Juodoji istorija, nepatogios istorijos, erezijos, pranašystės, teologiniai paradoksai ir grimuarai. Netradicinė literatūra.
Klausimas „Kas ką sukūrė – žmogus Dievą ar Dievas žmogų?“ yra tarsi du veidrodžiai, pastatyti vienas priešais kitą. Viename veidrodyje – Ludwigas Feuerbachas, teigiantis, kad žmogus sukūrė Dievą pagal savo paveikslą. Kitame – krikščionių tradicija (remiantis Pradžios knyga), tvirtinanti, kad Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą. Ši frazė verčia visą mūsų pasaulėžiūrą aukštyn kojomis. Tai … [Skaityti toliau…]
Religinėse tradicijose veikėjai vadinami įvairiais vardais ir titulais, atspindinčiais jų roles, savybes ar dieviškąją reikšmę. Vienas vardas gali pabrėžti gailestingumą, kitas – karališkumą, trečias – išganymo misiją ar kovą prieš blogį. Šis sąrašas pristato pagrindinius vardus ir jų alternatyvius pavadinimus, paaiškindamas jų kilmę, prasmę, vartojimo kontekstą ir religinę svarbą. Vardai apima tiek šventuosius asmenis, kaip … [Skaityti toliau…]
Po Sodomos ir Gomoros sunaikinimo Lotą ir jo dvi dukteris angelai išgelbėjo iš miestų, kurie tapo Dievo teismo simboliu. Šeima pabėgo į mažą miestelį Coarą, tačiau vėliau iš baimės Lotas su dukromis persikėlė į kalnus ir apsigyveno oloje (Pr 19, 30). Tuo metu žemė atrodė sunaikinta. Miestai buvo pelenai, o gyventojų beveik neliko. Loto dukterims … [Skaityti toliau…]
„Secretum Secretorum“ (lot. „Paslapčių paslaptis“), dar žinomas kaip „Sirr al-Asrar“ arabų kalba, yra vienas įtakingiausių ir paslaptingiausių viduramžių tekstų. Priskiriamas Aristotelio laiškui savo mokiniui Aleksandrui Didžiajam, šis pseudoaristoteliškas traktatas apima platų temų spektrą – nuo valstybės valdymo ir etikos iki alchemijos, astrologijos, medicinos ir mistikos. Nors dokumentas buvo plačiai skaitomas ir vertinamas viduramžių Europoje, ypač … [Skaityti toliau…]
Graikų mitologijoje Prometėjas – titanas, maištininkas ir žmonijos globėjas – yra tarsi kosminis vagis, kuris išdrįso mesti iššūkį dievų karaliui Dzeusui. Jo žygdarbis, pavogus ugnį iš Olimpo ir padovanojus ją žmonėms, tapo vienu žymiausių mitų, simbolizuojančių drąsą, auką ir žmogaus pažangą. Tačiau šis pasakojimas slepia ir keistų, beveik ekscentriškų detalių, kurios atskleidžia Prometėjo išradingumą, dievų … [Skaityti toliau…]
„Piktas dievas“ – tai sąvoka, kuri verčia žmogų sustoti ir susimąstyti: kas, jei aukščiausioji būtybė nėra gera? Jei ji yra įsiutusi, kerštinga ar net sadistiška? Ši idėja kelia siaubą, bet kartu ir giliai žmogišką klausimą: kaip suprasti blogį ir kančią, jei jų šaknys – pačioje dieviškumo prigimtyje? Religijos istorijoje piktų dievų motyvai neretai pasirodo. Senovės … [Skaityti toliau…]
Apokrifinis Naujojo Testamento tekstas, žinomas kaip „Juozapo iš Arimatėjos pasakojimas“ (Narrative of Joseph of Arimathea). Kaip ir kiti apokrifai, jis nėra įtrauktas į oficialų Biblijos kanoną, tačiau buvo populiarus ankstyvųjų viduramžių krikščionių bendruomenėse. Tekstas priskiriamas vadinamajam „Piloto ciklui“ – kūrinių grupei, kuri išplečia ir papildo kanoninėse evangelijose aprašytus Jėzaus kančios, mirties ir prisikėlimo įvykius. Šis … [Skaityti toliau…]
Tai vienas giliausių ir sąžiningiausių klausimų, kokį gali užduoti mąstantis žmogus. Ne tas, kuris aklai priima dogmas, ir ne tas, kuris piktai viską neigia, o tas, kuris stovi kryžkelėje tarp savo žinių, logikos ir vidinio ilgesio kažkam daugiau. Kaip suderinti mokslu, istorija ir kritiniu mąstymu grįstą pasaulėžiūrą su idėja apie Dievą, ypač kai religiniai tekstai, … [Skaityti toliau…]
Centuria Librorum Absconditorum (1879) Šimtas paslėptų knygų“ – nurodo į XIX a. pabaigoje sudarytą sąrašą veikalų, kurie buvo laikomi „pavojingais“ arba bent jau nepageidaujamais platesnei visuomenei. Pats žodis absconditorum reiškia „paslėptas, paslėptinas“, todėl sąrašas funkcionavo kaip savotiškas „bibliografinis indeksas“, bet ne toks oficialus, kaip Index Librorum Prohibitorum. 1879 m. Europa jau buvo kitokia nei Renesanso … [Skaityti toliau…]
„Arbatel de Magia Veterum“ (liet. „Senovinės magijos menas“, taip pat vadinamas Arbatelis, Arbatel, Apie senovės magiją) – tai renesanso laikų magijos traktatas, pirmą kartą išleistas Bazelyje 1575 metais. Kūrinys parašytas lotynų kalba ir susideda iš aforizmų – septynių septenary (49 aforizmai) – skatinančių magą gyventi šventai, bendrauti su dangaus dvasiomis ir tarnauti Dievui per žinojimą … [Skaityti toliau…]
Lucifuge Rofocale – viena paslaptingiausių figūrų Vakarų okultinėje tradicijoje, glaudžiai susijusi su vadinamuoju Didžiuoju grimoaru (Le Grand Grimoire, XVIII a.). Jo vardas atsiranda šio maginio rankraščio centre – kaip pagrindinis demonas, su kuriuo magas turi sudaryti sutartį, norėdamas gauti žemiškų galių, turtų ar paslaptingų žinių. Pats vardas Lucifuge Rofocale laikomas simboliniu junginiu. Pirmasis žodis Lucifuge … [Skaityti toliau…]
Mažai kas susimąsto, ką iš tiesų reiškia posakis iš Apaštalų tikėjimo išpažinimo – „nužengimas į pragarus“ (lot. descendit ad inferos). Žodis pragaras čia vartojamas senąja reikšme – kaip Šeolas ar Hadas, mirusiųjų pasaulis, o ne amžinosios bausmės vieta. Tai reiškia, kad Jėzus Kristus po mirties ant kryžiaus nusileido į mirusiųjų buveinę – ne į bausmės … [Skaityti toliau…]