Slaptoji Morkaus evangelija (angl. Secret Gospel of Mark) – tai kontroversiškas tekstas, apie kurio egzistavimą sužinota tik 1958 metais. Pavadinimas „Morkaus“ vartojamas todėl, kad pačiame radinyje – Klemenso Aleksandriečio laiške – tiesiogiai teigiama, jog šią „labiau dvasinę“ versiją parašė pats evangelistas Morkus. Pasak Klemenso, po to, kai Petras mirė kankinio mirtimi Romoje, Morkus atvyko į … [Skaityti toliau…]
Ketvirtojo amžiaus pabaigoje, kai krikščionybė tapo oficialia Romos imperijos religija, Bažnyčios tėvams iškilo naujas uždavinys – nubrėžti aiškias ribas tarp to, kas yra tikrasis tikėjimas, ir to, ką jie laikė klaida. Šiaurės Italijoje, Brešos (Brixia) mieste, vyskupas Filastrijus (Philastrius) nusprendė imtis titaniško darbo. Apie 380–385 metus jis parašė veikalą „Įvairių erezijų knyga“ (Diversarum Hereseon Liber), … [Skaityti toliau…]
Ketvirtojo amžiaus pabaigoje Sirijos ir Mažosios Azijos krikščionių bendruomenėse pasirodė grupė, kurią aplinkiniai praminė entuziastais (gr. Enthousiastai – „įkvėptieji“ arba „tie, kuriuose mąsto Dievas“). Šis pavadinimas nebuvo savivardis – tai buvo aplinkinių reakcija į jų neįprastą, dažnai ekstatišką elgesį. Šventasis Epifanijus Salaminietis savo veikale „Panarion“ (80 skyriuje) entuziastus tapatina su mesalijonais (euchitais), tačiau pabrėžia būtent … [Skaityti toliau…]
Pavadinimas euchitai (gr. Εὐχῖται) kilęs iš graikų kalbos žodžio euchomai (melstis). Tai yra graikiškas atitikmuo siriškam terminui mesalijonai (arba masalianai). Nors abu pavadinimai nurodo į tą pačią grupę, terminas „euchitai“ dažniau vartojamas Bizantijos graikiškuose šaltiniuose, aprašant jų sklaidą Mažojoje Azijoje ir Sirijoje. Šventasis Epifanijus Salaminietis savo veikale „Panarion“ (80 skyriuje) šia grupe užbaigia savo aštuoniasdešimties … [Skaityti toliau…]
Ketvirtojo amžiaus antroje pusėje Ponto regione (Mažoji Azija), konkrečiai Sebastės mieste, kilo judėjimas, kuris metė iššūkį ne tik teologinėms formulėms, bet ir pačiai Bažnyčios organizacinei struktūrai. Tai buvo aerianai (Aeriani), vadovaujami charizmatiško ir aštraus būdo presbiterio Aerijaus Sebastiečio (Aerius of Sebaste). Šventasis Epifanijus Salaminietis savo veikale „Panarion“ (75 skyriuje) aerianus aprašo kaip itin pavojingą grupę, … [Skaityti toliau…]
Trečiojo mūsų eros amžiaus viduryje, apie 251 metus, Romos krikščionių bendruomenė skilo į dvi nesutaikomas stovyklas. Tai nebuvo ginčas dėl sudėtingų gnostinių sferų ar kosminių mitų – tai buvo kova dėl pačios Bažnyčios sielos: ar ji yra gailestinga ligoninė nusidėjėliams, ar nepriekaištinga šventųjų tvirtovė? Šio sąjūdžio pradininkas buvo Novacijonas (Novatianus), talentingas Romos presbiteris ir pirmasis … [Skaityti toliau…]
Trečiojo mūsų eros amžiaus viduryje, atokiuose Transjordanijos regionuose, netoli Filadelfijos miesto (dabartinis Amanas, Jordanija), krikščionių bendruomenės susidūrė su judėjimu, kuris šiurpino net pačius griežčiausius askezės šalininkus. Tai buvo valesijai (Valesii), nedidelė, bet itin radikali grupė, pavadinta jų mįslingo įkūrėjo Valesijaus (Valesius) vardu. Šventasis Epifanijus Salaminietis (Epiphanius Salaminiensis) savo monumentalioje „Vaistų kraitelėje“ (Panarion, 58 skyriuje) valesijus … [Skaityti toliau…]
Antrojo amžiaus viduryje, Mažosios Azijos širdyje, dulkėtame Frygijos kaimelyje, vardu Ardabau, prasidėjo judėjimas, kuris sudrebino visą ankstyvąją krikščionybę. Tai buvo katafrigai (Cataphrygae), vėliau geriau žinomi kaip montanistai. Pavadinimas kilo tiesiog iš jų kilmės vietos – Frygijos, tačiau jų pačių skelbiama žinia buvo kur kas ambicingesnė. Jie teigė, kad Bažnyčia tapo per daug drungna, per daug … [Skaityti toliau…]
Šv. Irenėjus Lionietis (Irenaeus Lugdunensis) apie 180 metus parašė vieną svarbiausių ankstyvosios krikščionybės teologinių veikalų – „Adversus Haereses“ (Prieš erezijas). Šis penkių knygų traktatas yra pirmasis išsamus bandymas sistemingai aprašyti ir paneigti įvairias II amžiuje paplitusias gnostines mokyklas, ypač valentinijonus, basilidininkus, simonininkus ir kitas Kristaus vardu prisidengusias, bet nuo apaštalinės tradicijos nutolusias grupes. Irenėjus, būdamas … [Skaityti toliau…]
Epifanijus Salaminietis, kurio veikalas „Panarion“ (gr. Πανάριον, pažodžiui „vaistinėlė“ arba „vaistų dėžė“) yra vienas didžiausių ir išsamiausių IV amžiaus krikščioniškosios literatūros kūrinių, skirtų erezijų aprašymui ir jų paneigimui. Pats autorius, Kipro Konstantijos vyskupas Epifanijus, veikalo pradžioje paaiškina, kad erezijos yra tarsi dvasiniai nuodai, o jo knyga – priešnuodžių rinkinys, skirtas apsaugoti tikinčiuosius nuo klaidamokslių. Šis … [Skaityti toliau…]
Ankstyvaisiais krikščionybės amžiais Jordano upės apylinkės ir negyvosios jūros pakrantės buvo tikras dvasinių ieškojimų katilas. Čia, tarp smėlynų ir olų, telkėsi grupės, kurios bandė savaip interpretuoti senovės protėvių paveldą. Viena mįslingiausių tokių bendruomenių – osenai (Ossenoi). Juos savo garsiajame šimto erezijų sąraše mini aštuntojo amžiaus teologas Jonas Damaskietis (Joannes Damascenus), kliaudamasis dar senesniais Epifanijo Salaminiečio … [Skaityti toliau…]
Religinių judėjimų istorijoje, ypač toje jos dalyje, kuri liečia samaritų (Samaritae) bendruomenę, dositejai (Dositheani) užima itin mįslingą vietą. Ši grupė, kildinama iš pirmojo mūsų eros amžiaus, buvo pavadinta savo įkūrėjo Dositejo (Dositheos) vardu. Pasakojama, kad jis buvo Simono Magio (Simon Magus) amžininkas ar net jo mokytojas. Jonas Damaskietis (Joannes Damascenus) savo veikale „Apie erezijas“ (De … [Skaityti toliau…]