„Ars Theurgia“ (lot. Teurgijos menas) – tai antrasis „Lesser Key of Solomon“ (Clavicula Salomonis Regis) rinkinį sudarantis traktatas, tęsiantis „Ars Goetia“ tradiciją, tačiau visiškai kitokios dvasinės krypties. Jei „Goetia“ aprašo žemiškas ir dažnai pavojingas dvasias, tai „Ars Theurgia-Goetia“ kalba apie aukštesnių sferų angelus ir dvasias, kurios valdo oro, keturių pasaulio krypčių ir laikų sritis. Kūrinys parašytas XVII amžiuje, tačiau remiasi daug senesnėmis hermetinėmis ir neoplatoniškomis tradicijomis, kurias siejama su senovės chaldėjų ir pitagoriečių teurgija.
Teurgija, skirtingai nuo goetijos, laikoma „dieviškosios magijos“ forma – jos tikslas nėra valdžia ar materialūs rezultatai, bet žmogaus dvasios pakilimas iki aukštesnių būties sferų ir vienybės su dieviškuoju protu (Nous). Pats terminas „theourgia“ (θεουργία) reiškia „dievo veikimą“ – tai sakralinis bendravimas su dieviškomis jėgomis, siekiant ne jas priversti, o harmoningai bendradarbiauti su dangiškomis tvarkos galiomis.
„Ars Theurgia“ pateikia sudėtingą hierarchiją: čia minima 31 pagrindinė dvasia, valdančios skirtingus dangaus regionus, ir šimtai pavaldinių angelų bei valdovų, paskirstytų pagal kryptis – rytų, vakarų, šiaurės, pietų bei jų tarpinės sferos. Kiekvienai sričiai priskiriami karaliai, kunigaikščiai, markizai ir prezidentai, o jų veikimas apibūdinamas kaip „oro valdymas“ – ne fizine prasme, bet kaip įtakos žmonių minčiai, sapnams, orakulams ir natūralioms jėgoms išraiška.
Vienas iš pagrindinių „Ars Theurgia“ principų – kad šios būtybės nėra blogos. Jos priklauso „vidurinei zonai“ tarp aukštųjų angelų ir žemiškų dvasių. Jose slypi dualumas – jos gali padėti arba kenkti, priklausomai nuo to, kaip kreipiasi žmogus. Todėl tekste pabrėžiama, kad burtininkas ar teurgas privalo būti „švarus širdimi“, išpažinti tikėjimą Aukščiausiuoju ir vengti bet kokios puikybės.
Knyga susideda iš maginių aprašymų, ritualinių schemų, dvasinių sigilų (ženklų), kreipinių ir vardų, kurie laikomi raktiniais kviečiant oro dvasias. Kiekviena dvasia turi savo simbolinę kryptį, spalvą, valandos laiką, muzikos toną ir planetinę priklausomybę. Tokia struktūra atspindi hermetinį įsitikinimą, kad visata yra suderinta harmoninė sistema, o teurgas – žmogus, mokantis tą darną atkurti per ritualą.
„Ars Theurgia“ neapsiriboja magine praktika. Joje slypi filosofinis požiūris: žmogus, bendraudamas su dvasinėmis būtybėmis, pažįsta save kaip tarpininką tarp žemės ir dangaus. Šis požiūris sutampa su neoplatonišku Proklo teiginiu, kad teurgas „nedaro stebuklų, bet dalyvauja dieviškame veikime“.
Kūrinio apimtis – vidutinė, apie 20 skyrių ar segmentų (priklausomai nuo leidimo), tačiau tekstas labai tankus, kupinas vardų, simbolių ir formulių. Jo įtaka pasireiškė vėlesnėse maginėse sistemose, ypač XVII–XIX a. hermetizme, „Auksinės aušros“ ordino ritualuose ir krikščioniškos kabalos praktikoje.
Religiniu požiūriu „Ars Theurgia“ galima laikyti bandymu susieti tikėjimą į Dievą su okultine patirtimi. Ji išlaiko maldingo žmogaus santykį su Kūrėju, pripažįsta angelų pasaulio realumą ir moko, kad tikrasis magijos tikslas – sielos apvalymas, o ne valdžia.
Ars Theurgia citatos
1. „Kiekvienas, kuris kviečia oro dvasias, tebūna tyras kūnu ir siela, nes oras nepakelia neteisingumo svorio.“
– Įspėjimas, kad teurginė galia priklauso nuo vidinės švaros, ne nuo žodžių.
2. „Šauktis dangaus valdovų reikia ne įsakant, bet prašant, nes jų karalystė – ne prievarta, o tvarka.“
– Teurgijos esmė – ne demonų valdymas, bet harmonijos atkūrimas.
3. „Keturi vėjai paklūsta keturiems karaliams, ir kiekvienas iš jų turi dešimtis kunigaikščių, kurie valdo erdves po saule.“
– Kosmologinis principas: visata valdoma hierarchiškai, kaip Dievo atspindys.
4. „Karalius Carnesiel valdo Rytų oro dvasias, kurių jėga kyla iš rytmečio šviesos; jos skleidžia žinojimą ir pradžią.“
– Pirmoji didžiųjų keturių valdovų citata, siejama su Rytų šviesos simbolika.
5. „Pagarbiai kreipkis į Orieną, kuris valdo vakarinį orą, nes jo vėjai neša sapnus ir pranašystes.“
– Vakarinė kryptis siejama su regėjimais, sapnais ir praeities atspindžiais.
6. „Amoimonas pietuose duoda ugnies jėgą, kuri apvalo, bet degina – jis taria tiesą be užuolankų.“
– Pietinė sritis – dvasinės drąsos ir apsivalymo metafora.
7. „Egynas šiaurėje globoja žemės orus ir sunkias mintis; jo dvasios artimos žmogaus širdies paslaptims.“
– Šiaurė – šaltos išminties ir vidinio balso zona.
8. „Tegu žmogus stovi apskritime, pažymėtame Dievo vardais, nes tik tuomet dvasios atpažins jame kūrinijos atvaizdą.“
– Apskritimas čia reiškia dvasinę ribą, ne vien fizinę saugumo priemonę.
9. „Teurgas neturi versti dvasios kalbėti, bet laukti, kol ji prabils pagal jam skirtą laiką.“
– Pabrėžiama kantrybė ir pagarba tvarkai – esminė teurgijos taisyklė.
10. „Kas supranta vėjų kalbą, tas girdi ir angelų tylą, nes abu sklinda iš vienos kvėpavimo jėgos.“
– Poetinė išvada, apjungianti žmogaus ir visatos dvasinį ryšį.
31 dvasia
1. Carnesiel – karalius, valdantis rytinį orą; teikia išmintį, pradžią, šviesos atpažinimą ir aiškų protą.
2. Caspiel – karalius pietų rytų regione; moko žmones valdyti kalbą, diplomatiškumą ir paslapties meną.
3. Amenadiel – karalius pietuose; jo dvasios susijusios su ugnimi ir vidine drąsa, padedančia įveikti baimę.
4. Demoriel – karalius šiaurės rytuose; globoja keliautojus, suteikia tvirtumą, išmintį planuojant darbus.
5. Dorochiel – karalius pietryčiuose; jo dvasios moko sapnų interpretacijos ir paslėptų ženklų skaitymo.
6. Usiel – karalius vakarų pietuose; įkvepia kūrybingumą, atskleidžia širdies intencijas ir dvasines jėgas.
7. Cabariel – karalius vakaruose; siejamas su vandens stichija, emocijomis ir praeities išgydymu.
8. Usielas (kitas vardas – Usiel West) – valdo vakarinį orą, stiprina intuiciją ir ryšį su atmintimi.
9. Mamonas (Mammon) – karalius vakarų šiaurėje; globėjas materialių gėrybių, bet taip pat perspėjimas dėl godumo.
10. Zimimay – karalius šiaurėje; dvasia, teikianti paslėptą žinojimą, tačiau išbando ištvermę ir kantrybę.
11. Barmiel – kunigaikštis po Carnesielu; perduoda oro žinutes, padeda suprasti ženklus ir sutapimus.
12. Gediel – kunigaikštis po Caspielu; moko pažinti žmonių mintis, ypač kai jos kyla iš nerimo ar abejonių.
13. Marquiel – kunigaikštis po Amenadielu; moko valdžios meno ir teisingo sprendimo.
14. Samyginas (arba Samgynas) – kunigaikštis po Demorielu; globoja rašančiuosius ir mokančius paslaptis perduoti žodžiu.
15. Geradiel – kunigaikštis po Dorochielu; padeda atpažinti melą, suvokti tikras intencijas ir išvengti apgaulių.
16. Bydiel – kunigaikštis po Usielu; skatina kūrybinį atsinaujinimą ir dvasinį atgimimą.
17. Camuel – kunigaikštis po Cabarielu; įkvepia meilę, atleidimą ir atjautą.
18. Mephiras – kunigaikštis po Mamonu; valdo protines galias, skatina sąmonės aiškumą ir atminties sustiprėjimą.
19. Haniel – kunigaikštis po Zimimay; padeda suderinti žmogaus norus su dvasine valia, sieja žemę ir dangų.
20. Sarabiel – kunigaikštis po Carnesielu; moko kantrybės, pusiausvyros ir santūrumo.
21. Miel – kunigaikštis pietų regione; globoja gydytojus ir tuos, kurie nori atkurti pusiausvyrą kūne.
22. Lemoch – kunigaikštis vakarų regione; valdo potvynius ir emocinius srautus, siejamas su mėnulio fazėmis.
23. Samiel – kunigaikštis šiaurės regione; stiprina paslapties saugojimą, gebėjimą tylėti ir stebėti.
24. Icosiel – kunigaikštis pietryčiuose; padeda atpažinti angelų ženklus ir išgirsti intuiciją.
25. Malgaras – kunigaikštis pietvakariuose; moko gebėjimo atleisti ir išvengti keršto.
26. Capul – kunigaikštis vakaruose; siejamas su kūryba, muzika ir įkvėpimu iš pasąmonės.
27. Machiel – kunigaikštis šiaurės rytuose; saugo nuo apgaulės, klastos ir energetinio puolimo.
28. Alimiel – kunigaikštis šiaurėje; valdo sapnų pasaulį ir atveria pasąmonės vartus.
29. Nedriel – kunigaikštis pietuose; suteikia drąsos ir aiškumo sprendimuose, ypač dvasiniuose klausimuose.
30. Usiel Minor – pavaldinys, kuris prižiūri vakarinio oro mažesnes dvasias; jo pareiga – išlaikyti pusiausvyrą tarp šviesos ir tamsos.
31. Bralges – paskutinė dvasia sąraše, vadinama „Užbaigimo sargu“; simbolizuoja uždarą ratą, suvienijantį visas kryptis ir žmogaus valią su dieviškuoju planu.