Juodoji istorija, nepatogios istorijos, erezijos, pranašystės, teologiniai paradoksai ir grimuarai. Netradicinė literatūra.
„Arbatel de Magia Veterum“ (liet. „Senovinės magijos menas“, taip pat vadinamas Arbatelis, Arbatel, Apie senovės magiją) – tai renesanso laikų magijos traktatas, pirmą kartą išleistas Bazelyje 1575 metais. Kūrinys parašytas lotynų kalba ir susideda iš aforizmų – septynių septenary (49 aforizmai) – skatinančių magą gyventi šventai, bendrauti su dangaus dvasiomis ir tarnauti Dievui per žinojimą … [Skaityti toliau…]
Lucifuge Rofocale – viena paslaptingiausių figūrų Vakarų okultinėje tradicijoje, glaudžiai susijusi su vadinamuoju Didžiuoju grimoaru (Le Grand Grimoire, XVIII a.). Jo vardas atsiranda šio maginio rankraščio centre – kaip pagrindinis demonas, su kuriuo magas turi sudaryti sutartį, norėdamas gauti žemiškų galių, turtų ar paslaptingų žinių. Pats vardas Lucifuge Rofocale laikomas simboliniu junginiu. Pirmasis žodis Lucifuge … [Skaityti toliau…]
Mažai kas susimąsto, ką iš tiesų reiškia posakis iš Apaštalų tikėjimo išpažinimo – „nužengimas į pragarus“ (lot. descendit ad inferos). Žodis pragaras čia vartojamas senąja reikšme – kaip Šeolas ar Hadas, mirusiųjų pasaulis, o ne amžinosios bausmės vieta. Tai reiškia, kad Jėzus Kristus po mirties ant kryžiaus nusileido į mirusiųjų buveinę – ne į bausmės … [Skaityti toliau…]
Pakabinimo, arba garrotinė mirties bausmė, yra istorinis egzekucijos metodas, kai žmogus buvo užrakinamas į specialią įrenginį, vadinamą garrote, kuris suvaržydavo kaklą, dažniausiai metaline apykakle su sraigtu ar varžtu, skirtu spausti ir galiausiai užmušti. Tai buvo viena iš labiausiai paplitusių mirties bausmės formų Ispanijoje ir Lotynų Amerikoje nuo XVIII iki XIX amžiaus. Žodis garrote kilo iš … [Skaityti toliau…]
Vienas paslaptingiausių, pavojingiausių ir kartu įtakingiausių viduramžių Vakarų magijos grimoarų. Originalus lotyniškas pavadinimas – Liber Juratus Honorii („Priesaikos knyga, priklausanti Honoriui“ arba „Prisiektoji Honorijaus knyga”), o angliškas pabadinimas Sworn Book of Honorius atsirado XVII a. ir prigijo šiuolaikinėje okultinėje literatūroje. Tai ne šiaip magijos receptų rinkinys – tai visa teurginė sistema, kurios galutinis tikslas yra … [Skaityti toliau…]
Johno Wycliffe’o (Džonas Viklifas) „Trialogus“ (1382 m.) yra vienas svarbiausių ir radikaliausių vėlyvųjų viduramžių teologinių veikalų. Tai knyga, kuri tapo intelektualiniu pamatu reformacijai, už kurią autorius vėliau buvo pramintas „Vakarų reformacijos aušros žvaigžde“. Kūrinys parašytas dialogo forma, tačiau jame dalyvauja ne du, o trys personažai, reprezentuojantys skirtingus mąstymo lygmenis: Ši forma leido Wycliffe’ui saugiau kelti … [Skaityti toliau…]
Pjeras Beilis (1647–1706) – vienas įtakingiausių XVII amžiaus pabaigos ir XVIII amžiaus pradžios Europos mąstytojų. Jo „Istorinis ir kritinis žodynas“ (1697 m., pirmasis leidimas; vėliau dar papildytas 1702 m.) laikomas vienu svarbiausių Apšvietos epochos veikalų. Tai ne tradicinis enciklopedinis žodynas, o milžiniškas, beveik 3000 puslapių apimties kūrinys, sudarytas iš maždaug 2000 straipsnių, daugiausia biografinių, bet … [Skaityti toliau…]
Disertacija „De Caelibatu Clericorum“ yra 1782 m. Dilingeno universitete apgintas akademinis darbas, skirtas dvasininkų celibato temai. Ją parengė ir gynė Andriejus Forsteris, vadovaujamas Juozapo Pijaus Džono, Šventosios teologijos daktaro ir viešojo ordinarinio profesoriaus. Leidinys išspausdintas J. L. Brönnerio spaustuvėje, o titulinis lapas skirtas popiežiui Pijui VI, kurio vizitas Augsburge tuo metu buvo svarbus įvykis vietos … [Skaityti toliau…]
Vienuoliktajame amžiuje, kai krikščioniškoji Europa bandė nusikratyti feodalinio chaoso, Italijos kalnų vienuolynuose brendo tekstas, kuris amžiams liko vienu nepatogiausių dokumentų Bažnyčios archyvuose. Apie 1049–1051 metus Fonte Avelanos prioras Petras Damianas (Petrus Damianus), vėliau pripažintas šventuoju, parašė veikalą „Gomoros knyga“ (Liber Gomorrhianus). Tai nebuvo sausas teologinis pamąstymas, o tiesioginis, įniršio pilnas puolimas prieš dvasininkijos seksualinį nuosmukį, … [Skaityti toliau…]
Kinijoje jau prieš konfucianizmą atsirado vadinamųjų “ramiųjų“ sektos. Priešingai buvusioms feodalinėms tradicijoms “ramieji“ ragino nepaklusti ponams, priešintis tuometiniams socialiniams santykiams. Kaip ir jogizmas bei budizmas, tos sektos propagavo asmenybės tobulinimą kaip svarbiausią žmogaus gyvenimo tikslą. Turima žinių, kad tuo tikslu jie naudojo specifinę meditavimo techniką, be to, daug dėmesio skyrė kvėpavimui. “Ramieji“ pripažino realų išorinį … [Skaityti toliau…]
Biblijoje aptinkama nemažai atvejų, kurie mūsų dienomis būtų laikomi kraujomaiša, t. y. šeimos narių tarpusavio santuokos arba seksualiniai santykiai tarp giminaičių. Tais laikais tai buvo daug dažnesnis reiškinys nei šiuolaikinėse visuomenėse, ypač todėl, kad senovės Artimuosiuose Rytuose buvo siekiama išsaugoti šeimos turtus, palikimą bei kultūrinius ryšius šeimos ir giminės viduje. Tai buvo ne tik toleruojama, … [Skaityti toliau…]
Dievas kaip Metafora: Tėvo, Karaliaus ir Ganytojo Simboliai Evangelijoje pagal Joną Dievo ir Jėzaus aprašymai Evangelijoje pagal Joną pateikia ne tik religinius apreiškimus, bet ir gilias metaforines sąsajas, kurios įgalina suprasti dvasinę realybę remiantis pažįstama kasdienybe. Tyrinėtojai pastebi, kad ši evangelija ypač dažnai pasitelkia metaforas, kurias galima grupuoti į šeimos, galios santykių, žemdirbystės bei fizinės … [Skaityti toliau…]