Predestinacija – tai krikščioniškoje teologijoje vartojamas terminas, reiškiantis Dievo amžiną sprendimą dėl žmonių išganymo arba pražūties. Originaliai ši sąvoka lotyniškai vadinama praedestinatio, o graikiškame Naujojo Testamento kontekste vartojamas žodis proorismos, reiškiantis „iš anksto nulemtas“. Doktrina teigia, kad Dievas, būdamas visagalis ir visažinis, dar prieš pasaulio sukūrimą nusprendė, kas bus išgelbėtas, o kas pasmerktas. Ši mintis kyla iš Šventojo Rašto, ypač iš apaštalo Pauliaus laiškų, kur kalbama apie „išrinktuosius“ ir Dievo planą nuo amžių.
Predestinacijos idėja nėra vien tik Reformacijos laikų išradimas. Ją aptariame jau ankstyvojoje krikščionybėje. IV–V amžiuje šv. Augustinas iš Hipono (354–430) suformulavo mokymą apie Dievo malonę ir žmogaus bejėgiškumą be jos. Augustinas teigė, kad žmogus pats negali pasiekti išganymo, nes yra nuodėmingas, todėl tik Dievo malonė iš anksto nulemia, kas bus išgelbėtas. Ši mintis tapo kertiniu akmeniu vėlesnėms diskusijoms. Viduramžiais predestinacija buvo diskutuojama scholastinėje teologijoje, tačiau Reformacijos laikais ji įgavo ypatingą reikšmę.
XVI amžiuje Martynas Liuteris pabrėžė, kad žmogaus išganymas priklauso tik nuo Dievo malonės, o ne nuo darbų. Tačiau būtent Jonas Kalvinas (1509–1564) sistemingai išplėtojo predestinacijos doktriną. Jo veikale Institutio Christianae Religionis („Krikščioniško tikėjimo pagrindai“) predestinacija tapo centrine teologijos dalimi. Kalvinas mokė, kad Dievas savo amžinoje valioje nusprendė, kurie žmonės bus išgelbėti (išrinktieji), o kurie pasmerkti. Šis sprendimas nepriklauso nuo žmogaus nuopelnų ar darbų – jis yra visiškai Dievo suverenumo išraiška.
Predestinacija iš esmės yra mokymas apie Dievo suverenitetą. Ji pabrėžia, kad žmogaus likimas nėra jo paties rankose, bet priklauso nuo Dievo plano. Tai kelia daug teologinių klausimų: ar žmogus turi laisvą valią, ar Dievas yra teisingas, jei iš anksto nusprendžia dėl pražūties? Kalvinas atsakė, kad Dievo sprendimai yra paslaptingi, bet teisingi, nes Dievas yra aukščiausias teisėjas. Žmogus negali suprasti visos Dievo valios, bet privalo pasitikėti Jo malone.
Predestinacija buvo vadinama ir „dviguba predestinacija“ (duplex praedestinatio), nes ji apima tiek išrinkimą į išganymą, tiek pasmerkimą. Tai sukėlė daug diskusijų ir prieštaravimų. Kai kurie teologai laikė šį mokymą pernelyg griežtu, nes jis atrodė paneigiantis žmogaus atsakomybę. Kiti, ypač kalvinistai, matė jame paguodą – išganymas nepriklauso nuo žmogaus silpnumo, bet nuo Dievo malonės.
Istorinės istorijos ir pasekmės
Predestinacijos doktrina turėjo didelę įtaką ne tik teologijai, bet ir visuomenės gyvenimui. Ženevoje, kur Kalvinas įgyvendino savo reformas, predestinacija tapo moralinio gyvenimo pagrindu. Tikintieji buvo raginami gyventi dorai, nes doras gyvenimas laikytas ženklu, kad žmogus yra išrinktasis. Tai skatino darbštumą, discipliną ir atsakomybę. Vėliau šis požiūris persikėlė į Nyderlandus, Angliją ir Škotiją, kur kalvinizmas tapo stipria tradicija. Jonas Noksas Škotijoje pritaikė Kalvino mokymą, įkūręs presbiterionų bažnyčią, kur predestinacija buvo esminė doktrina.
Amerikos kolonijose puritonai, sekę Kalvino mokymu, taip pat pabrėžė predestinaciją. Ji formavo jų bendruomenių gyvenimą, skatino griežtą moralę ir darbštumą. Kai kurie istorikai net teigia, kad predestinacijos doktrina prisidėjo prie kapitalizmo dvasios formavimosi, nes darbštumas ir sėkmė buvo laikomi Dievo išrinkimo ženklu.
Kontroversijos
Predestinacija visada buvo kontroversiška. Katalikų Bažnyčia ją kritikavo, teigdama, kad ji paneigia žmogaus laisvą valią ir atsakomybę. Arminijonai (Jakobo Arminijaus sekėjai) XVI–XVII amžiuje siūlė alternatyvą – jie mokė, kad Dievas iš anksto numato, kas tikės, bet nesprendžia prievarta. Tai sukėlė didelį ginčą tarp kalvinistų ir arminijonų, kuris tęsėsi šimtmečius. Net šiandien predestinacija yra diskutuojama įvairiose protestantų tradicijose.
Predestinacijos doktrina (praedestinatio) yra vienas iš giliausių ir labiausiai diskutuojamų krikščioniškos teologijos mokymų. Ji kilo iš Šventojo Rašto, buvo išplėtota Augustino, o Reformacijos laikais tapo Kalvino teologijos šerdimi. Doktrina pabrėžia Dievo suverenitetą ir žmogaus priklausomybę nuo Jo malonės. Nors ji sukėlė daug ginčų dėl laisvos valios ir teisingumo, predestinacija turėjo didžiulę įtaką religijai, kultūrai ir visuomenės gyvenimui. Ji formavo Reformacijos bendruomenes, skatino discipliną, darbštumą ir tikėjimo rimtumą. Šiandien predestinacija išlieka svarbi tema, primenanti apie žmogaus ribotumą ir Dievo paslaptį, kurią tikėjimas kviečia priimti.
Įdomu tai, kad Rytų ortodoksų bažnyčia šiuo klausimu laikosi kiek kitokios pozicijos. Jie labiau pabrėžia žmogaus laisvą valią bendradarbiaujant su Dievo malone. Ortodoksai vartoja terminą „Dievo apšvietimas“ arba „prasišvietimas“, kuris labiau pabrėžia, kad Dievas parodo kelią, bet žmogus turi pats jį pasirinkti. Jie vengia griežto išankstinio nulemiamumo, kuris būdingas Vakarų teologijai, nes tai, jų manymu, menkina žmogaus atsakomybę už savo sprendimus. Šis skirtumas rodo, kaip skirtingos krikščioniškos tradicijos interpretuoja Dievo visagalybės ir žmogaus laisvės santykį.