Kas yra kas?

Alfabetizacija – tai terminas, kilęs iš žodžio alfabetas (abėcėlė), reiškiantis procesą, kai žmogus išmoksta skaityti ir rašyti. Tradiciškai jis vartojamas kalbant apie raštingumo ugdymą, ypač ten, kur visuomenės dalis dar neturi elementarių gebėjimų naudotis raštu. Tačiau šis žodis turi ir platesnę, perkeltinę prasmę, kuri šiandien tampa vis aktualesnė. Tiesioginė reikšmė Perkeltinė reikšmė Šiuolaikinėje kalboje „alfabetizacija“ … [Skaityti toliau…]

Konsistorijos salė, italų kalba žinoma kaip Sala del Concistoro, o lotynišku vardu Aula Concistorialis, tūno Vatikano Apaštališkuosiuose rūmuose lyg senovės Romos forumo širdis, kur kardinolai nuo XIII amžiaus renkasi spręsti Bažnyčios likimo. 1585-ųjų vasarą, kai popiežius Sikstas V, kilęs iš vargingos italų šeimos, samdė architektą Domenico Fontana perstatyti erdvę – jis pridėjo aukštas marmurines kolonas, … [Skaityti toliau…]

Rytų krikščioniškoje dvasinėje tradicijoje žodis logismoi (gr. λογισμοί) reiškia ne šiaip mintis, o tam tikras vidines jėgas – psichinius impulsus, vaizdinius, troškimus, kurie lyg srautai teka per žmogaus sąmonę. Dykumų tėvai šį reiškinį laikė svarbiausiu dvasinio gyvenimo lauku: jie teigė, kad žmogaus kova už sielos tyrumą vyksta ne išorėje, o būtent mintyse. Evagrijus Pontietis, IV … [Skaityti toliau…]

Tamsos teologija, dar vadinama apofatine teologija, – tai senovinė krikščioniška kryptis, teigianti, kad Dievas viršija žmogišką protą ir negali būti pilnai apibrėžtas pozityviais teiginiais. Geriau kalbėti ne apie tai, kas Jis yra (gailestingas, galingas, geras), o apie tai, kas Jis nėra – neapibrėžiamas, neaprėpiamas, neįvardijamas. Ši „tamsa“ – ne blogis ar nebuvimas, o šventos nežinomybės … [Skaityti toliau…]

Grynasis aktas – lotyniškai actus purus – scholastinės metafizikos šerdis, ypač Tomo Akviniečio teologijoje. Tai Dievo apibūdinimas kaip būties, kurioje nėra jokio potencialumo: gryna aktualybė, be galimybės keistis, tobulėti ar būti kitaip. Dievas čia – ipsum esse subsistens, būtis pati savaime, absoliučiai tobulas ir nekintantis buvimas. Lotyniškas posakis verčiamas įvairiai, priklausomai nuo konteksto ir vertėjo … [Skaityti toliau…]

Actus purus – vienas giliausių scholastinės filosofijos terminų, ypač Tomo Akviniečio teologijoje. Jis reiškia grynąjį aktą: būtį be jokio potencialumo, be galimybės būti kitaip. Dievas čia – absoliučiai tobulas, nekintantis, nekompozicinis buvimas, esse subsistens. Scholastikoje būtis skirstoma į aktualybę (actus) – tai, kas jau realizuota, ir galimybę (potentia) – tai, kas dar gali būti. Sėkla … [Skaityti toliau…]

Musica universalis (lot. pasaulio muzika, dar vadinama dangaus sferų muzika) – tai senovinė filosofinė ir religinė idėja, teigianti, kad visata skamba, o planetų ir žvaigždžių judėjimas kuria nematomą, dieviškai harmoningą muziką. Ši mintis kilo iš Pitagoro mokyklos (VI a. pr. Kr.) ir tūkstančius metų formavo tiek mokslo, tiek teologijos, tiek meno požiūrį į pasaulio tvarką. … [Skaityti toliau…]

Distichas – tai dvieilis, trumpa dviejų eilučių poezijos forma, turinti vidinę minties ar ritminę pusiausvyrą. Pats žodis kilęs iš graikų kalbos (δίστιχον, dis – „du“, stichos – „eilutė“), taigi pažodžiui reiškia „dviejų eilučių eilėraštį“. Senovės graikų ir romėnų poezijoje distichas buvo ne šiaip dvi eilutės, o metrinis vienetas – viena mintis ar jausmas, išreikštas dviem … [Skaityti toliau…]

Žodis elegija (gr. ἐλεγεία, iš ἔλεγος – „apgailestavimo daina“) kilo iš senovės Graikijos. Iš pradžių tai buvo muzikinė giesmė, atliekama lydint fleitai (aulos), o ne būtinai liūdna. Senovės poetai vadino elegijomis viską, kas buvo rašoma eleginiu distichu – dviejų eilučių forma, kur pirma eilutė (heksametras) yra pakilusi, o antra (pentametras) stabteli ir leidžia atsikvėpti. Tokia … [Skaityti toliau…]

Enkratitai (gr. ἐγκρατεῖς, enkrateis, iš žodžio ἐγκράτεια – „susivaldymas, savitvarda“) buvo ankstyvosios krikščionybės asketinis sąjūdis, iškilęs II amžiuje, greičiausiai Sirijoje arba Mažojoje Azijoje. Jų įkūrėju laikomas Tacianas Sirietis (Tatianus Syrus) – tas pats, kuris parašė „Diatessaron“ ir buvo Justino Kankinio mokinys. Žodis enkrateia Naujajame Testamente reiškia dvasinį susivaldymą, vieną iš Šventosios Dvasios vaisių (Gal 5,23). … [Skaityti toliau…]

Taboro šviesa reiškia dievišką šviesą, kurią Kristus atskleidė savo mokiniams ant Taboro kalno, kai pasikeitė jų akivaizdoje. Evangelijos pagal Matą (17,1–8), Morkų (9,2–8) ir Luką (9,28–36) pasakoja, kad Jėzus užkopė į kalną kartu su trimis apaštalais – Petru, Jokūbu ir Jonu – ir ten „jo veidas sužibo kaip saulė, o drabužiai tapo balti kaip šviesa“. … [Skaityti toliau…]

Gnostikų pasaulėžiūroje archontai – tai ne kokie nors kilmingi pareigūnai iš senovės Atėnų, o tikri kosminiai kankintojai. Žodis „archontas” ateina iš graikų kalbos, kur reiškia „valdovą” ar „valdytoją”, bet gnostikai jį pavertė sinonimu blogiui, kuris valdo materiją. Jie vaizduojami kaip demoniški padarai, gimę iš dieviško chaoso, ir jų darbas – laikyti sielas pririštas prie šitos … [Skaityti toliau…]