Primityvios religijos – tai seniausi tikėjimo būdai, kilę iš priešistorinių laikų ir išlikę kai kuriose bendruomenėse iki šiol. Jos remiasi tiesioginiu ryšiu su gamta, kur viskas – medžiai, akmenys, gyvūnai – turi dvasią ar galią. Žmonės nemato skirtumo tarp švento ir kasdienio, o ritualai padeda išgyventi – medžioti, gydyti ar apsaugoti nuo nelaimių.
Pagrindiniai bruožai – animizmas, kai kiekviena būtybė ar daiktas gyvas dvasia. Šamanas dažnai tampa tarpininku: transo būsenoje keliauja į dvasių pasaulį, gydo ar pranašauja.
Totemizmas – kai giminė siejasi su gyvūnu ar augalu kaip protėviu. Šiaurės Amerikos indėnai stato totemų stulpus, pasakojančius istorijas ir rodančius ryšį su gamta.
Afrikoje dažnas fetišizmas – daiktai su vinimis ar medžiagomis, turintys galią apsaugoti ar pakenkti.
Animizmas – visur dvasios gamtoje, kaip medžiuose ar upėse.
Pirmieji pėdsakai – urvų piešiniai prieš 40 tūkstančių metų, kur gyvūnai vaizduojami kaip magiški, galbūt medžioklės ritualams.
Šios religijos neturi šventraščių ar kunigų hierarchijos – viskas remiasi patirtimi ir žodžiu perduodamais mitais. Jos padeda bendruomenei jaustis saugiai gamtoje, aiškindamos ligas ar nelaimes kaip dvasių pyktį.