Kas yra kas?

Deuterokanoninės knygos (gr. deuteros kanōn, „antrasis kanonas“) yra Senojo Testamento knygos, kurios įtrauktos į katalikų ir ortodoksų Biblijos kanoną, tačiau nėra priimtos į hebrajiškąjį Tanachą ir daugumos protestantų tradicijų kanoną. Šios knygos užima ypatingą vietą biblinėje tradicijoje, nes atspindi judaizmo raidą helenistiniu laikotarpiu ir sudaro teologinį tiltą tarp Senojo ir Naujojo Testamento. Deuterokanoninės knygos buvo … [Skaityti toliau…]

Žodis proxy (kartais rašomas ir proxi, tačiau tai laikoma neoficialia forma) yra tarptautinis terminas, vartojamas informacinių technologijų, politikos, teisės ir organizacijų valdymo srityse. Jo šaknys siekia senąją anglų kalbą, kurioje procuracy ir procurator reiškė įgaliotinį ar asmenį, veikiantį kito vardu. Dabartinė forma proxy susiformavo sutrumpėjus ilgesniems terminams ir tapo savarankišku žodžiu, turinčiu aiškią funkciją – … [Skaityti toliau…]

Ordalija – žodis, kilęs iš senosios germanų kalbos urteil, reiškiančio „teismą“ arba „sprendimą“. Lotyniškuose viduramžių šaltiniuose jis virto forma ordalium, pabrėžiančia, kad tai ne žmogaus, o dieviškos valios nulemtas teisinis išbandymas. Šis terminas nusako archajišką teisingumo praktiką, kai žmogaus kaltė ar nekaltumas buvo tikrinamas per fizinį išbandymą, tikint, kad Dievas tiesiogiai įsikiš ir apsaugos nekaltąjį. … [Skaityti toliau…]

Raguotasis dievas (angl. Horned God) – tai vienas seniausių ir daugiasluoksnių Europos religinių archetipų, siejamas su gamta, vaisingumu, laukiniais gyvūnais, mirtimi ir atgimimu. Šis pavadinimas nėra vieno konkretaus dievo vardas, bet platesnis simbolinis tipas, aptinkamas įvairiose kultūrose nuo paleolito iki naujųjų laikų. Šiuolaikinėje vaizduotėje jis dažnai klaidingai sutapatinamas su krikščionišku velniu, tačiau istoriškai šios figūros … [Skaityti toliau…]

Trisdešimties metų karas, žinomas kaip Thirty Years’ War anglų kalboje ir Dreißigjähriger Krieg vokiečių kalboje, vyko 1618–1648 m. daugiausia Šventosios Romos imperijos teritorijoje (dabartinė Vokietija, Čekija, Austrija) ir aplinkinėse šalyse. Šis konfliktas, pradėjęs kaip religinis ginčas tarp katalikų ir protestantų, virto vienu destruktyviausių karų Europos istorijoje, įtraukusiu beveik visas žemyno galybes ir pakeitusiu politinį žemėlapį. … [Skaityti toliau…]

Svetimavimas – tai santuokinės ištikimybės sulaužymas, kai vienas arba abu sutuoktiniai užmezga lytinius santykius su kitu asmeniu. Pats žodis kilęs iš senojo lietuvių žodžio svetimas, reiškiančio „ne savo“, „kitas“. Taigi svetimavimas – tai ryšys su svetimu žmogumi, ne su savo sutuoktiniu. Senasis TestamentasSvetimavimas laikytas sunkia nuodėme. Dievo įsakymai aiškiai sako:„Ne svetimauk“ (Išėjimo 20,14). Įstatymas reikalavo … [Skaityti toliau…]

Novum Testamentum – tai lotyniškas pavadinimas, reiškiantis Naujasis Testamentas, antrąją ir baigiamąją Šventojo Rašto dalį. Šis terminas kyla iš Vulgatos tradicijos, kurioje šv. Jeronimas IV–V a. suvienodino ir išvertė krikščioniškus tekstus į lotynų kalbą. Novum Testamentum liudija Jėzaus Kristaus gyvenimą, mokymą, mirtį ir prisikėlimą, taip pat pirmųjų krikščionių bendruomenių tikėjimą ir jų supratimą apie Naująją … [Skaityti toliau…]

Vetus Testamentum – tai lotyniškas pavadinimas, reiškiantis Senasis Testamentas, pirmoji ir didžioji Šventojo Rašto dalis. Šis terminas ypač siejamas su Vulgata, šv. Jeronimo IV–V a. parengtu Biblijos vertimu į lotynų kalbą, kuris šimtmečius buvo pagrindinis Vakarų Bažnyčios biblinis tekstas. Vetus Testamentum apima visą Izraelio tautos tikėjimo, istorijos, įstatymo ir pranašysčių paveldą, kuris krikščioniškoje tradicijoje suprantamas … [Skaityti toliau…]

Motetas (Motetus) yra vienas iš ilgiausiai gyvavusių vokalinės muzikos žanrų Europoje. Jo ištakos siekia XII–XIII amžių, kai viduramžių kompozitoriai pradėjo eksperimentuoti su keliomis balsų linijomis, jungdami skirtingus tekstus ir melodijas į vieną kūrinį. Ši tradicija išsiplėtė per Renesansą ir Baroką, o motetas tapo vienu svarbiausių krikščioniškosios muzikos žanrų, formavusių tiek liturginę, tiek pasaulietinę kultūrą. Nors … [Skaityti toliau…]

Žodis „epitafija” atėjęs iš senovės graikų kalbos – epitaphios reiškia „prie kapo” arba „ant kapo sakomas”. Iš pradžių tai buvo ne įrašas, o gyvas žodis: graikai prie kapų sakydavo gedulingas kalbas, vadinamas epitaphios logos. Žymiausia išlikusi – Periklio kalba, kurią Tukididas užrašė Peloponeso karo istorijoje, girianti žuvusius karius. Tik vėliau, helėnizmo laikais, tas žodis persikėlė … [Skaityti toliau…]

Termino „eschatologinis laikas” šaknys slypi senojoje graikų kalboje, kur žodis eschaton reiškia „paskutinis” ar „galutinis”, o logos – „žodis”, „mąstymas” ar „mokslas”. Ši jungtis gimė ankstyvojoje krikščionybėje ir žydų tradicijose, kai pirmieji teologai, tokie kaip apaštalas Paulius, ėmė rašyti apie pasaulio pabaigą kaip apie neišvengiamą, dieviškai nulemtą momentą. Įsivaizduokite: II amžiaus krikščionių bendruomenės, slepiančios rankraščius … [Skaityti toliau…]

Numinoziškumas yra XX a. religijotyros terminas, įvestas vokiečių teologo ir filosofo Rudolfo Otto veikale „Das Heilige“ („Šventybė“, 1917). Šiuo žodžiu Otto bandė apibrėžti ypatingą religinės patirties formą, kuri nepaklūsta racionaliam paaiškinimui. Numinoziškumas reiškia susidūrimą su šventybės galia, kuri žmoguje sukelia dvejopą reakciją: baimę ir trauką. Tai patirtis, kuri nėra nei moralinė, nei intelektinė, nei estetinė. … [Skaityti toliau…]