Kas yra kas?

Svetimavimas – tai santuokinės ištikimybės sulaužymas, kai vienas arba abu sutuoktiniai užmezga lytinius santykius su kitu asmeniu. Pats žodis kilęs iš senojo lietuvių žodžio svetimas, reiškiančio „ne savo“, „kitas“. Taigi svetimavimas – tai ryšys su svetimu žmogumi, ne su savo sutuoktiniu. Senasis TestamentasSvetimavimas laikytas sunkia nuodėme. Dievo įsakymai aiškiai sako:„Ne svetimauk“ (Išėjimo 20,14). Įstatymas reikalavo … [Skaityti toliau…]

Novum Testamentum – tai lotyniškas pavadinimas, reiškiantis Naujasis Testamentas, antrąją ir baigiamąją Šventojo Rašto dalį. Šis terminas kyla iš Vulgatos tradicijos, kurioje šv. Jeronimas IV–V a. suvienodino ir išvertė krikščioniškus tekstus į lotynų kalbą. Novum Testamentum liudija Jėzaus Kristaus gyvenimą, mokymą, mirtį ir prisikėlimą, taip pat pirmųjų krikščionių bendruomenių tikėjimą ir jų supratimą apie Naująją … [Skaityti toliau…]

Vetus Testamentum – tai lotyniškas pavadinimas, reiškiantis Senasis Testamentas, pirmoji ir didžioji Šventojo Rašto dalis. Šis terminas ypač siejamas su Vulgata, šv. Jeronimo IV–V a. parengtu Biblijos vertimu į lotynų kalbą, kuris šimtmečius buvo pagrindinis Vakarų Bažnyčios biblinis tekstas. Vetus Testamentum apima visą Izraelio tautos tikėjimo, istorijos, įstatymo ir pranašysčių paveldą, kuris krikščioniškoje tradicijoje suprantamas … [Skaityti toliau…]

Motetas (Motetus) yra vienas iš ilgiausiai gyvavusių vokalinės muzikos žanrų Europoje. Jo ištakos siekia XII–XIII amžių, kai viduramžių kompozitoriai pradėjo eksperimentuoti su keliomis balsų linijomis, jungdami skirtingus tekstus ir melodijas į vieną kūrinį. Ši tradicija išsiplėtė per Renesansą ir Baroką, o motetas tapo vienu svarbiausių krikščioniškosios muzikos žanrų, formavusių tiek liturginę, tiek pasaulietinę kultūrą. Nors … [Skaityti toliau…]

Žodis „epitafija” atėjęs iš senovės graikų kalbos – epitaphios reiškia „prie kapo” arba „ant kapo sakomas”. Iš pradžių tai buvo ne įrašas, o gyvas žodis: graikai prie kapų sakydavo gedulingas kalbas, vadinamas epitaphios logos. Žymiausia išlikusi – Periklio kalba, kurią Tukididas užrašė Peloponeso karo istorijoje, girianti žuvusius karius. Tik vėliau, helėnizmo laikais, tas žodis persikėlė … [Skaityti toliau…]

Termino „eschatologinis laikas” šaknys slypi senojoje graikų kalboje, kur žodis eschaton reiškia „paskutinis” ar „galutinis”, o logos – „žodis”, „mąstymas” ar „mokslas”. Ši jungtis gimė ankstyvojoje krikščionybėje ir žydų tradicijose, kai pirmieji teologai, tokie kaip apaštalas Paulius, ėmė rašyti apie pasaulio pabaigą kaip apie neišvengiamą, dieviškai nulemtą momentą. Įsivaizduokite: II amžiaus krikščionių bendruomenės, slepiančios rankraščius … [Skaityti toliau…]

Numinoziškumas yra XX a. religijotyros terminas, įvestas vokiečių teologo ir filosofo Rudolfo Otto veikale „Das Heilige“ („Šventybė“, 1917). Šiuo žodžiu Otto bandė apibrėžti ypatingą religinės patirties formą, kuri nepaklūsta racionaliam paaiškinimui. Numinoziškumas reiškia susidūrimą su šventybės galia, kuri žmoguje sukelia dvejopą reakciją: baimę ir trauką. Tai patirtis, kuri nėra nei moralinė, nei intelektinė, nei estetinė. … [Skaityti toliau…]

Humaniškumas apibūdina požiūrį į žmogų kaip vertybę pačią savaime. Terminas siejamas su lotynišku žodžiu humanitas, kuris Antikos laikais reiškė išsilavinimą, kultūrą, gebėjimą gyventi bendruomenėje ir suvokti kitą asmenį kaip sau lygų. Vėlesniais amžiais humaniškumo idėja plėtėsi, apimdama moralinius, socialinius ir politinius aspektus. Renesanso epochoje humaniškumas tapo atsvara viduramžių asketizmui. Mąstytojai pradėjo akcentuoti žemiško gyvenimo vertę, … [Skaityti toliau…]

Holistiškumas – mąstymo kryptis, teigianti, kad reiškiniai turi būti suvokiami kaip visumos, o ne kaip atskirų dalių suma. Pats terminas kilęs iš graikiško žodžio holos, reiškiančio „visas“, „pilnas“, „nedalomas“. Idėja sena kaip pats filosofinis mąstymas, nors pats pavadinimas įsitvirtino daug vėliau. Antikos filosofai, ypač Aristotelis, jau kalbėjo apie tai, kad visuma turi savybių, kurių negalima … [Skaityti toliau…]

Daoizmas laikomas viena seniausių Kinijoje susiformavusių dvasinių ir filosofinių tradicijų, kurios ištakos siekia ankstyvuosius kinų civilizacijos laikotarpius. Pats pavadinimas kilęs iš kinų rašmens 道 (dào), žyminčio kelią, kryptį, tvarką arba visatos veikimo principą. Vakaruose ilgą laiką vartotas terminas „taoizmas“, atsiradęs dėl Wade–Giles transkripcijos sistemos, kurioje rašmuo 道 buvo perteikiamas kaip tao. Įsigalėjus pinyin sistemai, akademinėje … [Skaityti toliau…]

Kinijos dvasinė tradicija dažnai apibūdinama kaip „trijų mokymų“ sintezė – sanjiao, jungiantis konfucianizmą, daosizmą ir budizmą į vieną kultūrinę visumą. Ši sintezė nėra dirbtinis junginys, o natūraliai susiformavusi pasaulėžiūra, kuri per tūkstantmečius tapo Kinijos kultūros, moralės ir kasdienio gyvenimo pagrindu. Trijų mokymų dermė leidžia suprasti, kaip kinų civilizacija sugebėjo išlaikyti stabilumą, tęstinumą ir dvasinį gilumą, … [Skaityti toliau…]

Oreadės – tai senovės graikų mitologijoje minimų kalnų nimfų rūšis, gyvenančios kalnuose, uolėtose vietovėse ir urvuose. Jų pavadinimas kilęs iš graikiško žodžio oros („kalnas“), todėl jos buvo laikomos kalnų dvasiomis, artimai susietomis su laukine, nepažabota gamta. Kaip ir kitos nimfos, oreadės buvo vaizduojamos kaip jaunos, gražios moterys, tačiau jų prigimtis skyrėsi – jos buvo ne … [Skaityti toliau…]