Emanacijų, arba sefirot, sistema yra Kabalos pagrindas, aiškinantis, kaip begalinis Dievo šaltinis, vadinamas Ein Sof – be pabaigos, be ribų, be formos – pasireiškia ir sukuria pasaulį. Pagal šį mokymą, Dievas tiesiogiai nesikiša į kūriniją, bet sklinda per dešimt tarpininkų sferų, kurios palaipsniui silpnina Jo šviesą, kad ji taptų suvokiama ir priimtina materijai. Šios sferos nėra atskiros būtybės, jos veikiau primena laidininkus ar langus, per kuriuos pereina viena ir ta pati šviesa, tik skirtingu intensyvumu.
Emanacijų sistema prasideda nuo aukščiausios pakopos – Keter, Karūnos, kuri yra pati Dievo valios pradžia, pirmasis troškimas sukurti. Iš jos sklinda Chochma, Išmintis, pirmasis blyksnis sąmonės, o paskui Bina, Suvokimas, kuris šią idėją išskleidžia ir suformuoja. Šios trys viršutinės sefirotos sudaro vadinamąjį „proto trikampį“, atspindintį dvasinį pasaulį, kur dar nėra formos ar judesio, tik grynas sumanymas.
Toliau seka emocinės sefirotos – Chesed (Gailestingumas) ir Gevura (Teisingumas), kurios sudaro priešingas jėgas: viena duoda be ribų, kita riboja ir vertina. Jų pusiausvyra pasiekiama Tiferet sferoje, vadinamoje Grožiu, kuri jungia meilę su tvarka, dovaną su teisingumu.
Po šių trijų seka Nezach (Tvirtumas) ir Hod (Nuolankumas). Jos yra veikimo jėgos, leidžiančios idėjoms tapti veiksmais. Nezach simbolizuoja pergalingą valią, ištvermę, o Hod – atspindėjimą, priėmimą, dėkingumą. Jos veikia kaip dvi kojos, palaikančios judėjimą į priekį.
Devintoji sefira – Yesod, Pagrindas, yra jungiamoji grandis tarp aukštesnių ir žemesnių pakopų. Ji tarsi upė, kuri surenka visų aukštesniųjų sferų energiją ir nukreipia ją į Malkhut, Karalystę. Pastaroji yra paskutinė, dešimtoji, atspindinti žemiškąjį pasaulį, kur viskas įgauna formą ir pavidalą. Malkhut nėra savarankiška – ji maitinasi šviesa iš visų viršuje esančių sferų, todėl kartais vadinama „veidrodžiu“ arba „moteriškąja puse“, priimančia ir gimdančia pasaulį.
Sefirotų sistema dažnai vaizduojama kaip gyvybės medis, kurio šaknys kyla iš dieviškosios Karūnos, o šakos siekia žmogaus pasaulį. Šis medis atspindi tiek visatos struktūrą, tiek žmogaus sielą, nes pagal Kabalą žmogus yra miniatiūrinė visata, turinti tas pačias dešimt vidinių jėgų. Supratęs, kaip šios emanacijos veikia jo viduje, žmogus gali pakilti iš materijos į dvasią, suvokdamas, kad visa kūrinija yra viena didelė šviesos tėkmė, tekanti iš vieno šaltinio į daugybę formų.
Tokiu būdu emanacijų sistema tampa dvasiniu žemėlapiu, vedančiu žmogų iš išorinio pasaulio į vidinę vienybę su šviesa, iš kurios viskas prasidėjo.