp žmonių, nes atsižadėjimas buvo paskelbtas esantis trijų rūšių.

Bhagavadgyta 18.5
Veiksmų, pagrįstų aukojimu, labdara ir atgaila, niekada nereikėtų apleisti; jie tikrai turi būti atliekami. Iš tiesų, aukojimo, labdaros ir atgailos veiksmai apvalo net ir išmintinguosius.

Bhagavadgyta 18.6
Šie veiksmai turi būti atliekami be prisirišimo ir lūkesčių gauti atlygį. Tai Mano galutinis ir aukščiausiasis nuosprendis, O Ardžuna.

Bhagavadgyta 18.7
Nustatytų pareigų niekada nereikėtų atsižadėti. Toks suklaidintas atsižadėjimas vadinamas neišmanymo prigimties.

Bhagavadgyta 18.8
Atsisakyti nustatytų pareigų dėl to, kad jos varginančios arba sukelia kūno nepatogumų, yra atsižadėjimas aistros mode. Toks atsižadėjimas niekada nėra naudingas ar pakylėjantis.

Bhagavadgyta 18.9
Kai veiksmai atliekami iš pareigos, ir atsisakoma prisirišimo prie bet kokio atlygio, O Ardžuna, tai laikoma atsižadėjimu dorybės prigimties.

Bhagavadgyta 18.10
Tie, kurie nei vengia nemalonaus darbo, nei ieško darbo, nes jis malonus, yra tikro atsižadėjimo žmonės. Jie apdovanoti dorybės modo savybe ir neturi abejonių (apie darbo prigimtį).

Bhagavadgyta 18.11
Įkūnytai būtybei neįmanoma visiškai atsisakyti veiklos. Bet tie, kurie atsisako savo veiksmų vaisių, vadinami tikrai atsižadėjusiais.

Bhagavadgyta 18.12
Trejopi veiksmų vaisiai – malonūs, nemalonūs ir mišrūs – tenka net po mirties tiems, kurie prisirišę prie asmeninio atlygio. Bet tiems, kurie atsižada savo veiksmų vaisių, tokių rezultatų nėra nei čia, nei anapus.

Bhagavadgyta 18.13
O Ardžuna, dabar sužinok iš Manęs apie penkis veiksnius, kurie paminėti Sankhjos doktrinoje visų veiksmų atlikimui, ir kurie paaiškina, kaip sustabdyti karmos reakcijas.

Bhagavadgyta 18.14
Kūnas, veikėjas (siela), įvairios juslės, daugybė pastangų rūšių ir Dieviškoji Apvaizda – tai penki veikimo veiksniai.

Bhagavadgyta 18.15 – 18.16
Šie penki yra prisidedantys veiksniai bet kokiam veiksmui, kuris atliekamas, ar tinkamam, ar netinkamam, kūnu, kalba ar protu. Tie, kurie to nesupranta, laiko sielą vieninteliu veikėju. Su savo netyrais intelektais jie negali matyti dalykų tokių, kokie jie yra.

Bhagavadgyta 18.17
Tie, kurie laisvi nuo ego jausmo, kad yra veikėjai, ir kurių intelektas neprisirišęs, nors jie gali nužudyti gyvas būtybes, jie nei žudo, nei yra saistomi veiksmų.

Bhagavadgyta 18.18
Žinojimas, žinojimo objektas ir žinovas – tai trys veiksniai, skatinantys veiksmą. Veikimo įrankis, pats veiksmas ir veikėjas – tai trys veiksmo sudedamosios dalys.

Bhagavadgyta 18.19
Sankhjos filosofijoje skelbiama, kad žinojimas, veiksmas ir veikėjas yra trijų rūšių, skiriami pagal tris materialios gamtos modus. Klausykis, ir aš paaiškinsiu tau jų skirtumus.

Bhagavadgyta 18.20
Suprask, kad žinojimas yra dorybės mode, kai asmuo mato vieną nedalomą nepražūtingą realybę visose įvairiose gyvose būtybėse.

Bhagavadgyta 18.21
Tas žinojimas laikomas aistros mode, kai matomos daugybė gyvų būtybių įvairiuose kūnuose kaip individualios ir nesusijusios.

Bhagavadgyta 18.22
Tas žinojimas vadinamas neišmanymo mode, kai asmuo pasinėręs į dalinę sampratą tarytum ji apimtų visumą, ir kuris nėra nei pagrįstas protu, nei paremtas tiesa.

Bhagavadgyta 18.23
Veiksmas, kuris atitinka šventraščius, laisvas nuo prisirišimo ir pasibjaurėjimo, ir atliekamas be troškimo gauti atlygį, yra dorybės mode.

Bhagavadgyta 18.24
Veiksmas, kuris paskatintas savanaudiško troškimo, atliekamas su puikybe ir kupinas įtampos, yra aistros prigimties.

Bhagavadgyta 18.25
Tas veiksmas skelbiamas esantis neišmanymo mode, kuris pradedamas iš kliedesio, negalvojant apie savo gebėjimus ir nepaisant pasekmių, nuostolių ir žalos kitiems.

Bhagavadgyta 18.26
Veikėjas vadinamas esančiu dorybės mode, kai jis ar ji laisvi nuo egoizmo ir prisirišimo, apdovanoti entuziazmu ir ryžtu, ir išlaiko pusiausvyrą sėkmėje ir nesėkmėje.

Bhagavadgyta 18.27
Veikėjas laikomas aistros mode, kai jis ar ji trokšta darbo vaisių, yra godus, smurtinės prigimties, netyras ir veikiamas džiaugsmo bei sielvarto.

Bhagavadgyta 18.28
Veikėjas neišmanymo mode yra tas, kuris nedisciplinuotas, vulgarus, užsispyręs, klastingas, tingus, nusiminęs ir atidėliotojas.

Bhagavadgyta 18.29
Išgirsk dabar, O Ardžuna, apie intelekto ir ryžto skirtumus pagal tris materialios gamtos modus, kai aš juos išsamiai aprašau.

Bhagavadgyta 18.30
Intelektas vadinamas dorybės prigimties, O Pritha sūnau, kai jis supranta, kas yra tinkamas veiksmas ir netinkamas veiksmas, kas yra pareiga ir ne pareiga, ko reikia bijoti ir ko nereikia bijoti, kas saisto ir kas išlaisvina.

Bhagavadgyta 18.31
Intelektas laikomas aistros mode, kai jis painioja teisingumą su neteisybe ir negali atskirti teisingo elgesio nuo neteisingo, O Pritha sūnau.

Bhagavadgyta 18.32
Tas intelektas, kuris apgaubtas tamsos, įsivaizduojantis bedievystę esant religija ir suvokiantis netiesą kaip tiesą, yra neišmanymo prigimties, O Pritha sūnau.

Bhagavadgyta 18.33
Tvirta valia, kuri išvystoma per Jogą ir kuri palaiko proto, gyvybinių orų ir juslių veiklą, O Pritha sūnau, vadinama ryžtu dorybės mode.

Bhagavadgyta 18.34
Tvirta valia, kuria laikomasi pareigos, malonumų ir turto iš prisirišimo ir atlygio troškimo, O Ardžuna, yra ryžtas aistros mode.

Bhagavadgyta 18.35
Tas neprotingas pasiryžimas vadinamas ryžtu neišmanymo mode, kuriame neatsisakoma svajojimo, baimės, sielvartavimo, nevilties ir pasipūtimo.

Bhagavadgyta 18.36
Dabar išgirsk iš Manęs, O Ardžuna, apie tris laimės rūšis, kuriomis įkūnyta siela džiaugiasi ir gali net pasiekti visų kančių pabaigą.

Bhagavadgyta 18.37
Tai, kas iš pradžių atrodo kaip nuodai, bet galiausiai skonis kaip nektaras, vadinama laime dorybės mode. Ji kyla iš tyro intelekto, įsitvirtinusio savęs pažinime.

Bhagavadgyta 18.38
Laimė vadinama esančia aistros mode, kai ji gaunama iš juslių sąlyčio su jų objektais. Tokia laimė iš pradžių yra kaip nektaras, bet galiausiai kaip nuodai.

Bhagavadgyta 18.39
Ta laimė, kuri uždengia savasties prigimtį nuo pradžios iki pabaigos ir kuri kyla iš miego, tingumo ir aplaidumo, vadinama neišmanymo mode.

Bhagavadgyta 18.40
Jokia gyva būtybė žemėje ar aukštesnėse dangiškose šio materialaus pasaulio buveinėse nėra laisva nuo šių trijų gamtos modų įtakos.

Bhagavadgyta 18.41
Brahmanų, kšatrijų, vaišijų ir šudrų pareigos paskirstytos pagal jų savybes, atitinkamai jų gunoms (o ne pagal gimimą).

Bhagavadgyta 18.42
Ramybė, savitvarda, asketizmas, tyrumas, kantrybė, sąžiningumas, žinojimas, išmintis ir tikėjimas pomirtiniu gyvenimu – tai yra prigimtinės brahmanų darbo savybės.

Bhagavadgyta 18.43
Narsa, jėga, tvirtybė, įgūdžiai ginkluotėje, ryžtas niekada nesitraukti iš mūšio, dosnumas labdaroje ir lyderystės gebėjimai – tai natūralios kšatrijų darbo savybės.

Bhagavadgyta 18.44
Žemdirbystė, pienininkystė ir prekyba yra natūralūs darbai tiems, kurie turi vaišijų savybes. Tarnystė per darbą yra natūrali pareiga tiems, kurie turi šudrų savybes.

Bhagavadgyta 18.45
Vykdydami savo pareigas, kylančias iš jų įgimtų savybių, žmonės gali pasiekti tobulumą. Dabar išgirsk iš Manęs, kaip galima tapti tobulu atliekant savo nustatytas pareigas.

Bhagavadgyta 18.46
Atlikdamas savo natūralų užsiėmimą, žmogus garbina Kūrėją, iš kurio kilo visos gyvos būtybės ir kuris persmelkia visą visatą. Tokiu darbo atlikimu asmuo lengvai pasiekia tobulumą.

Bhagavadgyta 18.47
Geriau daryti savo paties dharmą, nors ir netobulai, negu daryti kito dharmą, nors ir tobulai. Atlikdamas savo įgimtas pareigas, asmuo neužsitraukia nuodėmės.

Bhagavadgyta 18.48
Nereikėtų apleisti pareigų, kylančių iš savo prigimties, net jei jose matoma trūkumų, O Kunti sūnau. Iš tiesų, visos pastangos yra apgaubtos kokio nors blogio, kaip ugnis dūmų.

Bhagavadgyta 18.49
Tie, kurių intelektas visur neprisirišęs, kurie suvaldė protą ir yra laisvi nuo troškimų per atsižadėjimo praktiką, pasiekia aukščiausią laisvės nuo veiksmų tobulumą.

Bhagavadgyta 18.50
Išgirsk iš Manęs trumpai, O Ardžuna, ir aš paaiškinsiu, kaip tas, kuris pasiekė tobulumą (veiksmų nutraukimą), gali taip pat pasiekti Brahmaną, būdamas tvirtai įsitvirtinęs transcendentiniame žinojime.

Bhagavadgyta 18.51 – 18.53
Tampama tinkamu pasiekti Brahmaną, kai turimas tyras intelektas ir tvirtai valdomos juslės, atsisakant garso ir kitų juslių objektų, atmetant potraukį ir pasibjaurėjimą. Toks asmuo mėgaujasi vienatve, valgo lengvai, valdo kūną, protą ir kalbą, nuolat užsiima meditacija ir praktikuoja aistrų nebuvimą. Laisvas nuo egoizmo, smurto, arogancijos, troškimo, turto savininkiškumo ir savanaudiškumo, toks asmuo, esantis ramybėje, yra tinkamas sąjungai su Brahmanu (t. y. Absoliučios Tiesos kaip Brahmano suvokimui).

Bhagavadgyta 18.54
Įsitvirtinęs transcendentiniame Brahmano suvokime, tampa psichiškai ramus, nei sielvartauja, nei trokšta. Būdamas teisingai nusiteikęs visų gyvų būtybių atžvilgiu, toks jogas pasiekia aukščiausią atsidavimą Man.

Bhagavadgyta 18.55
Tik per meilės kupiną atsidavimą Man galima pažinti, kas Aš esu Tiesoje. Tada, pažinęs Mane, Mano atsidavusysis įeina į pilną Mano sąmonę.

Bhagavadgyta 18.56
Mano atsidavusieji, nors atlieka visokius veiksmus, visiškai pasitiki Manimi. Mano malone jie pasiekia amžinąją ir nepražūtingą buveinę.

Bhagavadgyta 18.57
Paskirk kiekvieną savo veiklą Man, padarydamas Mane savo aukščiausiuoju tikslu. Ieškodamas prieglobsčio intelekto Jogoje, laikyk savo sąmonę visada panardintą Manyje.

Bhagavadgyta 18.58
Jei visada atsiminsi Mane, Mano malone tu įveiksi visas kliūtis ir sunkumus. Bet jei dėl puikybės neklausysi Mano patarimo, tu pražūsi.

Bhagavadgyta 18.59
Jei, motyvuojamas puikybės, galvosi: „Aš nekovosiu“, tavo sprendimas bus bergždžias. Tavo paties prigimtis privers tave kovoti.

Bhagavadgyta 18.60
O Ardžuna, tą veiksmą, kurio dėl kliedesio nenori daryti, būsi priverstas daryti dėl savo paties polinkio, gimusio iš tavo paties materialios prigimties.

Bhagavadgyta 18.61
Aukščiausiasis Viešpats gyvena visų gyvų būtybių širdyse, O Ardžuna. Pagal jų karmas Jis nukreipia sielų klajones, kurios sėdi ant mašinos, pagamintos iš materialios energijos.

Bhagavadgyta 18.62
Atsiduok išimtinai Jam visa savo esybe, O Bharata. Jo malone tu pasieksi tobulą ramybę ir amžinąją buveinę.

Bhagavadgyta 18.63
Taip aš paaiškinau tau šį žinojimą, kuris yra slapčiausias iš paslapčių. Giliai apmąstyk tai, ir tada daryk, kaip nori.

Bhagavadgyta 18.64
Išgirsk vėl Mano aukščiausiąjį nurodymą, konfidencialiausią iš visų žinojimų. Aš atskleidžiu tai tavo naudai, nes esi Man labai brangus.

Bhagavadgyta 18.65
Visada galvok apie Mane, būk atsidavęs Man, garbink Mane ir lenkis Man. Taip darydamas, tu tikrai ateisi pas Mane. Tai Mano pažadas tau, nes esi Man labai brangus.

Bhagavadgyta 18.66
Atsisakyk visų dharmų rūšių ir tiesiog atsiduok vien tik Man. Aš išlaisvinsiu tave nuo visų nuodėmingų reakcijų; nebijok.

Bhagavadgyta 18.67
Šis nurodymas niekada neturėtų būti aiškinamas tiems, kurie nėra asketiški arba tiems, kurie nėra atsidavę. Jo taip pat neturėtų būti kalbama tiems, kurie nenori klausytis (dvasinių temų), ir ypač ne tiems, kurie Man pavydi.

Bhagavadgyta 18.68
Tarp Mano atsidavusiųjų tie, kurie moko šio konfidencialiausio žinojimo, atlieka didžiausią meilės aktą. Jie ateis pas Mane, be abejonės.

Bhagavadgyta 18.69
Joks žmogus neatlieka Man labiau meilės kupinos tarnystės nei jie; ir niekada nebus šioje žemėje nieko Man brangesnio.

Bhagavadgyta 18.70
Ir Aš skelbiu, kad tie, kurie studijuoja šį mūsų šventą dialogą, garbins Mane (savo intelektu) per žinojimo auką; tokia yra Mano nuomonė.

Bhagavadgyta 18.71
Net tie, kurie tik klausosi šio žinojimo su tikėjimu ir be pavydo, bus išlaisvinti nuo nuodėmių ir pasieks palankias buveines, kuriose gyvena pamalduoliai.

Bhagavadgyta 18.72
O Ardžuna, ar girdėjai Mane su sutelktu protu? Ar tavo neišmanymas ir kliedesiai sunaikinti?

Bhagavadgyta 18.73
Ardžuna tarė: O Neklystantysis, Tavo malone mano iliuzija išsklaidyta, ir aš esu įsitvirtinęs žinojime. Aš dabar laisvas nuo abejonių ir elgsiuosi pagal Tavo nurodymus.

Bhagavadgyta 18.74
Sandžaja tarė: Taip aš girdėjau šį nuostabų pokalbį tarp Šri Krišnos, Vasudevos Sūnaus, ir Ardžunos, kilniaširdžio Prithos sūnaus. Tokia jaudinanti žinia, kad mano plaukai šiaušiasi.

Bhagavadgyta 18.75
Veda Vjasos malone aš išgirdau šią aukščiausiąją ir slapčiausią Jogą iš paties Jogos Viešpaties, Šri Krišnos.

Bhagavadgyta 18.76
Kai pakartotinai prisimenu šį stulbinantį ir nuostabų dialogą tarp Aukščiausiojo Viešpaties Šri Krišnos ir Ardžunos, O Karaliau, aš džiaugiuosi vėl ir vėl.

Bhagavadgyta 18.77
Ir prisimindamas tą labiausiai stulbinančią ir nuostabią Viešpaties Krišnos kosminę formą, didelė mano nuostaba, ir aš virpu iš džiaugsmo vėl ir vėl.

Bhagavadgyta 18.78
Kur tik yra Šri Krišna, visos Jogos Viešpats, ir kur tik yra Ardžuna, aukščiausiasis lankininkas, ten tikrai bus nesibaigianti prabanga, pergalė, klestėjimas ir teisingumas. Tai mano nuomonė.