Erudicija – tai gilus, visapusiškas išsilavinimas, kai žmogus gerai išmano daugelį sričių: mokslą, meną, istoriją, literatūrą. Žodis kilęs iš lotynų „eruditio” – mokslingumas, išsilavinimas. Tai ne šiaip žinios, o gebėjimas jas jungti, cituoti šaltinius, diskutuoti sudėtingomis temomis. Eruditas dažnai atrodo kaip vaikščiojanti biblioteka – prisimena datas, autorių darbus, detales iš įvairių laikų.
Religijoje erudicija tampa įrankiu gilinti tikėjimą ar aiškinti šventus tekstus. Pavyzdžiui, judaizme Vilniaus Gaonas (Elijahu ben Solomon Zalman, XVIII a.) buvo legendinis eruditas – išmanė Talmudo detales, kabalą, matematiką, astronomiją, bet viską taikė Toros studijoms.
Krikščionybėje viduramžių scholastai kaip Tomas Akvinietis jungė Bibliją su Aristoteliu, rodydami erudiciją teologijoje. Islame ulamos – mokslininkai, išmanantys Koraną, haditus ir fiqhą. Hinduizme ar budizme panditai ar vienuoliai giliai studijuoja Vedas ar sutras.
Religinė erudicija padeda interpretuoti tekstus, kovoti su erezijomis ar dialoge su kitais tikėjimais. Kartais ji kelia pavojų – per daug žinių gali vesti prie skepticizmo ar reformų, kaip Renesanso humanistai, kritikuojantys bažnyčią. Bet daugelyje tradicijų ji vertinama kaip kelias arčiau dieviškos išminties. Erudicija religijoje – ne tik sausas mokslas, o būdas praturtinti tikėjimą žiniomis iš įvairių šaltinių.