Vakarų okultizmo ir liaudies tikėjimų istorijoje nedaug knygų turi tokį prieštaringą ir mistišką statusą kaip „Šeštoji ir septintoji Mozės knygos“ (The Sixth and Seventh Books of Moses). Nors Biblijos kanonas oficialiai baigiasi Penkiaknyge, šis XVIII–XIX a. sandūroje iškilęs grimoaras pretenduoja į „prarastąsias“ žinias, kurias Dievas esą patikėjo Mozei ant Sinajaus kalno, tačiau kurios buvo nuslėptos … [Skaityti toliau…]
Vakarų demonologijos labirintuose Liber Officiorum Spirituum (The Book of the Offices of Spirits, liet. Dvasinių tarnysčių knyga) užima ypatingą, fundamentalią vietą. Tai nėra tiesiog dar vienas burtų rinkinys – tai vienas seniausių ir svarbiausių tekstų, padėjusių pagrindus garsiajai „Ars Goetia“. Manoma, kad šio grimoaro šaknys siekia net XIII amžių, nors ryškiausios jo versijos mus pasiekė … [Skaityti toliau…]
Vakarų okultizmo istorijoje „Juodoji višta“ (pranc. La Poule Noire, kartais vadinama ir „Juodosios vištos grimoaras“ ar „Višta, dedanti aukso kiaušinius“) užima unikalią vietą – tai kūrinys, kuris labiau primena magišką romaną ar nuotykių sagą nei sausą užkalbėjimų rinkinį. Nors knygos titulinis puslapis skelbia, kad ji buvo išleista 1740 metais Egipte, realybėje šis grimoaras pasirodė Prancūzijoje … [Skaityti toliau…]
Vakarų okultizmo istorijoje nedaug knygų turi tokią grėsmingą ir kartu praktišką reputaciją kaip Grimorium Verum (lietuviškai žinomas kaip „Tikrasis grimoaras“). Jei renesanso mąstytojai, tokie kaip Agrippa, magiją bandė paversti aukštąja filosofija ir intelektualiu siekiu, tai šio kūrinio autoriai pasirinko visiškai kitą kelią. Tai brutalus, tiesmukas ir stebėtinai detalus vadovėlis, skirtas tiems, kurie ieškojo ne dvasinio … [Skaityti toliau…]
Jei reikėtų įvardyti vieną kūrinį, kuris tapo Vakarų ezoterikos „aukso standartu“ ir sujungė tamsiuosius viduramžius su intelektualiuoju Renesansu, tai būtų Heinricho Cornelius Agrippos von Nettesheimo (1486–1535) šedevras „Trys okultinės filosofijos knygos“ (De occulta philosophia libri tres). Parašytas apie 1509–1510 metus, tačiau pilnai išleistas tik 1531–1533 m. Kelne ir Antverpene, šis veikalas tapo pirmąja sisteminga magijos … [Skaityti toliau…]
Jei ieškotume teksto, kuris viduramžių pabaigoje ir Renesanso pradžioje tapo praktinės magijos standartu, tai neabejotinai būtų „Heptameronas“. Šis kūrinys, tradiciškai priskiriamas garsiam italų gydytojui, astrologui ir filosofui Pietro d’Abano (1250–1316), yra vienas koncentruočiausių ir aiškiausių burtų vadovų istorijoje. Pavadinimas kilęs iš graikų kalbos žodžio Heptameron, reiškiančio „septynias dienas“, mat knyga skirta būtent septyniems savaitės ciklams, … [Skaityti toliau…]
Šis tekstas nėra tikroji Markiono evangelija (Viešpaties evangelija), bet viena iš ankstyvųjų bandymų ją atkurti, sukurta XIX–XX a. remiantis tuo metu prieinamais šaltiniais. Tai alternatyvi rekonstrukcinė versija, kuri šiandien laikoma metodologiškai pasenusia, tačiau turi vertę kaip recepcijos istorijos dokumentas. Ji atsirado dar iki šiuolaikinės kritinės tekstologijos, todėl joje: Internete šis tekstas dažniausiai pateikiamas kaip „The … [Skaityti toliau…]
Sikhizmo religijoje šventraštis nėra tik knyga ar tekstų rinkinys. Tai centrinė figūra, laikoma gyvu, amžinuoju dvasiniu mokytoju. Shri Guru Granth Sahib (tariama Šri Guru Grant Sahib) yra sikhų dvasinės tapatybės ašis, jų etikos, metafizikos ir gyvenimo būdo pamatas. Tai vienintelis pasaulio religinis tekstas, kurį jo išpažinėjai traktuoja kaip asmenybę, turinčią aukščiausią autoritetą. Knygos gimimas: Nuo … [Skaityti toliau…]
Vienos ir Liono bažnyčių laiškas (gr. Ἐπιστολὴ τῶν ἐκκλησιῶν Βιέννης καὶ Λουγδούνου, lot. Epistola Ecclesiarum Viennensis et Lugdunensis, angl. Letter of the Churches of Vienne and Lyons) yra vienas seniausių ir labiausiai sukrečiančių ankstyvosios krikščionybės dokumentų. Tai liudytojų pasakojimas apie 177 m. po Kr., valdant imperatoriui Markui Aurelijui, vykusius žiaurius krikščionių persekiojimus Galijoje (dabartinė Prancūzija). … [Skaityti toliau…]
Ankstyvosios krikščionybės amžiais kova dėl „teisingo tikėjimo“ vyko ne laboratorijose, o raštinėse ir prie sakyklų. Traktatas „Prieš aštuonias erezijas“ – graikiškai Κατὰ ὀκτὼ αἱρέσεων, lotyniškai Contra Octo Haereses, taip pat vadinamas De Octo Haeresibus – tai paslaptingas, tik fragmentais mus pasiekęs dokumentas, priskiriamas Ireniejui Lioniečiui (II a. pab.). Nors Ireniejus geriausiai žinomas dėl savo milžiniško … [Skaityti toliau…]
Viduramžių krikščioniškoje demonologijoje tamsa nebuvo vienintelė vieta, kurioje tykojo pavojai. Nors dauguma sukubų – naktinių gundytojų – lankydavo vyrus jų sapnuose, egzistavo viena itin savita ir pavojinga būtybė, veikusi pačiame dienos šviesos įkarštyje. Tai Meridiana. Jos vardas kyla iš lotyniško žodžio meridies (vidurdienis), ir ji priklauso paslaptingai „vidurdienio demono“ (daemon meridianus, taip pat daemone meridiano) … [Skaityti toliau…]
Septintojo amžiaus viduryje parašyta armėnų vyskupo Sebeoso kronika, žinoma originaliu pavadinimu Պատմութիւն Себէոսի (Patmut‘iwn Sebeosi, liet. „Sebeoso istorija“, angl. Sebeos’ History / The History of Sebeos), yra vienas iš nedaugelio tekstų, leidžiančių mums stebėti, kaip senovės pasaulis – Persijos Sasanidų ir Bizantijos imperijų didybė – subyrėjo į šipulius, užleisdamas vietą naujai, nenuspėjamai jėgai. Roberto Bedrosiano … [Skaityti toliau…]