Juodoji istorija, nepatogios istorijos, erezijos, pranašystės, teologiniai paradoksai ir grimuarai. Netradicinė literatūra.
Kedeshah (hebrajiškai: קְדֵשָׁה) – tai Biblijoje sutinkamas terminas, reiškiantis šventyklos prostitutę arba moterį, kuri dalyvavo pagoniškuose kulto ritualuose, kur lytiniai santykiai buvo laikomi dvasinio ryšio su dievybėmis išraiška. Skirtingai nei zonah (paprasta prostitutė), kedeshah buvo susijusi su religine praktika. Žodis kedeshah kilo iš hebrajų šaknies qadosh – šventas arba pašvęstas. Tai ironiška, nes šios moterys … [Skaityti toliau…]
Krikštas (gr. baptizein – „panardinti“) krikščionybėje atsirado kaip dvasinio atgimimo, nuodėmių nuplovimo ir įsiliejimo į tikinčiųjų bendruomenę ženklas. Pradinė krikšto idėja, puoselėta ankstyvųjų krikščionių, rėmėsi laisva valia ir asmeniniu atsivertimu. Tačiau krikščionybei tapus oficialia Romos imperijos, o vėliau ir Europos valstybių religija, krikšto reikšmė drastiškai pasikeitė. Jis tapo ne tik dvasiniu sakramentu, bet ir galingu … [Skaityti toliau…]
Religijos istorija dažnai rašoma ne rašalu, o krauju. Tačiau kai kraujas liejamas ne kankinių arenose, o intymioje asmeninėje aukoje siekiant dvasinio tyrumo, istorija tampa ypač šiurpi. Nuo senovės Mesopotamijos iki Rusijos glūdumų driekiasi kūno sunaikinimo soteriologija – fanatiškas tikėjimas, kad išganymas pasiekiamas tik fiziškai pašalinant geismo šaltinį. Kastracija (lot. castrātiō) religiniame mąstyme prasidėjo ne nuo … [Skaityti toliau…]
Seksas religijoje dažnai turi įvairias interpretacijas ir reikšmes, kurios priklauso nuo konkrečios religijos ar dvasinio konteksto. Seksualumas ir jo praktikavimas religijose gali būti suvokiamas kaip tam tikra dvasinė, moralinė ar ritualinė dimensija. Šios interpretacijos gali apimti tiek teigiamas, tiek neigiamas konotacijas, priklausomai nuo religijos ir jos doktrinų. Žemiau pateikiamos pagrindinės perspektyvos apie seksą religijoje: 1. … [Skaityti toliau…]
Teologiškai ir filosofiškai analizuojant Biblijos požiūrį į velnią, galima pastebėti, kad Senajame Testamente Šėtonas (hebrajiškai „ha-satan“, reiškia „kaltintojas“ ar „priešininkas“) nėra vaizduojamas kaip absoliutus Dievo priešas, o veikiau kaip Dievo valios įrankis. Šėtonas yra Dievo tarnas, atliekantis jam skirtą vaidmenį dvasinėje pasaulio struktūroje. Tai ženkliai skiriasi nuo vėlesnio krikščioniško supratimo, kuriame Šėtonas tampa nepriklausomu blogio … [Skaityti toliau…]
Georgo Jameso Frazerio teorija apie magiją kaip religijos pradžią atskleidžia intriguojančią žmogaus pasaulio suvokimo raidą ir jo pastangas valdyti aplinką. Pasak Frazerio, magija buvo pirmapradė stadija, kai žmogus mėgino suprasti ir kontroliuoti gamtos jėgas, remdamasis klaidingomis analogijomis ir pseudomokslu. Magija buvo suvokiama kaip tam tikras primityvus priežasties ir pasekmės principų taikymas, pavyzdžiui, sudaužius priešo atvaizdą … [Skaityti toliau…]
Kopčių gnostiniai tekstai – tai krikščioniškosios gnosticizmo krypties veikalų rinkinys, parašytas koptiškai (senosios Egipto krikščionių kalbos atmaina). Šie raštai buvo atrasti XX amžiaus viduryje netoli Nag Hammadi vietovės (Egiptas), senoviniuose moliniuose induose. Juos sudaro įvairios evangelijos, traktatai ir apokrifiniai pasakojimai, atspindintys gnostikų religinę filosofiją: pabrėžiamas dvasinis pažinimas (gnosis), vidinė šviesa bei atskiras Pasaulio Kūrėjas nuo … [Skaityti toliau…]
Kartagina (finikiečių kalba Qart-hadasht, „Naujas miestas“) buvo viena svarbiausių senovės Viduržemio jūros civilizacijų, įkurta finikiečių apie IX a. pr. Kr. dabartinio Tuniso teritorijoje. Kaip galinga prekybos, karinio jėgos ir kultūros sostinė, Kartagina paliko gilų pėdsaką istorijoje, ypač per savo konfliktus su Roma (Pūnų karus). Religinis Kartaginos gyvenimas, glaudžiai susijęs su finikiečių ir kanaaniečių tradicijomis, buvo … [Skaityti toliau…]
Ar pragare egzistuoja sekmadieniai kaip poilsio diena? Ar ten, kur, pasak tradicijos, viešpatauja kančia, yra vietos atokvėpiui? Nors tema gali atrodyti neįprasta, ji leidžia mums susimąstyti apie poilsio, šventumo ir amžinybės prasmę. Katalikų Bažnyčios Katekizmas (KBK 1035) aprašo pragarą kaip būseną, kurioje sielos, sąmoningai atmetusios Dievo meilę, patiria amžiną atsiskyrimą nuo Jo. Tai vieta ar … [Skaityti toliau…]
Apokrifinės evangelijos yra ankstyvieji krikščioniški raštai, kurie nebuvo įtraukti į Naujojo Testamento kanoną, sudarytą IV a. krikščionių Bažnyčios. Žodis „apokrifinis“ kilęs iš graikų kalbos (apokryphos, „paslėptas“ arba „slaptas“) ir iš pradžių reiškė tekstus, skirtus ribotai grupei ar laikomus ezoteriniais. Vėliau terminas pradėtas vartoti nekanoniniams raštams, kurie, Bažnyčios nuomone, neatitiko ortodoksinio tikėjimo ar autentiškumo kriterijų. Apokrifinės … [Skaityti toliau…]
„Jėzuitų priesaika“ (angl. The Jesuit Oath) yra prieštaringai vertinamas terminas, dažnai minimas kaip tariamai „slapta“ ar „ekstremali“ priesaika, priskiriama Jėzaus Draugijai (jėzuitų ordinui). Ši sąvoka per šimtmečius tapo įvairių konspiracijos teorijų, antikatalikiškų naratyvų ir istorinių nesusipratimų objektu. Nors kai kurie teigia, kad jėzuitai prisiekia slaptą priesaiką, skatinančią radikalius ar net smurtinius veiksmus, istorikai ir patys … [Skaityti toliau…]
Ateizmas dažnai sulaukia kritikos ir nesupratimo. Žmonės, netikintys Dievu ar dievybėmis, neretai laikomi moraliai abejotinais ar net pasiklydusiais. Tačiau ateistų pasaulėžiūra nėra nei chaotiška, nei tuščia – ji dažnai paremta giliu apmąstymu, asmenine atsakomybe ir noru gyventi pilnavidurį gyvenimą čia ir dabar. Šis straipsnis siekia atsargiai paaiškinti ateistų mąstymą, jų motyvus ir ginti jų teisę … [Skaityti toliau…]