Actus purus – vienas giliausių scholastinės filosofijos terminų, ypač Tomo Akviniečio teologijoje. Jis reiškia grynąjį aktą: būtį be jokio potencialumo, be galimybės būti kitaip. Dievas čia – absoliučiai tobulas, nekintantis, nekompozicinis buvimas, esse subsistens.
Scholastikoje būtis skirstoma į aktualybę (actus) – tai, kas jau realizuota, ir galimybę (potentia) – tai, kas dar gali būti. Sėkla turi potenciją tapti medžiu, medis – aktas. Dievas neturi potencijos: Jis yra ipsum esse subsistens, būtis pati savaime.
Tai reiškia, kad Dievas nekinta – kaita visada perėjimas iš potencijos į aktą. Neturi dalių – kompozicija reikštų galimybę būti kitaip. Yra tobulas – tobulybė ir yra visiška aktualybė. Kaip Aristotelis „Metafizikoje“ (Lambda 8) teigė, Jis – nejudantis pirmasis judintojas, judinantis kitus kaip troškimas, kinei hōs erōmenon.
Tomas Akvinietis „Summa Theologiae“ (I q. 3) plėtoja: Dievas neturi kompozicijos – nei materijos, nei formos, nei akto ir potencijos. Jis ne tik turi būtį, bet yra būtimi. Karolis Wojtyła ir Arno Anzenbacheris nagrinėjo, kaip actus ir motus veikia žmogaus veikloje bei gamtoje. Gediminas Karoblis analizuoja šias sąvokas šiuolaikinėje filosofijoje, ypač judėjimo kontekste.
Ši formulė paaiškina, kodėl Dievas negali keistis, kentėti ar tobulėti – Jis jau yra viskas, be trūkumų. Tai metafizinė garantija: Dievas – visų pagrindas, nepriklausantis nuo nieko. Actus purus jungia Aristotelio metafiziką su krikščioniška teologija, tampa tomistinės Dievo sampratos kertiniu akmeniu. Dievas nėra viena iš būtybių – Jis yra būtis pati, be galimybės būti kitaip.