Pirmasis ir kertinis Kibaliono principas, vadinamas Mentalizmo dėsniu, kuris teigia, kad visata yra mentalinė. Jis teigia, kad visa, kas egzistuoja – materija, energija, laikas, erdvė ir net dvasinės būtybės – kyla iš proto. Tai reiškia, kad pasaulis, kurį suvokiame, nėra savarankiška fizinė tikrovė, o Minties išraiška, Proto kūrinys, tarsi didžiulė sąmonės vizija.
Šis principas išdėstytas Kibalione taip:
„Visata yra mentalinė – ji laikosi Dievo proto.“
Tai vienas giliausių hermetizmo teiginių, kuris keičia žmogaus požiūrį į tikrovę. Pagal šią filosofiją, materija nėra pirminė, ji kyla iš aukštesnės sąmonės būsenos. Kaip dailininko paveikslas gimsta iš minties, taip ir pasaulis gimsta iš Kūrėjo proto. Ši idėja jungia hermetinę išmintį su Rytų filosofijomis, tokiomis kaip Vedanta ar budizmas, kuriose sakoma, kad „pasaulis yra proto atspindys“ ir „viskas, kas yra, yra sąmonėje“.
Mentalizmo principas nereiškia, kad pasaulis tėra iliuzija ar sapnas, kaip kartais klaidingai suprantama. Greičiau jis sako, kad tikrovė yra gyva ir sąmoninga, o viskas joje turi dvasinį pagrindą. Tai, ką laikome „daiktais“ ar „įvykiais“, iš tikrųjų yra proto procesai – energijos ir minties vibracijos skirtinguose lygmenyse.
Žmogaus protas pagal šį mokymą yra mažasis visatos rodinys– tarsi mikrokosmosas makrokosme. Tai, kas vyksta mūsų mintyse, turi atgarsį išoriniame pasaulyje. Todėl dvasinis tobulėjimas prasideda nuo proto valdymo: nuo minčių, įsitikinimų ir emocijų harmonizavimo.
Kibalionas moko, kad suvokęs mentalinę visatos prigimtį, žmogus gali pradėti valdyti savo likimą. Nes jeigu viskas yra sąmonė – vadinasi, keičiant savo sąmonės būseną, galima keisti ir tikrovės pasireiškimus. Tai hermetinės „mentalios transmutacijos“ idėja – gebėjimas keisti minties formą, energiją ir jos poveikį pasauliui.
Toks požiūris turi ir praktinę reikšmę. Jeigu žmogus gyvena suvokdamas, kad viskas yra proto dalis, jis ima matyti ryšį tarp savo minčių ir gyvenimo įvykių. Ne sėkmė ar nesėkmė tampa atsitiktine, o natūralia proto dėsnių pasekme. Pykčio, baimės, neapykantos mintys gimdo chaosą, o meilės, dėkingumo ir tikėjimo – darną bei kūrybingumą.
Hermetinis išminčius sako: „Valdyk protą – ir valdysi visatą.“ Šis posakis reiškia ne magišką jėgą, o vidinę discipliną – sugebėjimą mąstyti aiškiai, sutelktai ir harmoningai. Tokia sąmonė tampa suderinta su pačiu kūrinijos protu, su tuo, ką Kibalionas vadina „Viskuo“ (The All).
Mentalizmo principas iš esmės yra kvietimas pažinti save kaip sąmoningą visatos dalį. Jis sako, kad mes esame ne pasyvūs stebėtojai, o bendra-kūrėjai. Mintis – tai įrankis, kuriuo kuriame savo gyvenimą ir pasaulį aplink save.
Dar vienas intriguojantis aspektas yra sufijų poezija, kurioje pasaulis lyginamas su didžiuliu veidrodžiu. Tačiau tai nėra paprastas stiklas, o gyvas, pulsuojantis Dievo meilės įrankis. Kai žmogus keičia savo vidinę būseną, jis tarsi nuvalo dulkes nuo šio veidrodžio, todėl aplinkinis pasaulis ima rodyti kitokį vaizdą. Tai reiškia, kad mes esame bendrakūrėjai. Mes ne tiesiog stebime visatą, mes dalyvaujame jos nuolatiniame atnaujinime. Kiekviena mūsų mintis yra tarsi mažas teptuko potėpis ant begalinės drobės. Ši perspektyva paverčia kasdienybę šventu veiksmu, nes kiekvienas mūsų sprendimas prisideda prie bendro Dievo proto audinio kūrimo. Mes esame sąmonės dalelės, kurios mokosi atpažinti savo kilmę.