Senovės Atėnų gatvėse, Likėjaus (Lyceum) giraitės pavėsyje, gimė intelektualinis judėjimas, kuris vėliau tūkstantmečiams tapo krikščioniškosios minties įrankiu, o kartais – ir jos dvasiniu iššūkiu. Tai peripatetikai (peripatetikos). Šis pavadinimas kildinamas iš graikiško žodžio, reiškiančio „vaikštinėjimą“. Pasakojama, kad mokyklos įkūrėjas Aristotelis (Aristoteles) dėstė savo pamokas tiesiog vaikščiodamas su mokiniais dengtomis galerijomis (peripatos). Religiniame kontekste šie mąstytojai atliko dvilypį vaidmenį: jie suteikė tikėjimui logikos šarvus, tačiau kartu įnešė abejonių dėl pasaulio kūrimo bei sielos prigimties, kurios vertė Bažnyčios tėvus nuolat budėti.
Aristotelio logika šventovės tarnystėje
Kai ankstyvieji krikščionių mąstytojai, tokie kaip Jonas Damaskietis (Joannes Damascenus), bandė susisteminti tikėjimo tiesas, jie atsigręžė būtent į peripatetikų palikimą. Jonas Damaskietis savo veikale „Išminties šaltinis“ skyrė ištisą dalį dialektikai (dialectica), kuri rėmėsi Aristotelio kategorijomis. Peripatetikai išmokė krikščionis mąstyti struktūruotai, naudoti silogizmus (syllogismos) ir tiksliai apibrėžti sąvokas. Be šios filosofinės mokyklos įtakos mums būtų sunku suprasti sudėtingas teologines diskusijas apie Kristaus prigimtį ar Švenčiausiąją Trejybę, nes būtent peripatetikų terminija leido aiškiai atskirti esmę (ousia) nuo asmens ar hipostazės (hypostasis).
Tačiau peripatetikai nebuvo tik sausi logikai. Jų dėmesys gamtos mokslams (physica) vertė tikinčiuosius iš naujo įvertinti materialųjį pasaulį. Skirtingai nei platonikai, kurie žemiškąją tikrovę laikė tik blankiu šešėliu, peripatetikai teigė, kad Dievą galima pažinti tyrinėjant Jo kūriniją. Jie ieškojo priežasčių ir pasekmių grandinės, kuri galiausiai atveda prie pirminio nejudančio judintojo (Primum Movens Immotum). Ši sąvoka tapo tiltu tarp pagoniškosios filosofijos ir krikščioniškojo Dievo supratimo, parodant, kad protas pats savaime gali pasiekti kūrėjo idėją.
Štai kaip peripatetikų mokymas paveikė dvasinę erdvę:
- Logikos taisyklių taikymas aiškinant šventuosius raštus ir dogmas.
- Gamtos stebėjimas kaip būdas pažinti dieviškąją išmintį.
- Tikslios terminijos sukūrimas, padėjęs išvengti dviprasmybių teologiniuose ginčuose.
- Hierarchinės pasaulio tvarkos pabrėžimas, nuo žemiausių elementų iki aukščiausios būties.
Amžinojo pasaulio pavojus ir dvasinės ribos
Nepaisant naudingų įrankių, peripatetikai krikščionims kėlė ir rimtų dvejonių. Didžiausias konfliktas kilo dėl pasaulio pradžios. Aristotelis ir jo sekėjai tikėjo, kad visata yra amžina (aeternitas mundi), o tai tiesiogiai prieštaravo bibliniam mokymui apie sukūrimą iš nieko (creatio ex nihilo). Jonas Damaskietis savo raštuose apie erezijas perspėjo, kad aklas pasitikėjimas peripatetikų fizika gali nuvesti į klaidingą dvasinį kelią, kur nelieka vietos Dievo laisvai valiai bei stebuklui. Jei pasaulis yra amžinas ir veikia pagal griežtus dėsnius, tai Dievas tampa tik šaltu mechaniku, o ne mylinčiu Tėvu.
Kita įtampos zona buvo sielos samprata. Peripatetikai sielą laikė kūno forma (entelecheia), o tai kai kuriems mąstytojams kėlė klausimą: ar siela gali išlikti po mirties be kūno? Nors vėlesni krikščionių filosofai sugebėjo šią idėją pritaikyti tikėjimui, ankstyvaisiais amžiais peripatetikų skepticizmas buvo matomas kaip grėsmė asmeninio nemirtingumo vilčiai. Tai buvo intelektualinis iššūkis, vertęs teologus ne tiesiog aklai perimti graikų išmintį, o ją „krikštyti“, atmetant tai, kas nesuderinama su apreiškimu.
Šios filosofinės mokyklos silpnosios vietos religiniu požiūriu:
- Pasaulio amžinybės idėja, neigianti Dievą kaip laisvą kūrėją.
- Per didelis pasitikėjimas jutiminiu patyrimu, pamirštant mistinę patirtį.
- Dievo kaip „nejudančio judintojo“ suvokimas, atimantis asmeninį santykį su žmogumi.
Protas kaip kelias į tiesą
Galiausiai peripatetikai paliko neįkainojamą pamoką: tikėjimas ir protas neturi būti priešai. Viduramžiais ši mokykla patyrė tikrą renesansą, kai jos principai tapo scholastikos pagrindu. Jie išmokė bendruomenę, kad Dievas yra tvarkos Dievas, o mūsų gebėjimas mąstyti yra dieviška dovana, skirta gilesniam tiesos suvokimui. Peripatetikas krikščionio akyse – tai žmogus, kuris eina žeme žiūrėdamas į po kojomis esančias gėles, tačiau per jų sudėtingumą sugeba pamatyti dangiškąją tvarką.
Peripatetikų paveldas primena mums apie atsakomybę už savo mintis. Tikėjimas be loginio pagrindo gali virsti prietarais, o logika be tikėjimo – sausu intelektualizmu. Jonas Damaskietis ir kiti dvasiniai mokytojai parodė, kad galima naudoti Aristotelio batus einant krikščionišku keliu, jei tik žinome, kur tas kelias veda. Peripatetikai lieka dvasinės istorijos dalimi kaip tie, kurie paruošė kalbinę ir mąstymo erdvę, kad žinia apie Dievą galėtų būti paskelbta aiškiai, argumentuotai ir suprantamai kiekvienam ieškančiam žmogui.