1499 metais Venecijoje, garsiojoje Aldo Manucijaus spaustuvėje, pasirodė kūrinys, kuris iki šiol laikomas vienu didžiausių poligrafijos ir literatūros paslapčių – „Polifilo meilės kova sapne“ (lot. Hypnerotomachia Poliphili, lietuviškai dažniausiai vadinama tiesiog „Polifilo sapnas“). Tai knyga, kurioje tekstas, vaizdas ir filosofija susilieja į tokį sudėtingą lydinį, kad mokslininkai jau penkis šimtmečius bando galutinai iššifruoti jos prasmę.

Kūrinio autorystė ilgą laiką buvo mįslė, tačiau įmantrus akrostichas (pirmosios kiekvieno skyriaus raidės) atskleidė žinutę: POLIAM FRATER FRANCISCVS COLVMNA PERAMAVIT („Brolis Pranciškus Kolona karštai mylėjo Polią“). Manoma, kad autorius buvo dominikonų vienuolis Francesco Colonna, gyvenęs Venecijoje, nors kai kurie tyrinėtojai autorystę bando priskirti net pačiam Leonui Battistai Alberti.

Siužetas: Kelionė per architektūrinį sapną

Knygos pavadinimas sukonstruotas iš trijų graikiškų žodžių: hypnos (sapnas), eros (meilė) ir mache (kova). Visas pasakojimas yra tirštas, daugiasluoksnis Polifilo sapnas, tačiau svarbu pabrėžti, kad Renesanso filosofijoje sapnas buvo laikomas būsena, kurioje siela išsivaduoja iš kūno varžtų ir gali siekti dieviškosios tiesos. Nors pagrindinis veikėjas, kankinamas nelaimingos meilės Poliai, užmiega ir patenka į fantastinį pasaulį, jo ieškoma moteris čia tampa ne tik aistros objektu, bet ir aukštesnės, dieviškosios išminties (Sapientia) bei dvasinės pilnatvės simboliu. Mylėtojo kova (mache) – tai sielos pastangos pakilti virš žemiškų impulsų link dangiškosios meilės (Amor Divinus).

Polifilo kelionė nėra paprastas žygis – tai intelektualinis ir dvasinis išbandymas, savo struktūra primenantis pagoniškas iniciacijas ar dvasinį apsivalymą. Jis klaidžioja per tamsius miškus – viduramžišką klystančios sielos ir dvasinės sumaišties alegoriją, kol pasiekia neįtikėtiną antikos griuvėsių karalystę. Ši aplinka tarnauja kaip vanitas (laikinumo) meditacija: matuodamas kolonas ir nagrinėdamas hieroglifus, Polifilas bando iššifruoti prarastąją dieviškąją tvarką, kurią kūrėjas užkodavo senovės architektūroje. Galiausiai, lydimas penkių nimfų (simbolizuojančių penkis pojūčius, kuriuos jis turi suvaldyti ir pajungti dvasiai), jis susitinka su Polia. Jų kelionė į Kiteros salą – Veneros buveinę – interpretuojama kaip sielos sugrįžimas į savo dieviškąją kilmę, savotišką sudirbtą Edeną, kur grožis laikomas tiesioginiu Dievo gerumo atspindžiu.

Kalba ir vizualinis genialumas

Viena unikaliausių „Polifilo sapno“ savybių – jos kalba. Tai vadinamoji „makaroninė“ italų kalba, prisodrinta lotyniškų ir graikiškų žodžių darybos, kuria autorius siekė sukurti intelektualų, beveik magišką skambesį. Knyga parašyta taip sudėtingai, kad net Renesanso epochos skaitytojams ji buvo sunkiai įkandama be specialaus pasiruošimo.

Tačiau tai, kas padarė šią knygą nemirtinga, yra jos iliustracijos. Ją puošia 168 medžio raižiniai, kurių autorius iki šiol nežinomas (spėjama, kad tai galėjo būti Andrea Mantegna arba Giovanni Bellini mokiniai). Raižiniai nėra tiesiog teksto papildymas – jie sudaro vientisą kompoziciją su tekstu, kartais raidės aplink piešinius išdėstytos taip, kad sukurtų vizualinę formą (pavyzdžiui, taurės ar obelisko). Šie vaizdai padarė milžinišką įtaką Renesanso sodų architektūrai, fontanų projektavimui ir net emblemų menui.

Intelektualinis palikimas ir ezoterika

„Polifilo sapnas“ tapo parankine knyga visiems, kurie ieškojo slaptų žinių. Joje gausu alcheminių simbolių, matematinių proporcijų ir neoplatoniškų idėjų apie sielos pakylėjimą per grožį. Kūrinys stipriai paveikė prancūzų kultūrą – 1546 metais pasirodęs vertimas į prancūzų kalbą tapo pagrindu Prancūzijos Renesanso estetikai.

Ši knyga taip pat dažnai minima kontekste judėjimų, ieškojusių „prarastosios senovės išminties“. Nors ji parašyta vienuolio, joje krikščioniškoji simbolika beveik neegzistuoja – ją pakeičia pagoniškas grožio kultas ir gamtos ciklų šlovinimas. Tai kūrinys apie žmogaus protą, pasiklydusį savo paties vaizduotės ir istorinės atminties labirintuose.

Mokslininkai pabrėžia, kad „Polifilo sapnas“ buvo nuspręstas išleisti kaip prabangos prekė venecijiečių elitui, tačiau jo įtaka išplito toli už Venecijos lagūnos ribų, tapdama dvasiniu švyturiu visiems vėlesniems Europos mistikams, menininkams ir architektams.

Ištrauka iš Polifilo sapno

POLIFILO HYPNEROTOMACHIA, KURIOJE MOKOMA,
KAD VISI ŽMOGIŠKI DALYKAI TĖRA SAPNAS.
IR KURIOJE, TARP KITKO,
JIS MINI DAUGYBĘ DALYKŲ,
TIKRAI VERTŲ ŽINOJIMO.

YRA ĮSPĖJAMA, KAD NIEKAS ŠVIESIAUSIOJO SENATO VALDOSE
NEGALĖTŲ NEBAUDŽIAMAS ŠIOS KNYGOS SPAUSDINTI.

Leonardas Krasas (Leonardo Crasso) iš Veronos, Gvidui, Šviesiausiajam Urbino Hercogui, siunčia daug linkėjimų.

Kadangi visada, nenugalimasis Hercoge, dėl tavo ypatingų dorybių ir tavo vardo šlovės tave gerbiau ir garbinau, o ypač nuo tada, kai mano brolis tarnavo tavo vadovaujamas Bibienos apgultyje; nes kad ir kas tuomet per tave jam buvo suteikta (o jis dažnai mini, kad tai buvo daug), jis priskiria tavo geranoriškumui ir žmogiškumui jo atžvilgiu. Mes manėme, kad visa tai skirta visiems Krasams, ir ką gavo vienas, mes visi laikome gautu iš tavęs; ir mes jam neleidžiame manyti, kad jis yra labiau tavo, nei mes visi. Tačiau mano broliai, laukdami progos, pasiryžę paaukoti ne tik visą savo turtą, bet ir gyvybę. Aš gi, pagal savo išgales, dažnai galvoju, kokiu būdu galėčiau tau atsiverti, ir galvosiu tol, kol tai įvykdysiu; dabar gi įgyju šiokią tokią viltį išpildyti savo norą.
Kadangi žinau, kad tavęs negalima labiau paveikti fortūnos gėrybėmis, nei, kaip sakoma, kas nors galėtų jūrai vandens pridėti, ir kad pas tave galią turi tik mokslas ir dorybės, aš pabandžiau rasti kelią pas tave per knygas, tarytum per brastą. Neseniai į mano rankas pakliuvo tam tikras naujas ir nuostabus Polifilo veikalas (toks vardas knygai duotas), kuriuo, kad jis ilgiau nesislėptų tamsoje, bet laiku pasirodytų mirtingiesiems, aš pasirūpinau savo lėšomis atspausdinti ir išleisti. Tačiau, kad šis tėvo netekęs veikalas neatrodytų kaip našlaitis be globos ar kokio nors užtarimo, mes pasirinkome tave esamu globėju, kurio vardu jis drąsiau galėtų pasirodyti; kad, kaip aš dabar skelbiuosi tavo meilės ir pagarbos tarnu, taip tu dažnai naudotumeisi juo kaip savo studijų ir įvairialypio mokslo draugu.
Jame yra ne tik tiek mokslo, bet ir tokia gausa, kad jį pamatęs, atrodys, jog pamatei ne tik visas senųjų knygas, bet ir pačios gamtos paslėptus dalykus. Vienas dalykas jame stebėtinas: nors jis kalba mūsų [italų] kalba, norint jį suprasti, reikia ne mažiau graikų ir romėnų kalbų žinių nei toskaniečių ir liaudies kalbos. Išmintingiausias vyras [autorius] mąstė taip: jei jis kalbėtų taip, kad būtų tik vienas kelias ir būdas, kuriuo bet kas galėtų kažką išmokti, niekas negalėtų teisintis savo aplaidumu; bet visgi jis taip save suvaldė, kad niekas, kas nėra labai mokytas, negalėtų prasiskverbti į jo mokymo šventovę, o tas, kuris prieitų nemokytas, visgi nenusimintų.
Prisideda ir tai, kad jei kokie dalykai iš prigimties būtų sunkūs, jie paaiškinami ir pateikiami su tam tikru malonumu, atvėrus visų rūšių gėlių sodą, saldžia kalba, ir figūromis bei atvaizdais pateikiami akims.
Čia nėra dalykų, kurie būtų viešai išdėstyti ir kartojami kryžkelėse, bet tie, kurie paimti iš filosofijos sandėlio ir pasemti iš mūzų šaltinių, nugludinti tam tikru kalbėjimo naujumu, nusipelno visų protų malonės.
Tad priimk, humaniškiausias Kunigaikšti, mūsų Polifilą, tokia kaktos išraiška, kokia esi pratęs priimti mokytus vyrus, ir taip priimk, kad, nors tai ir maža dovanėlė, maloni sielai, paragintas savo Leonardo Kraso, skaitytum ją noriau. Jei tai (kaip tikiuosi) padarysi, šis [kūrinys] nebijos jokios cenzūros, kai bus tavo globojamas, ir bus skaitomas dažniau nei Astragalas*, nes bus manoma, kad tau jis patinka, ir aš tikėsiuosi bent iš dalies pasiekęs tai, ko troškau. Lik sveikas ir priskirk savo Krasus prie saviškių.

Jono Krikštytojo Skito (Io. Bap. Scytha) eilės šviesiausiajam Leonardui Krasui, menų ir popiežiškosios teisės žinovui.

Ši nuostabi ir nauja knygelė,
Lygintina su senųjų protėvių knygomis,
Kurioje tai, ką gyvenimas visame pasaulyje duoda
Reto ir kilnaus, yra nešama ir atnešama,
Tiek tau, Krasai, teikia padėkų,
Kiek Polifilui teikė jo kūrėjas.
Gyvybę Polifilas davė, davei
Gyvybę ir tu, bet mirtį atstūmei.
Nes kai jis gulėjo paslėptas tamsoje,
Jau bijodamas artėjančios Letos [užmaršties upės],
Tu duodi jį skaityti visoms tautoms.
Nei išlaidų, nei savo triūso
Negaili, bet geresnį nei gimusį iš tėvo,
Išmestą, savo prieglobsčiu pakėlei.
Seniau sakydavo, kad Bakchas gimė dukart.
Taip dabar nutiko ir šiai knygai. Ir ji vadina
Tėvu Polifilą, o Jupiteriu – Krasą.

Anonimo elegija Skaitytojui.

Nuoširdus skaitytojau, klausykis Polifilo, pasakojančio sapnus,
Aukščiausiojo Sapno atsiųstus iš dangaus.
Neprarasi vargo, nesigailėsi tai išgirdęs,
Tokiais įvairiais ir nuostabiais dalykais gausus šis kūrinys.
Jei esi rimtas ir rūstus, ir niekini erotiką,
Prašau, pažink bent taip gerai išdėstytą dalykų eigą.
Jei atsisakai, bent jau stilių, naują kalbą ir naują
Rimtus pokalbius, išmintis pati prašo tavęs pažvelgti.
Jei ir to atsisakai, pamatyk geometriją, senovinius
Daugybę ženklų, pripildytų Nilo [Egipto] žymėmis, išmok.
Čia yra piramidės, termos ir milžiniški kolosai,
Ir atsiveria senovinė obeliskų forma.
Čia spindi įvairūs pagrindai ir skirtingos kolonos,
Ir jų arkos, frizai, architravai,
Ir kapiteliai, ir sijos, ir karnizai su kvadrantais,
Simetrija ir viskas, kas sudaro didingus stogus.
Čia pamatysi išpuoštus karalių rūmus,
Nimfų kultą, fontanus ir puikias puotas.
Čia dviejų spalvų šokis plėšikų, ir viskas išreikšta
Labirintuose – žmogaus gyvenimas tamsoje.
Čia skaityk apie trejopą galybę, kurią Perkūnas [Jupiteris]
Skelbia, ir apie tris vartus, kurių jam pačiam reikia.
Kokia buvo Polija savo grožiu, kaip išpuoselėta; triumfus
Tada pamatyk keturis dangiškuosius Jupiterio.
Be to, pasakoja apie įvairius meilės afektus,
Ir darbus, ir kiek šėlsta tas Dievas.
Čia su Vertumnu lygiai Pomona triumfuoja,
Lampsako dievui [Priapui] čia taip pat atliekamos apeigos.
Čia yra didžiulė šventykla, tobulesnė už bet kokį meną,
Daugybė senovinių šventųjų apeigų.
Netrukus kitą šventyklą, sugadintą amžiaus dantų,
Pamatysi, ir čia daugybė dalykų, malonių tavo sielai:
Tartaro buveinės, daug epitafijų ir laivas,
Kuriuo Veneros sūnus plukdomas per plačius vandenis.
Ir jam rodoma didžiausia pagarba bei iškilmės
Nuo visų dievų, kiek tik jų turi vandenys.
Čia sodais ir pievomis atskirta Kiteros sala,
Kurios viduryje atsiveria lenkti teatrai.
Ir čia galėsi stebėti Kupidono triumfą.
Čia šaltinis ir garbinga Pafijos deivės [Veneros] forma.
Kaip aplink mylimo Adonio kapą švenčiami
Kasmetiniai Veneros ir Najadžių įstatymai.
Ši dalykų seka yra pirmajame tome,
Tai nauji dieviškojo Polifilo sapnai.
Kur gimė, iš kokios giminės, iš kokių tėvų kilusi
Polija, paaiškina kita knyga, kuri seka po to.
Ir kas pirmasis įkūrė Trevizo sienas.
Čia visą ilgos meilės eigą turi,
Galiausiai knyga papuošta ilgu priedu,
Kurį skaityti, nemanau, skaitytojau, bus nemalonu.
Yra ir dar daug dalykų, bet viską minėti būtų vargu,
Priimk tai, ką davė gausus [Amaltėjos] ragas.
Štai, knyga džiugina ir yra naudinga. Jei niekini abu,
Tikėk, tai ne knygos, o tavo kaltė.
Pabaiga.

[Itališka santrauka]

Skaitytojau, jei trokšti trumpai suprasti, kas šiame kūrinyje yra, žinok, kad Polifilas pasakoja sapne matęs nuostabių dalykų; šį kūrinį jis graikišku žodžiu vadina „Meilės kova sapne“ (Hypnerotomachia). Kur jis vaizduoja matęs daugybę senovinių dalykų, vertų atminties. Viską, ką jis sako matęs, punktas po punkto ir tiksliais terminais jis aprašo elegantišku stiliumi: Piramides, obeliskus. Didžiulius pastatų griuvėsius. Kolonų skirtumus, jų matmenis, kapitelius, bazes, epistilius, tai yra tiesias sijas, lenktas sijas, zoforus, tai yra frizus, karnizus su jų papuošimais. Vieną didį žirgą. Vieną didžiulį dramblį. Vieną kolosą. Vienus didingus vartus su jų papuošimų matmenimis, vieną baidyklę, penkis pojūčius penkiose nimfose, vieną puikią pirtį, fontanus, karališkus rūmus, kurie yra laisva valia, vieną karališką ir nepaprastą gimdymą. Brangakmenių įvairovę ir jų prigimtį. Šachmatų žaidimą šokyje pagal tris garso matus. Tris sodus: vieną iš stiklo, vieną iš šilko, vieną labirintą, kuris yra žmogaus gyvenimas. Vieną plytinį peristilį, kurio viduryje buvo pavaizduota trejybė hieroglifinėmis figūromis, tai yra šventais egiptietiškais raižiniais. Tris vartus, kuriuose jis liko. Polija, kokia ji buvo savo išvaizda ir elgesiu. Polija jį veda pažiūrėti keturių nuostabių Jupiterio triumfų, dievų meilės nuotykių. Apie poetus, apie įvairius meilės afektus. Vertumno triumfas su Pomona. Priapo aukojimas senoviniu būdu, viena nuostabi šventykla iš dalies aprašyta. Kur buvo atliekami aukojimai su nuostabiomis apeigomis ir religija. Kaip Polija ir jis nuėjo į pajūrį laukti Kupidono, kur buvo sugriauta šventykla. Kurioje Polija įtikina Polifilą eiti į vidų pažiūrėti senovinių dalykų. Ir čia jis matė daug epitafijų, vieną mozaika pavaizduotą pragarą. Kaip išsigandęs iš čia pasitraukė ir atėjo pas Poliją. Ir čia tuo tarpu atvyko Kupidonas su laiveliu, irkluojamu šešių Nimfų. Į kurį abu įlipę, Meilė pasidarė burę iš savo sparnų. Ir čia jūrų Dievai ir deivės, ir jūrų nimfos atidavė pagarbą Kupidonui, jie atvyko į Kiteros salą, kurią Polifilas, skirstydamas į giraites, pievas, sodus, upes ir šaltinius, pilnai aprašo; ir dovanos buvo įteiktos Kupidonui, ir priimtos Nimfų, kaip ant triumfo vežimo jie nuvyko į vieną nuostabų teatrą, visą aprašytą. Salos viduryje. Kurio viduryje yra Veneros šaltinis iš septynių brangių kolonų, ir viskas, kas ten vyko, ir atvykus Marsui, jie iš ten pasitraukė. Nuėjo prie šaltinio, kur buvo Adonio kapas. Ir čia Nimfos pasakoja apie metines, kurias jo atminimui rengė Venera. Po to Nimfos įtikina Poliją, kad ji papasakotų savo kilmę ir savo įsimylėjimą. Ir tai pirmojoje knygoje. Antrojoje Polija pasakoja apie savo giminę, Trevizo įkūrimą, savo įsimylėjimo sunkumus ir laimingą pabaigą, ir užbaigia istoriją su begale ir vertingiausiais priedais bei išvadomis, ir giedant lakštingalai [filomelai] jis pabudo. Likite sveiki.

Andreas Maro iš Brešos (Andreas Maro Brixianus).

Kieno tai kūrinys, pasakyk, Mūza? – Mano, ir aštuonių seserų.
Jūsų? Kodėl suteiktas Polifilo titulas?
Daugiau netgi už mus nusipelnė bendras globotinis.
Bet klausiu, kas gi tikruoju vardu yra Polifilas?
Nenorime, kad būtų atpažintas. Kodėl? Nutarta pirma pamatyti,
Ar dieviškus dalykus ės pasiutęs pavydas.
Jei pasigailės, kas bus, taps žinoma. Jei ne, tuomet jūsų
Mes nelaikome vertais tikrojo Polifilo vardo.

O kokia tu laiminga iš mirtingųjų, viena esi
Polija, kuri gyveni mirusi, bet geriau.
Tave Polifilas, gilaus miego prislėgtas,
Priverčia budėti per mokytas vyrų lūpas.

POLIFILO HYPNEROTOMACHIA. KURIOJE
PARODO, KAD VISI ŽMOGIŠKI DALYKAI YRA TIK
SAPNAS, IR TARP KITKO MINI DAUGYBĘ
DALYKŲ, TIKRAI VERTŲ ŽINOJIMO.

Polifilas Polijai siunčia daug linkėjimų.

Daugybę kartų, Polija, mąstydamas, kad senieji autoriai kilniaširdžiams žmonėms – vieni dėl atlygio, kiti dėl palankumo, treti dėl šlovės – savo kūrinius tinkamai dedikuodavo. Todėl dėl jokios kitos priežasties, tik dėl manęs paties, šią savo Hypnerotomachia (Meilės kovą sapne), neradęs jokio vertesnio valdovo, tau, mano aukščiausiajai Imperatorienei, dedikuoti siūlau. Kurios ypatinga padėtis, ir neįtikėtinas grožis, ir garbingos bei didžiausios dorybės, ir patys kilniausi papročiai, viršijantys bet kurią Nimfą mūsų amžiuose, laikant pirmenybę, mane be galo tavo žymia Meile uždegė, sudegino ir sunaikino.
Priimk tad, grožiu spindinti, ir visa didybe bei garbinga išvaizda pasipuošusi, šią dovanėlę. Kurią tu stropiai, mylinčioje širdyje su auksinėmis strėlėmis joje pavaizduota, ir su tavo angelišku atvaizdu paženklinta, sukūrei, kurios vienintelė Globėja esi. Šią dovaną aš pateikiu tavo sumaniam ir išradingam teismui (palikdamas pradėtą stilių ir juo, tavo prašymu, išvertęs, aš jį pateikiu). Todėl jei pasirodys klaida, jei ką nors mažiau nei tavo elegantiškas orumas, kokioje nors dalyje skurdaus ir tuščio rasi, tame būsi tu geriausia veikėja ir vienintelė mano proto bei širdies raktininkė.
Tad atlygio, turinčio didesnę vertę ir kainą, jokio kito ypač nevertinu ir netrokštu, tik tavo maloningos meilės ir jai tavo palankumo. Lik sveika.

POLIFILAS PRADEDA SAVO HYPNEROTOMACHIA
APRAŠYDAMAS IR VALANDĄ, IR LAIKĄ,
KADA JAM PASIRODĖ SAPNE, KAD JIS RADOSE
RAMIOJE IR TYLIOJE LYGUMOJE,
APLEISTOJE NUO DIRBIMO. IŠ TEN PASKUI NETIKĖTAI,
SU DIDŽIA BAIME ĮŽENGĖ Į NEIŠVAIKŠČIOTĄ
IR TAMSŲ MIŠKĄ.

POLIFILO HYPNEROTOMACHIA.

AUŠROS APRAŠYMAS.

Tą valandą, kai Febas kilo,
kai brandžios Leukotėjos kaktą balino,
dar iš Okeano bangų
besisukančių ratų pakilusių nerodė.
Bet uoliai su savo sparnuotais žirgais,
Piroju pirmuoju ir Eoju šiek tiek pasirodančiu,
kad nudažytų baltus
savo dukters vežimus raustančiomis rožėmis,
greičiausiai sekdamas ją, nedelsė.
Ir jau švytint virš žydrų ir neramių bangų,
jo spinduliai tarytum garbanavosi.
Nuo kurio atėjimo tą akimirką
leidosi žemyn raguotoji Cintija [Mėnulis], ragindama du savo vežimo žirgus
su Mulu, vieną baltą, kitą tamsų, traukiančius link paskutinio
Horizonto, skiriančio pusrutulius, atvykusi, ir nuo tos žvaigždės,
kuri skelbia dieną, genama traukėsi.
Tuo metu, kai Rifėjų kalnai
buvo ramūs, ir ne su tokiu griežtumu pūtė šaltas ir stingdantis Euras
iš šono pūsdamas, virpindamas jis judino gležnas šakeles, ir neramino
judančius meldus ir smailius švendrus bei silpnas viksvas, ir lankstė
lanksčius karklus, ir purtė lėtus gluosnius, ir lenkė trapią eglę po
Tauro ragais, žaismingai. Kiek žiemos metu pūsti jis buvo pratęs.
Taip pat ir klaidžiojantis Orionas, eidamas ilsėtis ašarotas,
papuoštas Tauro petimi su septyniomis seserimis.

Tą pačią valandą, kai spalvotos gėlės ateinančio Hiperiono sūnaus [Saulės]
karščio dar nebijojo kaip kenksmingo. Bet nuo gaivių
Aušros ašarų rasotos ir drėgnos buvo, kaip ir žaliuojančios pievos.
Ir Halkionė virš putojančių ramaus Malakijos ir tykaus jūros vandens,
ant smėlėtų krantų atrodė sukanti lizdą.
Tad tuo metu, kai sielvartaujanti Hero
ant uolėtų krantų dėl skausmingo ir nemalonaus plaukiančio Leandro išėjimo
karštai dūsavo.
Aš, Polifilas, gulėdamas savo lovoje,
tinkamoje nuvargusio kūno draugėje,
nieko kito savo pažįstamame kambaryje neturėdamas,
tik savo brangiąją kankintoją Agripniją [Nemigą].
Kuri, po to, kai su manimi
turėjo įvairų guodžiantį pokalbį, man aiškiai atskleidus
priežastį ir kilmę mano gilių atodūsių,
gailestingai įtikinėjo mane
nuraminti tokį susijaudinimą. Ir pasišalinusi dėl valandos, kai aš jau
turėjau miegoti, paprašė leidimo išeiti.
Tad aukštose mintyse apie meilę
vienišas, ilgą ir varginančią nemigos naktį leisdamas, dėl mano nevaisingos
sėkmės ir priešingos bei neteisingos žvaigždės, visiškai nepaguodžiamas ir dūsuojantis,
dėl varginančios ir nesėkmingos meilės verkdamas, vis iš naujo
mintyse svarsčiau, kas yra toji nelygi meilė, ir kaip tinkamai mylėti
gali tas, kas nemyli, ir su kokia apsauga nuo tokių ir dažnų susidūrimų
užpulta ir priešiškos kovos apsupta, svyruojanti siela gali
tiek beginklė išsilaikyti, esant pagrindiniam vidiniam maištingam mūšiui, ir
nuolat apraizgyta neramių, nestabilių ir žalingų minčių.
Dėl tokio fakto ir tokios
apgailėtinos būsenos, ilgą laiką karčiai sielvartavęs, ir jau
išvarginęs klajojančias dvasias mąstyti subtiliai, ir maitinamas apgaulingo ir netikro
malonumo. Bet tiesiogiai ir be klaidos nuo nemirtingo, bet labiau
dieviško Polijos objekto. Kurios garbinga Idėja manyje giliai
įspausta, ir dar giliau įrėžta mano gyvenimo užkariautoja. Ir jau virpančios
ir mirgančios žvaigždės pradėjo blukinti savo spindesį, kai tylint
liežuviui, tas trokštamas priešas, iš kurio kyla ši tokia ir
nesibaigianti kova, nekantriai ragindamas sužeistą širdį, ir kaip naudingo
bei veiksmingo vaisto jo šaukiausi nepailstamai. Kuris niekas kitas nebuvo, kaip
mano kančios atnaujinimas, be pertraukos, žiaurus. Mąstantis
ir apie vargšų įsimylėjėlių savybes, kokia sąlyga, kad patiktų
kitiems, saldžiai mirti renkasi, ir patikdami sau, blogai gyventi. Ir
alkanas troškimas maitintis, ir ne kitaip, varginančiomis ir dūsuojančiomis
vaizduotėmis. Tad koks žmogus, kuris po dieninių vargų pavargęs, taip
nei daugiau nei mažiau, vos nuraminęs skausmingą išorinį verksmą šiek tiek, ir
uždarius byrančių ašarų tėkmę, surištas meilės silpnumo
grandine, netrokštų natūralios ir tinkamos ramybės. Dabar
šlapias akis šiek tiek tarp paraudusių vokų užmerkiau, be delsimo
tarp gyvenimo kartaus ir mirties godžios.
Buvo nugalėta ir ta dalis užimta
nuo saldaus miego prispausta, kuri
budriai ir su mylinčiomis bei
nemigos dvasiomis neduoda jokios dalies tokiems aukštiems veiksmams. O Jupiteri
griausmavaldi, laiminga ar nuostabi, ar baisi, sakysiu aš, ši neįprasta vizija, kuri
manyje neranda atomo, kuris nedrebėtų ir nedegtų ją apmąstant.

Man pasirodė, kad esu erdvioje lygumoje, kuri visa žaliavo, ir daugybe įvairių gėlių margai išpiešta, labai išpuošta prisistatė. Ir su švelniu vėjeliu ten tvyrojo tam tikra tyla. Nei dar iš labai jautrių ausų prašė išgirsti, nei koks triukšmas, nei koks susiformavęs balsas nepasiekdavo. Bet su maloniais Saulės spinduliais ėjo vidutinis laikas.

Toje vietoje aš su baugia nuostaba klaidžiodamas, sau pačiam kalbėjau. Čia joks žmoniškumas trokštančiam žvilgsniui dar nesirodo, nei dar laukinis, nei miško gyventojas, nei miškinis žvėris, nei naminis. Nei jokio kaimiško namo, nei jokios lauko trobelės, nei piemenų palapinių, nei urvų, nei lūšnų nesimatė. Nei taip pat žolėtose vietose nesimatė jokio aviganio, nei piemens, nei galvijų ganytojo, nei arklininko, nei klajojančios bandos ir kaimenės, su savo dviguba kaimiška dūdele, nei su savo žieve skambančios dūdelės. Bet pasitikėdamas ramia pakrante, ir dėl vietos malonumo tarytum tapęs saugus, eidamas, žvalgiausi šen ir ten, matydamas gležnus lapus nejudančius ilsėtis, jokio kito darbo nematydamas. Ir taip tiesiai priešais tankų mišką nukreipiau savo nežinomą kelią. Į kurį kiek įžengęs nepastebėjau, kad aš taip neatsargiai pamečiau (nežinau kokiu būdu) tikrąjį taką. Todėl į abejojančią širdį staiga įsiveržė netikėta baimė, per išblyškusias galūnes pasklido, su dažnu plakimu, skruostai prarado savo spalvą ir tapo bekraujai. Kadangi mano akims čia nebuvo leista pamatyti jokio pėdsako, nei posūkio. Bet dygliuotame miške matėsi tankūs krūmokšniai, duriantys kadagiai, ir miško uosis, nemalonus angims, šiurkštūs guobos, dėkingos vaisingiems vynmedžiams, žieviniai kamštiniai ąžuolai, tinkami moteriškam apavui, kieti cerai, stiprūs ąžuolai, ir gilių ąžuolai, ir akmeniniai ąžuolai, ir gausūs šakomis, kurie rasotai žemei neleido didžiosios Saulės spindulių visiškai pasiekti. Bet kaip nuo išgaubto stogo, dengto tankiais lapais, neprasiskverbė gaivinanti šviesa. Ir tokiu būdu aš atsidūriau vėsiame šešėlyje, drėgname ore ir tamsiame miške.

Dėl to vėliau pradėjau pagrįstai įtarti ir tikėti atsidūręs didžiuliame Hercynijos miške. Ir čia esant ne ką kitą, kaip kenksmingų žvėrių landynes, ir nuodingų gyvūnų bei žiaurių pabaisų urvelius. Ir todėl su didžiausia baime abejojau, kad būdamas be jokios gynybos, ir nepastebėdamas būsiu sudraskytas kokio šeriuoto iltėto šerno, kaip Charidemas, arba įniršusio, alkano tauro, arba šnypščiančios gyvatės, ir staugiantiems vilkams užpuolus, apgailėtinai sudraskytas matysiu ryjamą mano kūną. Dėl to abejodamas ir išsigandęs, nusprendžiau (atmetęs bet kokį tingumą) daugiau nedelsti, ir rasti išėjimą bei išvengti pasitaikančių pavojų, ir paspartinti jau netvirtus ir netvarkingus žingsnius, dažnai į iš po žemės išlindusias šaknis suklupdamas, šen ir ten klaidžiodamas klystkiais, dabar į dešinę, ir dabar į kairę, kartais atgal, ir kartais pirmyn, nežinodamas ir kur nežinodamas eiti, patekęs į mišką ir krūmyną bei dygliuotą vietą, visas apdraskytas šakų, ir dygliuotų krūmų, ir nepraeinamo tankumyno veidas sužeistas. Ir aštriais usnimis, ir kitais dygliais sudraskyta toga ir sulaikyta trukdė lėtindama bandytą pabėgimą. Be to, nematydamas jokių pažįstamų pėdsakų ženklo, nei praminto takelio, ne vidutiniškai išsiblaškęs ir abejojantis, dar uoliau skubėjau. Taip kad tiek dėl greitų žingsnių, tiek dėl pietų vėjo, tiek dėl kūno judėjimo tapusio karštu, visą nuo prakaito drėgną šaltą krūtinę sušlapinau. Nežinodamas jau ką daryti, tik baisioms mintims pririšta ir susitelkusi buvo mano siela. Ir taip galiausiai, į mano dūsuojantį balsą tik Echonė, balso mėgdžiotoja, naujausiai siūlėsi atsakanti. Išsklaidydama skambius atodūsius, su rasotos Aušros mylimojo [Tirono – cikados] kimiu čirpimu, ir su čirpiančiais svirpliais. Galiausiai tame grublėtame ir neišvaikščiotame miške. Tik gailestingosios Kretos Ariadnės troškau pagalbos. Kai ji, kad nužudytų brolį pabaisą, davė meistrišką ir vadovaujantį siūlą apgaulingajam Tesėjui, kad jis išeitų iš sudėtingo labirinto. Ir aš panašiai, kad išeičiau iš tamsaus miško.

POLIFILAS, BIJODAMAS TAMSUS MIŠKO PAVOJAUS,
DIESPITERIUI [JUPITERIUI] SUKALBĖJO MALDĄ. IŠĖJĘS
LAUKAN NERIMASTINGAS IR IŠTROŠKĘS, IR NORĖDAMAS
VANDENIU ATSIGAUTI, IŠGIRSTA VIENĄ ŠVELNŲ
DAINAVIMĄ. KURĮ JIS SEKDAMAS, ATSISAKĘS
VANDENS, Į DIDESNĮ NERIMĄ PATEKO.

Jau pradėjus temti mano protui, kad negalėčiau atpažinti, ir apsiniaukus pojūčiams, kokį pasirinkimą rinktis turėčiau, ar nekenčiamą mirtį pasitikti, ar šešėlingame ir tamsiame miške svyruojant tikėtis išsigelbėjimo. Šen ir ten bėgiojau, dėjau visas pastangas ir jėgas išeiti. Į kurį kuo daugiau klaidžiodamas skverbiausi, tuo labiau temo. Ir jau nuo didelės baimės tapęs bejėgis, tik iš kurios nors pusės abejodamas laukiau, kad koks nors žiauriausias žvėris užpuolęs pradėtų mane yti. Arba neapgalvotai suklupęs aklas, įkristi į bedugnę duobę ir griovį, arba į kokį platų žemės plyšį nugarmėti. Ir jau koktujį gyvenimą užbaigti panašiai kaip Amfiaraus ir Kurcijus, praryti dvokiančios žemės prarajos, ir kristi iš didesnio aukščio, nei tai padarė beprotis Pirėnėjas. Tokiu būdu beveik be vilties protas iš visų pusių nerimavo, vis be taisyklės klaidžiojant ir bekelį išėjimą bandant. Todėl labiau drebantis, nei drėgną rudenį judantys lapai nuo šėlstančių šiaurės vėjų be žalumos ir be savo skysčio palaikančio svorio, savyje melsdamasis sakiau. O Diespiteri [Jupiteri] Didysis, Geriausias, ir Visagalis, ir Gelbėtojau. Jei nuo dieviškų pagalbų žmogiškasis likimas per nuoširdžias maldas nusipelno pagalbos, ir turi būti išklausytas, bet kokio trapaus ar nusivylusio liūdnojo akivaizdoje, tave nuolankus šaukiuosi, aukščiausiasis dievų tėve, viduriniųjų ir požemių amžinasis valdove, kad nuo šių mano mirtinų pavojų ir esamo siaubo, mane tavo neaprėpiamai Dievybei patiktų išlaisvinti, ir užbaigti šį mano abejotiną gyvenimą kitu geresniu tikslu. Ir čia kaip pasišiaušęs Achemenidas šiurpųjį Kiklopą maldavo su nerimastingu ir prašančiu balsu Enėją, labiau trokšdamas nuo žmonių priešų mirti nei per juos baisios pražūties. Taip ne kitokiu būdu aš melsdamas prašiau. Vos tik pamaldžios maldos nuoširdžiai buvo, su susitelkusia širdimi besimeldžiantis, sugrudęs ir susijaudinęs, ašaromis aplietas buvau baigęs, tvirtai tikėdamas, kad Dievai į ją geranoriškai atsiliepia, kad be delsimo iš ankšto, atšiauraus ir lietingo miško nepastebimai atsidūriau išėjęs. Ir tarsi devintą dieną, iš drėgnos nakties laukan atvykęs. Akys aptemusios, kurį laiką negalėjo pakęsti mielos šviesos. Visas išblyškęs ir liūdnas, ir nerimastingas. Ne mažiau nei į trokštamą šviesą man atrodė esąs atvykęs. Kaip iš kokio niūraus kalėjimo kas laukan išeitų išvaduotas iš sunkių ir varginančių grandinių, ir išėjęs iš tamsių miglų. Visas ištroškęs, sudraskytas, ir veidas bei rankos kruvinos, ir nuo dilgėlių įkandimų pūslėtos, jausdamasis be gyvybės, į malonią šviesą daugiau jokio dalyko priešišku nelaikydamas. Tiek buvau ištroškęs, kad nuo gaivių vėjų negalėjau atsigaivinti, nei dar tinkamai sausai širdžiai patenkinti. Labai godus nuryti tuščias seiles, kurios manyje buvo išdžiūvusios. Bet po to, kai šiek tiek buvau nurimęs, ir į save atšaukęs truputį dvasios, krūtinei džiūstant nuo dažnų atodūsių ir nuo dvasios nerimo, ir nuo kūno nuovargio, nusprendžiau bet kokiu būdu numalšinti sausą troškulį. Todėl per tą lygumą smalsiai tyrinėdamas, kad rasčiau kokio vandens. Kur labai pavargęs ieškodamas, laiku, man vienas labai malonus šaltinis pasirodė su didele vandens gysla gaiviai ištrykštančia. Kurio vietą pelkiniai ajerai ir miško barzda man atskleidė, žydinti šilingė, ir muskusinė imperatorija. Iš kurio gimė vienas labai skaidrus upelis, kuris su vingiuotais upeliais per apleistos girios vidurį su sudėtinga ir lankstia vaga tekėdamas, pasipildymą iš daugelio kitų skystų kanalų imdamas plėtėsi. Ir per trukdančius akmenis ir sugriuvusius kamienus kilo bėgančios ir skambančios bangos. Ir paskui nuo sraunių ir banguojančių krioklių nuo ištirpusio sniego nuo alpinių ir atšiaurių kalnų krisdami, kurie atrodė esantys netoli, baltuojantys šaltame Pano [ožiadievio] baisume, didelį padidėjimą gaudavo. Prie kurio daug kartų savo baimingame bėgime atvykęs. Aš rasdavau šiek tiek tamsios šviesos, per aukštus medžius truputį viršūnėse prasiskyrusius virš dumblino upės, kur matydavau dangų sudraskytą per trukdančias šakas lapuotas, tokias sausas, baisi vieta žmogui vienam atsidurti be jokio perėjimo. Dar su kairiaisiais krantais labiau nei viršūnės tamsiais ir painiais atrodant. Čia buvo mano išgąstis girdėti iš ten kartais šnypščiantį medžių griuvimą, ir šakų lūžimą, ir traškantį medienos skilimą, su dvigubu ir šiurpiu triukšmu, ilgą laiką medžių tankumyne ir uždarame ore išsaugotą. Norėdamas tad aš Polifilas išgąsdintas ir nuliūdęs išvengęs tokio siaubo, trokštamus vandenis ant žaliuojančių krantų išsemti, su keliais parklupęs, ir į užraktą pirštus suvesdamas, delną įdubusį, padariau indą gerti labai malonų. Kurį įmerkęs į šaltinį ir vandens pripildytą, kad pasiūlyčiau įniršusiai ir dūsuojančiai burnai, ir atgaivinčiau degančios krūtinės sausumą. Labiau malonus tada man, nei indams Hipanis ir Gangas. Tigras ir Eufratas armėnams. Nei dar yra toks malonus Etiopijos tautoms Nilas. Ir egiptiečiams jo potvynis drėkinantis išdegusią žemę. Nei Eridanas [Po] ligūrų tautoms, kiek man siūlėsi patys priimtiniausi ir gaivūs krantai. Nei taip pat pats priimtiniausias buvo laisvajam tėvui [Bakchui] šaltinis parodytas bėgančio Avino. Atsitiko, kad ne taip greitai laukiamus ir geidžiamus vandenis uždarytus, įdubusioje rankoje prie atviros burnos buvau bepriartinąs, kad tą akimirką išgirdau vieną dorėninį dainavimą, kurio nemanau, kad Tamiras trakietis būtų sukūręs, per mano urvuotas ausis prasiskverbiantį, ir į neramią širdį tokį švelnų saldų ir darnų perėjusį, su balsu ne žemišku, su tokia harmonija, su tokiu neįtikėtinu skambesiu, su tokia neįprasta proporcija. Kiek tik kada nors galima būtų įsivaizduoti. Nes be abejonės šis dalykas viršija pasakojimo galią. Kurio saldumas ir malonumas, daug labiau nei gėrimas, kad ir menką gurkšnį siūlantis, man prisistatė. Tiek, kad vanduo pakeltas tarp dantų tarpo užtvaros, sustingo beveik ir jau apstulbus protui, ir užmigus apetitui, jokia galia neprieštaraujant atvėrus mazgus išsibarstė ant drėgnos žemės.

Dabar kaip gyvūnas, kuris dėl saldaus masalo, paslėptos apgaulės nesupranta, atidėdamas gamtinį poreikį, paskui tą nežmonišką natą be delsimo su smarkumu skubėdamas keliu, aš nuėjau. Prie kurios kai maniau esąs atvykęs, kitoje pusėje ją girdėjau. Kur ir kai į tą vietą skubėdamas buvau atėjęs, kitur atrodė esanti įsitvirtinusi. Ir taip kaip vietas keitė, panašiai labiau švelnus ir malonus balsas keitėsi su dangiškais sąskambiais. Tad dėl šio tuščio vargo ir tiek su sunkumu bėgęs, nusilpau tiek, kad vos galėjau pavargusį kūną išlaikyti. Ir uždususioms dvasioms nebesant pajėgioms kūno sunkiai nuvargusio jau nebepalaikyti, tiek dėl praėjusios baimės, tiek dėl skubaus troškulio, tiek dėl ilgo klajojančio ieškojimo, ir taip pat dėl didelio nerimo, ir dėl karštos valandos, išsekęs, ir apleistas savo paties jėgų, kito nieko mažiausiai netrokšdamas nei geisdamas, jei ne nusilpusioms galūnėms ramaus poilsio. Stebėdamasis atsitiktiniu įvykiu, apstulbęs dėl medumi plūstančio balso, ir daug labiau dėl atsidūrimo regione nežinomame ir apleistame, bet gana maloniame krašte. Be to, stipriai man skaudėjo, kad tekantis šaltinis vargingai rastas su tokiu stropiu ieškojimu buvo atimtas ir prarastas iš mano akių. Dėl visų šių dalykų, aš stovėjau su siela įsipainiojusia į dviprasmybę, ir labai susimąstęs. Galiausiai tokio nuovargio pagautas, visam kūnui stingstant ir alpstant, po vienu šiurkščiu ir labai senu ąžuolu, gausiu skydėtų, arba gobtuvėtų vaisių [gilių], niekinamų derlingosios Chaonijos, erdvios ir žolėtos pievos viduryje, su gumbuotomis ir plačiomis šakomis lapuotu, šešėlį gaivų darančiu, ir su kamienu atviru, pasitiesiau atsigulti ant rasotos žolės. Ant kurios susirietęs klajūnas, gulėdamas, traukiau su nusilpusiomis dvasios gaivius vėjus, labiau uoliai su susitraukusiomis lūpomis, nei dusuliuojantis elnias vejamas į šonus kandžių ir žiaurių šunų apkandžiotas, ir į krūtinę strėle sužeistas, pasiremiantis su šakotais ragais į silpną nugarą sunkią galvą, galiausiai išsilaikyti negalėdamas, ant lanksčių kelių mirštantis parpuola ant šono. Tad panašioje agonijoje gulėdamas skrupulingai sieloje svarsčiau, apie painiausius klastingos fortūnos tinklus, ir piktadarės Kirkės kerus, ar atsitiktinai per jos burtus surištas buvau, arba prieš mane panaudotas Rombas [burimo ratas]. Prie šių tokių ir tiek papildomų išgąsčių. Kur tad, kur galėčiau aš čia tarp įvairių žolių rasti Merkurijaus Molį, su juoda šaknimi pagalbai, mano vaistą? Paskui sakiau šį vardą, Bet kas tai yra? Jei ne vienas piktas atidėjimas to trokštamos mirties. Būnant taip tuose pražūtinguose nerimuose, jėgos buvo mažos, ir jokio kito išsigelbėjimo rasti negalvojau, jei ne dažnai ir uoliai siurbti ir priimti gaivius vėjus, ir juos krūtinėje, kur truputis gyvybinės šilumos susikaupęs plakė sušildytas, su ryjančia gerkle, laukan paskui vemiant iškvėpti. Ne kitu būdu tad kaip pusgyvis rasdamasis, paskutiniam atgaivinimui čiupau drėgnus lapus rasotus, po lapuotu ąžuolu išsilaikiusius, ir tuos paduoti pablyškusioms ir šiurkščioms lūpoms, su didžiausiu godumu, ryjant laižyti juos išdžiūvusius, ir trokštančią uvulą atvėsinti šiek tiek. Trokšdamas tada Hipsipilės, kad dar kokį graikams Langijos šaltinį man parodytų. Nes mąsliai aš įtariau, jei atsitiktinai tuščioje girioje nepastebėdamas gyvatės Dipsės aš buvau įkąstas, toks buvo mano troškulys nepakeliamas. Naujausiai atsižadėtas varginantis gyvenimas ir pasmerktas, sakau viskam, kas jam nutiktų. Su sunkiausiomis mintimis apstulbęs ir susvetimėjęs, beveik alstantis svyravau, Vėl po šiuo ąžuolo šešėliu, su plačia šakų tamsa žaisminga, buvau artėjančio miego prispaustas, ir pasklidus per galūnes saldžiam snauduliui, vėl man pasirodė miegoti.

BUVO LAIKAS MIEGOTI, IR KITUR SAPNE
ATSIDURTI VIENAME SLĖNYJE, KURIS
GALE BUVO UŽDARYTAS NUOSTABAUS APTVARO
SU VIENA NEPAPRASTA PIRAMIDE, NUOSTABOS
VERTA, IR VIENU AUKŠTU OBELISKU ANT
VIRŠAUS. KURIĄ SU KRUOPŠTUMU IR MALONUMU
SMULKIAI APŽIŪRĖJO.

BAISIOJI GIRIA, IR TANKUS Miškas atokus, ir tos pirmosios kitos vietos per saldų miegą, kuris laikėsi per pavargusias ir parblokštas išsitiesusias galūnes, atsidūriau vėl vienoje labiau malonioje vietoje, gerokai labiau nei ankstesnė. Kuri nebuvo kalnų šiurpių, ir stačių uolų apsupta, nei pjautuvu kirsta gumbuotų keterų. Bet sudėta iš malonių kalnelių ne per didelio aukščio. Miškingų jaunų ąžuoliukų, ir ąžuolų, uosių ir skroblų, ir lapuotų žieminių ąžuolų, ir akmeninių ąžuolų, ir gležnų lazdynų, ir alksnių, ir liepų, ir klevų, ir nevaisingų laukinių alyvmedžių, išdėstytų pagal medžiais apaugusių Kalvų vaizdą. Ir žemai lygumoje buvo malonūs miškeliai kitų miškinių krūmokšnių. Taip pat žydinčių prožirnių, ir daugybės žolių pačių žaliausių, čia mačiau cirtizą, paprastąją viksvą, vaškę. Muskusinę Panakiją, žydintį vėdryną, ir elniažolę, arba Elaphio, ir seratulas, ir įvairių rūšių, ir daugybę kitų naudingų vaistažolių, ir nežinomų žolių bei gėlių per pievas išbarstytų. Visas tas džiugus regionas žalumos gausiai papuoštas siūlėsi. Paskui šiek tiek toliau už jo vidurio, aš radau smėlyną, arba žvirgždėtą pakrantę, bet kai kurioje vietoje išbarstytai, su kai kuriais žolių kupstais. Čia mano akims viena labai džiugi Palmių giraitė prisistatė, su lapais peilio formos smaigaliu tokiai naudai egiptiečiams, savo saldžiausio vaisiaus vaisinga ir gausi. Tarp kurių kekių pilnos palmės, ir mažos kai kurios, ir daug vidutinių, ir kitos tiesios buvo ir aukštos, rinktinis pergalės ženklas dėl savo atsparumo kylančiam svoriui. Visgi toje vietoje neradau gyventojo, nei kito gyvūno jokio. Bet klajodamas vienišas tarp tų ne tankių, bet su tarpais palmių labai stebėtinų, galvodamas apie Rachelaides, Faselides ir Libiades, galbūt jėga joms prilygstančias. Štai vienas alkanas ir mėsėdis vilkas dešinėje pusėje, su burna pilna man pasirodė.

Nuo kurio vaizdo, mano plaukai tuoj pat pasišiaušė, ir dėl to norėdamas šaukti neturėjau balso. Kuris staiga pabėgo. Ir aš į save tada kiek sugrįžęs, pakėlęs akis link tos pusės, kur miškingos kalvos atrodė susijungiančios. Aš matau tolimame nuošalume neįtikėtiną aukštį bokšto pavidalo, arba labai aukštos stebėjimo vietos. Prie to ir vieną didelį statinį dar netobulai atrodantį, visgi darbą ir struktūrą senovinę. Kur link šio statinio žiūrėjo malonūs slėnio kalneliai vis labiau kilti. Kuriuos su minėtu pastatu sujungtus mačiau. Kuris buvo tarp vieno ir kito kalno užtvara, ir darė slėnio uždarymą. Kurį dalyką iš žvilgsnio sumaniai vertindamas labai vertu, į jį be delsimo jau pagreitintą kelionę godžiai nukreipiau. Ir kuo labiau prie jo paskui artėdamas ėjau, tuo labiau atradau kūrinį didžiulį ir didingą, ir jį žiūrėti dauginosi troškimas. Nes nebe atrodė aukšta stebėjimo vieta, bet galbūt vienas aukštas Obeliskas, ant didžiulės akmenų krūvos pastatytas.

Kurio aukštis, nepalyginamai viršijo šoninių kalnų viršūnes, kad ir koks būtų buvęs garsus kalnas maniau Olimpas, Kaukazas, ir Kilenas, į tą apleistą vietą visgi godžiai atėjęs, apsuptas malonumo neįsivaizduojamo, žiūrėti laisvai tokį statybos meno įžūlumą, ir milžinišką struktūrą, ir stulbinantį aukštį save ramiai sustabdžiau. Žiūrėdamas ir svarstydamas visą tvirtumą ir storumą tos suskilusios ir pusiau sugriuvusios struktūros iš balto Paro marmuro. Sudėti be cemento klijų kvadratai, ir keturkampiai, ir lygiai nušlifuoti ir padėti, taip nušlifuoti, ir taip rinktiniai raudonai nudažyti jų kraštai, kiek padaryti kada nors būtų galima. Taip, kad tarp vieno ir kito krašto, arba tarp sujungimų koks nors aštrus plonumas, įterptas kovojant nė kiek prasiskverbti negalėjo būtų. Čia tad tokią kilnią kolonadą aš radau iš visokių figūrų, linijų, ir materijos, kiek tik kada nors kas nors galėtų įtarti, dalis sugriuvusių, dalis savo vietoje, ir dalis išsaugotų sveikų, su Epistiliais ir su kapiteliais, puikiais išgalvotu ir aštriu raižymu. Karnizai. Zoforai, arba Frygiai [frizai], Sijos lenktos. Statulų didžiuliai lūžiai, nukirsti daugelis grakščių ir tikslių narių. Valtys, ir Kriauklės, ir indai, ir iš Numidijos akmens, ir iš Porfyro, ir iš įvairaus marmuro papuošimai. Dideli prausyklos. Akvedukai, ir beveik begalė kitų fragmentų, skulptūros kilnių, iš žinomų kurios sveikos buvo, visiškai paimtos, ir beveik grąžintos į pirmykštį grubumą. Ant žemės čia ir ten sugriuvę ir išbarstyti, Ant

ir tarp kurių uolėtų griuvėsių sudygę buvo daug laukinių krūmokšnių, ir ypač Anagyro [dvokiančiojo pupmedžio] nekvepiančio, su ankštimis ryšulėliuose, ir vienas bei kitas Mastikinis medis, ir Meškos pėda ir Kynocefalas, ir smirdintis Kardelis ir šiurkštus Smilaksas, ir širdažolė, ir daug kitų tarp griuvėsių dygstančių. Ir ant šviežių sienų daug Aizojų [šilokų], ir kybanti cimbalarija, ir dygliuota lęšių žolė. Tarp kurių šliaužiojo kai kurie driežai, ir taip pat virš krūmais apaugusių sienų ropojo, dažnai tose apleistose ir tyliose vietose pirmame judesyje man, kuris visas stovėjau įsitempęs, ne mažą siaubą sukeldami. Dideli daugelyje vietų gabalai plokščio apvalumo, ir Ofito, ir Porfyro, ir Koralinės spalvos, ir kitų kitokių malonių spalvų. Fragmentai įvairiai išpiešti pilnu reljefu, ir pusiniu reljefu, greita ir pusine skulptūra. Rodantys savo puikumą, kad be klaidos mūsų laikais, kaltindami, kad tokiame mene yra užmigęs jos tobulumas. Tad prisiartinęs prie vidurinio fasado to didžio ir šlovingo kūrinio, aš pamačiau vieną sveiką portalą nuostabų ir pastebimą, ir visam pastatui proporcingą.

Kurį statinį pamačiau ištisinį tarp vieno ir kito kalno be strėnų šlaitų įterptą, kurį galėjau apytikriai spėti esant jo matmenį dvidešimt žingsnių, ir šešių stadijų. Tų kalnų aukštis kiek buvo statmenai nuo viršūnės žemyn iki pagrindo. Dėl ko aš savyje stovėjau mąstydamas, su kokiais geležiniais įrankiais, ir su kiek rankų trynimo žmonių, ir gausybės, toks ir tiek meno prievarta atlikta taip būtų be tikėjimo varginga, ir su dideliu laiko eikvojimu. Čia tad su vienu ir kitu kalnu ta nuostabi struktūra, su sąmoninga sąjunga jungėsi. Per kurią sąjungą kaip aukščiau pasakyta buvo slėnis buvo apsaugotas uždarymu, kad niekas negalėjo iš ten išeiti, arba atgal sugrįžti, arba įeiti per tą platų portalą. Dabar virš to tokio didžiulio statybos darbo, kurio aukštis lygiai nuo aukščiausių karnizų iki pamato ir stereobato spėti lengvai buvo galima esant vieną penktadalį stadijo, buvo pastatyta viena deimantiškai užbaigta ir pati nuostabiausia Piramidė. Iš ko pagrįstai sprendžiau, kad ne be neįkainojamų išlaidų, laiko, didžiausios daugybės mirtingųjų, būtų buvę įmanoma kada nors sugalvoti ir pastatyti tokį neįtikėtiną dirbinį. Todėl taip aš jo perteklių, virš tikėjimo, netikėtu dalyku pelnytai apie jį būti spėliojimą maniau, kurią visgi žiūrint ne vidutiniškai regėjimo galia vargo, ir kitus dvasinius pojūčius silpnindama, kuo daugiau prisirišus. Todėl tam, kad kažkurioje dalyje, kiek man leis mano proto suvokimas, tokiu būdu dabar aš trumpai jį aprašau.

Kiekvienas kūgio kvadratūros veidas apačioje ties gradacijos pradžia tos nuostabios Piramidės, viršuje pastatytos ant minėto statinio, išilginiame pratęsime, buvo šeši stadijai. Padauginti iš keturių perimetrui, minėtoji pamate lygiakraščiame užėmė apimdama, dvidešimt keturis stadijus; aukštyje paskui iš bet kurio kampo kylant linijoms, su matu, kiek žemiausia linija yra plinto, visos keturios aukščiausiame viduryje kartu tinkamai susitikdamos piramidinę figūrą tobulą sudarė. Vidurinis statmuo virš Plinto įstrižainių centro susikirtimo, iš šešių dalių viena mažiau sudarė kylančios linijos.

Kuri didžiulė ir baisi Piramidė su nuostabia ir rinktine Simetrija laipsniškai Deimantiškai kylant, turėjo dešimt, ir keturis šimtus ir tūkstantį laiptų, arba pakopų be plutelės. Atėmus dešimt laiptų tinkamų užbaigti suplonėjimą. Kurių vietoje buvo uždėtas ir padėtas vienas stulbinantis Kubas kietas ir tvirtas, paties storumo monstriško, siūlantis be tikėjimo apie užkėlimą toje viršūnėje paskirtą. Iš to paties Paro akmens, kaip buvo laiptai. Minėtas kvadratas buvo kaip bazė ir atrama pakištas obeliskui, apie kurį turi būti pasakyta. Šis didžiulis akmuo, kad toks nebuvo kermadis [akmuo] pakeltas Titido, turėjo perimetrą, iš šešių dalių, dvi nuolydžio, ir vieną viršūninėje plokštumoje, liko aukščiausioje plokščioje pusėje skersmeniu keturi žingsniai. Kurio išlyginime, kyšojo keturios kojos Harpijų metalo su plaukuotais nagais išlietos. Didžiausiame akmenyje link kampų, virš įstrižainių linijų, įkaltos ir tvirtai įšvinuotos. Storumo proporcingo, ir aukščio dviejų žingsnių. Kurios kartu gražiausiai susirišusios, apsupdamos rišo patį žemiausią Cokolį vieno didelio Obelisko. Sulietais į nuostabius lapus, vaisius, ir gėles tinkamo dydžio. Virš kurių spaudė Obeliskas tvirčiausiai uždėtas. Kurio plotis dviejų žingsnių. ir septynių, tiek aukštyje, meniškai smailėjantis, iš akmens Piro pecilo Tėbų. Kurio veiduose buvo Hieroglifai egiptietiški puikiai įraižyti, lygus, ir kaip veidrodis spindinčiai nušlifuotas.

Kurio aukščiausioje viršūnėje, su didžiausiu kruopštumu menu uždėta, stovėjo stabili bazė iš aurichalko [žalvario]. Kurioje dar buvo viena besisukanti mašina, arba sparnuota kepurė, ant vieno stabilaus strypo, arba ašies viršuje įtvirtinta. Kuri laikė vieną atvaizdą elegantiškos Nimfos darbo iš minėtos materijos. Paverčianti stulbuliu tą, kuris labai atidžiai, ir su užsispyrusiu žvilgsniu ją stebėjo. Su tokia ir taip padaryta proporcija, kad ji nusileisdavo bendrai stotai nei ore tobulai apačioje matyti. Ir

dar labiau tos statulos didybė buvo nuostabi ten svarstyti. Su kokiu įžūlumu, tokiame aukštyje apačioje matoma, Dar daugiau ore taip padarytas darbas būtų užkeltas, Su apsirengimu judančiu, dalis mėsingų Šlaunų pasirodančios atidengtos. Ir du sparnai atviri ties jos mentikauliais buvo išskleisti, veiksmą rodantys skridimo. Kurios gražiausias veidas ir malonus žvilgsnis link sparnų atgręžtas. Turėjo paskui ir virš plaukuotos kaktos kasas laisvas plazdančias, ir dalį Plikos galvos, arba Kaukolės nuogą ir beveik be plaukų. Kurios kaip ištiestos buvo link skridimo. Dešinėje rankoje link savo žiūrėjimo objekto, visų gėrybių supintą laikė vieną menišką gausybės ragą, į žemę apverstą. Ir kitą ranką paskui virš savo nuogos krūtinės suspaustą laikė. Ši statula tad prie bet kokio vėjo pūstelėjimo, lengvai sukosi. Su tokiu triukšmu nuo trynimosi tuščios metalinės mašinos, kad toks niekada romėnų ižde nebuvo girdėtas. Ir kur figūra rėmėsi su kojomis virš pakišto altorėlio besitrindama, kad taip padarytas skambėjimas neskambėjo Varpas didingose Hadriano Termose. Nei tas penkių Piramidžių virš kvadrato stovinčio. Kuris aukščiausias Obeliskas mažiausio tikėjimo dar man neleidžia turėti, kad kitą panašumą parodyčiau, nei panašumą. Ne Vatikano. Ne Aleksandrijos. Ne Babilono. Turėjo savyje tiek sankaupos stebuklų, kad aš iš nuostabos be jausmų stovėjau ties jo apmąstymu. Ir be to daug labiau didybė darbo, ir perteklius plonumo turtingo ir aštriausio proto, ir didelio rūpesčio, ir rinktinio kruopštumo Architekto. Su kokiu įžūliu tad meno išradimu? Su kokia dorybe ir žmogiškomis jėgomis, ir tvarka, ir neįtikėtinomis išlaidomis, su dangišku lenktyniavimu tiek ore tokį svorį sukrautą užnešti? Su kokiomis gervėmis, ir su kokiais skridininiais skriemuliais, ir su kokiomis ožkomis, ar polispastais, ir kitomis traukimo Mašinomis, ir suręstais pastoliais? Nutyli tyloje čia kiekviena kita neįtikėtina didžiausia struktūra.

Grįžkime tad prie plačiausios Piramidės po kuria vienas didžiulis ir solidus Plintas, arba pamatas, arba kvadratas pakištas gulėjo, keturiolikos žingsnių jo aukštis, plotyje, arba ilgyje šešių stadijų. Kuris darė pamatą žemiausio laipto milžiniškos Piramidės. Ir tai kruopščiai sprendžiau, kad iš kitur nebūtų čia atgabentas. Bet iš to paties kalno iškaltas, žmogaus pastangomis į tą figūrą ir Schemą, ir į tokią masę atvestas savoje vietoje. Likusioji laiptų dalis, iš gabalų buvo sudėtingai padaryta.

Kuris didžiulis kvadratas su šoniniais kalnais slėnio, nesilietė. Bet tarpas ir atskirtas buvo iš vienos ir kitos pusės dešimt žingsnių. Iš dešinės pusės, mano ėjimo kryptimi, minėto Plinto, kurio viduryje drąsiai gyvatiška galva baisiosios Medūzos, buvo tobulai iškalta, rodoma įniršusi šaukianti ir urzgianti. Su akimis šiurpiomis, įdubusiomis po nuspaustais antakiais, ir su kakta raukšlėta, ir burna žiojinti plačiai. Kuri iškasta su vienu tiesiu keliu su aukščiausiu skliautu iki centro prasiskverbiant, Arba iki vidurinės linijos statmenai centriškai aukščiausio Kubelio pasirodymą nešančios Piramidės, darė plačiausią įėjimo angą. Prie kurios burnos atidarymo, per jos susivėlusius plaukus buvo lipama, su neįsivaizduojamu proto plonumu, ir menu, ir dideliu galvojimu meistro išreikšti. Su taip padaryta taisykle ir suvedimu, kad atvirai burnai laiptai lipami tinkamai tiko. Ir vietoje kasų susuktų su gyvomis ir didžiulėmis vijomis mačiau stebėdamas angis ir susisukusias gyvates. Ir aplink monstrišką galvą, su greičiausiais sukimosiais painiai susivyniojančias. Todėl veidas ir žvynuotos gyvatės besivaidijančios, buvo taip tiksliai iš darbo imituotos, kad ne mažą šiurpą ir baimę man įvarė. Kurių akyse patogiausiai įstatyti buvo spindintys akmenys, Tiek kad jei aš įsitikinęs nebūčiau, marmurą esant materiją, drįsęs aš nebūčiau taip lengvai prisiartinti.

Aukščiau papasakotas kelias iškaltas tvirtoje uoloje, vedė, kur buvo laiptai, su vingiuota eiga, centre sraigtiškai kylantys. Kuriais buvo lipama į aukščiausią viršūnę tos Piramidės, į paviršių kvadratinio Kubelio. Virš kurio, buvo pamatas iškiliojo Obelisko. Be viso to puikaus ir stulbinančio darbo tikrai tą patį puikiausią įvertinau. Kad minėti sraigtiniai laiptai, visur buvo aiškiai apšviesti. Kadangi išradingas ir aštriausio proto architektas kai kurias Klepsifotines [šviesą vagiančias] angas, su dideliu ir rinktiniu proto tyrinėjimu, buvo kruopščiai padaręs. Kurios saulės klajojimo atžvilgiu, į tris puses tiesiai atsakė. Į žemiausią. Vidurinę. Ir viršutinę. Žemutinė per viršutinius apšviečiama. Viršutinė per katabazius [nusileidimus] buvo apšviesta. Su kai kuriais atspindžiais per priešingus pakankamai apšviesdavo. Tokia buvo apskaičiuota taisyklė rinktinio išdėstymo meniško matematiko trijuose veiduose. Rytiniame, Pietiniame ir Vakariniame, kad bet kurią dienos valandą, vingiuoti laiptai buvo šviesūs ir ryškūs. Kurie kvėpavimo takai įvairiose vietose, didžiulės Piramidės simetriškai buvo apibrėžti, ir išbarstytai paskirstyti.

Į dalį prieš tai minėto burnos atidarymo patekau per kitus solidžius ir tiesius laiptus lipdamas, kurie pamate Arkoje pastato, link dešinės pusės šoninės prie kalno be šlaito buvo viduje iškasti pačioje uoloje, kur buvo tarpas dešimties žingsnių. Kuriais tikrai labiau smalsus galbūt nei leistina nebuvo, aš užlipau. Kur būdamas atėjęs prie ėjimo per burną prie laiptų, per nesuskaičiuojamus laipsnius, arba pakopas, ne be didelio vargo ir galvos svaigimo, virš tokio netikėto aukščio sukdamasis galiausiai užlipęs. Akys mano tinkamai į lygumą negalėjo žiūrėti. Tiek kad kiekvienas dalykas apačioje man atrodė netobulas. Ir dėl to nuo vidurinio plano, pasitraukti nedrįsau. Ir čia aplink apvalų ir aukščiausią išėjimą, arba pabaigą vingiuotų laiptų ir atidarymo, daug stulpų lietų iš metalo buvo ratu gražiai išdėstyti ir įtvirtinti, tarpusavio išdėstymas kurių nuo centro iki centro, arba tarpstulpis dalijantis vieną pėdą, aukščio pusės žingsnio. Apjuosti viršuje su karūnėle banguota viršuje einančia iš minėtos lietos materijos, kurie supo ir atitvėrė kraštą atidarymo, ir angos išėjimo viršutinio minėtų laiptų, išskyrus tą dalį, per kurią buvo išeinama į paviršių, gerai dėl to sprendžiant. Kad niekas mažiau atsargus, į angą vingiuoto urvo, nenukristų. Kadangi, neumatus aukštis, svyravimą kėlė. Po to po palinkusia plokštuma Obelisko, viena lentelė bronzinė buvo įšvinuota gulinti, su senoviniu raštu ženklų mūsų, Graikų ir Arabų, per kuriuos pilnai aš supratau, Aukščiausiajai Saulei tą dedikuotą. Ir apie visą didžiulę struktūrą dar išmatavimą visiškai pažymėtą ir aprašytą. Ir vardą architekto virš Obelisko graikiškai pažymėtą.

LICHAS LIBYCVS ARCHITECTVS
ME EREXIT.
(Lichas Libis Architektas mane pastatė).

Grįžkime dabar prie Kūgio, arba Bokštelio pakišto Piramidei, kurio fasade, aš mačiau vieną elegantišką ir didingą skulptūrą žiaurios Gigantomachijos [Gigantų kovos], pavydžią tik gyvybinio dvelksmo, nuostabaus kalimo, puikiai įraižytą. Su savo judesiais, ir su tokiu greitumu aukštų kūnų, Kiek tik kada nors galima būtų papasakoti. Imituota gamtos mulo, taip, tiksliai išreikšta, kad akys kartu su kojomis vargdamos, prievartavo, dabar į vieną pusę, dabar į kitą godžiai bėgiodamos. Ne mažiau matėsi gyvybingi Žirgai. Kai kurie išsigandę, kai kurie suklupę griūvantys. Daugelis sužeisti ir parkritę, rodė malonią gyvybę iškvepiantys. Ir blogai kanopos virš žūstančių kūnų įsitvirtinusios, įniršę be vžių. Ir Gigantai pėsti ginklus vienas su kitu stipriai apsikabinę. Tokie su kojomis sulaikyti pakištoje juostoje nešami. Kiti po jų kūnais buvo prispaustai mindomi. Ir kas su sužeistais žirgais vertėsi. Kai kurie ant žemės parblokšti su skydu aukštyn apverstu dengdamiesi kovojo. Daugelis su Parazonijais [trumpais kalavijais] susijuosę ir su diržais puošniais, ir su kardu senoviniu persišku, ir įvairiais instrumentais mirtino pavidalo. Dauguma pėstininkai, su ietimis ir skydais painiai kovojantys. Tokie šarvuoti, ir šalmuoti su įvairiais smaigaliais pažymėti, ir kiti nuogi su gyva širdimi įžeidinėti rodantys, pasiryžę mirčiai. Su antkrūtiniais, įvairiais ir kilniausiais kariniais papuošimais dekoruoti. Daugelis su pavidalu baisiu šaukimo, Kai kurie su atvaizdu užsispyrusiu ir įniršusiu. Kurie buvo mirčiai, Su gija varžymosi su gamta, efektą išreiškiančia, ir kiti mirę, su nematytais ir įvairiais karo ir mirtinais įrankiais. Rodėsi tvirti nariai, ir išsipūtę raumenys, duodavo akims pamatyti kaulų sandarą, ir įdubimus, kur kieti nervai traukė. Kuris susidūrimas ir kova tokia baisi ir šiurpi atrodė, kad atsiminiau kruviną ir ginkluotą Martą esant dvikovoje su Porfirionu ir Alkionėju, ir pabėgimą, kurį jie turėjo nuo asilo bliovimo matyti atmintyje padėjo. Šie visi atvaizdai virš natūralaus ūgio ir stoto viršijo, Ir giliu reljefu skulptūra iš šviesiausio spindinčio marmuro ir lyguma tarpinė iš juodžiausio akmens įvesta grožiui ir malonei balto akmens, ir iškėlimui statulų darbo, tobulai iškilo. Čia tad buvo begalė aukštų kūnų, paskutinių pastangų, įtemptų veiksmų, krūtinės laikysenų, ir įvairi mirtis, su abejotina pergale, Vargas man dvasios pojūčiai, ir protas dėl tokios nuolatinės įvairovės sutrikęs, Jei pojūčiai netvarkingi, netinkamai kenčia, ne tik viską papasakoti, Bet dalį su vientisumu tokio išdėstyto akmens raižymo išreikšti negali.

Ir kur po to gimė toks pasipūtimas, ir tokia deganti aistra sukrauti sujungiant vargus iki tokios sankaupos, krūvos ir viršūnės. Ir su kokiu Vežimu? su kokiais Nešikais? ir Sarakais, su kokiais Suktuvais prievartauta buvo tokia, ir tokio dydžio akmenų? Ir virš kokios atramos sujungti ir sąjungininkai. Ir virš kokio pylimo cementuotų pradmenų? Ir tokio dydžio aukščiausio Obelisko, Ir milžiniškos Piramidės? Kad niekada Dinokratas Didžiajam Aleksandrui labiau besigiriantis nepasiūlė modelio savo aukščiausio sumanymo kalno Atono. Kadangi ši plačiausia struktūra be klaidos viršija Egipto įžūlumą. Lenkia nuostabius labirintus. Lemnas tenutyla, Teatrai tenutyla, Neprilygsta orus Mauzoliejus. Nes tas tikrai nebuvo suprastas to, kuris septynis stebuklus arba reginius pasaulio aprašė. Nei kada nors kokiame amžiuje, nei matytas, nei sugalvotas toks, Tylint taip pat apie nuostabų Nino kapą.

Galiausiai atidžiai svarsčiau, koks priešingas ir užsispyręs skliautų pasipriešinimas apačioje kada galėtų išlaikyti, nei paremti. Ir kokie Šešiakampiai, ir keturkampiai Stulpai, Ir koks tuštumas kolonų galėtų tvirtai pakištas, tokį sunkumą ir nepakeliamą svorį toleruoti? Dėl kurio svarstymo pagrįstai nusprendžiau, arba kad visas solidus ir masyvus likutis kalno buvo pakištas, arba viena kompaktiška krūva sulipinto cemento žvyro ir grubių akmenų. Dėl taip padaryto pastebėjimo aš tyrinėjau per platų portalą. Ir pamačiau kad viduje buvo tiršta tamsa ir tuštuma. Kuris portalas kartu su nuostabiu, ir išdidžiu pastatu (dalykai verti amžino paminklo) taip sekančiame skyriuje buvo puikiai išdėstyta, bus šiek tiek aprašyta.

POLIFILAS PO TO KAI JIS PAPASAKOJO
DALĮ MILŽINIŠKOS STRUKTŪROS, IR
DIDŽIULĘ PIRAMIDĘ, SU NUOSTABIU OBELISKU.
SEKANČIAME SKYRIUJE APRAŠO DIDELIUS
IR NUOSTABIUS DARBUS, IR YPAČ
APIE VIENĄ ŽIRGĄ, APIE VIENĄ GULINTĮ KOLOSĄ, APIE
VIENĄ DRAMBLĮ, BET YPAČ APIE VIENĄ
ELEGANTIŠKĄ PORTALĄ.

TEISINGAI BŪTŲ GALIMA suteikti man leidimą sakyti, kad visame pasaulyje niekada nebuvo kitų panašių didingiausių darbų, nei sugalvotų, nei dar žmogišku žvilgsniu matytų. Kad, beveik tuo laisvai nuspręsčiau, kad iš žmogiško žinojimo ir aukščiausios bei doringos galios, netinkamai panašus įžūlumas statybos ir menų galėtų būti sužadintas, nei išradimu apibrėžti. Tad tiek buvo į tą įtemptą ir užsispyrusį vaizdą, pagauti su pertekliniu malonumu kartu, ir su nuostaba, mano jausmai, kad niekas kitas į godžią atmintį guodžiančio, ir labai džiugaus man neateidavo. Jei ne tai kad aš prisiartinęs žiūrėjau, ir smalsiai visas dalis į grakštų derinį tinkančias, tyrinėdamas tas puikias ir rinktines akmenines statulas, mergeliškos išvaizdos, kad staiga sužadintas karštai kukčiodamas atsidusau.

Tiek kad skambėjo mano meilūs ir skambūs atodūsiai toje vietoje vienišoje ir apleistoje, ir oro sutirštintoje primenančioje man mano Deivę ir be saiko trokštamą Poliją. Nė menkiausios pertraukos nebuvo, kad ta meili ir dangiška Idėja, nebūtų atvaizduota prote, ir uoli palydovė mano tokioje apie juos nežinomoje kelionėje. Kurioje tvirtai susisukusi lizdą mano siela patenkinta gulėjo, kaip saugiausiame prieglobstyje, ir nepažeistame Prieglobsčioje saugi. Tad būdamas tokiu būdu į tokią vietą atvykęs, kur buvau nuo gausaus puikaus senovinio darbo mano akys į tokį reginį pavogtos užimtos. Mačiau virš visko vieną gražiausią portalą tokį stulbinantį, ir neįtikėtino meno, ir bet kokio linijavimo elegantišką, kiek tik kada nors meistriškai padaryti ir nušlifuoti būtų galima. Kad be klaidos nejaučiu tiek savyje žinojimo, kad tobulai galėčiau jį pakankamai aprašyti. Ypač kad mūsų amžiuje liaudiški, savi, ir tėvyniniai žodžiai, ir statybos meno specifiniai, yra su tikrais žmonėmis, palaidoti, ir išnykę. O pasibjaurėtina ir šventvagiška barbarybe, kaip tu apiplėšdama užgrobei, pačią kilniausią dalį brangaus lobio ir šventovės lotyniškos, anksčiau taip orios, dabar aptemusios nuo prakeikto nežinojimo prarastai įžeista. Kuri susijungusi kartu su fremiška, nepasotinama, ir klastinga godumu, apakino tą tokią aukščiausią ir puikią dalį, kuri Roma padarė ir didingą ir klajojančią Imperatorienę.

Priešais šį puikų portalą (pirmiausia tai pasakojant) po atviru dangumi likusi buvo aikštė Keturkampė žingsnių per jos skersmenį trisdešimt. Su regimu grindiniu iš marmuro kvadratų, atskirtų viena pėda, įterpta, mozaikos įvairiais supynimais ir sujungimais ir spalvinimais. Daugelyje vietų dėl akmenų griūties sudužusiu ir krūmokšniais apaugusiu. Ir galuose minėtos aikštės, dešinėje ir kairėje, link kalnų, buvo lygiagrečiai dvi eilės kolonadų su rinktiniu tarpu Areostilo įterpto, pagal reikalavimą tinkamą nuo vienos kalvos iki kitos. Kur pirmas kursas, arba eilė abiejų pusių, prasidėjo lygiai su kraštu, arba galutine riba grindinio ties viduriu, arba fasadu didžiojo portalo. Ir tarp vienos ir kitos kolonados, buvo tarpas žingsnių XV. Iš kurių kolonų kai kurios ir didžioji dalis arba skaičius sveikos matėsi. Su kapiteliais Doriniais, arba Pagalviniais, su žieve, arba voliutomis sraigtiškomis, išorėje echinų žieduotų, su astragalais pakištais, kabančiais čia ir ten, trečiąja savo dalimi daugiau, viršijant jo apačią, tai yra kapitelio, kuris storumo pakištos kolonos pusę skersmens sudarė. Virš jų gulėjo Epistilias, arba sija tiesi ištisinė, bet didžioji dalis sudaužyta ir pertraukta. Daug kolonų savo kapitelius nusirengusios. Ir tarp griuvėsių iki savo aukščiausios ir iškyšos Astragalo ir Hipotrakelijos ir Hipotezės palaidotos. Šalia kurių eilių kolonadų, dar išliko seni Platanai, ir sulaukėjęs Laurynas ir kankorėžiniai Kiparisai, ir dygliuoti Gervuogynai. Įtariau buvus Hipodromą, arba Ksistą, arba Paradromidę, arba Ambulacrus, tai yra Pasivaikščiojimą, arba plačią plotį portikų be stogo, arba vietą laikino Euripo.

Virš šios aikštės, nuo pradžios viduje link portalo X žingsnių, mačiau vieną stebuklingą žirgą ir sparnuotą Šokinėtoją, su sparnais išskleistais iš žalvario, perteklinio didumo. Kurio kanopa užėmė virš pagrindo plokštumos, kraštinėje linijoje apvalumo vieno bato pėdas V. Ir nuo šios kraštinės apačios apibrėžtos kanopos, iki po krūtine, IX pėdas pagal tinkamą proporciją aukštą aš jį radau. Su galva laisva ir be kamanų, su dviem mažomis ausimis, viena į priekį atkišta, ir kita atgal patraukta. Su banguotais karčiais ir garbanomis, virš dešinės kaklo pusės kabančiais. Virš kurio daug jaunuolių joti ant nugaros įvairiai bandydami. Nė vienas iš jų tvirtai viršuje išsilaikyti negalėjo, dėl jo laisvo greičio, ir kieto kratymo. Iš kurių kai kurie krito, kiti buvo griūvantys. Kai kurie aukštielninki, ir tokie atvirtę, ir kiti pasirėmę lipo. Tokie susisukę (pagauti gniaužiančiose rankose) ilgus plaukus veltui laikė. Buvo kai kurie krintantys, pavargę paskui keltis po kūnu nukritę nuo numetėjo.

Pagrindo paviršiuje buvo įkaltas prilydytas švinu viena plokštė iš tos pačios lietos materijos. Tiek kiek stovėjo batai sulaikyti ir numesti jaunuoliai. Visa viena kompozicija ir masė sulietos buvo kartu, nuostabus liejimo menas. Nesimatė galiausiai, kas tokiu jojimu dangaus koks nors jojikas dar būtų patenkintas, kiek spręsti galėjo. Dėl kurio dalyko statulos atrodė skausmingos, ir nuvargusios be dejonės, kuri nesigirdėjo, nes buvo be jos, nes prasmės tik ne galėjo aura gyvybinė įkvėpti, taip puikiai imitavo tiesą gamtos. Tenusileidžia čia tad aštrus protas neapdairaus Perilo, ir Hiramo judėjo. Ir bet kurio liejiko statulų kūrėjo. Davė suprasti, tuos jaunuolius taip blogai įvesti į atvertą portalą.

Pigma, arba nuostabus pamatas, buvo iš kieto marmuro (storio, aukščio, ir ilgio, tinkamo išlaikyti mašiną, pritvirtintas), su banguojančiomis įvairiaspalvėmis gyslomis, ir su gražiomis dėmėmis, maloniomis akims, begaliniuose mišiniuose painiai išdėstytomis. Minėto akmens fasade link portalo, pritvirtintas mačiau vieną vainiką iš žalio marmuro su lapais Karčiojo saliero, su įmaišytais pankoliškais Peucedano lapais. Kurio viduje dar buvo įterptas apskritimas iš balto akmens. Kuriame įrašytas buvo toks užrašas didžiosiomis lotyniškomis raidėmis.

Priešingame fasade panašiai, buvo vainike iš lapų mirtinojo Aconito [kurpelės] taip pažymėta.

Dešiniajame šone vėliau iškaltos buvo kai kurios figūros vyrų ir merginų šokančių ratu, su dviem veidais kiekvienam. Priekinis besijuokianti, užpakalinis verkiantis. Ir ratu šoko. Laikydamiesi už rankų vyras su vyru, ir moteris su moterimi. Viena ranka vyro apačioje tos moters, ir kita virš kitos. Ir taip susikibę ėjo, vienas paskui kitą, Kad visada vienas linksmas veidas buvo atgręžtas, priešais liūdną veidą ankstesniojo. Šių buvo septyni vienetai, taip tobulai pabaigti grakščios skulptūros, Su gyvais judesiais, su drabužiais dengiančiais plevėsuojančiais. Kad kito trūkumo nekaltino puikaus menininko. Tik kad balsas vienai, ir ašaros kitai neturėjo vietos. Šokis minėtas vienoje figūroje iš dviejų pusrutulių, ir viena įterpta pertvara, puikiai buvo įrėžtas.

Po kuria pusine figūra mačiau tokį žodį įrašytą. TEMPVS (LAIKAS).
Mačiau po to dar iš kitos pusės daug jaunuolių virš menininko prarasto laiko visa tobula vienoje figūroje vienodoje pirmajai minėtai, gražiausiai banguota, ir banguotumas abiejų figūrų apvilktas rinktine lapija) Susitelkę skinti gėles tarp daugybės žolių ir krūmokšnių, kartu daug linksmų Nimfų žaisdamos džiaugsmingai, nuo tų meiliai juos grobė. Ir tokiu būdu aukščiau papasakotu, po figūra buvo kai kurios Didžiosios raidės iškaltos, kurios sakė šį vienintelį žodį AMISSIO (PRARADIMAS). Ir buvo puikios raidės tikslios, jų storis nuo devintosios dalies, ir šiek tiek daugiau nei skersmuo kvadratūros.

Apstulbęs tad ne mažai, mąstydamas, ir su didžiausiu malonumu smalsiai žiūrėdamas tokią didžiulę mašiną sudėtą į gyvūną iš žmogaus proto, verčiausiai sugalvota. Kad kiekviename naryje be trūkumų dalyvautų puiki harmonija ir sujungimas. Todėl išlaikančioje atmintyje man atėjo į galvą nelaimingas arklys Sejanas.

Po to apakintas tokio meno ir paslapties man pasirodė ne mažiau nuostabus reginys mano akims vienas didžiulis Dramblys, su didžiausiu malonumu ėjau prie jo. Bet štai aš kitoje pusėje girdžiu vieną liguistą žmogišką dejonę. Aš tada tuojau sustojau, pasišiaušusiais plaukais, be kito pasitarimo, link dejonės skubėdamas, vieną pylimą griuvėsių lipdamas iš didelių lūžių marmuro nuolaužų. Ir iš ten tinkamai paėjęs. Štai aš matau vieną Didžiulį ir nuostabų kolosą, Su kojomis be pado iškaltomis ir visi Blauzdikauliai kiauri ir tušti. Ir iš ten prie galvos su siaubu žiūrėdamas eidamas, Kaip tu darai kad vėjas įleistas per atviras pėdas, su dievišku išradimu, dejonę saikingai išreikštą sukelia. Kuris gulėjo gultu aukštielninkas iš metalo nuostabaus darbo sudėtas, vidutinio amžiaus, pakeltas šiek tiek virš pagalvės laikydamas galvą. Su išvaizda ligonio, su burna dūsavimą ir dejavimą rodančia, pražiota, ūgio žingsnių 60. Ir per plaukus virš krūtinės buvo galima užlipti. Ir per kankinamus kankinamus plaukus tankios barzdos, prie dejuojančios burnos. Kuris per angas buvo visas tuščias ir kiauras. Dėl to tad nuo smalsaus tyrinėjančio stimulo, be kito pasitarimo pastūmėtas, į gerklę laipteliais atbulas įėjau, ir iš ten į skrandį, Ir aš su slėptuvėmis ten užsidariau į visas kitas dalis nevaisingų vidurių, šiek tiek išsigandęs atėjau, o nuostabus sumanymas, aš pamačiau visas dalis vidines, kokias žmogaus kūnas turi. Ir prie kiekvienos mačiau įraižytą trimis kalbomis, Chaldėjų, Graikų ir Lotynų, tos dalies jos pavadinimą, ką kiekviename natūraliame kūne matytum žarnas, nervus, ir kaulus, venas, raumenis, ir minkštimą. Ir kokia liga toje atsiranda priežastis, ir gydymas, ir vaistas. Dėl ko per visas susuktas vidurius, buvo įėjimas ir patogus priėjimas. Su kvėpavimo angomis įvairiai paskirstytomis per kūną reikiamose vietose apšviestomis. Nieko dalimi mažiau nei gamtoje susideda. Ir kai prie širdies prisiartinau, mačiau skaitydamas kaip iš meilės atsiranda atodūsiai, ir kur meilė sunkiai įžeidžia. Ir čia visas susijaudinęs, iš giliausios savo širdies ištraukiau vieną bliovantį atodūsį, Poliją šaukdamas. Tiek kad visa bronzinė mašina skambėti su trupučiu siaubo girdėjau. Menas virš visų rinktinių išradimų, kad žmogus be anatomijos galėtų pasidaryti. O laimingi praėję protai. O auksinis tikrai amžius, kai dorybė derėjo ir su sėkme. Tik šiam amžiui palikai paveldėtą nežinojimą ir godumą varžovę. Mačiau išėjęs kitoje pusėje ties storumo pėda, vieną moters galvos dalį tarp griuvėsių šiek tiek atidengtą likusią nuo didžiausių lūžių palaidotą. Dėl kurio dalyko manydamas panašų dirbinį esant, tiesą per nesudėtas ir nelygias nuolaužas ją palikau žiūrėti, grįžau į pirmą vietą. Kur buvo, ne per daug toli nuo didžiojo žirgo, lygiai pasisiūlė vienas didžiulis Dramblys iš juoduojančio akmens, labiau nei Obsidianas, žėrinčio auksu, ir žėručiu sidabriniu gausiai kaip dulkėmis išbarstytais, ir per akmenį žibantis. Užsispyręs kietumas kurio, tinkamai rodė jo ryškų blizgesį. Kadangi jame kiekvienas objektas atsispindintis tiksliai save atiduodavo toje dalyje, išskyrus, kur metalas buvo paskleidęs savo žalsvą rūdį. Ir tai tinkamai, nes viršūnėje savo plačiausios nugaros, turėjo vieną nuostabų Balną Bronzinį, su dviem veržiančiais Diržais apjuostą pabaisos kūną. Tarp kurių per didelius surišimus su sagtimis iš to paties akmens, laikėsi vienas keturkampis atitinkantis storumą Obelisko viršuje pastatyto. Sakau kad joks statmuo svorio, neturi po savimi turėti oro apkraunančiai tuščio. Nes esant tuščiam tarpui, nėra solidus, nei ilgaamžis.

Kuri keturkampė dalis per kiekvieną iš trijų veidų egiptietiškais rašmenimis gražiai buvo nušlifuota. Tad ši nugarinė pabaisa, ne be nuostabaus kruopščiausiai išreikšta, ir tiksli, kiek geriau pagal taisyklę meniškai sukurti ir pastatyti būtų galima. Ir minėtame balne daugybe antspaudų, ir burbulų, ir istorijų bei vaizdinių patvirtintai papuošta, tvirčiausiai pagrįstą vieną Obeliską iš akmens lakedemoninio žaliuojančio laikė; Pločio keturiuose veiduose, kiek apatinis skersmuo vieno žingsnio, ir padauginta septynetu skaičiumi, tiek buvo iki smailios viršūnės suplonėjęs. Viršūnėje tad kurio įtvirtintas kyšojo vienas apvaliausias Trigonas, ir iš materijos skaidrios ir permatomos. Stovėjo tad sudėtingai šis didžiausias žvėris, taip kilniai papuoštas virš lygios plokštumos vieno plataus pamento iš kietčiausio Porfyro, tiksliai liniuoto, Su dviem iškištais ir dideliais dantimis iš vieno akmens balčiausio ir šviesaus pridėtais ir pritvirtintais. Ir nuo bronzinio balno susegta kabojo viena puiki krūtinės plokštė, įvairaus papuošimo iš balno materijos, kurios viduryje buvo lotynų kalba parašyta. Cerebrum est in capite (Smegenys yra galvoje). Ir panašiai apvesta per kaklo galą, prie didelės galvos siūta, juosė meistriška juosta. Nuo kurios vienas ambicingas papuošalas, labai pastebimas iš vario nulietas per viršų jo plačiausios kaktos kabojo, iš dviejų kvadratų sudėtas, su linijavimais elegantiškais. Kurio plokštumoje (lapija banguota apjuostoje) mačiau kai kurias raides Jonines. Ir Arabiškas, kurios taip sakė.

[Graikiškas ir arabiškas tekstas]

Dabar jo rajus straublys, nesijungė su pamento plokštuma, bet pakeltas, kabantis stovėjo, uždengtas šiek tiek link kaktos su vagotomis ausimis plačiausiai nuleistomis, arba grotuotomis. Kuris atvaizdas savo žavumu nė kiek mažiau rodė, nei natūralus. Ir ilgame pamento perimetre buvo iškalti hieroglifai, arba egiptietiški ženklai. Nušlifuotas tinkamai su privalomu Areobatu [pagrindu], su plintu, kakleliu, toru, diskeliu, su savo Astragalais, arba juostelėmis, su apversta Sima prie pamento. Ir viršuje ne mažiau su išsikišusia Sima atlošta, ir kaklo juosta ir dantukais su Astragalais. Pagal tai kas storumui reikalinga puikiai Simetriški. Ilgis, plotis, ir aukštis, žingsnių, dvylika, penki, ir trys. Galai kurio pusrutulio forma suformuoti. Galinėje pusrutulio dalyje minėto pamento, radau laiptuotą pakilimą iš septynių pakopų iškaltą lipamą virš plokščio paviršiaus. Kuriuo godus naujovių aš užlipau. Ir link išsaugoto keturkampio pakišto po Balno statmeniu, pamačiau vienas dureles iškastas, Dalykas didelės nuostabos, tokiame materijos kietume, Ir toks tinkamas tuštumas viduje buvo, Kad per kai kuriuos stulpelius iš metalo kopėčių būdu įkaltus, per kuriuos patogiu lipimu, buvo suteikta galimybė.

Dėl kurio dalyko smalsaus godumo stipriai sužadintas, įėjęs užlipau! Kur tuščią visą ir tuščiavidurį didžiausią stebuklingą monstrą. ir urvuotą jį radau. Išskyrus, kad tas pats sėdynė buvo palikta dar viduje, kuriai išorė buvo pakišta. Ir turėjo tiek ėjimo, ir link galvos, ir link galinės dalies, kiek žmogus natūralus padarytų praėjimą. Ir čia nugaros išgaubime pakabinta, su grandinėmis bronzinėmis degė viena lempa negęstanti, su apšvietimu kaip kalėjime. Per kurią šioje užpakalinėje dalyje, mačiau vieną senovinį kapą suteiktą pačiam akmeniui, su vienu tobulu atvaizdu vyrišku ir nuogu, koks natūralus bendras, karūnuota, iš Akmens, juodžiausio. Su dantimis, akimis, ir nagais iš spindinčio sidabro įterptais. Stovinti virš kapo dangčio arkoje, ir žvynuotu darbu apvilkta, ir kitais rinktiniais linijavimais. Rodė su vienu paauksuotu skeptru iš vario ištiesta ranka, priekinę dalį. Ir kairėje laikė vieną laivo pavidalo skydą, tiksli forma nuo arklio galvos kaulo, įrašytą trimis kalbomis, su mažomis raidėmis. Hebrajų, Atikos, ir Lotynų, tokios prasmės.

[Hebrajiškas, graikiškas ir lotyniškas tekstas]
NVDVS ESSEM, BESTIA NI ME TEXISSET, QVAERE, ET INVENIES. ME SINITO.
(Būčiau nuogas, jei žvėris manęs nebūtų pridengęs, ieškok, ir rasi. Mane palik.)

Dėl to neįprasto dalyko stovėjau ne vidutiniškai apstulbęs su trupučiu šiurpo. Tad ne per daug delsdamas pasukęs į grįžimą, mačiau panašiai degant kitą žibintą, kaip anksčiau pasakyta. Ir darydamas perėjimą virš lipimo angos, ten link gyvūno galvos Ir šioje pusėje dar vieną patį darbą seniausio kapo radau. Ir statula viršuje stovinti visai, kokia kita, Išskyrus kad buvo karalienė, Kuri pakėlusi dešinę ranką su rodomuoju pirštu rodė į dalį už savo pečių, ir su kita laikė vieną lentelę sulaikytą su apdangalu ir su ranka savo neatskirta. Kurioje taip pat įrašyta buvo tokia epigrama trimis kalbomis.

[Hebrajiškas, graikiškas ir lotyniškas tekstas]
QVISQVIS ES. QVANTVNCVNQVE LIBVERIT HVIVS THESAVRI SVME ATMONEO. AVFER. CAPVT. CORPVS NE TANGITO.
(Kas bebūtum. Kiek tik patiks šio lobio imk įspėju. Paimk. Galvą. Kūno neliesk.)

Apie tokią naujovę vertą pasakojimo nuostabaus. Ir apie mįsles perskaitytas spėliodamas, visiškai aš likau nežinantis, ir dėl interpretacijos ir sofistinės reikšmės labai abejojantis. Nedrįsau todėl jokio dalyko bandyti. Bet beveik įvarytas baimės toje vietoje niūrioje ir bešviesėje, kad ir kiek jam būtų žibintinė šviesa, Nieko ne mažiau uolus troškimas kontempliuoti triumfuojantį portalą Imituojantį, labiau teisėta priežastis buvo kad čia neužsibūčiau, nei kita. Tad be kito darymo, su mintimi ir tikslu bet kokiu būdu po to portalo nuostabaus kontempliacijos, kitą kartą čia sugrįžti. Ir ramiau apmąstyti tokią didybę išradimo žmogiškų protų, greičiausiai prie atidarymo atvykau. Ir nusileisdamas išėjau laukan iš išskrosto monstro, Išradimas neįsivaizduojamas, ir be įvertinimo, perteklius vargo, ir įžūlus bandymas žmogiškas. Koks Grąžtas gręžti tokį kietumą ir užsispyrimą akmens, ir ištuštinti tokį kietumą materijos, arba kokios kitos kalvystės mašinos galėjo? Sutartinai atitinkant iškaltą vidų su forma išorine. Galiausiai virš aikštės sugrįžęs, mačiau tame porfyriniame pamente aplinkui įraižytus tinkamiausiai tokius hieroglifus. Pirma vieną galvos kaulą raguotą jaučio, su dviem instrumentais žemdirbystės, prie ragų pririštais, ir vieną Alatorių pastatytą ant dviejų ožio kojų, su viena degančia liepsnele, Kurio veide buvo viena akis, ir vienas grifas. Po to vieną Praustuvę, ir vieną indą Ąsotį sekantį vieną Kamuolį siūlų, įbestą į vieną Ylą, ir vieną Senovinį indą su anga užkimšta. Vieną Padą su viena akimi, su dviem šakelėmis sukryžiuotomis, viena alyvmedžio ir kita palmės gražiai surištomis. Vieną inkarą, ir vieną žąsį. Vieną Senovinę lempą, su viena ranka laikančia. Vieną Vairą senovinį, su viena šaka vaisingo Alyvmedžio apvyniotą. Paskui du Kablius. Vieną Delfiną. Ir paskutinę vieną Skrynią uždarytą. Buvo šie hieroglifai puikiausios Skulptūros tuose raižiniuose.

Kuriuos seniausius ir šventus raštus apmąstęs, taip aš juos interpretavau.

EX LABORE DEO NATVRAE SACRIFICA LIBERALITER, PAVLATIM REDVCES ANIMVM DEO SVBIECTVM. FIRMAM CVSTODIAM VITAE TVAE MISERICORDITER GVBERNANDO TENEBIT INCOLVMEM QVE SERVABIT.
(Iš darbo dievui gamtos aukok dosniai, pamažu sugrąžinsi sielą dievui pajungtą. Tvirtą apsaugą gyvenimo tavo gailestingai valdydamas laikys sveiką ir išsaugos.)

Palikęs šį puikiausią paslaptingą neįsivaizduojamą darbą visgi grįžau žiūrėti stebuklingo Žirgo. Kuris turėjo galvą kaulėtą, ir liesą, ir proporcingai mažą, puikus kūrinys atrodė stovėti nepastovus, ir delsimo nekantrus. Matėsi beveik virpėjimas jo raumenų, ir labiau gyvas nei lietas. Su vienu žodžiu graikišku iškaltu kaktoje. GENEA (KILMĖ / GIMINĖ). Po to daug kitų didelių gabalų, ir fragmentų bet kokių linijavimų, tarp didžiausių krūvų griuvėsių uolėtų. Ir iš visų tik sveikus ėdrus skriejantis laikas buvo tiems keturiems stulbinantiems dalykams, Portalui, Žirgui, Kolosui, ir Drambliui maloningai atleidęs. O šventi tėvai senieji meistrai, koks žiaurumas užpuolė tokią jūsų dorybę, kad su jumis į kapą, nusinešėte tokių turtų paveldėjimo atėmimą mūsų?

Atvykęs tad prie to seniausio portalo darbo labai regimo, ir su rinktinėmis taisyklėmis ir menu, ir garsiais papuošimais skulptūros, ir įvairaus linijavimo nuostabiai pastatyto. Dėl kurių visų dalykų būdamas aš uolus ir su malonumu užsidegęs suprasti slėpiningą protą, ir tyrimą aštrų įžvalgaus Architekto, jo matmenų, ir apie linijavimą ir praktiką tyrinėdamas jį smulkiai taip aš padariau.

Vieną kvadratą padėtą po kolonomis, du kartus tiksliai išmatavau. Iš kurio matavimo lengvai visą simetriją supratau minėto portalo. Kurią aiškindamas perbėgsiu trumpai. Viena keturkampė figūra. A. B. C. D. padalinta per tris linijas tiesias ir tris skersines lygiagrečias, bus šešiolika kvadratų. Pridedant paskui prie figūros kiek yra jos pusė, ir su tuo pačiu padalijimu dalijant pridėtą, randasi XXIV kvadratai. Ta figūra virvelių kiek ji teikia naudinga ir tinkama atvaizduoti sutrumpinimą, atkarpą, arba septurgiją [septynių dalių] tapyboje paruošta siūlosi. Traukiant vėl pirmoje figūroje A. B. C. D. dvi įstrižaines. Ir dar toje žymint dvi linijas, tiesią, ir skersinę abipusiai susikertančias, keturi kvadratai darėsi. Taip pat toje tuščioje virš lygiakraščių padarius keturis vidurinius taškus, ir nuo vieno iki kito vedant linijas susidaro Rombas.

Aprašytos tokiu būdu minėtos figūros, Aš tinkamai mąsčiau, kokią priežastį turi Aklieji modernūs patys save vertinantys statybos mene nežinodami kas tai yra? Tiek baisiai dar savo klaidinguose nameliuose tiek šventuose tiek profaniškuose viešuose ir privačiuose karaliauja, darkydami dalis iš vidurio einančias, aplaidūs to ką gamta rodydama moko. Esant auksiniam Skotelės [Skopo?] posakiui, kad dorybė tame glūdi ir palaimą dainuoja poetas, Kuris apleistas ir nepaisytas būtinai turi netvarkingas išeiti, ir viskas klaidinga.

Nes bjauri yra bet kokia dalis savo pradžiai netinkanti. Pašalinta tačiau tvarka, ir norma, kokį dalyką patogų, arba malonų, arba garbingą jis gali suteikti? Tad priežastis tokios netinkamos klaidos kyla iš nežinojimo neigiamo ir turi kilmę iš neraštingumo. Vis dėlto nors tobulumas garbingiausio meno nenukrypsta nuo tiesumo, tačiau sumanus Architektas, ir išradingas, kad patenkintų objektą su žvilgsniu, Gali leistinai su pridėjimu ir atėmimu, nušlifuoti savo darbą. Virš visko solidumą sveiką išlaikydamas, ir su visuma suderintą, Kurį solidumą vadinu visą korpusą pastato kuris yra pagrindinis tikslas, ir išradimas ir iš anksto apgalvota Simetrija Architekto, be priedų gerai išnagrinėtas ir atliktas, Rodo (jei neklystu) pranašumą jo proto, nes puošti po to yra dalykas lengvas. Nors taip pat svarbu jo paskirstymas, ir nedėti karnizo prie kojų bet prie galvos, ir taip kiaušiniuotąjį, ir dantytąjį, ir kitus, į vietą tinkamą sėdėti reikia paskirti. Tvarkyti tad, ir pagrindinis išradimas yra suteiktas retiems, ir daugeliui dar paprastų, arba neišmanėlių bendrai darbui siūlosi papuošimai. Ir todėl rankų darbininkai yra architekto tarnai. Kuris architektas jokiu būdu prakeiktam, ir klastingam godumui tenepasiduoda. Ir be mokslo tebūna geras kalbėtojas, malonus, geranoriškas, romus, kantrus, šmaikštus, turtingas, tyrinėtojas smalsus universalus, ir lėtas. Lėtas todėl aš sakau, kad nebūtų paskui skubus klaidai, to tebūna gana.

Sutraukiant galiausiai paskutines tris figūras parodytas į vieną, pridėta antroji nuo XVI kvadratų joje esančių, sukurs šią figūrą. Nuo kurios pašalinant paskui rombą, ir įstrižaines. Paliekant tris statmenis, ir tris tiesias, išskyrus vidurinę. Kuri įtraukta tarp statmenų nukirsta baigiasi. Ir per tą taisyklę, randasi du tobuli kvadratai, vienas viršutinis, ir kitas apatinis, turintys savyje kiekvienas keturis kvadratus, Apatiniame kvadrate darant įstrižainę, kurią ištiesinus statmenai link linijos tiesios A. B. lengvai bus rasta per jos trūkumą pridėti, būti tiek storumo arkos, ir Antų [piliorių]. Tad linija A. B. bus tinkama vieta Sijos ištiestos, arba tiesios. Taškas vidurinis linijos nukirstos E. F. bus taškas lenkti arkosiją į pusrutulį kurio turi turėti tiek priedo atvirkščiuose raguose kiek yra pusė skersmens jo storumo. Kitaip esant tokiam trūkumui, tobulo jo nevadinu. Bet tai nuo geriausių ir patyrusių senųjų buvo gražiausiai rinktinai, ir kruopščiai stebima jų arkiniuose, kad duotų arkai elegancijos, ir tinkamo atsparumo, ir kad išvengtų užėmimo iškyšų Abakų.

Dabar po dviem kolonomis (iš čia ir iš ten) kvadratas, arba Altorėlis, arba Podiumas, prasidėjo nuo Plinto lygiai su grįsta Aikšte Pakeltu viena pėda. Kuris taip pat buvo riba ištisinė. Nuo šio atloštos Simos, torai, ir grioveliai su Astragalais gražiai kilo laipsniškai link Podiumo. Ir su tinkamu ir reikalaujamu surišimu, darė Cokolius Antoms, arba teisingai bazes. Ir atitinkamai virš Podiumo buvo ištiestas karnizas su Sima atlošta, ir kitais sutankančiais linijavimais.

Tarp linijos A. B. ir paskutinės linijos magistralinės kvadratūros M. N. radau kad ji buvo užimta trečdalio, Tai yra padalinta į keturias dalis, Trys priskiriamos tiesiai Sijai, Zoforui, ir karnizui. Kuris vainikas sau reikalavo viena dalimi daugiau už Siją, ir už Frygijų, tai kad jei penkios dalys yra priskirtos Sijai, ir tiek pat Zoforui lygiai, šešias vainikas pelnytai pasisavina. Ir tiek daugiau už šį ribotą viršijo, kiek kad diskretiškas, ir patyręs menininkas, buvo padaręs nuolydį laižantį virš krašto nustatyto Simai minėto vainiko. Likdamas išgaubtas viena puspėde. Ir tai ne tuščiai stebima randama, nes apačia darbų iškaltų, viršuje pastatytų, nuo išėjimo arba iškyšos vainiko nebūtų paslėpta. Nors kad ji gali tiek daugiau padidinti dalį viršuje sekančią papuošimų, kaip atsitinka Zoforui, virš priskirtos Simetrijos viršyti dėl tokios priežasties. Virš po to to pirmo vainikavimo, sekė vienas kvadratas tobulas, su tokia norma.

Kiek išsikišęs Zoforo buvo virš statmens kolonų, tiek buvo ir tas ištiestas. Kuris padalintas į dvi dalis, viena kiek randasi, tiek storumo priskiriama aukščiausiajam vainikui. Sudaryti tie du kvadratai vienas per šoną. Likusią dalį tad įterptą, statmenai atidarymui portalo, dalijant į septynias dalis. Vidurinė buvo palikta vienam sostui, arba Nišai, kur rezidavo Nimfos statula. Trys paskui, ir iš čia, ir iš ten liko šoninėms dalims.

Išėjimas iškyšos viršutinio karnizo lengvai siūlosi, darant iš linijos jo storumo vieną Keturkampį, padalintą per Įstrižainę, randasi teisinga taisyklė iškyšos.

Dabar imant kartu visą figūrą XXIV kvadratų randasi pusantro santykio. kuri figūra susideda O. P. Q. T. Akivaizdu yra kad ji turi savyje vieną Keturkampį, ir pusinę pusę lygiai padalintą į šešias dalis linijų tiesių, randasi tarpai linijų penki, ir padalijimai šeši. Virš penktos linijos viršutinės, jos viduriniame ženkle, siūlo taisyklingai viršūnę frontono, palenkiant iš ten linijavimą virš

įpjovos

to žemiau šoninio pratęsimo vainiko atrodė tinkamas nuolydis. Kurio kraštai, arba galai kartu su Cimasijais iškyšos vainikavimo susijungė.

Galiausiai frontonas su rinktiniu atitikimu dalyvaudamas linijavime elegantiško karnizo, savo pirmoje eilėje pasisavino paskui plokštumą išsikišusio kvadrato, paskutinę, vieną dalį karnizo dantyto, kurios viduje tęsėsi plokštuma kampinė.

Minėtas portalas buvo kruopščiausiai meistriškai padarytas viename poliravime lygus akmeninio klojinio vientiso, atitinkant banguotas figūras sujungime lentų. Su žaviu tinkamumu įterptų darbų, Ir materija šviesi, ir maloni. Iš vieno šono ir kito nuo turinio portalo atskirtos du žingsnius, kyšojo dar nejudintos dvi didelės ir išdidžios kolonos iki savo pagrindo šiurkštumo griuvėsių palaidotos. Nuo kurių aš su malonumu griuvenas pašalindamas, bazes bronzines apnuoginau jas atidengdamas, ir tokios materijos buvo Kapitelei, puikiai nulieti. Ir dėl malonumo matuodamas storumą vienos Bazės, ir dvigubindamas ją, išreiškė skersmenį visą apatinio storumo kolonos. Per kurį matavimą radau jos aukštį daugiau nei du be trisdešimt [28] uolekčių. Dvi artimos portalui, iš gryniausio Porfyro, ir iš malonaus Ofito, kitos dvi kariatidės, arba rievėtos, arba kaneliūruotos, ir geriausiai paruoštos. Be tų po to kairėje ir dešinėje pusėje tvarkingai su draugija porine kitos su kuklia Entaze akmens kietčiausio Lakoninio stovėjo.

Pusė skersmens apatinio perimetro kolonos darė storumą Bazės, kuri iš Torų, iš diskelio, arba Scotijos, arba Trochilo, ir Plinto susidėjo. Tas pusinis padalintas į trečdalį, sau vieną pasisavino Plintas, jo plotis vienas skersmuo ir pusė. Padalijus dar dvi dalis į keturias, viena paėmė aukščiausiąjį Torą. Paskirsčius tris dalis dvynukes viena pagriebė torą apatinį, ir kita pasiskolino įdubusiam Trochilui. Su kraštais paimta viena septintoji dalis jos. Tokį matavimą radau patyrusių menininkų elegantiškai laikytąsi. Virš taisyklingų kapitelių minėtų kolonų, tęsėsi viena puiki Sija, arba epistilias su apatine juosta papuošta apvaliais slanksteliais arba uogomis, Ir antroji su asociacija išilgai verpstėmis nukirstomis, įterptomis tarp vieno ir kito dviejų slankstelių suspaustų įvėrime. Trečioji su grožiu papuošta buvo apvilkta Sima auselėmis kilnioje lapijoje stiebeliuotoje išraiškos labai patikimos. Viršuje sėdėjo ant to Zoforas vingiuotų lapų, vijose, arba sukiniuose dideli ir įvairūs stiebai ir gėlės su žaviu vynuogių lapų pynimu giliai įraižyti, kuriuose daugybė paukščių suko lizdus. Viršuje po to sekė viena eilė rinktinių Mutulų, su moduliuota intarpų eile. Virš kurių prasidėjo apversta gradacija vieno gausaus karnizo. Be to po to šio sugriuvusio vainikavimo, iš daugelio ir sudužusio matėsi didesnė dalis, su pėdsaku, arba imitacija langų dvigubų ir didelių, atimtų papuošimų. Blogai rodydami koks būtų buvęs pastatas užbaigtas ir tobulas. Po minėta sija ėjo viršūnė, arba smailus kraigas frontono išsaugoto portalo. Kur tarp jo nuolydžio ir tarp linijavimo sijos imitavo tą tarpą figūrą realią, kuri rodo vieną trikampį šonų, arba uodegų nelygių. Po sija tarpe tarp kolonų, buvo paremta nuostabių mutulų, su menišku tarpu, Toje aprašytoje figūroje kiek galėjo apimti didesnį tarpą, iškalti buvo skydai apvalūs pamėgdžiojant lėkštę apskritą per lūpas bangavimo, kaklelius, ir skotijas, kur aukščiausioje gradacijoje viduryje apribotų linijavimų pūtėsi vienas Toras, apvilktas kilniai ąžuolo lapija, Sudėtingai viena pakišta po kita, apjuostos diržais grioveliais, su išbarstytais vaisiais. Kurių viduje sėdėjo du garbingi atvaizdai, ištraukti iš indo tai yra iš įdubimo. Nuo diafragmos į viršų. Krūtinės dalis uždengta apsiaustu virš kairio peties surišimu senoviniu. Su gauruotomis barzdomis ir kautomis lauru, Su būdu oriu ir didingu.

Kvadratinėje iškyšoje Zoforo virš aprašytų kolonų fasade, buvo toks kalimas. Vienas Erelis su sparnais išskleistais, su nagais gniaužiančiais perėjo virš išsipūtusio ryšulio lapų ir vaisių viduryje kabančio. Grakštūs galai kurio Iš čia iš ten apvynioti įvairių juostų pakabinti buvo laikomi, tikslumo beveik prarasto.

Tad aiškus Portalas paruoštas lygumoje tarpo tarpkoloninio iš marmuro sujungtai iškloto su didžiausiu pritarimu buvo pastatytas. Dėl kurio dalyko kiek buvo pritaikytas reikalaujamas parodymas, labiausiai pagrindinių narių minėto didingo portalo. Atrodo man sekančiame tinkamai paaiškinti jo malonius ir priklausančius papuošimus. Nes architektui sunkiau jam suteikia buvimą, nei gerą buvimą. Tas yra kas geriausiai pirma jam priklauso solidų išdėstyti, ir sieloje apibrėžti (kaip aukščiau pasakyta buvo) universalią statybą, nei papuošimus. Kurie yra priedai prie pagrindinio. Tad pirmajam, vaisingas meistriškumas vieno tik reikalaujamas. Bet antrajam daug rankų darbininkų, arba veikėjų Neraštingų (vadinamų Graikų Ergatų) būtinai susirenka. Kurie (kaip pasakyta yra) yra įrankiai architekto.

Tad nepasotinamai tyrinėdamas tai vieną tai kitą nuostabų ir didingą kūrinį, tyliai sakiau. Jei šventos senovės fragmentai ir lūžiai ir griuvėsiai ir tam tikra prasme atliekos mus veda į stulbinančią nuostabą, ir į tokį malonumą juos žiūrėti, koks būtų buvęs jų vientisumas? Ir taip dar mąsčiau savyje pagrįstai, galbūt gilumoje yra garbingas Altorėlis paslaptingų aukojimų, ir šventos liepsnos, arba Dieviškosios Veneros statula, arba jos švenčiausiasis Afrodizijas, ir jos lankininko ir šaulio sūnaus. Ir su pamaldžiu garbinimu dešinę koją padėjusiam ant šventojo slenksčio, priešpriešiais man pasitaikė priešais vienas bėgantis baltas Peliukas. Staiga be kito smalsaus galvojimo, su tyrinėjančiomis akimis į atsivėrusį platų šviesų įėjimą šiek tiek įžengusiam, man dalykai verti amžino dėmesio prisistatė. Čia dešinėje ir kairėje pusėje, iš nušlifuotų marmurų buvo iškalta siena. Kurios vidurinėje dalyje buvo įterptas vienas didelis apvalumas, uždarytas apvado vieno lapuoto papuošimo su puikia draugija drožybos. Kuris (panašus į kitą priešingoje pusėje) buvo iš juodžiausio akmens, kietam geležiai atsparus spindesio veidrodinio. Tarp kurių (jų nepastebėjęs) darydamas perėjimą, buvau nuo savo paties atvaizdo staigios baimės pagautas. Vis dėlto, nuo netikėto malonumo buvau atgaivintas, nes tuose buvo aiškiai stebimas sprendimas istorijų mozaikiniu darbu regimai nupieštų. Ir abiejose pusėse žemiau po šviesiais veidrodžiais buvo išilgai akmeniniai suolai. Grindinys švarus ir nuo dulkių tyras, išklotas nauja ir malonia Ostraka. Ir taip pat spalvotas skliautas buvo laisvas nuo audimo įžūlaus Voro, nes ten nuolat traukė pūsdamas gaiviausią vėją. Išklotos sienos po surišimu jungėsi. Kuris surišimas ploniausio sumanymo, nuo kapitelių tiesiausių antų [piliorių] tęsėsi, iki galo minėto įėjimo. Ilgio kiek savo nuožiūra išmatavau dvylika žingsnių.

Virš kurio nušlifuoto surišimo skliautas pradėjo lenktis, atitinkamai skliautuotam linkiui portalo. Tokio sugalvoto vaisingo ir malonaus stebėjosi su tokiu puikiu kalimu, Pilna gražiai vandens monstriukų valtyse ir saikinguose potvyniuose pusiau žmonių ir žvėrių, su susuktomis uodegomis žuviškomis. Virš kurių patogiai ant nugaros sėdėjo, kai kurios deivės nuogos apkabinusios monstrus abipusiu būdu. Kiti Dūdininkai kiti su fantastiškais instrumentais. Kai kurie traukiami keistuose Vežimuose sėdintys. Nuo greitųjų Delfinų, šalta gėle lūgnių vainikuotų, tokių apsirengusių sėdynė beveik saulėta. Kai kurie su įvairiais indais vaisių gausiais, ir su pripildytais gausybės ragais. Kiti su ryšulėliais ajerų, ir gėlių miško barzdos, abipusiai vienas kitą mušė. Tokie buvo sujuosti tritonais. Kita dalis virš hipopotamų jodami žaidė. Ir kiti įvairūs žvėrys ir nematyti su apsauga vėžline. Ir čia dėjo pastangas į gašlumą, ir čia į žaidimus įvairius dėjosi, su gyvais bandymais ir judesiais geriausiai iškaltais ir išreikštais. Pilnai nuo vieno ir kito galo puošė.

Skliauto lenkime, mačiau kruopščiausią kirmėlinį [mozaikinį] darbą iš rinktinės stiklo dėlionės, su auksiniu paviršiumi, ir bet kokiu maloniausiu spalvinimu. Ir pirma prisistatė vienas fryzas pločio dviejų pėdų. Kuris eidamas aplink puošė kraštus uždarytus visos skliautuotos erdvės nuo surišimų minėtų aukštyn, ir išilgai kraigo skliauto su santuoka bendra, iš gyvų spalvinimų esantį. Ne kitaip nei jei medžiai būtų buvę sudėti, Su natūralia lapija smaragdinio žalumo, su apvadais spalvos Purpurinės, su gėlėmis Mėlynomis, ir Skaisčiai raudonomis, ir sumaišytomis, su maloniais susukimais ir surišimais. Kurių užimtame tarpe, mačiau tokią senovinę istoriją nupieštą.

Europa mergaitė plaukianti į Kretą virš apgaulingo jaučio. Ir jos brolius pasiųstus Karaliaus Agenoro, Kadmą, Feniksą, ir Kiliką. Kad pagrobtą seserį sektų surasti. Ir jos neradę. Prie trykštančio šaltinio žvynuotą Slibiną narsiai užmušė. Ir po to pasitarę, Apolono nusprendė su palydovais pastatyti miestą, kur baubianti Telyčia sustotų. Todėl ta tėvynė iki šiandien amžinai išsaugo vardą Baubiančio baubimo [Beotija]. Statė tad Kadmas Atėnus [Tėbus]. Kitas brolis Finikiją. Trečias Kilikiją. Puikiai išdėstyta, ir su griežta tvarka atlikta, išgalvojimo, nupieštų natūraliomis spalvomis kaip reikalaujama, veiksmų, vietų, ir istorijos tinkama išraiška, buvo ši mozaikinė tapyba.

Iš priešingos pusės, šiuo pačiu būdu mačiau gašlią Pasifaję, uždegtą gėdingos meilės, ir įeinančią į medinę mašiną pasislėpusią ir uždarytą, ir tvirtą Jautį virš nepažįstamo sueities žaidžiantį. Ir po to Minotaurą monstriškos išvaizdos, varginančiame ir klaidžiame labirinte uždarytą, ir įkalintą. Galiausiai sumanųjį Dedalą bėgantį iš kalėjimo aptvaro išradingai sau ir Ikarui Sparnus gaminantį. Kuris nelaimingas nepaklusęs tėvo įsakymui ir pėdsakui, į plačią jūrą stačia galva krisdamas, vandenims drėgniems mirdamas savo vardą davė. Paskui tėvas sveikas išsigelbėjęs, Apolono šventykloje irklavimo mašiną iš plunksnų sudėtą pakabindamas dėl religingo įžado pažadėto.

Atsitiko kad aš su lūpomis atviromis įdėmiausiai stebėjau (nestabilūs ir greičiausi vokai nejudėjo) su siela pagauta tik žiūrėdamas į gražiausias, ir taip gerai išdėstytas, ir tobulai sutvarkytas, ir meniškai nupieštas, ir elegantiškai išreikštas istorijas, likusias nuo bet kokio lūžimo nepažeistas, tokie tvirti buvo klijai kad stikliniai gabalėliai, suspaustai sujungti, ir amžinai susieti stovėjo, iki šios valandos, ir nė vienas iš savo vietos nepajudintas. Nes puikus menininkas šiam puikiam darbui visą absoliutų kruopštumą buvo sutelkęs. Ir čia pėda po pėdos pernešdamas mane atkakliai nagrinėjau su kokia kryptimi tapybos meno buvo laikytasi, pastatyti apgalvotu paskirstymu greičiausias figūras ant teisingų plokštumų. Ir kaip linijos pastatų į objektą traukė. Ir kaip nuo akių kai kurios vietos beveik dingdavo. Ir dalykai netobuli vesti po truputį į tobulą, Ir taip atvirkščiai, savo sprendimą akims suteikiant. Su rinktiniais peizažais. Vandenimis, šaltiniais, kalnais, kalvomis, miškeliais, gyvūnais, išbandytas spalvinimas su atstumu. Ir su šviesa priešinga, ir su darniomis refleksijomis drabužių klostėse ir kituose darbuose, ne su maža konkurencija su rūpestinga gamta. Tiek besistebintis ir įsitraukęs kad savyje beveik nebuvau esamas.

Tokiu būdu į įėjimo galą buvau atėjęs, kur baigėsi malonios istorijos, nes toliau po to buvo tankiausia tamsa kad nedrįsau įeiti. Bet atsigręždamas dėl to grįžti. Štai be pertraukos girdėjau per stačius griuvėsius tarsi traškėjimą kaulų ir traškančių šakų. aš sustojau, drebėdamas pertrauktas ir išvytas mano toks saldus malonumas. Ir po to dar aiškiau girdėjau tarsi vilkimą kokio didelio jaučio mirusio, per vietą dygliuotą ir per sukrautus griuvėsius nelygius, Visada su artimesniu ir skambiu triukšmu link portalo ateinant, ir išgirdau vieną didžiausią šnypštimą perteklinės gyvatės. Aš apstulbau. Ir uždraustas balso pakilusių plaukų, negalėjau bėgti užsitikrinęs, ir į tą tamsią skylę pasinerti.

O nelaimingas aš ir fortūnos žaislas. Štai staiga matau tinkamai prie portalo slenksčio atvykstantį, ne kaip Androkliui šlubuojantį liūtą urve. Bet vieną baisų šiurpų Slibiną, trišakius ir virpančius liežuvius virpinantį su dantytais žandikauliais aštrių ir pjūklinių dantų griežiantį, Su kūnu žvynuotos odos, slystantį virš iškloto grindinio bėgantį, Su sparnais mušančiais šiurkščią nugarą, Su ilga uodega slidžia gyvatiška, didelius mazgus šnypščiant susukančia nestabilius. O mirštantis aš nuo išgąsdinimo karingą ir šarvuotą Martą, ir priversti drebėti baisųjį ir blogį atmušantį Herkulį, su visa jo gumbuota ir molorchine Kuoka. Ir atitraukti Tesėją nuo bandyto žygio, ir nuo drąsaus sumanymo. Ir išgąsdinti gigantą Tifoną labiau nei aukščiausieji Dievai nebuvo išgąsdinti jo. Ir pražudyti bet kokią gauruotą, užsispyrusią, ir nepramušamą širdį, kad ir kokia kada nors būtų buvusi. Vargas man atitraukti dangų laikantį Atlantą nuo savo pareigos, ne tik žmogų jaunuolį ir silpnasielį, ir tarp vietų nežinomų vienišą beginklį ir įtariantį pavojų atsidūrusį. Ir pamatęs kad jis buvo aukščiausias tamsaus kvapo, Ir mirtinas kaip teisingai įtariau, nepasitikėdamas jokia gynyba, ir išvengti mirtino pavojaus, be beveik dvasios, mažoje sieloje, kiekvieną dievišką galią drebėdamas ir išsigandęs pamaldžiai šaukiausi.

Ir be delsimo atsukęs pečius į tamsą įėjęs, į greitą bėgimą pasileidau, grąžindamas įprastai bėgti jau paskatintas kojas. Su didžiausiu greičiu nežinodamas į vidines dalis tamsios vietos aštriakojis skverbdamasis, per įvairius ir įstrižus pasukimus ir vingrybes takų bėgdamas.

Kur tvirtai maniau esąs neišnarpliojamame pastate sumanaus Dedalo atsidūręs. Arba Porsenos turinčiame tiek daug nepaaiškinamų susitikimų ir grįžimų su dažnomis durimis išeiti į išėjimą, ir į tas pačias klaidas sugrįžti. Arba miegamajame urve baisiojo Kiklopo, Ir niūriame Urve vagies Kako. Tiek kad kiek akys buvo šiek tiek prie tamsos pripratusios Nieko ne mažiau jokiu būdu aš vargšas negalėjau jokio dalyko įžiūrėti. Bet su rankomis į priekį ištiestomis prie veido, kad neatsitrenkčiau bėgdamas į kokį stulpą ėjau, tos mano aptemusių akių pareigą atlikdamos. Kaip Sraigė savo valdymo nešėja savo minkštuose rageliuose tiesdama ir atitraukdama, bandydama kelią ir prie kliūčių sutraukdama jas. Ir aš panašiai grabaliodamas kad neužgaučiau į tas didžiausias atramas kalno Piramidės. Ir link portalo atsisukdamas pažiūrėti ar žiaurus ir baisus slibinas paskui mane ateitų, šviesa visiškai buvo užgesusi.

Atsidūriau tad akluose viduriuose ir nuošaliuose takuose šešėlingų urvų, ir didesniame terore mirtinų vargų nei Merkurijus darydamas Ibi, ir Apolonas Trakijoje, ir Diana Chlomone paukštele, ir Panas dvigubu pavidalu, ir didesniame nei Edipo, Kyro, Krezo, ir Persėjo, ir didesniame išgąstyje ir pražūtyje, meškos Trasileo plėšiko, ir didesniuose sunkumuose Psichės ir labiau varginančiuose pavojuose asilo Liucijaus. Ir kai jis girdėjo patarimą plėšikų dėl jo mirties, be jokio patartino pasirinkimo tikrai nežinantis ir nusivylęs. Tuo momentu virš visų paminėtų baimių terorų ir išgąsčių tapęs labai bailus ir nerimastingas, prisidėjo dar skraidymas dažnas šviesos vengiančių naktinių paukščių aplink galvą padvigubinti baimingą kančią. Ir tokį kartą dėl jų Čirpimo, be delsimo maniau esąs tarp aštrių dantų nuodingo Slibino, ir tarp spaudžiančių nasrų kaip žvėries dantytais tvirtai sulaikytas, Be atidėliojimo sekė virš to padvigubinti, ir mano pavojingą ir sunkų terorą, ir mano širdgėlą patvirtinti, į protą man atėjo matytas vilkas, ar atsitiktinai jam būtų buvęs pražūtingas stebuklas, ir mano vargano įvykio pranašas. Čia ir ten klajodamas bėgiodamas, Kaip grūdus renkanti skruzdėlė kuri kvapą savo tako praranda klaidžiodama, Su budriomis ausimis išgirsti ar man skausmingas būtų atsitikęs baisus monstras, Su pavojumi lerniško ir stipraus nuodo ir baisaus nasrų ir bjauriausio prarijimo. Ir todėl kiekvieną daiktą kuris man pasitaikydavo tame pirmame priėjime aš tą patį esant įtariau.

Ir čia atsidūręs nuogas ir atimtas bet kokios pagalbos tokiame mirtiname varge ir ištirpusiame skausme, nors natūraliai nekenčiama mirtis nebūtų jokiu būdu maloni, bet visgi tą valandą malonia ją vertinau. Kurią aš galėjau norėti. Bet negalėjau to nenorėti. Ir pastovumas jos laukimo, dėl neaiškaus, nelaimingo, ir virpančio gyvenimo, įtikino mane. Visgi toks atsiskyrimas dvasios mane darė jai priešinantis, jos kokybę atmesti, teisingai priešintis jos piktam atėjimui. Nes stipriai užsidegdavau galvodamas. Vargas man kad be jokio efekto mano neapsakomos meilės, taip saldžiai uždegtos, be vaisiaus turi žūti, kiek tik jei dabartiniam atvejui staigi prisistačiusi būtų, mažai ją būčiau vertinęs. Bet tuojau grįždamas prie savo fiksuoto ir įprasto objekto, verkdamas dėl praradimo dviejų tiek geidžiamų dalykų. Polijos tai yra ir brangios gyvybės, tą uoliai šaukdamasis, su dūsuojančiu ir kukčiojančiu balsu, griaudėdamas per tą tirštą orą, uždarytą po didžiuliais skliautais, ir paslėptoje vietoje susigūžęs sau sakydamas. Jei aš mirštu čia toks vargšas ir liūdnas, ir visiškai nepaguodžiamas, Kas vertas įpėdinis bus tokio ir tiek vertinamo brangakmenio? Kas turės tokį neįkainojamą ir trokštamą lobį? Koks giedras dangus pagrobs tokią ryškią šviesą? O nelaimingiausias Polifilai kur pražuvėli eini tu savo nukreiptu bandytu pabėgimu? Kur tikiesi daugiau pamatyti spindint kokį trokštamą gėrį? Štai staigiai išsklaidyti ir nutraukti visi tavo malonūs džiaugsmai pastatyti saldžios meilės pagautame prote. Štai jau akimirksniu nukirstos ir sunaikintos visos tavo meilės ir tokios aukštos mintys. Vargas man koks neteisingas likimas, ir pikta žvaigždė tave taip pražūtingai į šias vargingas tamsybes atvedė? Ir į gausius ir mirtinus silpnumus žiauriai išstatytą atidavė? Ir žiauriausiam rajumui ir staigiam ėdrumui šio siaubingo Slibino žūti paskirtą? Kad vargas man būtų sveikas bjauriuose ir purvinuose ir išmatų viduriuose supūti pervestas? Ir iš ten po to į negalvojamą išėjimą laukan išmestas? O apgailėtina ir neįprasta pražūtis, O pabaiga mano gyvenimo gailėtina, Kur bus tos akys tokios sterilios, sausos ir išsekusios, ir atimtos drėgmės, kad didžiausiose ašarose varvančiose ne visos ištirptų? Bet štai mirštantis aš kad aš išblyškęs jaučiuosi. Kas iš ten kada nors į save atgręžta labiau žiaurus ir bjaurus žiaurumas fortūnos? Štai nelaiminga ir įžūli mirtis, ir paskutinė valanda ir prakeiktas taškas dabarčiai, šioje tamsioje migloje, ir kad kūnas ir mėsa mano žmogiška, būtų sotumas šio baisaus žvėries? Koks žiaurumas? Koks pasiutimas? Kokią kančią labiau monstrišką gali mirtingieji patirti? kad saldi ir draugiška šviesa gyviesiems būtų atimta, ir žemė mirtingiesiems paneigta? O kiek dar labiau vaiduokliška nelaimė ir didžiulė kančia taip skausmingai ir taip netinkamai trokštama paliekant labiausiai malonią mano ir tyriausią Poliją, Lik sveika, Lik sveika tad puiki šviesa dorybės ir viso tikro ir karališko grožio Lik sveika. Dėl to tokio ir taip padaryto sielvarto ir sutrikimo perdėto, virš bet kokio galvojimo spaudžiančio mane karčiai erzino mano sielą. Virš visko įdėmiai dėjau skubias pastangas kad galėčiau išvengti bijomo pavojaus Ir išgelbėti užterštą trumpą ir menką gyvenimą, arba per šią prievartą be vaisto jokio skausmingai spazmuojant mirti, ir be jau atidėliojimo, nes aš nežinojau sumaniausias kas man daryti klajojančiam, pabėgėliui, ir vienišam per neaiškias vietas ir nuošalius posūkius. Ir nusilpusios jau kojos sustingusios sukrėsta visa dorybė kūniška silpnėjanti, be gyvybės visiškai sutriuškintas ir beveik sudraskytas.

Į tą visgi ašaringą žingsnį atvestas, nuolankiai pašaukti (paskutinis prieglobstis) aukščiausieji visagaliai Dievai, ir mano gerasis Genijus su siela nekalta, manimi galbūt tame apgailėtiname atsitikime per savo amžiną gailestingumą laimingi rūpestį turintys. Štai kad aš pradėjau atidengti truputį šviesos. Į kurią Vargas man su kokiu džiaugsmu greitai eidamas, pamačiau vieną pakabintą lempą amžinai priešais vieną pamaldų Altorėlį degančią. Kuris kiek galėjau akimirką tada spręsti buvo aukštas pėdų penkių Ir dvigubai platus, su trimis auksiniais atvaizdais sėdinčiais. Čia apgautas sąlygos šviesos, ne be religingo šiurpo aš buvau įstumtas į tas garbingas tamsybes, kuriose mažai matėsi kad ir degė šviečianti lempa, nes ten tirštas Oras šviesai yra priešas. Ir visada su įtemptomis ausimis ir niekada tuščias nuo naminio išgąsčio, bet šiek tiek matėsi juoduojančios statulos, ir aplinkui siūlėsi slėniai ir neaiškūs išsiplėtimai ir baisūs ėjimai požeminiai, arba pokalniniai paremti čia ten ir vietose begalinėse paskirstyti daug didžiausių piliorių keturkampių ir šešiakampių ir kitose vietose aštuonkampių atramų vos įžiūrint jas per silpną šviesą, tinkamai pakištos proporcingai kad išlaikytų perteklinį didumą spaudžiančios Piramidės viršuje. Čia vieną mažą akimirką pasimeldęs, be delsimo tiesiau virš visų dalykų į nežinomą pabėgimą. Tad taip be gyvybės ne daugiau žingsnio už švenčiausiojo Altorėlio bėgdamas buvau praėjęs, kad dar man pasirodė truputėlis trokštamos šviesos kuri švietė beveik per vieną ploniausią angą piltuvėlio matomą. O su kokia švente Ir su kokiu džiaugsmu pralinksmėjusios širdies jį žiūrėjau. Ir į jį be kito galvojimo Linksmai skubėdamas. Galbūt su didesniu greičiu nei Kanilijus ir Filonidas. Ne greičiau su tokiu nežabotu džiaugsmu Ir geismu aš jį pamačiau. Kad atmetimą tada nedėkingo ir varginančio gyvenimo, maloniausiai atšaukiau, Palaipsniui praskaidrindamas savo sutrikusį protą ir svyruojančią sielą, Ir šiek tiek atsigavęs ir beveik nusiraminęs, mano išsekusi ir nuo meilės ištuštinta širdis šiek tiek atšaukta, iš naujo dygstančios meilės atgaivinta, visa pilna, kiekvieną prarastą ir ištremtą mintį prie ankstesnio darbo pritaikė. Ir dabar labiau į mano mylimą Poliją įsmeigtas, mane su atnaujintais įsipainiojimais, labiau suspaustai rišdamas, gimė su tvirta ir meilikaujančia viltimi tą pasiekti meilingai ir dar gauti, ką ne laiku mirdamas maniau skausmingai prarasti. O kiek ekstremaliai mane kankino. Neatsisakiau tačiau bet kokio papildomo ir naujo priedo meilės, kad iš naujo per krūtinę ir užimtą širdį pūliuodamas sužeistų. Ir todėl nuo to, kiekviena kliūtis atkalbanti nupurtyta, ir pašalinta bet kokia užtvara, savotiškai jam davė gražų atidarymą ir platų atvirą įėjimą.

Tad per mielą šviesą būdamas šiek tiek paguostas, Ir susigrąžinęs sau prarastas ir atsižadėtas dvasias, ir atstatęs lėtai parblokštą jėgą, mano sustabdytą ir bekelį kelią ir pabėgimą tiesiai priešindamasis raginau. Nes prie tos labiau artėdamas dauginantis ją mačiau. Prie kurios galiausiai lydint dangiškam norui, ir Polijai mylimiausiai meilingoje krūtinėje galingai viešpataujant, atvykau uolus. Tuos Dievus pelnytai laimindamas, ir paklusnią fortūną mano auksaplaukė Polija, radau platų išėjimą iš ten skubiai išeidamas, ir bėgti paskatinimui nė kiek nelaukdamas. Ir rankos jau įtemptos kad išvengtų užgavimo storiausių piliorių dabar tinkamiausiais irklais bėgimui prisitaikė. Ir iš ten pastangomis Išsikapstęs, atvykau į vieną maloniausią vietą ir regioną. Kuriame išgąsdintas vis dar dėl baisaus monstro abejojau dėl trokštamo sėdėti ir sustoti, tiek prote jį turėdamas įspaustą, kad nuolat ir be pertraukos už nugaros jį maniau jaučiąs. Ir dėl tokios priežasties, tiek teroro negalėjau aš taip greitai iš ten taip lengvai ištirpdyti nei išstumti. Tad teisingai dar mane sekantį esant abejodamas maniau. Ir taip pat dėl daugybės įtikinėjimų įeiti ir žengti buvau judinamas. Pirma dėl malonumo gražiausios vietos, padėjus netvarkingą sielą skatinančią greitai bėgti. Ir ypač trokštantis visada matyti ir rasti dalykų niekada galbūt tarp mirtingųjų įprastų. Lygiai tokie aspektai mane provokavo bet kokiu būdu įeiti, ir kiek labiau galėčiau toliau eiti ir nutolti nuo išėjimo. Kur galėčiau vietoje saugioje ramiai nusiraminti ir praskaidrinti protą savo, ir padėti į užmarštį praėjusį išgąstį, išlaikančioje atmintyje ne nemaloniai ateinant į pagalbą prieigose portalo pasirodymui balto Peliuko. Ir tai padrąsinti mane gana įtikinamas pažadinimas prisidėjo, nes visada malonus buvo pranašystėse ir palankus ir geras Ženklas.

Tad įtikinėjo mane tinkamai dėti pastangas pasilikti gailestingumui fortūnos, kad kokį kartą man būtų dosni ir plaukuota tarnaitė dalykų sėkmingų ir derlingų. Ir dėl to priverstas ir pastūmėtas judindamas truputį daugiau sulėtėjusį kelią, ir per pavargusias ir nusilpusias kojas suvaldytas ėjau. Bet vis dar drebėdamas tinkamai kad nepatekčiau į tokią vietą. Kur atsitiktinai įėjimas, ir mano manomas atvykimas į tėvynę nežinomą, nebūtų buvęs leistinas, bet nusikalstamas drįsimas ir pasitikėjimas, daug labiau nei įėjimas didingo portalo. Ir taip su krūtine uoliai plakančia ir su siela sumišusia tarp savęs sakiau. Koks dalykas šiandien įtikina mane atgal sugrįžti? Argi nėra čia lengviau bėgti laisvu pabėgimu? Ir daug geriau aš manau abejotiną gyvenimą šioje šviesoje abejotiną išstatyti, nei tose aklos tamsybėse žiauriai žūti? Nei tačiau beveik prie to atidarymo ir išėjimo aš nemokėčiau grįžti. Ir akimirksniu iš gilaus liūdnos širdies traukdamas dūsuojančius atodūsius, kibioje atmintyje kartojau kiek malonumo ir džiaugsmo netrukus turėjo jausmai mano praradę, Kadangi tas darbas buvo pilnas nuostabos, ir stulbinimo. Galvodamas per kokį būdą buvau blogai atimtas. Įsivaizduodamas auksinius Liūtukus šventyklos išmintingiausiojo žydo, kurie kad išgąsdintų įvesdavo žmones į užmarštį.

Tad per tokį panašumą kad slibinas man padaręs būtų beveik abejojau. Kad tiek elegantiškų ir nuostabių darbų, ir stulbinančių sumanymų nerodančių savęs žmogiškais, pasakojimo verčiausių, aš juos kruopščiai apžiūrėjęs, dabar juos turėčiau leisti iš prakaituotos atminties lengvai pabėgti. Ir kad aš dėl tokio įvykio nemokėčiau jų tvarkingai papasakoti. Sakiau, tikrai to nėra. Nei nejaučiu aistros letarginės. Bet aš išsaugomą viską grynai prote ir atmintyje šviežiausią laikau padėtą, ir nupieštą neištrinamai. Ir realiai gyva ir ne netikra ta milžiniška pabaisa buvo, tokia baisi, retai tokia matyta mirtingųjų Vargas man kokios nematė Regulas. Ir ją prisimenant, nuleisti plaukai vėl pasišiaušia, ir aš žingsnį greitą spartinau. Paskui akimirksniu į save sugrįždamas sakiau. Čia be abejonės (kaip sumaniai sprendžiu iš gerumo esamos vietos) gyventi neturi jei ne žmonių giminė. Bet greičiau galbūt dieviškos dvasios ir herojai yra čia globėjai, ir užeiga Nimfų, ir senųjų Dievų. Todėl apetitas įtikinantis lengvai suvaldytą žingsnį išprovokuotas ragino į pradėtą kelionę. Todėl aš, kaip pagautas atkaklių stimulų, su narsia siela nusprendžiau sekti kur tik žaisminga fortūna kristų, vis dar nykstančia.

Svarstydamas tad gražią ir malonią tėvynę derlingų laukų vaisingų pievų malonumą jų spėliodamas, aukščiausiai gyriau tokį kvietimą, ir už pečių numetęs bet kokį drebantį susilaikymą liūdną baimę šiek tiek įėjau. Bet pirma dievišką šviesą pasišaukęs, sėkmingų Genijų, kurie tame mano įėjime vadovaudami dalyvavo, mano klajokliškos Kelionės Palydovai, ir savo švento vadovavimo davėjai.

POLIFILAS PASAKOJA APIE GERUMĄ RASTOS
TĖVYNĖS, KUR JIS BUVO ĮĖJĘS, KURIOJE
KLAJODAMAS RADO VIENĄ RINKTINĮ FONTANĄ,
IR LABAI PASTEBIMĄ. IR KAIP PAMATĖ
ATEINANČIAS PENKIAS GRAŽIAS MERGINAS LINK
JO. IR TOS DĖL JO ATVYKIMO TEN LABAI
STEBĖDAMOSI. GAILESTINGAI JĮ NURAMINUSIOS
PRIE SAVO PRAMOGŲ LYGIAI SU JOMIS JĮ
KVIEČIA.

DABAR IŠĖJĘS IŠ BAISIOJO PRARAJOS, ir iš tų amžinų tamsybių ir beveik orkiškos vietos (nors kad ten buvo šventas ir sakralus Afrodizijas) į trokštamiausią šviesą ir draugišką orą, atėjęs į šią maloniausią vietą, stebėtis atgal pasisukau kur buvo buvęs mano išėjimas. Ir kur gyvenimą savo, gyvenimu niekada nelaikiau, tuo momentu varginančią ją mačiau ir pavojingą. Aš apžiūrėjau vieną miškinguotą kalną su nuosaikiu šlaitu visą iš žaliausių ir lanksčių lapų medžių, iš giles vedančių ąžuolų, Bukų, Ąžuolų, Akmeninių ąžuolų, Cerų, Žieminių ąžuolų, Kamštinių ąžuolų, ir dviejų Ilekso, Smilakso vieno, arba bugienio, arba Akilono. Paskui link lygumos buvo sutankinta sedulų, lazdynų, kvepiančių, gėlėtų ligustrų, ir kvepiančio žiedo baltojo, kukmedžių dvispalvių šiaurės vaizde raustančių, ir pietiniame baltuojančių, Skroblų ir uosių, ir panašių tokiame vaizde su dygstančiais krūmokšniais, apvyniotais žaliuojančio ir lipančio Sausmedžio, ir besisukančių apynių, teikė šešėlį gaivų ir tamsų. Po kuriais buvo Ciklamenas Liucinai kenksmingas, ir karpytas Šertvys, ir Trientalė Skolopendrija, arba Asplenon. Ir abejotini Čiauduliniai eleborai piemens pavadinti ir trilapis briedgaurė, arba trikampis, ir Sanikula ir kitų daugybė šešėlamėgių žolių ir Miško medžių Kai kurie be ir tokie su žiedais, vieta vis dėlto stati ir uolėta ir medžių užimtai apsupta.

Anga tad per kurią laukan išėjau iš tų paslėpčiausių slėptuvių šiek tiek buvo kalne aukštai visa apaugusi krūmais. Ir kiek aš galėjau spėti. Buvo priešais kitą anksčiau minėtą statinį, supratau ir panašiai šią buvusią nuostabų darbą, ir paskui ir tą senovinį. Bet pavydi ir besivaržanti senovė ir priėjimo ankšta ir per sieninius krūmokšnius ypač gebenių ir kitų šakų ją turėjo apmiškintą. Kad vos jį mačiau esant išėjimą, arba angą kokią. Vieta tik išeiti, bet ne grįžimo rodanti aukščiausią sunkumą. Tada man tokia lengviausia, nes aš jį mačiau visą aplinkui apaugusį lapais ir užtvertą. Dėl kurios būklės nežinotų beveik įeiti vaikščioti. Tarp nasrų to slėnelio su viršuje ištiesta uola vėsia nuolat dėl susikaupusių garų. Todėl ta aštri šviesa, didesnė man atrodė, nei Delei dieviškas gimdymas. Dabar nuo šių lapais apaugusių ir užkimštų durų, per šiek tiek nuolydžio nusileidęs išėjęs, atvykau į vieną tankų krūmyną Kadagių kalno papėdėje, buveinę įtariant Pano ar Silvano, su drėgnomis ganyklomis, ir su maloniu šešėliu, per po kurią su malonumu praeidamas, radau vieną marmurinį ir seniausią tiltą vienos gana didelės, ir aukštos arkos. Virš kurio iš abiejų šonų turėklų buvo labai patogiai pastatyti suolai. Kuriuos nors mano nuovargiui kad mano išėjime tinkami pasisiūlė, Nieko ne mažiau tada mano sužadintam progresui dėkingai juos įvertinau.

Viduryje šių turėklų šiek tiek kyšojo lygiai su aukščiausiu raktu pakištos arkos vienas Porfyrinis kvadratas, su vienu puikiu cimasiju, nušlifuoto linijavimo, vienas iš vieno šono, ir vienas tokios pat formos iš kito bet iš akmens Ofito. Dešiniajame mano kelyje, mačiau kilniausius egiptietiškus hieroglifus tokios išraiškos. Vieną senovinį šalmą su šuns galva kuoduotą. Vieną nuogą jaučio galvą su dviem medžių šakomis pririštomis prie ragų smulkių lapų, ir vieną seną lempą. Kurie hieroglifai atmetus šakas, kurių aš nežinojau ar eglės, ar pušies, ar maumedžio, ar kadagio, ar panašių būtų buvę, taip aš juos interpretavau.

PATIENTIA EST ORNAMENTVM CVSTODIA ET PROTECTIO VITAE.
(Kantrybė yra papuošalas, apsauga ir gyvenimo gynyba.)

Iš kitos pusės tokią elegantišką skulptūrą mačiau. Vieną apskritimą. Vieną inkarą Virš kurio skersinio apsivyniojęs Delfinas. Ir šiuos geriausiai taip aš juos interpretavau.
[Graikiškas tekstas] SEMPER FESTINA TARDE.
(Visada skubėk lėtai.)

Po kuriuo senoviniu solidžiu ir puikiu tiltu tryško viena plati gysla skaidriausio gyvo vandens. Kuri dalydamasi darė du sraunius upelius, vieną į dešinę, ir į kairę kitą. Tekėjo per šaltus ir uolėtus kanalus, ir per išgraužtus ir įpjautus krantus šniokščiantys šalčiausiai, Apdengti akmeniniai ir ūksmingi krantai medžių. Kuriuose krantuose matėsi atidengtos šakotos šaknys, ir ant tų kabojo Trichomanas [šerinė kalnarūtė], ir Adiantas [plaukuotoji], ir cimbalarija, ir plaukuotos kitų laukinių daržovių mylinčių, upinius krantus. Kuris medingas ir vėsus miškas buvo vaizdui malonus ir pasivaikščiojimui geidžiamas, ir lapijos džiugios pilnas miško ir kalnų paukštelių. Už tilto šiek tiek dar tęsėsi link vienos malonios lygumos visur skambančios nuo švelnaus čiulbėjimo. Čia šokinėjo nepastovios voverės, ir mieguistos Miegapelės. Ir kitų nekenksmingų gyvūnėlių apgyvendintas.

Tokiu aprašytu būdu tad rodėsi tas miškingas šlaitas apsuptas medžiais apaugusio kalno gana akims žiūrėtinas ir lyguma žolių įvairove visur nupinta. Ir skaidriausi upeliai per kalnų besileidžiančių papėdes slėniuose šnibždėdami nutekėjo. Papuošti žydinčio ir kartaus Oleandro, ir karklų, ir šalpusnių, ir šilingių, Pavėsinti aukštų tuopų juodų ir baltų. Ir upinio Alksnio ir Uosių. Ir per kalnus, matėsi aukšta ir spygliuota Eglė, ir ašarojantys Maumedžiai, ir kėniai ir kitų kilnių rūšių panašios lapijos.

Dėl kurio dalyko svarstydamas vietą padarytą malonia ir patogiausia stotimi ir maloniu prieglobsčiu piemenų, Vietą kviečiančią tikrai dainuoti bukolines mūzas, stovėjau ne vidutiniškai nustebęs, ir siela abejojanti, matydamas tokią gerą tėvynę žmonių apleistą ir nedirbamą. Ir kreipdamas akis paskui į papuoštą lygumą uoliai minėtą vietą praeidamas, pamačiau vieną marmurinį pastatą, tarp medžių pasirodantį, ir virš gležnų viršūnių, jo stogą. Tad visas džiugus iš tikrųjų manydamas, jau turėti būstą ir galiausiai kokį nors prieglobstį rastą. Prie to be delsimo skubus atvykau.

Radau vieną aštuonkampį pastatą su vienu nuostabiu ir puikiu fontanu. Kuris dar ne veltui pasisiūlė saldus pakvietimas mano tiek sulaikytam, ir ne iki čia patenkintam ir numalšintam troškuliui.

Šis pastatas aštuonkampio stogo dengtas, ir švinu apvestas. Viename fasade turėjo vieną akmenį tiek daugiau aukštą kiek buvo pusė jo kvadrato iš balto ir šviesaus marmuro. Pločio būti sprendžiau pėdų šešių. Iš to paties kilnaus akmens stropiai buvo iškaltos dvi pusinės kolonėlės rievėtos su bazėmis duodančiomis vieną išsikišusią Simą su kakleliu ir juosta dantytą ir virvutėmis, su kapiteliais pakištais po viena Sijele, Zoforu ir Karnizu. Virš kurio dar buvo pridėtas vienas ketvirtis kvadrato, paskirtas frontonui. Kiekvienas linijavimas nuogas papuošimo iš paties ir vienintelio akmens, Išskyrus kad kampinėje aureolėje, arba plokštumoje frontono, mačiau vieną juostelę. Dvi balandėles viename indelyje geriančias turinčią. Paskui visas tarpas uždarytas tarp kolonėlių, kaklelio ir sijos, viduje tuščias ir iškastas laikė vieną elegantišką Nimfą įraižytą. Ir po Sima buvo kitas ketvirtis. Kuris pamate bangavo su torais, kaklo juosta, ir Skotijomis, ir Plintu.

Kuri gražiausia Nimfa miegodama gulėjo patogiai ant vieno išskleisto audinio. Ir po jos galva gražiai prikimštas ir sulankstytas į pagalvės gumbą buvo. Ir viena dalis paskui minėto tinkamiausiai buvo nuvesta uždengti, tai kas padoriai turi būti paslėpta. Gulėdama ir ant dešinio šono, atitraukusi pakištą ranką su laisva plaštaka po skruostu galvą tingiai parėmė. Ir kita ranka laisva be pareigos tiesėsi virš kairiojo klubo nusileisdama atvira ties mėsingos šlaunies viduriu. Per spenelius (kokie mergaitiški) krūtų jos, tryško viena srovė vandens gaiviausio iš dešinės. Ir iš kairės kilo karšta. kritimas abiejų krito į vieną porfyrinį indą, su dviem gavėjais kartu sujungtais į vieną solidų. Nuo Nimfos pėdų šešių atskirti ir nutolę, iš ten į šį šaltinį virš vieno akmeninio grindinio sudėtingai padėtą. Tarp vieno ir kito gavėjų, buvo viena vaga įterpta kurioje vandenys susitikdavo, įrėžti jų kraštai viduryje vieno ir kito gavėjo, kur darė vandenys savo susitikimą. Kurie vandenys sumaišyti paskui į vieną vandens griovelį, arba upelį gausiai tekėjo. Iš kur viena per kitą paskui sušvelnintos visą žalumą vertė dygti. Karštoji tiek aukštai kildama, kad ji kitoje netrukdė kenksminga, tam kas lūpas dėjo prie krūties, dešinės, čiulpti, ir gerti jos prabėgant.

Dabar šią labai regimą statulą menininkas taip tiksliai ją išreiškė, kad tikrai abejočiau ar toks Praksitelis Venerą būtų iškalęs. Kurią Nikomedas Gnidiečių karalius pirkdamas (kaip skraido, gandas) visą turtą savo tautos išstatė. Ir kiek žaviai gražiausią ją išreiškė, tiek kad vyrai šventvagišku geismu jos uždegti, atvaizdą masturbuodami išniekino. Bet kiek galėjo vertinti teisingai maniau tokį atvaizdą niekada nebuvusį taip tobulą iš kalto, arba iš skaptuko imituotą, kad beveik pagrįstai aš įtariau, toje vietoje iš gyvos esant suakmenėjusią ir taip suakmenėjusią.

Kuri šiek tiek laikė atviras kvėpavimui lūpas pritaikytas, kur beveik žemyn matėsi gerklėje iškastoje ir pragręžtoje. Nuo galvos paskui paleistos kasos virš audinio prispausto, įspaustos, forma raukšlėta, arba suklostyta susukto audinio, ploniausius plaukus imitavo. Šlaunys buvo dar tinkamai mėsingos su kūningais keliais saikingai šiek tiek sutrauktos, rodydamos savo strijus [vageles?] viliojančius padėti ranką ir liesti ir spausti. Ir likusi dalis gražiausio kūno, provokavo tą, kuris atsitiktinai panašią ją suradęs būtų.

Vienas lapuotas nenumetamų lapų Mimerylo [žemuoginio medžio] medis paskui buvo už galvos minkštų ir apvalių žemuogių gausus, ir paukštelių, kurie atrodė čiulbantys, ir sukeliantys priežastį saldaus miego. Prie kojų stovėjo vienas Satyras gašlume niežtintis ir visas susijaudinęs, Su kojomis ožio duodančiomis, su snukiu prie nosies prikibusiu, ožišku ir plokščiu, Su barzda smakre padalinta į du susukimus Ožiškų Plaukų, ir iki gauruotų šonų Ir per šį lygų būdą galvoje, su plaukuotomis ausimis, ir lapais vainikuotas, su išvaizda tarp ožio, ir žmogaus sumaišyta. Mąsčiau kad savo aštriausiam protui akmentašys sumaniausiai ir savo valia turėjo gamtos dirbinį esantį Idėjoje.

Minėtas Satyras turėjo medį Žemuoginį už šakų su kaire ranka prievarta pagautą savo jėga virš miegančios Nimfos lenkdamas jį, rodė daryti jai malonų šešėlį. Ir su kita ranka traukė kraštą vienos užuolaidėlės, kuri buvo šakose prie kamieno pririšta. Tarp medžio lapuoto, ir Satyro, sėdėjo du Satyriukai vaikai. Vienas su savo indu rankose, ir kitas su blauzdomis apipintomis dviejų apsisukusių gyvačių.

Negalėčiau pakankamai išreikšti, koks subtilus, koks elegantiškas, ir tobulas buvo šis kūrinys, prisidėjo prie jo grožio spindesys akmens kaip dramblio kaulas. Žavėjausi aukščiausiai dar menu geriausio ir patyrusio gręžimo šakų ir lapijos kedrinės, ir ūselių su koteliais savo viso tikslumo ir išraiškos, ir panašiai Satyro. Po šia tokia ir nuostabia skulptūra, tarp kaklelių, ir bangelių, plokščioje juostoje, mačiau įkaltą, šį paslaptingą posakį puikiu Atikos Raštu.

ΠΑΝΤΑ ΤΟΚΑΔΙ
(VISKAS GIMDYTOJAI)

Dėl kurio dalyko aš negalėčiau apibrėžti, ar ilgalaikis ir toks aštrus troškulys vakarykštis kęstas gerti traukdamas mane išprovokavo, ar gražiausias sužadinimas instrumento. Šaltumas kurio, ženklą man davė kad akmuo melavo. Aplinkui tad šią ramią vietą, ir per kalbančius upelius žydėjo mėlynė, pakalnutės, ir žydinti šilingė, ir kvapnusis Kalames, ir Ciberžolė, Salieras, ir rūgštynė, ir daug kitų vertingų žolių vandeninių ir kilnių gėlių, Ir kanalas po to iš šaltinio išleistas įėjo ir drėkino vieną pavėsinę, arba uždarą aptvarą formos aukščio sudėtinių rasotų, ir tvarkingai supintų, įvairių rūšių papuoštų kvepiančiomis rožėmis. Drėkino liedamasis į vieną dvarą, papirusinių Miksų, arba mūzų [bananų], su didžiausiais lapais, sudraskytais pučiančių vėjų, Su sutankintu gumbu kabančiu saldžiausio vaisiaus. Ir kitų maloniausių vaiskrūmių pilną. Buvo dar Cinara [artišokas] maloni Venerai, ir žaliuojanti Kolokazija su skydiniais lapais, ir begalė aerių [?]. Ir žiūrėdamas į lygumą mačiau visose dalyse žaliausia, įvairove pasėtų gėlių papuoštai nupieštą, geltonų vėdrynų, ir pederanino arba jaučio akies, ir paviškų gegužraibės, mažosios širdažolės, ir vainikinio barkūno, ir mažųjų akišveitės, ir auksinių skandikų, ir žydinčių rapuntukų ir žydrųjų šalavijų, ir kardelių javinių, ir žemuogių su žiedais ir vaisiais, ir smulki kraujažolė su baltais žiedeliais ir seratula, ir našlaite, ir begale kitų gražiausių gėlyčių. Tad nuostabaus malonumo prarastas besiguodžiantis jaučiausi. Ir iš ten ir iš čia su išmatuotu ir sutvarkytu atstumu ir tarpu, su maloniais tarpais sudėtingai ir lygiai buvo žaliuojantys apelsinmedžiai ir citrinmedžiai ir Adomo obelys, su šakomis sulygintomis vieną žingsnį nuo žemės pakeltomis, tankūs lapų, kokių spalva Hialino [stiklo] atrodo sūkurinės formos, tai yra smailios ilgio žemyn suapvalintos su gausa savo žiedų ir vaisių, su saldžiausiu kvapu kvepiantys. Nuo kurio ne taupiai sužeista širdis jautėsi aukščiausiai atsigaunanti (galbūt į indą nuo maro smarvės ir pūvančio kvapo gyvatiško).

Dėl kurio dalyko labai stovėjau susimąstęs pakibęs ir pilnas nuostabos kokioje vietoje dabar atsidūriau, tokioje mano pojūčiams malonioje, ypač apžiūrėjęs nuostabų fontaną kruopščiai ištyrinėjęs, įvairovę žolių, spalvinimą gėlių, vietą medžiais apsodintą. Kilnų ir patogiausią išdėstymą vietos, švelnų giedojimą ir nerimastingą paukščių, temperatūrą ir oro gryniausio. Visu tuo patenkintas laikyčiau save. Jei gyventoją kokį aš čia radęs būčiau. Ir šiek tiek mane kankino įžūlumas eiti toliau, maloni vis labiau siūlėsi man geroji vieta, Nors visiškai nebūtų dar atsiklijavęs nuo godžios atminties nei išrautas teroras praėjęs. Ir dėl tos vienintelės priežasties dvilypis aš sustojau, nežinodamas, kur į kurią pusę eiti ir pasukti.

Stovintis tad tokiame dvasios sustabdyme, visas susijaudinęs galvodamas apie baisųjį slibiną, ir būti įėjusiam kur nežinojau staiga išdygstant atmintyje hieroglifams kairiojoje tilto pusėje, abejojau kad nepriekaištaučiau kokiame priešiškame atsitikime. Ir ne būti veltui padėtas praeiviams toks įspėjimas, vertas auksinių Įrašų. SEMPER FESTINA TARDE (VISADA SKUBĖK LĖTAI). Štai kad aš už nugaros girdžiu staiga vieną didelį traškėjimą ir triukšmą panašų į daužymąsi žvynuotos slibino uodegos, atgal, Kaip girdėjau vieną grojimą Tūbos. Staiga vargšas aš spazmuojantis apsisukau, ir matau vienoje pusėje daug medžių egiptietiškų Ankščių, su brandžiais vaisiais labai ilgas kabančias besidaužančias, kurios dėl vėjo turėjo viena su kita šiek tiek susimušusios. Dėl to greitai į save sugrįžęs, ir dėl paties įvykusio atsitikimo į juoką pajudėjau.

Dėl kurio dalyko tada pamaldžiai pašaukiau geruosius Dievus Iugantiną, Kolatiną Deivę, ir Valoniją, kad klajojant per jų šventas vietas, palankūs man pasirodytų. Kadangi beveik abejojau karinės kariuomenės dėl garso tūbos, bet mąstydamas nusprendžiau piemeniškų tūbų žievinių, todėl labiau greitai apsidraudžiau nei nepasitikėti kitaip. Bet po to po to nebuvo ilgo delsimo, kad aš girdžiu dainuojant ateiti vieną palydą (iš balso švelnaus ir žydinčio amžiaus) merginų grakščių (kaip maniau) ir gražių, žaidžiant ir per žydinčias žoles, ir per malonius ir gaivius šešėlius besilinksminančias, laisvas nuo bet kokio vėlavimo aš spėjau. Ir per žavias gėles su dideliu plojimu einančias. Neįtikėtinas saldumas moduliuoto balso, nuo vidutinių ir rasotų vėjų nešamas per malonią vietą sklido, ir su saldžiausiu garsu lyros pritariamas atneštas.

Dėl kurios naujovės tyrinėjantis pasilenkęs pro po žemomis šakomis, ir link savęs pamačiau tas su eisena gestikuliuojančia. Su mergaitiška galva pastebimiausiais kaspinais iš aukso siūlų surišta, apvyniota ir viršuje žydinčios Mirtos, ir įvairių gėlių vainikuotos ir apjuostos. Ir per baltą kaktą garbanavosi šviesūs ir virpantys Plaukai. Ir po to per baltus pečius tinkančios tekėjo garbanotos kasos, su nimfišku poliravimu ir menu sudėtos elegantiškos. Apsirengusios karpatišku drabužiu iš šilko labai papuoštu, ir įvairaus spalvinimo ir audimo. Buvo trys tunikos, viena už kitą trumpesnė ir skirtingos. Žemiausia purpurinė, viršuje sekė šilkinė žaliausios spalvos atausta auksu. Aukščiausia medvilninė ploniausia, geltona ir garbanota, Sujuostos auksiniu vėriniu po riba apvalių krūtinių. Ištiestos rankos buvo aprengtos paskutine tunika, ir gausiai uždengtos medvilnine, suteikiant didžiausią malonę pakištai spalvai. Ir arti išsipūtusių rankų su virvelėmis iš plono šilko tinkamai surišta, su kilpelėmis auksinėmis, malonus dirbinys. Ir kai kurios iš jų, su dvigubais padais, su daugybiniu surišimu siūlų aukso ir šilko purpurinių turėjo pėdutes savo puikiai supintas. Apautos kai kurios paskui virš ištiestų kojinių skaisčiai raudono ir žaliuojančio audinio, ir tokios virš nuogo minkštos ir malonios odos šviesios, ir kitos zomšinės gražiausių spalvinimų dažytos, be pirštų slėpimo.

Su siuvinėjimais papuošti, apavai virš sniego baltumo kulkšnių su banguotu atidarymu, suveržti glaudžiai susegti su dirželiais perverti per sagtis aukso, ir kitaip su kilpelėmis vėrinių auksinių su rinktiniu surišimu pagirti. Ir kur buvo riba apvado apačios, neįsivaizduojamu virvelių pynimu papuoštos Nuo vidutinių vėjų pajudintos apvalias ir dramblio kaulo spalvos kojas dažnai šiek tiek parodyti.

Jos tad mane pastebėjusios tada, Nimfišką žingsnį sustabdydamos sustojo, nutilusios nuo savo saldaus dainavimo, staiga pagautos tos naujovės manęs toje vietoje atvykusio. Ir tarpusavyje stebėdamosi ir smalsios tyliai tyrinėdamos mane, neįprastas joms pasirodė ir nematytas. Tame garsioje tėvynėje žmogus svetimas ir pašalinis tokiu atveju būti atvykęs. Dėl kurios priežasties per mažą laiko tarpą stovėjo tarp savęs viena prie kitos su slaptu šnabždesiu, ir daug kartų žiūrėti į mane tyrinėjančios pasilenkiančios. Koks vaiduoklis buvau aš būčiau, Vargas man aš jaučiausi tą akimirką visus vidurius daužantis. Kaip lapai Ajero virpantys prie smarkių vėjų. Kadangi vos nurimęs būdamas nuo dažno minėto išgąsčio, kad tuojau pat ir pelnytai manydamas savyje turėti, virš sąlygos žmogiškos, kito nežinodamas, dėl dieviško regėjimo abejojau kad pelenine. Semele pasirodė. Nuo apsimetusios formos Berojos Epidaurietės apgauta. Vargas man iš naujo pradėjau drebėti, labiau bailus tapęs, nei išblyškę elniukai gelsvą Liūtę iš bado riaumojančią matydami. Savyje kovojantis ar ant žemės nuolankus klauptis turėčiau. Arba apsisukti atgal pasitraukti (dėl to kad tikrai man siūlėsi gailestingi veidai, ir kitą nei linksmumą turėjo ir dangišką) Arba pastovus ir nepajudinamas taip pasilikti. Galiausiai pasitaręs su savimi norėti rizikuoti ir rizikuoti dėl to kas atsitikti galėtų. visąlaik įtikinėdamas save, kad pagal jokį spėjimą, šiose rasti galima būtų kokį nežmoniškumą ar žiaurumą. Ir ypač kad nekaltasis su savimi neša apsaugą. Sužadinau tad drebančią sielą dar sulaikomą stingstančios gėdos, žinodamas save nevertu į šią galbūt šventą vietą, ir guodžiantį sambūrį švelniausių ir dieviškų nimfų atvykusį. Dar ne su nuoširdžia ir nurimusia siela man patarė čia įžengimą ir atvykimą, neapgalvotai galbūt į draudžiamas vietas ir uždraustą buvimą, ir su nesąžiningu drįsimu. Vartydamas tad tokius faktinius mąstymus savyje. Štai viena iš šių labiau pasitikinti ir drąsi sudeginta tarė. Kas tu esi čia? Tada visas sutrikęs tarp įprastos baimės ir staigios gėdos, nežinojau ką sakyti nei ką atsakyti, ir tarp to kad balsas kartu su dvasia užkirsti pusgyvis, ir kaip statula aš likau. Bet tos puikios merginos pastebėjusios, kad manyje buvo tikras ir žmogiškas atvaizdas, bet išgąsdintas, ir baimingas visos prisiartino sakydamos. O jaunuoli kad ir kas esi, niekada čia, mūsų veidai ir buvimas neturėtų tavęs bauginti. tad nė kiek neabejok. Kadangi čia nenaudojamas joks žiaurumas, nei nemalonumo rasi jokiu būdu, Tad kas esi tu? Kalbėk nebijok.

Į šį prašymą turėdamas balsą šiek tiek susigrąžintą, Nuo tų viliojančių ir nimfiškų vaizdų sužadintą, ir nuo saldaus kalbėjimo atšauktą, atsakydamas joms tariau. Dieviškos nimfos Aš esu labiausiai nelaimingas ir nesėkmingas įsimylėjėlis kokį rasti pasaulyje kada nors galima būtų. Myliu, Ir tą kurią taip degantis myliu ir nuoširdžiai trokštu, aš nežinau kur ji ir aš esu. Ir per didesnį ir mirtiną pavojų kurį kada nors mokėčiau išreikšti, čia atvestas ir atvykęs esu. Ir jau akyse pasirodžiusios gailestingos ašaros, ir ant žemės pasilenkęs prie mergeliškų pėdų parpuolęs, gailestingumo dėl aukščiausiojo dievo maldauju dūsaudamas aš sušukau. Staiga savo minkštoje širdyje nuo gailesčio ir nuo gailestingo saldumo visos sujaudintos, ir beveik panašiai ašarėlės sujudintos, ir už rankų nuo žemės paslaugios ir besivaržančios traukdamos, mane pakėlė, ir su saldžiausia ir meilia kalba žaismingai man pasakė.

Manome vargšeli veikiau taip yra kad per kelią tokį padarytą per kurį vargšas esi tu čia įėjęs reti gali išsigelbėti. Bet tarp visų dalykų aukščiausiai girk dievišką galią ir gerumą tavo žvaigždės, Kadangi vieno didžiausio pavojaus dabar esi išvengęs. Bet daugiau nereikia abejoti jokiu trikdančiu dalyku, nei varginančiu užpuolimu, Kad per šį kelią galbūt laimingas atsidurti lengvai galėtum, sėskis ir nusiramink tad ir guoskis. Kadangi čia, kaip akivaizdžiai tu matai yra vieta malonumo ir džiaugsmo, ir ne skausmo nei jokio gąsdinimo. Nes vasara vienoda, vieta saugi nekintama, laikas nebėgantis, džiugus patogumas, malonus ir skambus sambūris, viliojančiai mums tai pataria, ir amžinai dykinėti mums leidžia. Ir tai dar turi tu suprasti. kad viena iš mūsų maloni, Kita linksma ir labiau guodžianti. Ir mūsų džiugus ir bendras sujungimas intensyviai su amžinu priesaika susijęs. Ir viena padidina. Kita prie bet kokio didžiausio saldumo ir patogiausiai skatina linksmintis, ir paklusti. Čia galiausiai yra Laukas sveikas, ribų plačiausių, žolių įvairių, ir augalų vaizdu malonių, visų vaisių derlingas. Apginkluotas garsių kalvų. Pilnas visų nekenksmingų gyvūnų, ir bet kokio malonumo pastebimas. Ir tankiausias. Visų vaisių gausus, su visuotine gausa, ir tyriausiais šaltiniais papuoštas. Viena kita tarė.

Laikyk tikra viską ir tvirta brangus svety. Ši laiminga teritorija yra derlingesnė už vaisingą kalną Taurą, Šiauriniame vaizde. Apie kurį garsas pasklidęs skelbia. Kekė vynuogės uolekčių dviejų. Ir vienas figmedis vaisių modijų 70 savo vaisiaus užauginantis. pridėdama po to trečia šventiška, Tarė.

Ši šventa pakrantė viršija derlingumą Hifborėjos salos Indijos vandenyne gulinčios, Nei taip yra Luzitanai. Nei Talge Kaspijos kalne.
Nuolat ketvirta su daugiau aistros tvirtindama sakė. Tuščia yra gausa Egipto palyginus su mūsų, kad ir vadintųsi svirnu viešuoju pasaulio. Naujausiai viena vaizde prie bet kokio staigumo viliojanti su elegantišku tarimu pridūrė. Šioje maitinančioje tėvynėje nebūtų rasta užėmimo plačiausių pelkių erzinančių su varginančiu oru. Nei stačiausių kalnų uždaryta, bet puikiausių kalvų. Ir iš išorinės pusės apsaugotai aptverta atšiaurių ir nepraeinamų bedugnių. Ir taip per šį būdą pašalintas bet koks liūdesys, čia yra kiekvienas dalykas kuris gali suteikti malonumą, ir prieglobstį dievų, su palaimintu saugumu sielos. Be visų šių minėtų dalykų, tarnaitės esame vienos garsios ir žymios karalienės, dosniausios ir plačiausio dosnumo. Vadinamos Eleuterilida, stebuklingai išmintingiausia. Kuri čia su aukščiausiu ir galingu žinojimu valdo, ir su plačiausia imperija karaliauja, ir sėkminga ir laiminga su sukaupta šlove tikisi. Ir malonu jai bus didžiai, kada prie jos garbingo buvimo ir didingo vaizdo tave nuvesime. Ir jei atsitiktinai kitos mūsų jos bendradarbės ir dvariškės tai pajus, čia būriais subėgtų, žiūrėti to kas retai čia matoma, Tad duok bėgti atskirk bet kokį slegiantį liūdesį ir sutvarkyk sielą savo šventiškai guosdamasis su mumis. Ir pasiduok paguodai ir malonumui, atstumta bet kokia baime.

POLIFILAS TAPĘS PRISIJAUKINTU IR SAUGIU NUO
PENKIŲ NIMFŲ, NUĖJO SU JOMIS Į
TERMAS. KUR BUVO LABAI APJUOKTAS DĖL NAUJOVĖS
FONTANO, IR DAR DĖL PATEPIMO.
BŪDAMAS PO TO PAS KARALIENĘ
ELEUTERILIDĄ NUVESTAS. PAMATĖ KELYJE,
IR RŪMUOSE DALYKUS PUIKIUS IR VIENĄ PUIKŲ
DARBĄ FONTANO.

PRIIMTAS MALONIAI IR NUO GAILESTINGŲ
Nimfų aukščiausiai nuramintas, ir visas nuo meilių merginų paguostas, ir išvaikytos dvasios ne vidutiniškai atgaivintos. Visam kam jos spėti galėjo malonu ir patiktų, noriai paslaugus rodydamasis, laisvai savas ir atsidavęs pasisiūliau. Ir kadangi turėjo Alabastrinius indus miltelių, ir dėžutes tepalų iš aukso ir iš brangių akmenų, ir spindinčius veidrodžius, ir auksinius skyrimo įrankius savo švelniose rankose baltus apdangalus iš šilko sulankstytus, ir pirties marškinius siūlydamos nešėjos, atsisakinėdamos man pasakė. Kad jų atėjimas į tą vietą buvo nes ėjo į pirtį. Ir tuojau pridūrė. Norime kad su mumis tu eitum. Kuri čia priešais, kur liejasi fontanas, argi tu to nematei? Aš pagarbiai atsakiau, Žavingiausios Nimfos. Jei manyje tūkstantis ir įvairių liežuvių atsirastų, aš tinkamai nemokėčiau atiduoti pelnytų padėkų. Ir dėkoti už tokį naminį geranoriškumą, nes laiku mane atgaivinote. Tad nepriimti tokio malonaus ir Nimfiško pakvietimo, kaimiškas niekšiškumas būtų laikomas. Ir dėl to su jumis labiau save laimingu laikyčiau būdamas vergas, nei kitur viešpatauti. Nes kiek spėti galiu gyventojos ir bendrabutės esate viso malonumo arba gėrio. Turite žinoti kad aš mačiau nuostabų fontaną ir su stropiu jausmu apžiūrėjau, labiau puikų darbą nei mano akims kada nors pasirodė sutinku ir tvirtinu. Ir tiek sielą mano stropią užėmiau ties tuo įdėmiai žiūrėdamas, ir godžiai gerdamas, sunkų ir dienos mano troškulį sveikai numalšindamas, kad daugiau toliau tyrinėti nėjau.

Atsakė viena šmaikštuolė ramiai sakydama. Duok man ranką. Būk sveikas ir gerai atvykęs. Mes dabar esame penkios socialios palydovės kaip matai, Ir aš vadinuosi Apėja. Ir ta kuri neša dėžutes ir baltus baltinius, yra vadinama Ofrelsija. Ir ta kita kuri spindinčio veidrodžio (malonumų mūsų) yra nešėja, Oralsija yra jos vardas. Ta kuri laiko skambią lyrą, yra vadinama Akojė. Ta paskutinė, kuri tą indą brangiausio skysčio neša, turi vardą Geusija. Ir einame kartu į tas vidutines Termas, malonumui ir džiaugsmui. Tad trumpai dar (nes palanki fortūna tavo čia atsitiko) ateisi su mumis džiugiai. Po to grįšime visi kartu pradžiugę į didžiuosius rūmus žymios Karalienės mūsų.

Kuri visa gailestingiausia, ir plataus dosnumo aukščiausiai dosni, tavo intensyvioms meilėms, ir degantiems troškimams, ir aukštiems sumanymams stabiliausiai padėdama sutvarkysi, imk drąsą ir paguodą. einame.

Su geidulingais veiksmais, su mergaitiškais gestais, su švelniais veidais, su glamonėmis mergaitiškomis, su gašliais žvilgsniais, su švelniais žodeliais jos guosdamos meilikaujančios mane vedė. Kiekvienu esamu dalyku patenkintas. Tik kad auksaplaukė Polija mano, nebuvo papildymui aukščiausios laimės, ir šešta būti su šiomis kad sudarytų skaičių tobulą. Iš kitos pusės nepatenkintas atsidūriau, kad drabužis mano atitinkamas nebuvo tarp šios žavingos draugijos, Bet šiek tiek prisijaukinęs pradėjau su jomis maloniai šokinėti. Ir jos saldžiai juokėsi, ir aš lygiai su jomis, Atvykome galiausiai į vietą.

Čia mačiau vieną nuostabų pastatą termų aštuonkampį. Ir kiekviename atskirame kampe išoriniame, buvo dvigubi du pilioriai, lygiai su aikšte prasidėjo pakišti areobatai apjuosiantys. Paskui sekė vienas trečdalis jų storumo iškaltas iš kietųjų [piliorių?]. Su kapiteliais pakištais po sija tiesia. Su vienu fryzu viršuje, po vienu karnizu pilnai apimančiu. Kuris fryzas buvo papuoštas puikia skulptūra. Su keliais berniukais nuogais, puikios išraiškos, lygiai nutolusiais. Su rankomis įsipainiojusiomis į kilpas laikančias ryšulius išsipūtusius, lapuotų šakelių kartu supintų, sujuostų dirželiais. Virš kurio minėto karnizo, po to kilo (su elegantišku skliautavimu) vienas aštuonkampis Kupolas, pamėgdžiojant pakištąjį. Kuris tarp kampo ir kampo, buvo perdurtas nuostabaus darbo būdu, tūkstančio kilnių sumanymų, ir užkimšti plokštelėmis gryno krištolo, kurį iš tolo švinu palaikiau.

Pterigijas [sparnas/kraštas] atsirėmęs buvo virš vieno smaigalio, Forma aštuonkampė Kupolo Sektoriaus, šiek tiek iškilusi, Ir čia tuojau viršuje uždėtas buvo vienas Trigonas, Aukščiausiame centre kurio įkaltas, kilo vienas tvirčiausias stulpas ant kurio viršūnės buvo užmautas kitas nestabilus ir besisukantis stulpas laisvas žaismingas prie kurio pritvirtintas buvo vienas sparnas, kuris nuo bet kokio silpno vėjo pastūmėtas, su savimi suko vamzdinį stulpą, ir vieną rutulį viršūnėje per trečdalį apatinės dalies. Virš šio vienas berniukas nuogas su šlaunimi dešine mindamas sėdėjo, kitą koją kabančią laikydamas. Pakaušis kurio iki burnos buvo visas tuščiaviduris, Formos piltuvėlio, su anga gręžta iki burnos, Prie kurios prilydyta, pridėta buvo tūba, laikoma su viena ranka berniuko artima prilydymui, ir kita ištiesta link galo tūbos, lygioje linijoje sparno. Viskas bronzinė ploniausia Lieta tobulai, ir spindinčiai paauksuota. Kuris Sparnas, ir Rutulys, ir Berniukas, su figūra sujungta veiksme grojimo, su ištuštintu pakaušiu, link vėjo pūtimo, lengvai pasukdavo, Kur viduje pučiant tūba tūbavo. Ir todėl besidaužant dėl vėjo ankštims egiptietiškoms, Panašiai, ir čia vėjas vertė groti tūbą. Dėl kurio dalyko mąsčiau juokdamasis, kad žmogus vietoje nežinomoje vienas atsidūręs ir išsigandęs, kad lengvai nuo bet kokio triukšmelio išsigąsta.

Dabar fasade priešais gražiausią Nimfą šaltinyje, mačiau įėjimą. Su vienu portalu tobuliausiai nušlifuotu. Visas darbas pranašaus Akmentašio, kurį Nimfą miegančią buvo iškalęs maniau. Fryze kurio mačiau tokį pavadinimą rašmeniu graikišku, ASAMINTHOS (VONIA).

Tad tokios termos neteikia pločio tarpo.

Viduje juosė sėdynės keturių laipsnių akmeninių su amžina sąjunga darnūs, Visi smulkiai iš jaspio inkrustuoti ir Chalcedonų bet kokio spalvinimo. Du iš laipsnių drungnas vanduo dengė, iki krašto, arba paviršiaus trečiojo. Kampuose kiekviename kyšojo viena paruošta ir apvali kolonėlė Korintinė, įvairaus spalvinimo. Su gyslotomis bangelėmis jaspio tiek labiau malonaus, kiek daugiau daryti yra pratusi meniška gamta. Su tinkama baze. Ir kapiteliai puikiai sudėti po viena sija, už kurios gulėjo Zoforas nuogų berniukų vandenyse žaidžiančių, su vandens monstriukais, su imtynėmis ir kovomis vaikiškomis, su tinkamais bandymais greitumo amžiui tinkančio, ir gyvais judesiais ir žaidimais, Juosė gražiausiai su vienu vainiku viršuje uždėtu. Viršuje tvarkos ir iškyšos kolonėlių statmenai ėjo nuo kiekvienos į kupolo viršūnę, vienas toras su saikingu išsipūtimu lapų ąžuolinių, vienas virš kito laipsniškai suspaustų kutuotų ir banguotų iš žaliausio jaspio, ir iš paauksuotų juostelių apvyniotų, kurie kildami nuvedė į išgaubtą dangų kupolo prie vieno apvalumo susijungiančio. Viduje kurio viena galva užėmė liūto su garbanotais karčiais. Laikė sukandusi nasruose vieną žiedą. Prie kurio buvo patikėtos grandinės iš aurichalko kabančios ir puikiai surištos. Kurios laikė vieną tobulai nušlifuotą indą, su plačiu atidarymu ir mažai įdubusį iš minėtos materijos spindinčios. Aukštai nuo vandens dviem uolektimis pakabintas. Likutis išgaubto skliauto, nuo užkimšimo krištolo išimto, buvo visas spalvinimo Mėlyno iš Litarmeno miltelių, išbarstytai nusėtas burbulais paauksuotais puikiai spaudžiančio.

Netoli buvo žemėje vienas plyšys, kuris nuolat vėmė ugninę materiją, paėmus iš tos ir prikimšus kriauklę indo uždėjo kai kurių sakų ir medžių kvapių padarė vieną neįkainojamą smilkalų rūkymą kvapnumo kaip geriausių pastilių. Paskui uždarytos dvigubos durys perdurtos iš metalo, ir iš krištolo skaidriausio trukdyti darė labai džiugią ir daugybe būdų spalvotą šviesą. Per šį patį pradūrimą aiškių mazgų, ryškiai apšvietė kvepiančias termas, ir uždrausta liko kvapnumas ir karštis laukan neišgaravo.

Siena lygi įterpta paskui tarp vienos ir kitos kolonos rodė akmenį juodžiausią kietumo atmetančio metalą ir spindintį. Uždaryta vienos juosiančios juostos pločio kvadratinio, iš jaspio koralinio, papuošta linijavimu dvigubų gurgulų, arba teisingai slankstelių. Viduryje šios tokios sienos, tarp vienos ir kitos kolonos, ilsėdamasi sėdėjo viena elegantiška Nimfa nuoga su skirtingu poilsiu ir pareiga, iš akmens Galanto [pieniško?] spindesio dramblio kaulo. Viršuje padėtos tvirtai ant tinkamų altorėlių. Kurie linijavimo apvalūs sudėtingai jungėsi apsukdami su bazėmis kolonų. O kiek rinktinai iškaltas žiūrėjau minėtas atvaizdus. kad daugiau kartų, akims mano nuo tikrų ir realių nukrypti leido ir grąžinti jas prie netikrų.

Grįsta aikštelė po vandeniu įvairios inkrustacijos iš akmenų kietų mozaikinių, nuostabiuose piešiniuose per įvairius spalvinimus matėsi. Nes skaidriausias vanduo ne sieringas, bet kvapnus saikingai šiltas be Hipokausto ir krosnies, ir gryniausias virš bet kokio tikėjimo, nebuvo vidurkis trukdantis tarp objekto ir regėjimo jausmo. Nes įvairios žuvelės fasaduose suolų ir dugno, meniškai iš mozaikos gyvai pavaizduotos imituojant gamtą, gyvos plaukiančios atrodė. Triglos, arba barzdotės, vėgėlės, arba nėgės, ir daugybė kitų, neatsižvelgiant į prigimtį, bet grožį tapybos. Akmenys juodžiausi sienos buvo įpjauti, ir stropiai įdėta viena nuostabiausia kompozicija supynimo, arba surišimo senovinių lapų, ir gėlių, iš spindinčios Kriauklės Kiterietiškos, tiek akims priimtina, kiek tik paaiškinti galėtų.

Virš durų tarpo iš akmens Galadito [pieniško], mačiau vieną delfiną šliaužiantį tarp ramių bangų, ir vieną jaunuolį viršuje sėdėjo ir su viena lyra grojantį. Priešais virš šalto ir tyro šaltinio panašiai kitas delfinas plaukiantis su Poseidonu viršuje jojančiu, ir su jo tridančiu smailiu. Šios istorijėlės iškaltos buvo iš kraštų to paties akmens, ir perkeltos į juodžiausią plokštumą. Čia pelnytai gyriau garsų architektą, ir ne mažiau statulų kūrėją. Iš kitos pusės aukštinau žavingą orumą gražių ir malonių merginų. Nes aš nemokėjau palyginti tarp išgąsčio praėjusio, ir tarp šio nesugalvoto ir atsitiktinio malonumo jo pertekliaus, Bet be abejonės jaučiausi esąs ekstremaliame džiaugsme ir malonume. Ir čia džiugiausiai įėjusios į tokį kvapnumą koks niekada Arabijoje galėtų sudygti. Virš akmeninių sėdynių vietoje Apoditerijo [nusirengimo kambario] nusirengusios, šilkinius drabužius padėjo, Suvyniotas gražiausias šviesias kasas po tinkliniais Raiščiais iš aukso siūlų austais. Ir surištais oriai. Ir be jokio drovumo gražų ir gležną asmenį visą nuogą laisvai matyti, ir ypatingai stebėti leido, garbingumą išsaugojusios, kūnas be klaidos švelnus rausvas ir brandžiu sniegu aplietas. Vargas man širdį sujaudintą aš jaučiau šokinėjančią atsiverti ir nuo gašlaus džiaugsmo visą užsipildyti. Dėl ko laimingu tada save laikiau, tik tiek malonumų stebėdamas. Nes atkakliausiai negalėjau pasipriešinti degantiems gaisrams kenksmingai puolantiems į neužgrūdintą širdį varginantiems mane. Ir dėl to kartais dėl mano geresnio prieglobsčio žiūrėti nedrįsau tiek į uždegančius grožius sukauptus tuose dieviškuose kūneliuose. Ir jos pastebėjusios juokėsi iš mano paprastuoliškų gestų imdamos mergaitišką pramogą. Ir aš dėl to buvau su siela nuoširdžia ir patenkinta, kad būčiau joms malonus ir mielas. Ir būdamas viduryje tokio karščio, ne vidutinę kantrybę išlaikiau. Bet visgi su tolerancija drovus ir kenčiantis buvau, suteikdamas man būti tokio gražaus ir tokio bendravimo. Ir aš dar pakviestas, nors besipriešinantis atsiprašęs buvau, vis dėlto įėjau į vonią. Kaip varna tarp baltų balandžių, dėl tokios priežasties aš buvau šone raudonuojantis, su akimis gausiomis tokių puikių objektų lovoje besimėgaujančiomis.

Ir čia Ofrelsija labai šmaikšti kalbi man tarė. Pasakyk man jaunuoli koks vardas tavo? Ir aš pagarbiai jai atsakiau. Polifilas buvo. Patinka man ji tarė efektas vardą atitinka. Ir be delsimo pridūrė. Ir kaip vadinasi tavo brangi mylimoji? Aš kukliai atsakiau Polija. Ir ji tarė. O aš maniau kad tavo vardas reikštų daug mylintis, Bet tai ką dabar aš girdžiu, reiškia, Draugas Polijos. Ir staiga tarė. Jei čia ji atsirastų esanti ką darytumėte? Tai kas buvo mano atsakymas kas jos drovumui tinka, ir mūsų nelygybės vertas būtų. Pasakyk man Polifilai ar jauti jai didelę meilę? Virš gyvenimo mano Vargas man dūsaudamas tariau. Virš visų malonumų virš visų turtų bet kokio lobio pasaulio brangiausio, aš nešioju tą degančioje ir sudegintoje širdyje išsaugomą pervertą. Ir ji. Kur ją palikai (tokį dalyką rinktinį) apleistą? Aš nesuprantu, ir kur aš dar padėtas nežinau. Tarė besijuokdama Ir jei bent tau ją rastume kokią dovaną mums duotum? Bet būk su linksma siela daryk darbą savo malonumui, nes tavo mylimą Poliją ją rasi. Ir su tais maloniausiais panašiais žodeliais. Ramiausios ir šmaikščios merginos, su daugybe paguodų prausėsi ir aš. Priešingame tarpe puikaus fontano išorėje miegančios Nimfos viduje vonios buvo kita iš statulų iš geriausio metalo meniškai padaryta, su spindesiu auksiniu veidrodiniu. Kurios buvo įkaltos virš vieno marmuro kvadratu iškasto, ir frontone sumažinto, su dviem pusinėmis kolonėlėmis tai yra pusrutulinėmis. Viena per šoną, Su sija, zoforėliu, ir karūnėle, solide vieno akmens iškaltos. Šis sudėtis puiki siūlėsi būti viso darbo likutis visas, su puikiu menu ir išradimu nuostabiai užbaigta. Tuščiame viduryje, arba tarp tuščio minėto akmens dvi tobulos Nimfos stovėjo, mažai nei natūralus dydis, iki virš blauzdų apsirengusios, kur krito padalijimas atloštų marškinių, šiek tiek plazdančių nuo judesio jų pareigos. Ir rankos panašiai nuogos, nuo alkūnės iki pečių išskyrus. Ir virš rankos kuri berniuką laikė, buvo drabužis pakeltas atmestas. Pėdutes kurio kūdikėlio. Vieną ant rankos vienos, kitą ant kitos rankos Nimfos mynė visų trijų vieningi besijuokiantys ir su kita ranka Nimfos keldamos marškinius [drabužio skvernus] mažojo berniuko iki jo juosmens arba bambos atidengė. Ir vaikelis abiem rankomis savo narelį laikė. Kuris į karštus vandenis šlapinosi (juos drungindamas) šalčiausiu vandeniu. Šioje malonioje ir puikiausioje vietoje aš dėl tokios būklės buvau visas pasinėręs į džiaugsmą ir pasitenkinimą, bet pertrauktas pagrindinis jausmų malonumas, tik dėl to, kad tarp jų niekingas ir tarp tokio baltumo, ir rasos sustingusios į šerkšną, beveik egiptiečiu ir juodaodžiu save mačiau.

Viena iš jų tad vardu Akojė, maloniai man tarė besijuokdama. Polifilai prašau, paimk tą krištolo indą, ir atnešk man čia truputį to gaivaus vandens. Nedelsdamas apsimesdamas, ir be kito galvojimo, jei ne tai kad sau įtikdamas, ir ne tik greitai paslaugus pasirodydamas, bet ir lįsdamas įtikti joms, greitai aš nuėjau. Ne greičiau vieną koją padėjau ant nestabilaus laiptelio, kad pasiekčiau krintantį vandenį, kad berniukas pakėlė pimpaliuką, ir į karštą veidą šovė man šaltus vandenis, kad beveik tą akimirką suklupau atgal. Dėl kurio dalyko toks aštrus ir moteriškas juokas padarytas buką kupolą vertė skambėti, kad dar ir aš pradėjau (į save sugrįžęs) stipriai juoktis, kad jaučiausi mirštantis. Po to aš supratau apgaulę to mechanizmo sumaniausiai sugalvoto, Kad padėjus ant žemiausio nestabilaus laiptelio, kokį svorį, žemyn jis judėjo, ir aukštyn traukė vaikišką instrumentą. Todėl su smulkiu tyrimu ištyrinėjus mašiną ir smalsų mechanizmą, man buvo labai malonu. Ir todėl Zoforėlyje buvo įrašytas elegantiškas Atikos [graikų] raidėmis šis pavadinimas. GELOLASTOS (JUOKINGASIS).

Po daug žaismingo juoko pirtyje, ir nusiprausus visiems, su tūkstančiu ir saldžiais meiliais ir maloniais žodeliais, mergaitiškais pokštais ir meilikavimais. Iš vandeningiausių termų laukan, lipdamos ant sausų laiptų su dideliu džiūgavimu ir švente kur pasitepė su kvepiančiais kvapniais milteliais, ir su nuostabiu skysčiu išteptos, man dar pasiūlė dėžutę ir pasitepti. Kas gana naudinga man buvo toks švelnus tepimas ir sveikas prausimas. Po to be nuostabaus atsigavimo, ypač pastebimas parblokštoms galūnėms palaidotoms mano praėjusiame ir tokiame pavojingame pabėgime. Po to visi apsirengę. Ir jos kiek ilgiau užtrukusios prie Nimfiško pasipuošimo, šukavimo, ir papuošalų laikymo, su didžia švente linksmos, namiškai atidarė indus pačių delikačiausių saldumynų, guosdamosi ragavo ir aš, Sekant po to brangiam gėrimui. Tad pakankamai atsigavusios, ir pakartotinai prie veidrodžių su skrupulingu tyrimu dieviškos išvaizdos papuošimo, ir šviesios kaktos pridengtos garbanėlėmis, šviesių plaukų priekyje kabančių. Ir su mažais apdangalais drėgnus plaukus apsisukusios, galiausiai džiūgaudamos man tarė.

Polifilai dabar pas mūsų garsią ir iškilią Karalienę Eleuterilidą su džiugia siela einame, Kur didesnį malonumą pajusi, besijuokdamos pridurdamos. Ei, vanduo visgi tave užgavo per veidą. Ir atnaujino saldų juoką, be jokio saiko, gyvai iš manęs besilinksmindamos, Viena su kita susimirkčiodamos gašliu mirksėjimu akių, ir su Ožio žvilgsniu, arba skersu. Ir iš ten darydamas malonų išėjimą viduryje šventiškų merginų eidamas, saldžiai pradėjo dainuoti frygišku tonu ritmiškai, vieną šmaikščią metamorfozę. Kadangi norėdamas vienas įsimylėjėlis su vienu dievu valtyje pasikeisti vietomis, indelis apgavo, ir pavirto į grubų asilą. Darydamos išvadą kad kai kurie tiki esantys patepimai vienam efektui, ir po to yra kitam. Dėl to aš įtariau beveik kad į mane krypsta motyvas, per jų veidus į mane pašaipius nukreiptus, bet aš dėl to tada nedariau kitos minties.

Manydamas tad sumaniai kad tas patepimas atgaivinimui narių pavargusių man būtų buvęs. Štai kad aš staiga pradėjau taip gašliame niežulyje ir erzinančiame geisme sužadintas būti, kad visas varčiausi kankindamasis. Ir tos klastingosios laisvai juokėsi, žinodamos mano tokį atsitikimą. Tiek augo, kad aš jaučiau save dideliame suerzinime vis labiau skatinamas. Todėl aš nežinau koks žąslas, arba pančiai mane sulaikė, kad aš kaip įsiutęs ir alkanas erelis tarp būrio kurapkų plėšrus ir greitas iš oro krisdamas, neužpulčiau grobikas. Taip nei daugiau, nei mažiau buvau stipriai skatinamas prie smurto. Ir tokį sužadinimą kiekvieną valandą didėjantį jausdamas, Gašlus ir niežtintis kankinausi. Ir tiek labiau virš saiko Veneros geismo degiau, kiek tokie tinkami ir pritaikyti objektai prievartaujantys siūlėsi, padidėjimas vienos beveik pražūtingos odos ir nepatirtos aistros sužadintas.

Viena tad iš šių liepsnojančių Nimfų vardu Apėja žaisminga man tarė. Polifilai kas tau yra? Dabar linksmas žaidei, ir dabar aš tave matau pasikeitusį ir nebylų. Aš jai tariau. Atleiskite man kad aš rangausi labiau nei gluosninė virvė, aš mirštu (duokite malonę) nuo karščio gašlaus, Dėl to sujudusios visos į nežabotą juoką, man pasakė. O, ir jei tavo labai trokštama Polija čia ji būtų, ką darytum tu ei? Vargas man tariau aš. Dėl tos dievybės kuriai pasiduodamos tarnaujate, jus maldauju, Nepridėkite ugnies ir nekraukite dervos ir sakų į mano neįtikėtiną gaisrą, nebadykite daugiau mano degančios širdies, Neverskite manęs sprogti prašau jūsų. Nes ne vidutiniškai aš prarandu save ir visiškai aš tirpstu. Į tą mano graudų ir liūdną atsakymą, tuojau pat su koralinėmis burnytėmis pilnomis besijuokiančių šūksnių stipriai sužadintos, atėjo į tokį perteklių, kad jos, nei aš, negalėjome jau dėl daugybinio juoko paeiti. Bet virš kvepiančių gėlių ir virš žolėtos žemės griūdamos ir vartydamosi, nuo įžūlaus juoko duso. Todėl reikalinga buvo jų tiesų drabužėlį skersą, šiek tiek atlaisvinti, ir atleisti, Ir tokiu būdu pusgyvės gulėdamos po šešėlingais ir lapuotais medžiais, ir per plačią tamsą šakų ilsėjosi. Čia tad su prisijaukinta drąsa joms tariau. O moterys ugningos ir dieviškos burtininkės, taip darote jūs? Štai koks būdas leistina proga įsiveržti ir prispausti, ir jums padaryti prievartą pateisinamą man siūlosi. Ir link tų ženklą darydamas norėti jas pagauti, apsimesdamas drąsuoliu daryti tai ko jokiu būdu nedrįsau. Bet su dar naujesniu juoku, šaukdamosi viena kitos pagalbos, pakilo ir šen bei ten auksinius Indelius ir apdangalus bėgdamos, nešamos gaivių vėjų juostos. Ir tarp gėlių paliktų indai bėgo. Ir aš iš paskos bėgdamas. Tiek kad tikrai nežinau kad nenualpo, ir aš lygiai taip pat, parblokštos jėgos, ir visas sraute geismo protas dėl priešiškumo priešiško griežtumo nekantrus.

Tad šiek tiek trukus tam džiugiam pasilinksminimui, ir tai pajuokiančiai pramogai, ir pilnai patenkintas mano tokiu padarytu sujaudinimu. Surinkau Indelius ir kitus daiktus išbarstytus. Šalia žaliuojančių ir drėgnų krantų vieno bėgančio upelio, nurimus švelniam juokui, manęs labai pasigailėjusios čia prie papuoštų krantų nuolankių ir lanksčių meldų, ir kaliunkulų, ir su plaukiančia Vitrike [karčiuole], ir netoliese gausių maumedžių ir krūmų paprastų, Viena iš tų klusnioji Geusija vadinama pasilenkusi, išrovė Heraklio nimpėją, ir vieną šaknį Arono, ir Ameliją, kurios nedideliu atstumu viena nuo kitos dygo rodydama juokdamasi, Kurią man iš tų patiktų išsirinkti turėčiau, ir mano išlaisvinimui paragauti. Dėl kurio dalyko aš atsisakiau Nimpėjos. Pasmerkiau Drakunkulą dėl jo deginimo, Priėmiau Ameliją. Ir tą nuvalytą įtikino mane paragauti. Todėl nebuvo ilgas tarpas laiko, kai pasitraukus veneriniam slidžiam ir uždegančiam stimului, nesaikingumas geidulingas užgeso. Tad per tą būdą kūniškus gundymus sutramdžiusios.

Pasilinksminusios besijuokiančios merginos, iškalbingos ir šmaikščios, atvykome nepastebimai į vieną garsią vietą, aukščiausiai malonią.

Čia su tinkama tvarka atstumo buvo vienas kiparisų kelias tiesių ir aukštų kiparisų, su jų kampuotais ir šakotais Kankorėžiais. Tankūs lapijos kiek būti savo prigimtimi galėjo, ir sudėtingai išdėstyti. Ir išlyginta žemė per visas puses žaliausia žiemine, gausia savo žiedelių melsvų. Kuris papuoštas kelias privalomo pločio platus link vieno žaliuojančio aptvaro tiesiai vedė, ir ties atidarymu to, lygiai kiparisai paskirstyti, ilgio stadijų keturių. Prie kurio aptvaro atvykę džiaugsmingai, radau tą lygiakraštį, trijų sparnų, panašumo tiesios sienos, aukštą kiek aukštieji Kiparisai kelio. Kuris buvo visas iš puikiausių Citrinmedžių, iš Apelsinmedžių, ir iš Citrinų, su maloniausia lapija glaudžiai sukrautų, ir su menišku sujungimu supintų, ir pėdų šešių sprendžiau jo storumą. Su vienu portalu viduryje išlenktu iš to paties medžio, Su diligentišku kruopštumu menininko sudėtingai atliktu, Kiek geriau pasakyti būtų galima nei padaryti. Viršuje tinkamoje vietoje, buvo sutvarkyti langai. Tad paviršiuje medžio arba stulpo jokio nesimatė, Bet tik žydinčių šakų labai džiugi ir maloni žaluma. Tarp gražių, tankių, ir gyvų lapų buvo balto žiedo gausiai papuošta, kvapą apelsininį skleidžiantį švelniausią ir trokštamoms akims, brandūs vaisiai ir tobuli aukščiausiai malonūs gausūs siūlėsi. Paskui tarpiniame storume, mačiau šakas (ne be nuostabos) per tokį meistriškumą Sudėtas, Kad per tas patogiai lipama per visą talpią kompoziciją. Todėl dėl atramos sujungtų šakų lipantys nesimatė.

Įėję tad mes į šį žalią ir kiek maloniausią aptvarą akims aukščiausiai regimą, ir protui vertą įvertinimo, Pamačiau kad tai buvo vienas elegantiškas kiemas priešais vieną nuostabų rūmą ir plačiausią, ir simetriškos architektūros puikų ir labai didingą. Kuris gilios pabaigos sudarė ketvirtą sparną, ilgio žingsnių šešiasdešimt. Ir buvo tas perimetras vienas Hipaetras [atviras kiemas] kvadratinis po atviru dangumi.

Vidurinėje dalyje tos labai regimos aikštės, mačiau vieną puikų fontaną skaidriausių vandenų, trykštantį į viršų iki aukščio beveik žaliuojančio aptvaro per siauriausius vamzdelius, ir žemyn į vieną plačią kriauklę krito, kuri buvo iš gryniausio ametisto kurios skersmuo tris žingsnius apėmė, storumo ketvirčio link kraštų į unciją pereinančio, puikiausio liejimo, aplinkui atrodant gilaus raižinio vertingiausių išreikštų vandens monstrų. Kiek tik kada nors senieji išradėjai kietume pavaizduoti greičiausiai galėjo. Darbas dedališkas ir nuostabos pastebimas. Nei tokį žinojai Pauzaniją pastačiusį savo kraterį bronzinį pas Hiparą. Kuri sumaniai pagrįsta buvo ant vieno puikaus stulpo iš jaspio, gysloto mišinio, viena per kitą gražiai besimaišančio, kertantis permatomą chalcedoną, spalvos jūros vandens drumsto, suvesto į kilniausią faktūrą. Iškeltas iš indų pūstų, vienas virš kito, su atskyrimu puikaus mazgo. Kuris stačias stovėjo įkaltas centre vieno plinto apvalaus iš žaliuojančio Ofito. Kuris apvalus, buvo pakeltas nuo lygaus grindinio, Penkianariu su aplinkiniu Porfyru, kuris buvo su nušlifuotomis bangelėmis smalsiai liniuotas. Aplinkui stulpą pakištos po kriaukle keturios Harpijos auksinės su naguotomis kojomis ir plėšriomis, virš plokštumos Ofito nušlifuotos stovėjo. Kurios su dalimi užpakaline link stulpo, viena priešinga tiesiai kitai, ir su savo sudėtais sparnais po apačia rėmė violetinį kraštą, arba kriauklę, Su mergaitiškais veidais. Plaukuotos žemyn per pečius nuo mėlynų krintantys plaukai. Ir su galva nesiekdamos po kriaukle. Su uodegomis gyvatiškomis susisukdamos, ir gale į senovinę lapiją pereinančios. Darė žemiausiam indui pūstam stulpo, ne nemalonų, bet draugišką apipynimą ir sujungimą Viduje vidurinėje bamboje indo virš tvarkos pakišto stulpo, buvo proporcingai pakeltas iš paties Ametistinio indo, viena pailga taurė apversta, tiek labiau pakelta, kiek buvo iškeltas indas, jo vidurys, nuo aplinkinių kraštų kriauklės. Virš kurio iškeltas buvo vienas meniškas Altorėlis, pakištas trims gracijoms nuogoms, iš gryniausio aukso, ūgio bendro, viena su kita susiglaudusios. Iš spenelių krūtų kurių, vanduo trykštantis lašėjo plonas, kaip vytelės atrodydamas iš pelenų spalvos sidabro švaraus ištęsto. Ir lyg išsunktas būtų buvęs per balčiausią pemzą iš Taragonos. Ir kiekviena iš šių rankoje dešinėje laikė vieną viską nešantį ragą, kuris virš jos galvos šiek tiek kyšojo. Ir po to visi trys atidarymai, elegantiškai susitiko viename apvalume ir angoje lygiai kartu susieinančioje. Su vaisiais ir lapais įvairiais kabančiais išorėje angelių, arba kraštų susuktų ragų gausiai pripildytų.

Vertimas baigiamas dėl didelės apimties. Toliau šiame sapniškame pasakojime Polifilas keliauja vis gilyn į simbolių, architektūrinių vizijų ir alegorinių būtybių pasaulį, kol galiausiai pasiekia mylimąją Poliją ir kartu su ja patiria triumfo, šventės ir dvasinio išsipildymo akimirkas. Tačiau sapno logika išlieka negailestinga: vos tik Polifilas apkabina Poliją, ji išnyksta lyg dūmas, o pats sapnas ima irti. Romansas baigiasi tuo, kad Polifilas nubunda vienišas, suprasdamas, jog visa jo kelionė buvo ne tiek kūniškos meilės siekis, kiek alegorinis dvasinio troškimo, grožio ilgesio ir žmogaus sielos klajonių atspindys.