Juodoji istorija, nepatogios istorijos, erezijos, pranašystės, teologiniai paradoksai ir grimuarai. Netradicinė literatūra.
1962 metais Toronto universiteto leidykla išleido knygą, kurios pavadinimas skambėjo labiau kaip okultinis grimoaras nei akademinis veikalas – „Skustuvas ožiui“ (A Razor for a Goat). Jos autorius, istorikas Elliotas Rose’as, nusprendė atlikti tai, kas vėliau tapo lūžio tašku raganavimo studijose: jis panaudojo „Okamo skustuvą“, kad nupjautų visas perteklines, romantiškas ir moksliškai nepagrįstas teorijas apie viduramžių … [Skaityti toliau…]
Praėjus trejiems metams po to, kai „Šėtono biblija“ sukrėtė Vakarų pasaulį savo racionaliu egoizmu, Antonas Szandoras LaVey 1972 metais išleido antrąją fundamentalią Šėtono bažnyčios knygą – „Šėtono ritualai“ (The Satanic Rituals). Jei pirmoji knyga buvo teorinis manifestas, tai ši tapo praktiniu vadovu, skirtu tam, ką LaVey vadino „didžiąja magija“. Tai nėra mistinis kreipimasis į antgamtines … [Skaityti toliau…]
Vakarų okultizmo tradicijoje egzistuoja tekstas, kuris savo reikalavimais ir dvasiniu svoriu pranoksta visus kitus grimoarus. Tai nėra knyga skubantiems ar ieškantiems lengvų kerų. „Mago Abramelino šventosios magijos knyga“ (The Book of the Sacred Magic of Abramelin the Mage) yra negailestingas dvasinės disciplinos vadovas, kurio tikslas – ne kas kita, kaip visiška žmogaus prigimties transformacija ir … [Skaityti toliau…]
Elžbietos I laikų Anglija buvo kupina prieštaravimų: kol mokslas žengė pirmuosius žingsnius, tamsiuose Londono skersgatviuose ir provincijos dvaruose klestėjo „aukštoji magija“. Būtent šiuo laikotarpiu, maždaug tarp 1577 ir 1583 metų, buvo surašytas vienas unikaliausių okultizmo paminklų – Oberono knyga (originalus pavadinimas – The Book of Oberon, šiandien saugoma Vašingtone kaip Folger Shakespeare Library Manuscript V.b.26). … [Skaityti toliau…]
Vakarų okultizmo ir liaudies tikėjimų istorijoje nedaug knygų turi tokį prieštaringą ir mistišką statusą kaip „Šeštoji ir septintoji Mozės knygos“ (The Sixth and Seventh Books of Moses). Nors Biblijos kanonas oficialiai baigiasi Penkiaknyge, šis XVIII–XIX a. sandūroje iškilęs grimoaras pretenduoja į „prarastąsias“ žinias, kurias Dievas esą patikėjo Mozei ant Sinajaus kalno, tačiau kurios buvo nuslėptos … [Skaityti toliau…]
Vakarų demonologijos labirintuose Liber Officiorum Spirituum (The Book of the Offices of Spirits, liet. Dvasinių tarnysčių knyga) užima ypatingą, fundamentalią vietą. Tai nėra tiesiog dar vienas burtų rinkinys – tai vienas seniausių ir svarbiausių tekstų, padėjusių pagrindus garsiajai „Ars Goetia“. Manoma, kad šio grimoaro šaknys siekia net XIII amžių, nors ryškiausios jo versijos mus pasiekė … [Skaityti toliau…]
Vakarų okultizmo istorijoje „Juodoji višta“ (pranc. La Poule Noire, kartais vadinama ir „Juodosios vištos grimoaras“ ar „Višta, dedanti aukso kiaušinius“) užima unikalią vietą – tai kūrinys, kuris labiau primena magišką romaną ar nuotykių sagą nei sausą užkalbėjimų rinkinį. Nors knygos titulinis puslapis skelbia, kad ji buvo išleista 1740 metais Egipte, realybėje šis grimoaras pasirodė Prancūzijoje … [Skaityti toliau…]
Vakarų okultizmo istorijoje nedaug knygų turi tokią grėsmingą ir kartu praktišką reputaciją kaip Grimorium Verum (lietuviškai žinomas kaip „Tikrasis grimoaras“). Jei renesanso mąstytojai, tokie kaip Agrippa, magiją bandė paversti aukštąja filosofija ir intelektualiu siekiu, tai šio kūrinio autoriai pasirinko visiškai kitą kelią. Tai brutalus, tiesmukas ir stebėtinai detalus vadovėlis, skirtas tiems, kurie ieškojo ne dvasinio … [Skaityti toliau…]
Jei reikėtų įvardyti vieną kūrinį, kuris tapo Vakarų ezoterikos „aukso standartu“ ir sujungė tamsiuosius viduramžius su intelektualiuoju Renesansu, tai būtų Heinricho Cornelius Agrippos von Nettesheimo (1486–1535) šedevras „Trys okultinės filosofijos knygos“ (De occulta philosophia libri tres). Parašytas apie 1509–1510 metus, tačiau pilnai išleistas tik 1531–1533 m. Kelne ir Antverpene, šis veikalas tapo pirmąja sisteminga magijos … [Skaityti toliau…]
Jei ieškotume teksto, kuris viduramžių pabaigoje ir Renesanso pradžioje tapo praktinės magijos standartu, tai neabejotinai būtų „Heptameronas“. Šis kūrinys, tradiciškai priskiriamas garsiam italų gydytojui, astrologui ir filosofui Pietro d’Abano (1250–1316), yra vienas koncentruočiausių ir aiškiausių burtų vadovų istorijoje. Pavadinimas kilęs iš graikų kalbos žodžio Heptameron, reiškiančio „septynias dienas“, mat knyga skirta būtent septyniems savaitės ciklams, … [Skaityti toliau…]
Voiničiaus rankraštis, žinomas kaip The Voynich Manuscript, yra viena didžiausių istorijos mįslių. Ši XV amžiaus knyga, parašyta visiškai nežinoma kalba arba kodu, iliustruota keistais, niekur neegzistuojančiais augalais, astrologinėmis diagramomis bei žmonėmis, besimaudančiais keistuose vamzdynuose. Geriausi pasaulio kodų laužytojai, dirbę per abu pasaulinius karus, ir moderniausias dirbtinis intelektas iki šiol nesugebėjo užtikrintai perskaityti nė vieno sakinio. … [Skaityti toliau…]
Šis tekstas nėra tikroji Markiono evangelija (Viešpaties evangelija), bet viena iš ankstyvųjų bandymų ją atkurti, sukurta XIX–XX a. remiantis tuo metu prieinamais šaltiniais. Tai alternatyvi rekonstrukcinė versija, kuri šiandien laikoma metodologiškai pasenusia, tačiau turi vertę kaip recepcijos istorijos dokumentas. Ji atsirado dar iki šiuolaikinės kritinės tekstologijos, todėl joje: Internete šis tekstas dažniausiai pateikiamas kaip „The … [Skaityti toliau…]