Kas yra kas?

Kvalija (lot. qualia) – tai filosofijoje vartojamas terminas, apibūdinantis subjektyvius sąmonės patyrimus, „kaip tai jaučiasi“. Pavyzdžiui, raudonos spalvos matymas, skausmo aštrumas ar malonumo šiluma – tai ne tik fiziniai procesai, bet ir vidinė kokybė, kurią patiria sąmoningas subjektas. Pats žodis kilęs iš lotyniško qualis – „kokio pobūdžio“, ir filosofijoje įsitvirtino XX a. diskusijose apie sąmonės … [Skaityti toliau…]

Negentropijos terminas kilęs iš fiziko Erwino Schrödingero 1944 m. knygos „What is Life?“, kur jis apibūdino neigiamą entropiją kaip gyvų sistemų gebėjimą palaikyti tvarką. Vėliau prancūzų fizikas Léon Brillouin 1950-aisiais sutrumpino jį iki „negentropy“, o Albert Szent-Györgyi siūlė alternatyvą „syntropy“. Lotyniška šaknis siejasi su idėja apie tvarkos iškilimą iš chaoso, o konceptas grindžiamas antruoju termodinamikos … [Skaityti toliau…]

Emergencija prasideda nuo lotyniško šaknies „emergo“, kuri reiškia iškilimą ar išnirimą, ir šis terminas XIX amžiuje buvo įvestas britų filosofų, siekiant apibūdinti, kaip sudėtingos sistemos gimdo naujas savybes. Tai nėra tik mokslinis faktas, bet idėja, kviečianti apmąstyti, kaip paprasti elementai, veikdami kartu, sukuria kažką didesnio, kaip sąmonė iš neuronų ar kultūra iš individų. Emergentinis reiškinys … [Skaityti toliau…]

Mistinėje krikščionybės tradicijoje sielos naktis reiškia gilią vidinę krizę, kai žmogus jaučia Dievo nebuvimą, nors ir siekia artumo su juo. Ši būsena nėra paprasta depresija ar tikėjimo praradimas, o greičiau valymo procesas, vedantis į gilesnį susivienijimą su transcendentine realybe. Idėja kilo iš XVI amžiaus Ispanijos mistiko šventojo Jono Kryžiaus raštų, kur jis aprašė dvi naktis: … [Skaityti toliau…]

Žodis „androginas“ kilęs iš graikų kalbos: androgynos (ἀνδρόγυνος) – sudėtinė forma iš anēr (ἀνήρ, „vyras“) + gynē (γυνή, „moteris“), reiškiantis „vyriškas-moteriškas“ arba „dvilytis“. Pirmą kartą plačiai pavartotas Platono „Puotoje“ (Simpoziume, apie 385 m. pr. Kr.), kur Aristofanas pasakoja mitą apie pirmuosius žmones – apvalias būtybes su keturiomis rankomis, kojomis ir dviem veidais, kurios buvo androgininės … [Skaityti toliau…]

Prodigija – lotyniškas žodis (lot. prodigium, kilęs iš pro „prieš“ + agium nuo agere „vesti, pranašauti“, reiškiantis „pranašiškas ženklas“ ar „nenormalus reiškinys“), romėnų religijoje žymėjo dievų įspėjimus – kraujuojančias statulas, dvigalvius veršius ar žaibus, kurie skelbė pax deorum pažeidimą. Ne šiaip gamtos keistenybės, o kosminiai signalai, reikalaujantys atpirkimo – aukų, procesijų ar „reus“ paskelbimo. Lietuviškai … [Skaityti toliau…]

Antikos laikotarpis (graikų ir romėnų kultūros nuo VIII a. pr. Kr. iki V a. po Kr.) buvo pilnas mitų, kurie maišėsi su praktiniais stebėjimais. Vienas ryškiausių – bugonija (gr. bougonia – „jaučio gimimas“), idėja, kad bitės gali spontaniškai gimti iš pūvančio jaučio kūno. Šis mitas nebuvo tik folkloras: jis atspindėjo senovės supratimą apie gyvybės kilmę, … [Skaityti toliau…]

Žodis „idioma“ slepia savyje tikrą kalbos lobyną – tai tie keisti, kartais juokingi posakiai, kurie skamba kaip mįslė, bet vietiniams žmonėms reiškia kažką visiškai kasdieniško. Senovės graikai, kurie prieš tūkstančius metų Atėnuose ginčydavosi turguje: vienas sako „laikyti liežuvį už dantų“, o kitas puikiai supranta, kad tai ne apie dantų priežiūrą, o apie tylėjimą. Būtent iš … [Skaityti toliau…]

Žodis „abrakadabra“ (kartais rašomas „abracadabra“ ar net „aracadabra“ senesniuose tekstuose) šiandien kelia šypseną – jis siejamas su cirko magais, kiškių traukimu iš skrybėlės ar vaikų gimtadienio šou. Bet po šia linksma fasada slypi tūkstantmečių istorija: nuo gyvybę gelbstinčių amuletų Romos imperijoje iki demonų valdymo viduramžių grimuaruose. Tai vienas rečiausių maginių žodžių, išgyvenusių kultūrų kaitą, ir … [Skaityti toliau…]

Grimuaras (grimoire) – tai magijos knyga arba rankraštis, kuriame surašyti užkeikimai, ritualai, invokacijos, astrologinės lentelės, talismanų gamybos instrukcijos ir kitos ezoterinės žinios. Pats terminas kilęs iš prancūzų kalbos grimoire, reiškiančio „gramatiką“ arba „rašytinį vadovą“. Viduramžiais šis žodis imtas vartoti apibūdinti knygoms, kuriose buvo surašyti maginiai tekstai. Lietuviškai vartojama forma – grimuaras. Žodžio kilmė Grimuarai laikomi … [Skaityti toliau…]

Viduramžių Europoje, kai bažnyčios skliautai aidėjo lotyniškomis giesmėmis, o Bizantijoje ikonų auksas spindėjo ortodoksų maldose, niekas negalvojo, kad po šimtmečių kils judėjimas, siekiantis sujungti šias atskirtas pasaulio dalis. Ekumenika – tai krikščionių pastangos ieškoti vienybės, nepaisant šimtmečių trukusių skilimų, dogmų karų ir net kruvinų konfliktų. Žodis kilęs iš graikų kalbos „oikoumene“, reiškiantis „apgyvendintą žemę“ ar … [Skaityti toliau…]

Stovite prie ežero kranto ir stebite saulėlydį. Vanduo žaižaruoja oranžiniais atspindžiais, oras alsuoja drėgmės kvapu, o oda pagauna vėsaus vėjo glostymą – viskas pulsuoja gyvybe, perpildyta pojūčiais. O smegenyse tuo pat metu? Neuronai sprogsta signalų pliūpsniais, elektros impulsai šuoliuoja tarsi žaibai perkūnijoje, cheminės substancijos susilieja chaotiškame šokyje. Mokslas puikiai išnarplioja, kaip akis sugaudo fotonus, kaip … [Skaityti toliau…]