Šventųjų litanijos (gr. litaneia – prašymas, maldavimas) yra maldos forma, sudaryta iš nuoseklių kreipinių į Dievą, Mariją ar įvairius šventuosius. Kunigas ar maldos vadovas garsiai vardija kreipinius, o žmonės kiekvieną kartą atsako tuo pačiu trumpu sakiniu, pavyzdžiui: „Melsk už mus“. Tai malda, paremta ritmingu dialogu tarp vadovo ir bendruomenės, todėl ją lengva sekti ir kartu … [Skaityti toliau…]
Šventoji Eucharistija (lot. Eucharistia, gr. εὐχαριστία – „padėka“) yra krikščionių liturginis veiksmas, kuriame tikintieji dalyvauja Jėzaus Kristaus paskutinės vakarienės atminime. Tai nėra literatūrinis kūrinys ar simbolinė istorija, bet konkretus liturginis veiksmas, atliekamas Mišių metu. Eucharistijos metu kunigas laužo duoną ir dalija taurę, kaip tai darė Jėzus su savo mokiniais. Bažnyčia tiki, kad šio veiksmo metu … [Skaityti toliau…]
Actekų dievų pasaulis yra vienas sudėtingiausių ir įspūdingiausių visoje Mezoamerikoje. Ši civilizacija klestėjo apie 1300–1521 m., iki ispanų užkariavimo, o jos centras buvo Tenočtitlanas, šiandieninis Meksiko miestas. Actekai gyveno teritorijose, kurios dabar priklauso Meksikai, taip pat daliai Gvatemalos, Belizo ir Hondūro. Jų religija jungė kosmologiją, žemdirbystę, karą, laiką ir žmonių aukas į vieną didžiulę religinę … [Skaityti toliau…]
Dirbtinis intelektas, neretai įvardijamas lotyniška sąvoka intellectus artificialis, laikomas pažangių algoritmų ir skaičiavimų visuma, siekiančia imituoti žmogaus mąstymą. Tuo tarpu religijos pasaulyje svarbi anapusinio tikėjimo perspektyva, menanti šventraščiuose užrašytas pranašystes, įsakus ar moralinius principus. Šių dviejų sričių sąveika ir skirtumai kelia įvairių klausimų bei emocijų, kadangi vienur svarbiausia empirika ir logika, o kitur – paslapties … [Skaityti toliau…]
Savirefleksija siejama su gebėjimu pastebėti vidinius procesus ir sąmoningai juos įvertinti. Ši praktika artima įvairioms dvasinėms kryptims, kurios ragina skirti laiko vidiniam darbui. Etimologiškai galima sieti su lotynišku veiksmažodžiu reflectere, apibūdinančiu veiksmą, kai protas atsigręžia į save. Kai kurių filosofų raštuose minimas introspection, kuris reiškia žvilgsnį į sielos gilumą, nes ten įžvelgiamos tikrosios intencijos ir … [Skaityti toliau…]
Sakramentinis ir evangelizacinis bažnytinės veiklos modelis dažnai suprantamas kaip dvi glaudžiai susijusios kryptys, kuriomis tikinčiųjų bendruomenė stengiasi atliepti Dievo kvietimą. Viena pusė akcentuoja išganingąjį sakramentų poveikį, o kita pabrėžia aktyvų žodžio skelbimą ir artimo liudijimą visuomenėje. Teologinėje literatūroje sakoma, kad tik turint tinkamą pusiausvyrą tarp šių dviejų aspektų galima išlaikyti gyvą dvasinį pulsą. Daugelis autorių … [Skaityti toliau…]
Teologinė misija dažnai siejama su autentišku Bažnyčios arba religinės bendruomenės pašaukimu perduoti tikėjimo pagrindus ir dvasiškai palydėti žmones įvairiuose gyvenimo etapuose. Samprata apima ne vien mokymo plėtrą, bet ir gilesnį teologinį apmąstymą, kuriuo siekiama atsakyti į žmogiškuosius klausimus. Lotyniškas terminas missio reiškia siuntimą, todėl pabrėžia išėjimą už savo aplinkos ribų, kad naujos kartos galėtų pažinti … [Skaityti toliau…]
Suomių dievai sudarė savitą, archajišką ir itin gamtišką panteoną, kylantį iš senųjų finų‑ugrų tikėjimų, šamanistinių praktikų ir šiaurės gamtos patirties. Tai nebuvo griežtai hierarchizuota dievų sistema kaip graikų ar skandinavų mitologijoje – suomių dievybės veikiau buvo gamtos jėgos, dvasios ir protėvių galios, veikiančios per vėją, mišką, vandenį, ugnį ar žodį. Jų pasaulis glaudžiai susijęs su … [Skaityti toliau…]
1913‑ųjų metų pabaigoje Ciuriche vienas įtakingiausių to meto protų, psichiatras Karlas Gustavas Jungas, atsidūrė ties dvasinės prarajos riba. Po skausmingo išsiskyrimo su savo mokytoju Sigmundu Freudu, Jungas pajuto, kad jį pradeda pilti nevaldomas vizijų srautas. Tai, ką kiti būtų pavadinę tiesiog psichoze, Jungas nusprendė paversti moksliniu ir dvasiniu eksperimentu. Jis pasidavė šiam procesui, kurį vėliau … [Skaityti toliau…]
1869 metais Paryžiaus literatūriniame pogrindyje pasirodė kūrinys, kuris turėjo tapti didžiausiu visų laikų „prakeiktosios literatūros“ paminklu. „Maldororo giesmės“ (pranc. Les Chants de Maldoror), pasirašytos paslaptingu Grafo de Lotreamono (Comte de Lautréamont) pseudonimu, buvo tokios žiaurios ir šventvagiškos, kad net jų leidėjas Albert’as Lacroix, išspausdinęs knygą, išsigando kalėjimo ir atsisakė ją platinti. Kūrinio autorius, tikruoju vardu … [Skaityti toliau…]
Kai 1910 metais Niujorke, leidykloje „Mother Earth Publishing Association“, pasirodė nedidelė knyga pavadinimu „Anarchism and Other Essays“ (liet. „Anarchizmas ir kitos esė“), jos autorė jau buvo žinoma kaip „pavojingiausia moteris Amerikoje“. Ema Goldman (Emma Goldman) – Rusijos žydų emigrantė, maištautoja ir oratorė – šiame rinkinyje susistemino savo gyvenimo kovą. Tai nėra teorinis politikos vadovėlis; tai … [Skaityti toliau…]
Nors Michailas Bakuninas garsėjo kaip žmogus, kuris labiau mėgo kelti barikadas nei sėdėti prie rašomojo stalo, jo nebaigtas rankraštis „Dievas ir valstybė“ (pranc. Dieu et l’État, angl. God and the State) tapo viena įtakingiausių anarchizmo Biblijų. Tai nėra sausas politinis traktatas; tai aistringas, vietomis rūstus ir bekompromisis puolimas prieš dvi galingiausias žmonijos istorijoje sukurtas autoriteto … [Skaityti toliau…]