Abraomo ir Hagaros istorija yra viena iš svarbiausių ir sudėtingiausių Biblijos pasakojimų, randama Senajame Testamente, Pradinės knygos (Pr 16; 21). Ši istorija atskleidžia ne tik patriarchalinės visuomenės dinamiką, bet ir žmogaus silpnumą, tikėjimą bei Dievo plano įgyvendinimą. Joje persipina meilės, sekso, galios ir moralės klausimai, kurie iki šiol kelia diskusijas tarp teologų, istorikų ir tikinčiųjų. … [Skaityti toliau…]
Šventasis Raštas nuo pat pradžių aiškiai apibrėžia, kad lytinis ryšys turi vykti santuokos rėmuose. Jau Pradžios knygoje sakoma: „Todėl vyras paliks savo tėvą ir motiną ir susijungs su savo žmona, ir jie taps vienu kūnu“ (Pr 2, 24). Tai reiškia ne tik fizinę, bet ir dvasinę vienybę. Svetimavimas – viena aiškiausiai pasmerktų nuodėmių. Dešimt Dievo … [Skaityti toliau…]
Reskriptas „Dėl teisminių bylų konfidencialumo“ (2019 m. gruodžio 6 d.) Tai popiežiaus Pranciškaus teisės aktas (Rescriptum ex audientia SS.mi), kuriuo 2019 m. buvo oficialiai panaikinta pontifikalinė paslaptis (ypatingas bažnytinis slaptumas) tam tikrose baudžiamosiose bylose, daugiausia susijusiose su seksualinio išnaudojimo nusikaltimais Bažnyčios viduje. Kartu su reskriptu paskelbta ir Instrukcija dėl teisminių bylų konfidencialumo (Istruzione sulla riservatezza … [Skaityti toliau…]
Viljamo iš Sent Amūro (William of St. Amour) traktatas Libellus de periculis novissimorum temporum („Apie paskutiniųjų laikų pavojus“), parašytas 1256 m., yra vienas ryškiausių viduramžių antifraternalizmo dokumentų. Šis veikalas, nukreiptas prieš elgetaujančius vienuolių ordinus, ypač dominikonus ir pranciškonus, tapo svarbiu intelektualinės ir bažnytinės polemikos šaltiniu XIII a. Paryžiuje. Viljamas, Paryžiaus universiteto teologijos magistras, savo traktate … [Skaityti toliau…]
Bažnytinės relikvijos – per amžius buvo religinio garbinimo ir kultūrinio paveldo dalis. Šie artefaktai, dažnai pagaminti iš brangiųjų metalų, inkrustuoti brangakmeniais ar puošti subtiliais meno kūriniais, atspindėjo tikinčiųjų pamaldumą, amatininkų meistriškumą ir epochos estetiką. Deja, daugybė šių relikvijų dingo dėl karų, revoliucijų, plėšimų, antireliginių kampanijų ar paprasčiausio aplaidumo. Jų netektis yra ne tik religinis, bet … [Skaityti toliau…]
Religiniai pastatai, šventyklos, bažnyčios, vienuolynai ir kiti šventi objektai yra ne tik architektūros kūriniai, bet ir žmonijos dvasinio paveldo dalis, menanti tūkstantmečių tikėjimus, kultūras ir istoriją. Tačiau daugybė šių objektų buvo sunaikinta – kartais dėl karų, gamtos stichijų ar ideologinių konfliktų, o kartais dėl sąmoningų sprendimų, tokių kaip nekilnojamojo turto plėtra, urbanizacija ar ekonominiai interesai. … [Skaityti toliau…]
Franzas Listas (Ferenc Liszt), vienas žymiausių XIX a. kompozitorių ir pianistų, sukūrė oratoriją „Kristus“ (Christus, S.3), kuri yra monumentalus religinis kūrinys, aprėpiantis Jėzaus Kristaus gyvenimą nuo gimimo iki kančios ir prisikėlimo. Ši oratorija, sukurta 1862–1866 m., atspindi Listą kaip gilų dvasinį ieškotoją, nutolusį nuo virtuoziškojo pianisto įvaizdžio ir pasinėrusį į religinę muziką. „Kristus“ yra meditacinis … [Skaityti toliau…]
Matutini (lot. Matutinum), dabar dažniausiai vadinama Skaitymų valanda (Officium lectionis), buvo tradicinė naktinė arba ankstyvo ryto malda vienuoliniuose breviarijose. Iki II Vatikano Susirinkimo Matutini kartu su Laudes sudarė rytmetinę Dievo tarnybos dalį. Ši valanda apimdavo psalmes, skaitinius iš Šventojo Rašto ir Bažnyčios Tėvų raštų. 1. Pradžios kreipinysV. Domine, labia mea aperies.R. Et os meum annuntiabit … [Skaityti toliau…]
Sola fide – lotyniškas terminas, reiškiantis „vien tik per tikėjimą“ – yra viena iš pagrindinių protestantų Reformacijos doktrinų, suformuluota XVI a. Ši doktrina teigia, kad žmogus yra išgelbėtas ir nuteisinamas Dievo akivaizdoje vien tik per tikėjimą į Jėzų Kristų, o ne per gerus darbus, religines apeigas ar kitus nuopelnus. Sola fide tapo Reformacijos šerdimi, ypač … [Skaityti toliau…]
Sarakostai vienuoliai, dar vadinami Sarabaitais (sarabaites lotynų kalba), yra viena iš vienuolių kategorijų, paminėtų šv. Benedikto reguloje (Regula Benedicti), parašytoje apie 529 m. Ši regula, kuri tapo Vakarų krikščionybės vienuolinio gyvenimo pagrindu, išskiria keturis vienuolių tipus: cenobitus, anachoretus, sarabaitus ir girovagus. Sarakostai, kartu su girovagais, laikomi „blogaisiais“ vienuoliais, nes jų gyvenimo būdas neatitinka Benedikto vizijos … [Skaityti toliau…]