Skaitydami Šventąjį Raštą ar gindamiesi į krikščionybės istoriją, dažnai susiduriame su grupe, kuri atrodo esanti kažkur per vidurį tarp judaizmo ir pagonybės. Tai samaritanai (Samaritae). Jų vardas kilęs iš Samarijos (Samaria) regiono pavadinimo, kuris hebrajiškai skamba kaip Šomron (Šomron). Nors šiandien jų bendruomenė yra itin maža, jų vaidmuo dvasinėje istorijoje yra milžiniškas. Jonas Damaskietis (Joannes Damascenus) savo veikale „Apie erezijas“ (De haeresibus) juos taip pat mini kaip atskirą grupę, kuri, nors ir laikėsi tam tikrų Dievo įstatymų, nuklydo į savitą, nuo Jeruzalės atskirtą tikėjimo formą. Tai pasakojimas apie skilimą, kuris įvyko ne dėl vienos klaidos, o dėl šimtmečius trukusios politinės ir dvasinės trinties.
Senasis skilimas: Izraelis prieš Judą
Samaritanų kilmė siekia 722 metus prieš Kristų, kai Asirijos imperija užkariavo šiaurinę Izraelio karalystę. Didžioji dalis vietos gyventojų buvo ištremti, o į jų vietą asirai atkėlė kolonistus iš kitų savo žemių. Likę izraelitai susimaišė su šiais naujais gyventojais. Jonas Damaskietis pastebi, kad būtent šiame etape gimė hibridinis tikėjimas: žmonės bijojo Izraelio Dievo, tačiau kartu garbino ir savo senuosius stabus. Kai pietinė karalystė (Judėja) grįžo iš Babilono tremties ir pradėjo atstatyti Jeruzalės šventyklą, samaritanai pasiūlė savo pagalbą. Tačiau žydai juos atstūmė, laikydami juos nešvariais ir praradusiais dvasinį grynumą.
Šis atstūmimas tapo lemiamu momentu. Samaritanai nusprendė eiti savo keliu. Jie pareiškė, kad būtent jie yra tikrieji senovės Izraelio tradicijų saugotojai, o Jeruzalė yra vėlesnis išgalvotas centras. Jie pasistatė savo šventyklą ant Garizimo kalno (Ar-Garizim), teigdami, kad būtent čia, o ne ant Siono kalno, Dievas liepė jį garbinti. Taip gimė neapykanta, kuri tęsėsi kartas. Žydams samaritanas tapo blogesniu už pagonį, nes jis buvo laikomas „išdaviku“, kuris iškraipė protėvių tikėjimą.
Štai esminiai bruožai, skiriantys samaritanus nuo kitų to meto grupių:
- Jie pripažįsta tik Penkiaknygę (Pentateuchus), tai yra penkias Mozės knygas, o visus vėlesnius pranašus ir raštus atmeta.
- Jų šventoji vieta yra Garizimo kalnas, o ne Jeruzalė.
- Jie griežtai laikosi apipjaustymo, šabo ir maisto draudimų, dažnai net griežčiau nei ortodoksai žydai.
- Jie laukia Mesijo, kurį vadina Tahebu (Taheb – tas, kuris sugrįžta), tačiau mato jį kaip pranašą, panašų į Mozę, o ne kaip karalių iš Dovydo giminės.
Garizimo kalnas ir dvasinė tiesa
Religiniu požiūriu samaritanai yra įstrigę laike. Jų naudojama Penkiaknygė šiek tiek skiriasi nuo hebrajiškojo teksto, ypač tose vietose, kur kalbama apie garbinimo vietą. Jono Damaskiečio požiūriu, samaritanų klaida buvo jų uždarumas ir nesugebėjimas priimti dvasinės raidos. Jie liko prie raidės, kurią patys apribojo. Ginčas dėl Garizimo kalno buvo toks stiprus, kad jis tapo pagrindine tema net Evangelijoje, kai Jėzus sutinka moterį samaritietę prie šulinio. Jos klausimas: „Mūsų tėvai garbino ant šio kalno, o jūs sakote, kad Jeruzalė yra ta vieta?“ liudija apie gilią dvasinę žaizdą, kurią krikščionybė bandė užgydyti.
Jėzus šioje istorijoje sulaužė visas to meto taisykles. Jis ne tik kalbėjosi su samariete, bet ir parodė, kad ateina laikas, kai tikrieji garbintojai garbins Tėvą „dvasia ir tiesa“, o ne prisirišę prie konkretaus kalno. Samaritanai krikščionybėje tapo pavyzdžiu, kad Dievo malonė nepažįsta etninių ar istorinių ribų. Nors Jonas Damaskietis juos mini eretikų sąraše dėl jų atsisakymo priimti pilną apreiškimą, krikščioniškoji tradicija juos išsaugojo per „Gerojo samaritano“ palyginimą. Čia svetimšalis, kurio visi nekentė, parodė daugiau meilės nei dvasiniai vadovai.
Samaritanai šiandien: išlikimo kova
Šiandien samaritanai yra viena unikaliausių bendruomenių pasaulyje. Jų likę vos keli šimtai, jie gyvena Kirjat Luzos kaime ant to paties Garizimo kalno ir Holono mieste Izraelyje. Jie vis dar kalba senovės hebrajų kalbos tarme ir aukoja paschos avinėlius pagal tūkstantmetes tradicijas. Jų dvasinis atsparumas yra stulbinantis, tačiau teologiniu požiūriu jie išlieka tais pačiais „atsiskyrusiais broliais“. Jų istorija primena, kad religinis fanatizmas ir nesugebėjimas atleisti praeities skriaudų gali izoliuoti ištisas tautas nuo dvasinės pilnatvės.
Jono Damaskiečio pastabos apie samaritanus mums svarbios, nes jos rodo, kaip lengva dvasinį gyvenimą paversti tik politiniu ar etniniu ginču. Samaritanai manė, kad saugo tiesą, bet saugojo tik savo kalną. Jų pavyzdys moko, kad tikėjimas turi būti atviras Dievo vedimui, o ne įkalintas vienoje istorinėje akimirktoje ar vienoje genetinėje grupėje. Jie išlieka gyvu liudijimu apie senovės pasaulio religinius ieškojimus ir tragiškus skilimus, kurie vis dar turi atgarsį mūsų dvasiniame kelyje.
Štai kaip samaritanų bendruomenė suprantama krikščioniškame kontekste:
- Kaip pavyzdys, kad gailestingumas yra svarbiau už formalias apeigas ar kilmę.
- Kaip perspėjimas dėl religinio tradicionalizmo, kuris atmeta naująjį Dievo veikimą.
- Kaip grupė, kuriai pirmajai už Izraelio ribų buvo paskelbta Evangelija, rodant krikščionybės visuotinumą (catholicus).