Juodoji istorija, nepatogios istorijos, erezijos, pranašystės, teologiniai paradoksai ir grimuarai. Netradicinė literatūra.
Amerikiečių istoriko Henrio Čarlzo Ly (Henry Charles Lea) keturių tomų veikalas „Ispanijos inkvizicijos istorija“ (A History of the Inquisition of Spain), pirmą kartą išleistas 1906 m., iki šiol laikomas vienu fundamentaliausių tyrimų apie šią sudėtingą instituciją. Nors pats autorius buvo liberalus protestantas, jo darbas pripažįstamas kaip itin nešališkas: jis vengė moralizavimo ar religinių pamokslų, visą … [Skaityti toliau…]
Zigmundas Freudas (Sigmund Freud), psichoanalizės tėvu vadinamas mokslininkas, 1939 metais išleido knygą „Der Mann Moses und die monotheistische Religion“ (lietuviškai „Mozė ir monoteistinė religija“), kuri tuoj pat užvirė karštas diskusijas tarp istorikų, biblistų bei psichologų. Kūrinys gimė paskutiniais Freud gyvenimo mėnesiais, kai jis, gelbėdamasis nuo nacių teroro, persikėlė iš Vienos į Londoną. Rankraštį jis rašė … [Skaityti toliau…]
„Kunigas ir akolitas“ – trumpa novelė, parašyta 1894 metais jauno Oksfordo studento John Francis Bloxam (1873–1928). Jis buvo Exeter College studentas, vėliau konvertavo į anglo-katalikybę ir tapo kunigu. Bloxam priklausė vadinamajai „uranian“ literatūros tradicijai, kuri Viktorijos laikų Anglijoje subtiliai ar atvirai vaizdavo homoerotinę meilę tarp vyrų ir berniukų. Kūrinys pirmą kartą pasirodė vieninteliame Oksfordo studentų … [Skaityti toliau…]
Teologiškai ir filosofiškai analizuojant Biblijos požiūrį į velnią, galima pastebėti, kad Senajame Testamente Šėtonas (hebrajiškai „ha-satan“, reiškia „kaltintojas“ ar „priešininkas“) nėra vaizduojamas kaip absoliutus Dievo priešas, o veikiau kaip Dievo valios įrankis. Šėtonas yra Dievo tarnas, atliekantis jam skirtą vaidmenį dvasinėje pasaulio struktūroje. Tai ženkliai skiriasi nuo vėlesnio krikščioniško supratimo, kuriame Šėtonas tampa nepriklausomu blogio … [Skaityti toliau…]
Georgo Jameso Frazerio teorija apie magiją kaip religijos pradžią atskleidžia intriguojančią žmogaus pasaulio suvokimo raidą ir jo pastangas valdyti aplinką. Pasak Frazerio, magija buvo pirmapradė stadija, kai žmogus mėgino suprasti ir kontroliuoti gamtos jėgas, remdamasis klaidingomis analogijomis ir pseudomokslu. Magija buvo suvokiama kaip tam tikras primityvus priežasties ir pasekmės principų taikymas, pavyzdžiui, sudaužius priešo atvaizdą … [Skaityti toliau…]
Kopčių gnostiniai tekstai – tai krikščioniškosios gnosticizmo krypties veikalų rinkinys, parašytas koptiškai (senosios Egipto krikščionių kalbos atmaina). Šie raštai buvo atrasti XX amžiaus viduryje netoli Nag Hammadi vietovės (Egiptas), senoviniuose moliniuose induose. Juos sudaro įvairios evangelijos, traktatai ir apokrifiniai pasakojimai, atspindintys gnostikų religinę filosofiją: pabrėžiamas dvasinis pažinimas (gnosis), vidinė šviesa bei atskiras Pasaulio Kūrėjas nuo … [Skaityti toliau…]
Kartagina (finikiečių kalba Qart-hadasht, „Naujas miestas“) buvo viena svarbiausių senovės Viduržemio jūros civilizacijų, įkurta finikiečių apie IX a. pr. Kr. dabartinio Tuniso teritorijoje. Kaip galinga prekybos, karinio jėgos ir kultūros sostinė, Kartagina paliko gilų pėdsaką istorijoje, ypač per savo konfliktus su Roma (Pūnų karus). Religinis Kartaginos gyvenimas, glaudžiai susijęs su finikiečių ir kanaaniečių tradicijomis, buvo … [Skaityti toliau…]
Ar pragare egzistuoja sekmadieniai kaip poilsio diena? Ar ten, kur, pasak tradicijos, viešpatauja kančia, yra vietos atokvėpiui? Nors tema gali atrodyti neįprasta, ji leidžia mums susimąstyti apie poilsio, šventumo ir amžinybės prasmę. Katalikų Bažnyčios Katekizmas (KBK 1035) aprašo pragarą kaip būseną, kurioje sielos, sąmoningai atmetusios Dievo meilę, patiria amžiną atsiskyrimą nuo Jo. Tai vieta ar … [Skaityti toliau…]
Apokrifinės evangelijos yra ankstyvieji krikščioniški raštai, kurie nebuvo įtraukti į Naujojo Testamento kanoną, sudarytą IV a. krikščionių Bažnyčios. Žodis „apokrifinis“ kilęs iš graikų kalbos (apokryphos, „paslėptas“ arba „slaptas“) ir iš pradžių reiškė tekstus, skirtus ribotai grupei ar laikomus ezoteriniais. Vėliau terminas pradėtas vartoti nekanoniniams raštams, kurie, Bažnyčios nuomone, neatitiko ortodoksinio tikėjimo ar autentiškumo kriterijų. Apokrifinės … [Skaityti toliau…]
„Jėzuitų priesaika“ (angl. The Jesuit Oath) yra prieštaringai vertinamas terminas, dažnai minimas kaip tariamai „slapta“ ar „ekstremali“ priesaika, priskiriama Jėzaus Draugijai (jėzuitų ordinui). Ši sąvoka per šimtmečius tapo įvairių konspiracijos teorijų, antikatalikiškų naratyvų ir istorinių nesusipratimų objektu. Nors kai kurie teigia, kad jėzuitai prisiekia slaptą priesaiką, skatinančią radikalius ar net smurtinius veiksmus, istorikai ir patys … [Skaityti toliau…]
Ateizmas dažnai sulaukia kritikos ir nesupratimo. Žmonės, netikintys Dievu ar dievybėmis, neretai laikomi moraliai abejotinais ar net pasiklydusiais. Tačiau ateistų pasaulėžiūra nėra nei chaotiška, nei tuščia – ji dažnai paremta giliu apmąstymu, asmenine atsakomybe ir noru gyventi pilnavidurį gyvenimą čia ir dabar. Šis straipsnis siekia atsargiai paaiškinti ateistų mąstymą, jų motyvus ir ginti jų teisę … [Skaityti toliau…]
Gotiškos katedros Prancūzijoje, tokios kaip Reimso ar Notre-Dame, yra ne tik architektūros šedevrai, bet ir simbolių bei istorijų lobynai. Tarp jų bokštų ir vitražų slepiasi keistos figūros – „vemiantys vienuoliai“. Šios skulptūros, vaizduojančios išsižiojusius vienuolius ar groteskiškus padarus, iš kurių burnų teka vanduo, kelia nuostabą ir klausimų. Gotikinėje architektūroje gargojlės – akmeninės figūros, skirtos nukreipti … [Skaityti toliau…]