Kas yra empūza?

Empūza, dar vadinama Empusa ar Empousa, graikų mitologijoje – baisi demoniška būtybė, dažniausiai moteriškos lyties, priklausanti raganavimo ir nakties deivės Hekatės svitai. Ji laikoma formą keičiančia pabaisa, kuri vilioja vyrus, ypač jaunus, pasiverčia gražuole, o paskui siurbia jų kraują ar ėda mėsą. Tai viena iš vampyriškų būtybių prototipų, siejama su lamijomis ir mormolikėmis – panašiomis nakties siaubūnėmis.

Tikrasis pavidalas baisus: liepsnojantys plaukai, viena koja varinė ar bronzinė, kita – asilo ar mulės, kartais apibūdinama kaip viena koja iš viso. Vardas galbūt reiškia „vienakojė”, nuo graikų „en pous” – viena koja. Empūza klajoja keliuose, gąsdina keliautojus, keisdama formas – į karvę, mulę, šunį ar gražią moterį. Aristofano komedijoje „Varlės” ji pasirodo Dionisui ir Ksantijui kelyje į požemį, keisdama pavidalus ir keldama siaubą, bet galiausiai pabėga nuo keiksmažodžių.

Hekatė siunčia empūzą bausti ar gąsdinti žmones, ypač vidurnaktį ar vidurdienį – laikais, kai riba tarp pasaulių plona. Vėlyvoje antikoje empūzos tampa visa rūšimi demonių, Hekatės tarnaičių, kartais vadinamų jos dukromis. Jos siejamos su požemiu, magija ir kraujo troškimu – jauni vyrai joms gardžiausias grobis dėl šviežio kraujo.

Graikų folklore empūza – nakties siaubas, panašus į vampyrą ar sukubą, viliojantis ir naikinantis. Ji primena, kaip senovėje aiškinamos baimės – vienatvė tamsoje, seksualinis pavojus ar nežinomybė. Mitai apie empūzą išliko komedijose ir vėlesniuose tekstuose, įkvėpdami vėlesnes pabaisas – nuo viduramžių demonių iki šiuolaikinių vampyrų istorijų. Empūza – tamsioji Hekatės pusė, rodanti, kad magija ir naktis slepia ne tik paslaptis, bet ir pavojų.

Empūzos citatos iš antikinių šaltinių

• Aristofano komedija „Varlės” (405 m. pr. Kr., eilutės apie 285–295): Ksantijas apsimeta matąs empūzą ir aprašo jos pavidalo keitimąsi. Citata (graikiškai: Ἔμπουσα, vertimas): „Dabar ji jautis, dabar mulas, dabar gražiausia mergina… Empūza!” Ksantijas šaukia Dionisui, kad empūza keičiasi į įvairius pavidalus – jautį, mulą, gražią moterį, šunį. Tai komiška scena, kur empūza gąsdina dievą Dionisą kelyje į požemį, bet galiausiai pabėga nuo keiksmažodžių ir juoko. Čia empūza – baidyklė, Hekatės tarnaitė, naudojama siaubui sukelti.
• Aristofano „Varlės” (tęsinys, apie 293–295): Ksantijas sako: „Empūza dingo!” (graikiškai: Ἔμπουσα ἀπέφυγεν). Po to, kai jie keikia empūzą, ji išnyksta. Paaiškinimas: scena rodo, kad empūza bijo keiksmažodžių ir juoko – tai senovinis būdas apsisaugoti nuo demonų, tarsi jie silpni prieš žmogaus drąsą ar vulgarumą.
• Filostrato „Apolonijaus iš Tianos gyvenimas” (III a., 2.4 knyga): Apolonijus ir jo draugai mato empūzą mėnesienoje. Citata (vertimas): „Jie pamatė empūzos ar goblin figūrą, kuri keitėsi iš vienos formos į kitą ir kartais visiškai išnykdavo. Apolonijus suprato, kas tai, ir pats keikė gobliną, liepdamas draugams daryti tą patį – tai geriausias vaistas nuo tokio apsireiškimo.” Paaiškinimas: empūza čia – tikras demonas, keičiantis pavidalus, bet nugalimas žodžiais ir drąsa. Apolonijus, kaip išminčius, atpažįsta ją kaip iliuziją ar piktą dvasią.
• Filostrato „Apolonijaus iš Tianos gyvenimas” (4.25 knyga): Empūza vilioja jauną mokinį, apsimetusi turtinga moterimi iš Finikijos, kviečia į puotą, bet Apolonijus atskleidžia, kad ji – lamija ar empūza, norinti suėsti jaunuolį. Citata (vertimas): „Ji buvo empūza, ir atvykusi čia ketino mėgautis jaunuolio kūnu ir krauju.” Paaiškinimas: čia empūza aiškiai vampyriška – vilioja seksualiai, mėgsta jaunus vyrus dėl šviežio kraujo, o Apolonijus ją demaskuoja, priversdamas išnykti.
• Suda (bizantietiškas žodynas, X a.): Apibendrinanti citata: „Empūza: demoniškas vaiduoklis (phántasma daimónion), siunčiamas Hekatės, turintis vieną bronzinę koją.” Paaiškinimas: tai vėlyvas apibendrinimas, rodantis, kaip empūza tapo standartine demonų rūšimi – viena koja bronzinė, kita asilo, Hekatės tarnaitė.