Termino „eschatologinis laikas” šaknys slypi senojoje graikų kalboje, kur žodis eschaton reiškia „paskutinis” ar „galutinis”, o logos – „žodis”, „mąstymas” ar „mokslas”. Ši jungtis gimė ankstyvojoje krikščionybėje ir žydų tradicijose, kai pirmieji teologai, tokie kaip apaštalas Paulius, ėmė rašyti apie pasaulio pabaigą kaip apie neišvengiamą, dieviškai nulemtą momentą. Įsivaizduokite: II amžiaus krikščionių bendruomenės, slepiančios rankraščius nuo romėnų persekiotojų, skubėdamos piešdavo freskas su angelais, pūčiančiais ragus – tai buvo jų būdas užkoduoti viltį, kad laikas ne amžinas ratas, o tiesi linija, vedanti į teismą. Vėliau, viduramžiais, šį terminą perėmė lotynų kalbos teologai, pritaikydami jį prie Biblijos pranašysčių, o lietuvių kalboje jis įsišaknijo XIX a. per lotyniškus vertimus, kai kunigai, tokie kaip Motiejus Valančius, vertė senąsias raštijas, pridedami savo paaiškinimus apie pasaulio saulėlydį.
Tai ne paprasta valandų ar metų seka, o visai kitokia perspektyva: laikas, kuris tempia mus link ribos, kur dabartis susiduria su galutine realybe, o pasaulis arba žlunga, arba atgimsta. Religijose, ypač abrahaminėse – žydų, krikščionių ir musulmonų – jis vaizduojamas kaip tiesus kelias nuo kūrinijos pradžios iki apokalipsės, kai dieviška tvarka perrašo viską iš naujo. Krikščionybėje, pavyzdžiui, tai prasideda su Kristaus gimimu ir tęsiasi iki antrojo jo atėjimo, kai dangus susivers, o mirusieji kils iš kapų – ne kaip siaubo filmo scena, bet kaip teisingumo kulminacija. Įdomu, kad ankstyvieji krikščionys, laukdami šio momento, kartais net parduodavo turtą, tikėdami, jog rytoj viskas pasikeis; vienas toks atvejis įvyko maždaug 1000 m., kai piligrimai plūdo į Jeruzalę, manydami, kad data nurodyta Danieliaus knygoje, nors popiežius tuomet ramino: „Laikas dar neatėjo”.
Šis laikas nėra vien mistinis – jis persismelkia į kultūrą ir istoriją netikėtais būdais. Pamenate majų kalendorių, kuris 2012 m. sukėlė pasaulinį triukšmą? Nors majai nematė jo kaip pabaigos, o tik ciklo atnaujinimo, vakariečiai, įsigilinę į eschatologiją, tučtuojau prisiuostojo pranašysčių: žemės drebėjimai, ugnikalniai, net asteroidai. O štai mažiau žinoma istorija iš Lietuvos: XVII a., per karus su švedais, kai bažnyčių varpai skambėjo kaip ragai, kai kurie valstiečiai, įkvėpti pamokslininkų, ėmė kasti slėptuves po trobomis, tikėdami, kad artėja „paskutinis laikas” – ne tiek dėl karo, kiek dėl ženklų danguje, kaip kometa, kurią matė visi nuo Kuršių nerijos iki Dzūkijos. Tokie epizodai rodo, kaip eschatologinis laikas veikia ne tik mintis, bet ir veiksmus: jis verčia žmones rinktis – ar ruoštis pabėgimui, ar kurti naujas bendruomenes.
Filosofijoje šis laikas atskleidžia mūsų baimę ir troškimą. Augustinas, tas pats, kuris XI a. rašė „Išpažinimus”, bandė suvokti: jei Dievas yra už laiko ribų, o mes – jo vergai, tai eschatologinis momentas yra išlaisvinimas iš chaotiškos tėkmės. Bet įsivaizduokite šiuolaikinį posūkį – šiais laikais, kai klimato krizė ir dirbtinis intelektas kelia klausimus apie „pabaigą”, eschatologija grįžta per mokslinę prizmę. Kai kurie teologai juokauja, kad globalus atšilimas yra tarsi šiuolaikinė septintoji apokalipsės antspaudas iš Apreiškimo knygos, o transhumanistai, siekiantys nemirtingumo per technologijas, bando perrašyti tą „paskutinį” į „begalinį”. Vis dėlto esmė lieka: eschatologinis laikas primena, kad kiekviena sekundė – ne tik tiksinčio laikrodžio rodyklė, bet dalis paslapties, kurios pabaigoje laukia atsakymas į klausimą, ar pasaulis baigsis ugnimi, ar šviesa.