Grynasis aktas – lotyniškai actus purus – scholastinės metafizikos šerdis, ypač Tomo Akviniečio teologijoje. Tai Dievo apibūdinimas kaip būties, kurioje nėra jokio potencialumo: gryna aktualybė, be galimybės keistis, tobulėti ar būti kitaip. Dievas čia – ipsum esse subsistens, būtis pati savaime, absoliučiai tobulas ir nekintantis buvimas.
Lotyniškas posakis verčiamas įvairiai, priklausomai nuo konteksto ir vertėjo akcento: dažniausiai grynasis aktas (filosofinėje literatūroje), grynoji aktualybė (metafiziniame aspekte), grynas veikimas (retesnis, veiksmo kontekste) ar grynas buvimas (teologiškai, pabrėžiant esse subsistens). Visi jie reiškia būtį be jokio potencialumo, be galimybės būti kitaip. Dievas čia – absoliučiai tobulas, nekintantis, nekompozicinis buvimas.
Būtis scholastikoje dalijama į aktualybę (actus) – tai, kas jau realizuota, ir galimybę (potentia) – tai, kas dar gali būti. Sėkla turi potenciją tapti medžiu, medis – aktas. Dievas neturi potencijos: jame nėra trūkumo, perėjimo iš „galėtų būti“ į „yra“. Jis visada yra tai, kas tobuliausia.
Tai reiškia nekintamumą – kaita visada iš potencijos į aktą. Neturi dalių – kompozicija reikštų galimybę būti kitaip. Yra tobulas – tobulybė ir yra visiška aktualybė. Aristotelis „Metafizikoje“ (Lambda 8) vadina Jį nejudančiu pirmuoju judintoju, judinančiu kaip troškimas. Akvinietis „Summa Theologiae“ (I q. 3) priduria: Dievas neturi kompozicijos – nei materijos, nei formos, nei akto ir potencijos. Jis ne tik turi būtį, bet yra būtimi.
Ši formulė paaiškina, kodėl Dievas negali kentėti, keistis ar tobulėti – Jis jau yra viskas. Tai garantija: Dievas – visų pagrindas, nepriklausantis nuo nieko. Grynasis aktas jungia Aristotelio metafiziką su krikščioniška teologija, tampa tomistinės Dievo sampratos pagrindu. Dievas nėra būtybė tarp būtybių – Jis yra būtis pati, amžina ir pilna.