Portugalijos ir Kastilijos karalystės daugiau nei šimtmetį varžėsi dėl įtakos ir kolonijinių teritorijų palei Afrikos pakrantę, dar prieš Kolumbo „atradimą“ vakarų jūrose. Abi šalys siekė praplėsti savo valdžią ne tik politiniu, bet ir religiniu pagrindu. Remdamosi prielaida, kad popiežius yra Dievo įgaliotas arbitras tarp tautų, jos įvairiais laikais kreipėsi į popiežių dėl teisinių ir moralinių … [Skaityti toliau…]
Inter Caetera – kaip popiežiaus bulė padalijo pasaulį – tai popiežiaus Aleksandro VI bulė, paskelbta 1493 m. gegužės 4 d. Jos pavadinimas lotyniškai reiškia „Tarp kitų dalykų“. Šis dokumentas tapo vienu garsiausių viduramžių Bažnyčios teisinių aktų, turėjusiu didžiulę įtaką pasaulio istorijai. Po Kristupo Kolumbo pirmosios kelionės į Ameriką Ispanija ir Portugalija pradėjo ginčytis, kam priklausys … [Skaityti toliau…]
Vokietija nuo seniausių laikų buvo viena svarbiausių religinių centrų Europoje. Iki krikščionybės plitimo čia klestėjo pagoniškos gentys, garbinusios gamtos jėgas, protėvius ir dvasias. Senovės germanų tikėjimai formavo bendruomenių pasaulėžiūrą ir buvo neatsiejami nuo kasdienio gyvenimo. Krikščionybė pradėjo skverbtis į regioną ankstyvaisiais viduramžiais. Romos imperijos įtaka ir misionierių veikla skatino naujos religijos plitimą. VIII amžiuje šventasis … [Skaityti toliau…]
Žodis teofanija kilęs iš graikų kalbos: theos – Dievas ir phaino – pasirodyti, pasireikšti. Tai sąvoka, kuria apibūdinami ypatingi Dievo apsireiškimai žmogui – tokie, kurie palieka ne tik regimą ar girdimą ženklą, bet perveria ir širdį. Teofanija reiškia, kad Dievas ne tik kalba, bet tampa juntamas – per balsą, liepsną, audrą ar tylą. Tai akimirka, … [Skaityti toliau…]
Troškimas – tai ne silpnybė. Biblijoje jis suprantamas kaip esminė žmogaus jėga, nukreipta arba į gėrį, arba į pražūtį. Žmogus yra trokštanti būtybė: jis geidžia, laukia, ilgisi, siekia. Troškimas gali vesti į šventumą arba į nuodėmę. Jis yra degantis vidinis variklis – kaip liepsna, kuriai reikia krypties. Žmogaus troškimas Dievo Pats giliausias troškimas, pasak Katalikų … [Skaityti toliau…]
Ugnis krikščioniškoje tradicijoje yra stichija, ženklas. Simbolis, kuris liečia pačią Dievo ir žmogaus santykio šerdį. Ugnis gali deginti, bet gali ir apvalyti. Ji gali sunaikinti, bet ir sušildyti. Ji – pavojinga, bet būtina. Todėl ir Biblijoje, ir Bažnyčios mokyme ugnis pasirodo kaip viena iš giliausių dvasinių metaforų. Ugnis kaip Šventosios Dvasios ženklas Sekminių dieną, kai … [Skaityti toliau…]
Krikščionybėje užtarimas yra giluminis būdas gyventi meile. Kai vienas žmogus meldžiasi už kitą, kai kažkas stovi tarp skausmo ir Dievo, tarp klystančio ir Gailestingojo – tai vadinama užtarimu. Tai ne skundas, ne maldavimas sau, o stovėjimas už kitą. Tarsi kunigas, stovintis prie altoriaus ne savo vardu. Kristaus užtarimas Užtarimo šaltinis – pats Kristus. Jis ne … [Skaityti toliau…]
Pasauliui grimztant į vandenį, Nojus laukė. Ne žinių, ne saulės, bet ženklo. Ir kai balandis sugrįžo su alyvų šakele snape, tai nebuvo tik žiniutė apie sausą žemę. Tai buvo ženklas, kad Dievo rūstybė užleido vietą gailestingumui. Kad gyvybė dar kartą pakviesta grįžti. Balandis Biblijoje nėra vien paukštis. Tai ne gamtos detalė, o Dvasios pasiuntinys. Kai … [Skaityti toliau…]
Kai Dievas kalba Nojui po tvano, Jo žodžiai ne švelnūs, bet aiškūs: „Kas išlieja žmogaus kraują, to asmens kraują taip pat išlies žmogus“ (Pr 9,6). Tai ne grasinimas, o riba. Pirmoji ir aiškiausia. Dievo žvilgsnyje žmogaus kraujas nėra tik biologinė medžiaga. Jis nešioja Dievo atvaizdą. Kraujas reiškia gyvybę, o gyvybė – tai, ko žmogus negali … [Skaityti toliau…]
Evangelijoje pagal Matą girdime žodžius, kurie tapo kertiniu Bažnyčios autoriteto akmeniu: „Tau duosiu Dangaus Karalystės raktus“ (Mt 16, 19). Šiuos žodžius Jėzus ištaria Simonui, ką tik pavadintam Petru – uola, ant kurios bus statoma Jo Bažnyčia. Tai ne poetiška metafora, o realus pavedimas: valdyti, ganyti, spręsti, saugoti. Raktai – tai ne simbolis be turinio. Senajame … [Skaityti toliau…]