1499 metais Venecijoje, garsiojoje Aldo Manucijaus spaustuvėje, pasirodė kūrinys, kuris iki šiol laikomas vienu didžiausių poligrafijos ir literatūros paslapčių – „Polifilo meilės kova sapne“ (lot. Hypnerotomachia Poliphili, lietuviškai dažniausiai vadinama tiesiog „Polifilo sapnas“). Tai knyga, kurioje tekstas, vaizdas ir filosofija susilieja į tokį sudėtingą lydinį, kad mokslininkai jau penkis šimtmečius bando galutinai iššifruoti jos prasmę. … [Skaityti toliau…]
Koptų stačiatikių bažnyčia, viena seniausių krikščioniškų bendruomenių pasaulyje, savo dvasinį gyvenimą grindžia nenuilstamu maldos ciklu, kurio širdis yra Agpėja (Agpeya, kopt. Ti Agpia, lot. Liber Horarum – „Valandų knyga“). Pavadinimas kilęs iš koptų kalbos žodžio agp, reiškiančio „valandą“. Tai nėra tiesiog knyga – tai tūkstantmetė tradicija, dvasinis kompasas, kuris kiekvieną koptų tikinčiojo paros akimirką susieja … [Skaityti toliau…]
Juozapo Flavijaus (Titus Flavius Josephus) veikalas „Žydų senovė“ (lot. Antiquitates Iudaicae, gr. Ioudaikē archaiologia) yra vienas ambicingiausių antikinės istoriografijos paminklų, parašytas graikų kalba maždaug 93–94 m. po Kr. Šis monumentalus, iš dvidešimties knygų sudarytas darbas gimė ne Judėjoje, o pačioje Romos imperijos širdyje, valdant imperatoriui Domicianui. Autoriaus asmenybė ir likimas yra tokie pat sudėtingi kaip … [Skaityti toliau…]
Kai 1944 metais Londone, krečiamame Antrojo pasaulinio karo baisumų, pasirodė riboto tiražo leidinys „Toto knyga“ (The Book of Thoth), tai nebuvo tiesiog dar viena instrukcija kortų būrėjams. Tai buvo Aleisterio Crowley, tuo metu jau pagyvenusio ir „Meistro Teriono“ (Master Therion) vardu pasirašinėjusio mistiko, dvasinis testamentas. Po penkerius metus trukusio intensyvaus darbo su dailininke Lady Frieda … [Skaityti toliau…]
Kai 1954 metais Londone (leidykla „Rider and Company“), o vėliau ir 1955-aisiais Niujorke („Citadel Press“) pasirodė Henry T. F. Rhodeso knyga „Šėtono mišios“ (The Satanic Mass: A Sociological and Criminological Study), ji sukėlė nemenką šurmulį ne tik okultizmo mėgėjų, bet ir rimtų istorikų gretose. Rhodesas nebuvo eilinis sensacijų ieškotojas – jis buvo teismo ekspertizės chemikas … [Skaityti toliau…]
1962 metais Toronto universiteto leidykla išleido knygą, kurios pavadinimas skambėjo labiau kaip okultinis grimoaras nei akademinis veikalas – „Skustuvas ožiui“ (A Razor for a Goat). Jos autorius, istorikas Elliotas Rose’as, nusprendė atlikti tai, kas vėliau tapo lūžio tašku raganavimo studijose: jis panaudojo „Okamo skustuvą“, kad nupjautų visas perteklines, romantiškas ir moksliškai nepagrįstas teorijas apie viduramžių … [Skaityti toliau…]
Praėjus trejiems metams po to, kai „Šėtono biblija“ sukrėtė Vakarų pasaulį savo racionaliu egoizmu, Antonas Szandoras LaVey 1972 metais išleido antrąją fundamentalią Šėtono bažnyčios knygą – „Šėtono ritualai“ (The Satanic Rituals). Jei pirmoji knyga buvo teorinis manifestas, tai ši tapo praktiniu vadovu, skirtu tam, ką LaVey vadino „didžiąja magija“. Tai nėra mistinis kreipimasis į antgamtines … [Skaityti toliau…]
Kai 1614 metais popiežius Paulius V patvirtino naująjį „Rituale Romanum“, jame esantis skyrius „De Exorcizandis Obsessis a Daemonio“ (liet. „Apie apsėstųjų demonais egzorcizavimą“, taip pat verčiamas kaip „Egzorcizmo apeigos apsėstiesiems“, „Apsėstųjų egzorcizavimas“, „Apsėstųjų išlaisvinimo apeigos“ ar „Egzorcizavimas apsėstiesiems“) tapo oficialiu dvasinės karybos standartu beveik keturiems šimtmečiams. Tai nebuvo tiesiog maldynas – tai buvo karinis instruktažas … [Skaityti toliau…]
Katalikų Bažnyčios dvasinėje praktikoje 1999 metai žymi esminį lūžį. Po ilgų dešimtmečių rengimo buvo pristatytas atnaujintas egzorcizmo apeigynas „De Exorcismis et Supplicationibus Quibusdam“ (Apie egzorcizmus ir tam tikrus maldavimus). Šis dokumentas iš esmės perrašė senąją tvarką, kuri nuo 1614 metų buvo žinoma pavadinimu „De Exorcizandis Obsessis a Daemonio“ (Apie apsėstųjų demonais egzorcizavimą). Reformos tikslas buvo … [Skaityti toliau…]
XIX a. pabaigos Paryžius buvo persmelktas dekadanso, opijaus dūmų ir nenumaldomo troškimo prasiskverbti pro matomo pasaulio uždangą. Šiame fone iškilo viena paslaptingiausių prancūzų okultizmo figūrų – markizas Stanislas de Guaita (1861–1897). Būdamas vos 29-erių, šis aristokratas, poetas ir aistringas Éliphas Lévi mokinys, parašė veikalą, kuris tapo fundamentaliu tamsiųjų menų tyrimu: „Juodosios magijos raktas“ (La Clef … [Skaityti toliau…]
Vakarų okultizmo tradicijoje egzistuoja tekstas, kuris savo reikalavimais ir dvasiniu svoriu pranoksta visus kitus grimoarus. Tai nėra knyga skubantiems ar ieškantiems lengvų kerų. „Mago Abramelino šventosios magijos knyga“ (The Book of the Sacred Magic of Abramelin the Mage) yra negailestingas dvasinės disciplinos vadovas, kurio tikslas – ne kas kita, kaip visiška žmogaus prigimties transformacija ir … [Skaityti toliau…]
Elžbietos I laikų Anglija buvo kupina prieštaravimų: kol mokslas žengė pirmuosius žingsnius, tamsiuose Londono skersgatviuose ir provincijos dvaruose klestėjo „aukštoji magija“. Būtent šiuo laikotarpiu, maždaug tarp 1577 ir 1583 metų, buvo surašytas vienas unikaliausių okultizmo paminklų – Oberono knyga (originalus pavadinimas – The Book of Oberon, šiandien saugoma Vašingtone kaip Folger Shakespeare Library Manuscript V.b.26). … [Skaityti toliau…]