Fiodoras Dostojevskis savo romane „Broliai Karamazovai“ (1880) įterpia vieną iš garsiausių literatūrinių epizodų – „Didžiojo inkvizitoriaus“ legendą. Tai alegorinis pasakojimas, kurį romane pasakoja Ivanas Karamazovas, siekdamas išreikšti savo abejones dėl tikėjimo ir laisvės.
Istorija vyksta Sevilijoje inkvizicijos laikais: į miestą netikėtai pasirodo Jėzus, darantis stebuklus ir guodžiantis žmones. Tačiau inkvizitorius jį suima ir kalėjime paaiškina, kodėl nusprendė sudeginti. Inkvizitorius kaltina Jėzų, kad šis žmonėms davė laisvę, kurios jie nepakelia – ji per sunki, nes reikalauja atsakomybės. Bažnyčia, anot inkvizitoriaus, „pataisė“ Jėzaus darbą: atėmė laisvę mainais į duoną, saugumą ir paklusnumą.
Visą monologą Jėzus tyli. Galiausiai jis atsako ne žodžiais, o gestu – pabučiuoja senį į lūpas. Šis tylus veiksmas tampa giliausiu atsakymu į inkvizitoriaus kaltinimus.
„Didysis inkvizitorius“ yra sukrečianti alegorija apie:
- įtampą tarp institucinės religijos ir gyvo tikėjimo,
- tarp laisvės naštos ir saugumo troškimo,
- tarp žmogaus atsakomybės ir jo polinkio pasiduoti autoritetui.
Dostojevskis čia kelia klausimą: ar žmonės iš tiesų nori laisvės, ar jie mieliau renkasi ramybę ir duoną, net jei tam reikia atsisakyti tikrojo tikėjimo?
Didysis inkvizitorius
Buvo XVI amžius, Sevilija, karščiausia vasara.
Kitą dieną po didžiosios autodafo, kai aikštėje dar smilko šimtai kūnų, gatvėmis ėmė vaikščioti Jis.
Tas pats.
Tas, kuris prieš penkiolika šimtų metų buvo nukryžiuotas.
Dabar vilkėjo paprastą lininį apsiaustą, basas, ramus.
Žmonės pažino iš karto.
Motina atnešė mirusį kūdikį – Jis palietė, ir vaikas atmerkė akis.
Aklasis sušuko: „Viešpatie!“ – ir praregėjo.
Minia krito ant kelių.
Staiga pasirodė gvardija.
Priekyje – devyniasdešimtmetis kardinolas Didysis Inkvizitorius, liesas kaip skeletas, akys kaip anglys.
Jis pakėlė išdžiūvusią ranką – kareiviai sučiupo Jėzų ir nuvedė į šventosios tarnystės kalėjimą.
Durys užsitrenkė. Raktas dukart apsisuko spynoje.
Naktį senis atėjo vienas.
Žvakė rankoje, ilgas juodas apsiaustas.
Jėzus sėdėjo ant šiaudų, ramus ir tylus.
Inkvizitorius uždarė duris ir pradėjo kalbėti – lėtai, be pykčio, veikiau liūdnai ir pavargusiai.
„Tu grįžai…
Bet mes Tavęs nebelaukiame.
Tu davei žmonėms laisvę.
O jie jos nenori.
Jie bijo laisvės labiau negu ugnies.
Tu atmetei tris pagundas dykumoje:
- stebuklingą duoną,
- stebuklingą šuolį nuo šventyklos,
- stebuklingą valdžią visoms karalystėms.
Mes jas priėmėme už Tave.
Žmonės atiduoda mums savo laisvę mainais į duoną ir ramybę.
Mes jiems duodame stebuklą, paslaptį ir autoritetą – tris dalykus, kurių Tu atsisakiai.
Mes jiems sakome: „Klestelkit kaip vaikai, mes galvosime už jus.“
Ir jie klusniai klūpo.
Tu norėjai, kad jie laisvai pasirinktų Tave.
Bet devyni iš dešimties renkasi vergystę, jei tik pilvas pilnas ir nėra baimės.
Mes pataisėme Tavo klaidą.
Mes paėmėme Tavo kryžių ir padarėme iš jo kardą.
Mes paėmėme Tavo meilę ir pavertėme ją tvarka.
Rytoj Tu sudegsi aikštėje.
Žmonės plos, nes mes jiems pasakysime: „Štai eretikas, kuris vėl norėjo jums duoti laisvę.“
Senis nutilo.
Kalėjime tvyrojo sunki tyla.
Žvakė baigė degti.
Jėzus visą laiką tylėjo.
Tik žiūrėjo į senį tomis pačiomis akimis, kurios kadaise verkė prie Lozoriaus kapo.
Staiga Jis atsistojo, priėjo prie inkvizitoriaus ir pabučiavo jį į lūpas – į tas bekraujes, šaltas, devyniasdešimties metų lūpas.
Senis sudrebėjo visas.
Ranka su žvake suvirpėjo. Akys trumpam užsidegė kažkuo senu, užmirštu.
Bet tuoj pat atsitokėjo, atšoko, atidarė duris ir šūktelėjo sargui:
„Paleiskite Jį.
Ir kad daugiau niekada.“
Jėzus išėjo į tamsią Sevilijos naktį ir dingo gatvelėse.
O senis liko vienas su užgesusia žvake ir degančia širdimi, kurios nebegalėjo užgesinti joks laužas.
Taip Dostojevskis užrašė tą naktį, kurią daugelis vadina baisiausia ir gražiausia visoje pasaulio literatūroje.