Jeruzalės šventykla kadaise buvo viso žydų pasaulio ašis. Čia šeimininkavo žmonės, kurių vardas šiandien dažnam skamba kaip istorinė mįslė – sadukiejai (Sadducaei). Ši grupė susiformavo maždaug antrame amžiuje prieš Kristų ir savo įtaką išlaikė iki pat Jeruzalės sugriovimo septyniasdešimtaisiais metais po Kristaus. Pavadinimas kildinamas iš vyriausiojo kunigo Cadoko (Tsadok), tarnavusio dar karaliaus Saliamono laikais, vardo. Sadukiejai buvo visuomenės viršūnėlė: kunigai, aristokratai bei turtingi žemvaldžiai, kurie tikėjimą derino su politine diplomatija. Jų gyvenimas sukosi aplink šventąją tarnystę ir politinius susitarimus su romėnų valdžia, siekiant išlaikyti trapią ramybę Judėjoje.
Tikėjimas be sielos nemirtingumo
Pagrindinis dalykas, skyręs sadukiejus nuo kitų to meto religinių srovių, buvo jų požiūris į Šventąjį Raštą. Jie pripažino tik užrašytą Mozės įstatymą, Penkiaknygę (Pentateuchus), ir visiškai atmetė bet kokias žodines tradicijas ar vėlesnius papildymus. Šis konservatyvumas lėmė jų išskirtinę teologiją, kuri daugeliui šiuolaikinių žmonių atrodo neįprasta. Sadukiejai neigė kūno prisikėlimą (anastasis) bei sielos nemirtingumą, teigdami, kad Mozės knygose apie tai tiesiog nėra parašyta. Jų nuomone, Dievas už gerus darbus ar nuodėmes atlygina čia, žemėje, o po mirties žmogaus nebe laukia joks teismas ar dvasinis tęstinumas.
Ši nuostata darė juos itin praktiškais žmonėmis. Jei nėra pomirtinio gyvenimo, visas dėmesys turi būti skiriamas šios dienos tvarkai, šventyklos ritualams ir įstatymo vykdymui. Jonas Damaskietis (Joannes Damascenus) savo veikale „Apie erezijas“ (De haeresibus) mini sadukiejus kaip grupę, kuri atmetė tikėjimą angelais bei dvasiomis. Šv. Jonas pastebi, kad toks požiūris buvo artimesnis kai kurioms pagonių filosofų mokykloms nei giliai dvasinei tradicijai. Sadukiejams religija buvo labiau pareiga ir visuomeninė sutartis su Kūrėju, o ne mistinis ryšys su anapusiniu pasauliu.
Esminiai sadukiejų įsitikinimai, skyrę juos nuo fariziejų:
- Tik užrašyto įstatymo (Toros) pripažinimas ir žodinės tradicijos atmetimas.
- Sielos nemirtingumo ir bet kokio prisikėlimo po mirties neigimas.
- Laisvos valios pabrėžimas, teigiant, kad Dievas nesikiša į kasdienius žmogaus pasirinkimus.
- Angelų ir demonų egzistavimo atmetimas.
Politinė įtaka ir konfliktas su naujuoju mokymu
Būdami turtingiausiu sluoksniu, sadukiejai dominavo Sinedrione (Synhedrion) – aukščiausiojoje žydų taryboje. Jų vadovai, tarp kurių žinomiausi Anas ir Kajafas (Caiaphas), buvo pagrindiniai politiniai žaidėjai. Kadangi jie kontroliavo šventyklos iždą ir apeigas, bet koks liaudies sujudimas jiems kėlė grėsmę. Tai paaiškina jų griežtą nusistatymą prieš Jėzų Kristų. Sadukiejams jo skelbiamas mokymas apie dangaus karalystę ir ypač prisikėlimą atrodė ne tik teologiškai klaidingas, bet ir pavojingas stabilumui. Jų baimė, kad romėnai gali ateiti ir atimti jų „vietą ir tautą“, vertė juos priimti skubotus bei žiaurius sprendimus.
Nors jie buvo mažuma, lyginant su fariziejų įtaka paprastiems žmonėms, sadukiejų rankose buvo sutelkta administracinė jėga. Jie bendradarbiavo su romėnų prokuratoriais, manydami, kad tai vienintelis būdas išsaugoti šventyklą. Tačiau toks pragmatizmas turėjo kainą – paprasti žmonės jų nemėgo ir laikė svetimšalių pakalikais. Jonas Damaskietis nurodo, kad jų dvasinis aklumas kilo iš per didelio prisirišimo prie materijos ir žemiškos gerovės. Tai buvo elito religija, kuriai trūko meilės bei gailestingumo, nes viskas buvo matuojama tik įstatymo raide ir politine nauda.
Štai kaip sadukiejų elgesys pasireiškė istoriniuose įvykiuose:
- Aktyvus dalyvavimas suimant ir teisiant Kristų siekiant išvengti politinių neramumų.
- Nuolatiniai teologiniai ginčai su apaštalais dėl prisikėlimo skelbimo Jeruzalėje.
- Bandymai uždrausti krikščionių bendruomenės veiklą, pasitelkiant šventyklos apsaugą.
Išnykimas kartu su šventyklos dūmais
Sadukiejų istorija baigėsi staiga ir tragiškai. 70-aisiais metais romėnų legionai, malšindami žydų sukilimą, sugriovė Jeruzalę ir sudegino šventyklą. Kadangi visas sadukiejų tapatumas, pajamos ir dvasinė galia buvo susijusi su šia pastatų grupe bei aukojimais, jie nebeturėjo kur sugrįžti. Skirtingai nei fariziejai, kurie sugebėjo transformuoti tikėjimą į rabiniškąjį judaizmą, orientuotą į vietines sinagogas ir studijas, sadukiejai tiesiog išnyko iš istorijos puslapių. Jie neturėjo žodinės tradicijos, kurią būtų galėję perduoti be šventyklos ritualų.
Jono Damaskiečio įžvalgos mums primena, kad sadukiejų klaida buvo manymas, jog Dievą galima įsprausti į siaurus politinius ar materialius rėmus. Jų pavyzdys rodo, kad tikėjimas, neturintis vilties ir ryšio su amžinybe, yra pasmerktas žlugti kartu su laikinų pastatų sienomis. Sadukiejai liko istorijoje kaip perspėjimas apie dvasinį šaltumą, kai apeiga tampa svarbesnė už gyvą Dievo pažinimą. Šiandien apie juos skaitome ne kaip apie gyvą bendruomenę, o kaip apie pamoką, kad dvasinė tiesa visada yra aukščiau už politinį išskaičiavimą ar žemišką elitizmą.