Ankstyvosios krikščionybės istorijoje yra grupių, apie kurias žinome viską – jų maldas, jų ginčus ir net jų valgiaraščius. Tačiau yra ir tokių, kurios primena blėstančius šešėlius senoviniuose rankraščiuose. Viena mįslingiausių tokių grupių – angelikai (Angelici). Ketvirtojo amžiaus pabaigoje šventasis Epifanijus Salaminietis (Epiphanius Salaminiensis), rašydamas savo garsųjį „Panarion“ (60 skyrių), prisipažino, kad šios sektos laikas jau praėjo. Jis rado tik vardą ir blėstančius prisiminimus apie žmones, kurie kažkada Mažosios Azijos ar Mesopotamijos pakraščiuose bandė pasiekti dangų dar būdami gyvi.
Kas jie buvo: angelų garbintojai ar žemiškieji angelai?
Pats pavadinimas „angelikai“ kėlė daugybę diskusijų jau antikiniame pasaulyje. Epifanijus, neturėdamas išlikusių jų raštų, kėlė dvi pagrindines versijas, kodėl ši grupė gavo tokį vardą:
- Angelų kultas: Gali būti, kad angelikai praktikavo perdėtą angelų garbinimą, laikydami juos pasaulio kūrėjais arba būtinais tarpininkais tarp žmogaus ir nepasiekiamo Dievo. Tai tiesiogiai siejasi su apaštalo Pauliaus įspėjimu Laiške kolosiečiams (2, 18) saugotis tų, kurie propaguoja „angelų garbinimą“.
- Angeliška būtis (Bios Angelikos): Kita teorija teigia, kad jie save vadino angelikais, nes manė pasiekę „angelišką būseną“. Tai reiškė visišką atsiribojimą nuo žemiškų reikalų, santuokos atsisakymą ir nuolatinį dvasinį budėjimą. Jie tikėjo, kad per radikalią askezę žmogus gali tapti lygus angelams.
Teologinės šaknys ir išnykimo priežastys
Nors duomenų mažai, istoriniai kontekstai leidžia spėti, kad angelikai buvo artimi ankstyvajam gnosticizmui. Daugelis gnostikų sistemų teigė, kad šį materialų pasaulį sukūrė ne aukščiausiasis Dievas, o angelų grupė (archontai). Angelikai galėjo bandyti „susitarti“ su šiomis dvasinėmis būtybėmis, kad jų sielos po mirties galėtų saugiai praeiti pro dangaus sferas.
Epifanijus pabrėžia, kad jo laikais (apie 375 m. po Kr.) ši sekta buvo visiškai išnykusi. Kodėl jie dingo?
- Institucinės Bažnyčios spaudimas: 363 metais vykęs Laodikėjos susirinkimas savo 35-ajame kanone griežtai uždraudė krikščionims apleisti Bažnyčią ir šauktis angelų ar kurti jų susirinkimus, pavadindamas tai slapta stabmeldyste.
- Vienuolystės bumas: Angeliško gyvenimo idealą sėkmingai perėmė ir „sukultūrino“ besiformuojanti vienuolystė. Tie, kurie norėjo gyventi kaip angelai, rado vietą šv. Antano ar šv. Pachomijaus bendruomenėse, atsisakydami eretiškų spekuliacijų.
Angelikų doktrinos rekonstrukcija
Nors ir hipotetiškai, remiantis heresiologų užuominomis, galime palyginti jų spėjamą požiūrį su to meto krikščionybe:
| Klausimas | Ortodoksinė krikščionybė | Angelikai (tikėtina) |
| Angelų vaidmuo | Dievo pasiuntiniai ir tarnai | Pasaulio kūrėjai ar valdovai |
| Sielos kelias | Išganymas per Kristaus malonę | Kelionė per angelų saugomas sferas |
| Gyvenimo būdas | Šventumas kasdienybėje arba vienuolystėje | Bandymas mechaniškai imituoti angelų būtį |
| Maldos objektas | Tik Dievas (Tėvas, Sūnus ir Dvasia) | Dievas ir angelų hierarchijos |
Jono Damaskiečio šešėlis ir istorinė pamoka
Jonas Damaskietis (Joannes Damascenus) savo traktate „Apie erezijas“ angelikus mini tik prabėgomis, remdamasis Epifanijumi. Tai rodo, kad jau VIII amžiuje ši grupė buvo tapusi tik archyviniu įrašu. Tačiau angelikų pavyzdys yra svarbus perspėjimas: jis rodo, kaip lengvai dvasinis susižavėjimas nematoma tikrove gali virsti „dvasiniu narcizizmu“, kai žmogus pradeda garbinti savo paties įsivaizduojamą šventumą ar tarpines galias, užuot žvelgęs į Kūrėją.
Angelikai liko istorijoje kaip tie, kurie taip stipriai norėjo pakilti į dangų, kad galiausiai tiesiog ištirpo dvasinėse miglose, nepalikdami po savęs nieko, išskyrus vardą, kuris vis dar verčia mus spėlioti apie jų paslaptis.