Juodoji istorija, nepatogios istorijos, erezijos, pranašystės, teologiniai paradoksai ir grimuarai. Netradicinė literatūra.
ai vienas drąsiausių ir labiausiai prieštaringų XVII a. filosofinių veikalų. Baruchas (Benediktas) Spinoza (1632–1677), olandų žydų kilmės filosofas, jį parašė lotyniškai ir anonimiškai, nes puikiai suprato, kad tekstas sukels audringą reakciją. Leidinyje net ant viršelio buvo nurodyta klaidinga leidimo vieta ir leidėjas – viskas dėl saugumo. Tractatus Theologico-Politicus buvo skirtas paaiškinti religijos ir politikos santykį … [Skaityti toliau…]
Jono apokrifas (ApokJn) (The Secret Book of John, The Apocryphon of John), dar vadinamas „Apokrifinė Jono knyga“, „Slaptoji Jono knyga“ arba „Slaptasis Jono apreiškimas“, yra vienas reikšmingiausių gnostinių raštų, išlikusių iš ankstyvosios krikščionybės laikų. Kūrinys parašytas graikų kalba II amžiuje, o iki mūsų dienų išliko keliomis versijomis – dvi ilgos ir dvi trumpos, rastos Nag … [Skaityti toliau…]
Biblijoje pragaras apibūdinamas ne tiek kaip fizinė kančios vieta, bet kaip būklė, kai siela atskiriama nuo Dievo šviesos ir tiesos. Jėzus kalba apie „amžiną ugnį, paruoštą velniui ir jo angelams“ (Mt 25, 41), bet kartu pabrėžia, kad Dievas „nenori, jog nors vienas pražūtų, bet kad visi pasiektų išgelbėjimą“ (2 Pt 3, 9). Ši įtampa tarp … [Skaityti toliau…]
Cayetano Antonio Ripoll gimė 1778 m. Solsonoje (Katalonija). Jaunystėje išmoko gramatikos bei filosofijos ir vėliau tarnavo Ispanijos kariniame dalinyje per nepriklausomybės karą prieš Napoleoną. Buvęs belaisvis Prancūzijoje, Ripoll susipažino su deizmo idėjomis – tikėjimo forma, kuri pripažįsta Dievą, bet ne religinių dogmų autoritetą. Grįžęs į Ispaniją, jis tapo mokytoju Ruzafos rajone (Valensija), kur dėstė pradines … [Skaityti toliau…]
1877 m. Niujorke pasirodžiusi knyga „Isis Unveiled“ (lietuviškai „Izidė be šydo“) tapo tikru žemės drebėjimu Vakarų dvasiniame gyvenime. Jos autorė – rusų kilmės keliautoja ir mistikė Helena Blavatsky (1831–1891) – per naktį iš nepažįstamos emigrantės tapo viena įtakingiausių XIX a. antrosios pusės figūrų. Ši knyga laikoma Teosofijos judėjimo pamatiniu akmeniu ir vienu svarbiausių XIX a. … [Skaityti toliau…]
Johanno Weyerio knyga Apie demonų apgaules „De Praestigiis Daemonum“ (1563) yra vienas svarbiausių ir drąsiausių Renesanso laikų kūrinių. Tai tekstas, kuris stovėjo kryžkelėje tarp viduramžių tamsos ir moderniosios medicinos bei humanizmo aušros. Autorius: Johannas Weyeris (1515–1588), Nyderlandų gydytojas, humanistas ir garsaus okultisto Heinricho Cornelius Agrippos mokinys. Štai pagrindiniai aspektai, padėsiantys suprasti šios knygos esmę ir … [Skaityti toliau…]
1841 metais išleista Liudviko Fojerbacho (Ludwig Feuerbach) knyga „Krikščionybės esmė“ (Das Wesen des Christentums) tapo vienu svarbiausių XIX amžiaus religijos kritikos veikalų. Fojerbachas, vokiečių filosofas, gimęs 1804 metais, pradžioje studijavo teologiją, vėliau persimetė prie Hegelio filosofijos, tačiau galiausiai ją radikaliai peržengė. Jis siekė išlaisvinti žmogų iš religinių iliuzijų ir grąžinti jam tai, kas iš tikrųjų … [Skaityti toliau…]
Istorinis kunigų celibato eskizas krikščionių Bažnyčioje (angl. An Historical Sketch of Sacerdotal Celibacy in the Christian Church) yra Henry Charles Lea veikalas, vienas iš pirmųjų plataus masto istorinių tyrimų, skirtų kunigų celibato raidai krikščionybėje. XIX amžiaus pabaigoje parašyta knyga išsiskiria tuo, kad autorius siekia ne polemikos, o dokumentuotos, nuoseklios ir kritiškai subalansuotos istorijos. Tai nėra … [Skaityti toliau…]
Muzika žmoniją lydi nuo pačių seniausių laikų, tačiau jos kelias nuo Jėzaus laikų iki šių dienų yra toks platus ir įvairus, kad kartais atrodo, jog kalbama ne apie vieną meną, o apie kelias skirtingas civilizacijas. Per du tūkstančius metų keitėsi ne tik instrumentai ir melodijos, bet ir pati muzikos paskirtis, jos vieta žmogaus gyvenime, jos … [Skaityti toliau…]
Šėtonizme matomas dvigubas reiškinys: Pirma, viešos ar atviros šėtonistų grupės tebeegzistuoja, nors jų dydis pasikeitė. Tokios grupės pasilieka realityviai mažos ir nežalingos. Jos nesudaro grėsmės visuomenei. Antra, mažos trumpalaikės šėtonistų grupės dažniausiai susidedančios iš jaunų žmonių ir paauglių, kai kurios iš jų vadovaujamos psichopatų ar sociopatų, pasirdo ir vėl pranyksta. Nors jos nesudaro grėsmės platesnei … [Skaityti toliau…]
Marduko keršto eilėraštis – tai svarbus senovės babiloniečių literatūros kūrinys, kurio pavadinimas dažnai nurodo Marduko pergalę prieš Tiamat ir vėlesnį kosmoso tvarkymo procesą. Šis tekstas yra dalis „Enūma Elišo“ epo, kuris pasakoja apie pasaulio sukūrimą ir Marduko triumfą. Keršto eilėraštis pabrėžia Marduko vaidmenį kaip dievų karalius ir jo išskirtinę galią ir teisingumą. Marduko keršto eilėraštis … [Skaityti toliau…]
Pasakojimas apie Loto žmoną, pavirtusią druskos stulpu, yra simbolinė scena Pradžios knygoje. Ši scena ne tik rodo Loto šeimos pabėgimą iš Sodomos miesto, bet ir atskleidžia žmogaus polinkį nepaklusti dieviškiems įsakymams bei pasekmes, kurios kyla dėl nepaklusnumo. Detalesnis šios istorijos ir simbolikos tyrimas padeda atskleisti platesnį moralinį ir dvasinį kontekstą. Kai du angelai atvyko į … [Skaityti toliau…]