Šventasis Raštas (hebr. Tanakh, gr. Ἡ Γραφή / Ta Biblia, lot. Scriptura Sacra, angl. Holy Scripture) yra kanoninių žydų ir krikščionių religijos tekstų visuma, laikoma Dievo įkvėptu žodžiu ir pagrindiniu tikėjimo bei teologijos šaltiniu. Šis pavadinimas apima tiek Senąjį, tiek Naująjį Testamentą, kurie kartu sudaro vieną organišką visumą, atskleidžiančią Dievo veikimą istorijoje, žmogaus santykį su Kūrėju ir išganymo planą. Šventasis Raštas nėra vien tik literatūrinis ar istorinis dokumentas; jis suvokiamas kaip dieviškojo apreiškimo liudijimas, perduotas per žmones, bet turintis dievišką autoritetą. Dėl šios priežasties Šventasis Raštas užima išskirtinę vietą religiniame gyvenime, liturgijoje, teologijoje ir kultūroje.

Biblija ir Šventasis Raštas iš esmės reiškia tą patį tekstų rinkinį, tačiau skiriasi akcentai: „Šventasis Raštas“ (lot. Scriptura Sacra) yra teologinis pavadinimas, pabrėžiantis, kad tai Dievo įkvėptas ir tikėjimui autoritetingas tekstas, o „Biblija“ (gr. Ta Biblia – „knygos“) yra literatūrinis ir istorinis terminas, nusakantis patį kanoninių knygų rinkinį. Kitaip tariant, Biblija yra fizinė ir struktūrinė knygų visuma, o Šventasis Raštas – tos pačios knygos, suvokiamos kaip šventas, įkvėptas ir autoritetingas apreiškimas. Abi sąvokos nurodo tą patį kanoną, tačiau viena pabrėžia formą, kita – teologinę prasmę.

Kas priskiriama Šventajam Raštui

Šventajam Raštui priskiriamos visos kanoninės knygos, kurios per ilgą istorinį procesą buvo pripažintos įkvėptomis ir autoritetingomis. Žydų tradicijoje tai yra Tanachas, sudarytas iš Toros, Pranašų ir Raštų. Krikščioniškoje tradicijoje Šventasis Raštas apima Senąjį Testamentą, kuris iš esmės atitinka žydų Tanachą, ir Naująjį Testamentą, kuriame užfiksuotas Jėzaus Kristaus gyvenimas, mokymas ir pirmųjų krikščionių bendruomenių raida. Nors skirtingos krikščioniškos tradicijos turi nedidelių kanono skirtumų, pats Šventojo Rašto branduolys yra stabilus ir visuotinai pripažintas. Šventasis Raštas apima istorinius pasakojimus, įstatymus, pranašystes, poeziją, giesmes, išminties literatūrą, evangelijas, laiškus ir apokaliptinius tekstus, todėl jo turinys yra įvairialypis ir apimantis visą žmogaus dvasinės patirties spektrą.

Šventojo Rašto struktūra

Šventasis Raštas tradiciškai skirstomas į du pagrindinius skyrius: Senąjį ir Naująjį Testamentus. Senasis Testamentas apima laikotarpį nuo pasaulio sukūrimo iki Jėzaus Kristaus gimimo. Jame pateikiama Izraelio tautos istorija, Dievo įstatymas, pranašų žinios ir išminties literatūra. Ši dalis sudaro teologinį pagrindą, kuriame atsiskleidžia Dievo ir žmogaus santykio pradžia, sandoros samprata ir Mesijo laukimas. Naujasis Testamentas prasideda Evangelijomis, kuriose liudijamas Jėzaus gyvenimas, mirtis ir prisikėlimas. Toliau seka Apaštalų darbai, laiškai bendruomenėms ir Apreiškimas Jonui. Ši struktūra atspindi krikščionišką supratimą, kad Senasis Testamentas ruošia kelią Kristui, o Naujasis Testamentas atskleidžia jo misijos pilnatvę.

Šventojo Rašto struktūra nėra atsitiktinė. Ji susiformavo per ilgą laiką, atsižvelgiant į liturginį naudojimą, teologinę reikšmę ir bendruomenės patirtį. Senasis Testamentas dažnai skirstomas į Įstatymą, Pranašus ir Raštus, o Naujasis Testamentas – į Evangelijas, Apaštalų raštus ir apokaliptinę literatūrą. Šis suskirstymas padeda suprasti tekstų funkciją ir jų vietą išganymo istorijoje.

Kas sudarė Šventąjį Raštą

Šventasis Raštas nebuvo sukurtas vieno žmogaus ar vienu metu. Tai ilgas ir sudėtingas procesas, apimantis daugybę autorių, epochų ir istorinių aplinkybių. Senojo Testamento tekstai buvo rašomi maždaug nuo XIII iki II a. pr. Kr., o Naujojo Testamento tekstai – I a. po Kr. Šiuos tekstus sudarė pranašai, karaliai, išminčiai, kunigai, evangelistai ir apaštalai. Nors autoriai skirtingi, krikščioniškoji tradicija teigia, kad visi jie rašė įkvėpti Šventosios Dvasios, todėl tekstai turi dievišką autoritetą.

Kanonas – tai knygų rinkinys, pripažintas įkvėptu ir autoritetingu. Kanono formavimas vyko palaipsniui. Žydų bendruomenė Tanacho kanoną užbaigė apie I a. po Kr., o krikščionių bendruomenė Naujojo Testamento kanoną galutinai suformavo IV a. Tai nebuvo mechaninis procesas; knygos buvo vertinamos pagal jų apaštališką kilmę, teologinį nuoseklumą, liturginį naudojimą ir bendruomenės pripažinimą. Tik tos knygos, kurios atitiko šiuos kriterijus, buvo įtrauktos į Šventąjį Raštą.

Šventasis Raštas buvo sudarytas tam, kad tikintieji turėtų patikimą ir autoritetingą Dievo žodžio liudijimą. Jis skirtas mokyti, taisyti, guosti, įkvėpti ir formuoti tikėjimo bendruomenę. Šventasis Raštas tapo pagrindiniu Bažnyčios mokymo šaltiniu, liturgijos pagrindu ir dvasinio gyvenimo ašimi. Jo sudarymas užtikrino, kad tikėjimo tradicija būtų perduodama nuosekliai ir patikimai, nepaisant istorinių pokyčių.

Skirtingų krikščionių tradicijų kanonas

Naujojo Testamento kanonas visoms krikščionių tradicijoms yra vienodas, o skirtumai egzistuoja tik Senojo Testamento apimtyje.

Senasis Testamentas (žydų Tanachas) susiformavo per ilgą Izraelio tautos istoriją ir apima Įstatymą, Pranašus bei Raštus; jis yra bendra žydų, katalikų ir stačiatikių Šventojo Rašto dalis, nors krikščioniškos tradicijos jį skaito Kristaus atėjimo perspektyvoje.

Naujasis Testamentas yra išimtinai krikščioniškas rinkinys, liudijantis Jėzaus Kristaus gyvenimą, mirtį, prisikėlimą ir pirmųjų bendruomenių mokymą, todėl žydų kanone jo nėra. Katalikų ir stačiatikių Senasis Testamentas yra platesnis nei žydų Tanachas, nes jie priima vadinamąsias deuterokanoniškas knygas (Tobito, Juditos, Išminties, Siracido, Barucho, 1–2 Makabėjų ir kt.), kurios buvo parašytos graikų kalba ir naudotos ankstyvojoje Bažnyčioje; žydų tradicija jų neįtraukė, nes kanoną formavo pagal hebrajišką tekstyną.

Stačiatikių kanonas paprastai dar platesnis nei katalikų, nes kai kurios Rytų Bažnyčios priima papildomas knygas (pvz., 3 Makabėjų, 1 Ezdrą). Taigi skirtumai kyla iš skirtingų bendruomenių istorijos, kalbinės tradicijos ir teologinio vertinimo, o pats Naujas Testamentas yra bendras tik krikščionims.

Senasis Testamentas

Pentateuchas (Tora)

Pradžios knyga (Genesis) – pasaulio sukūrimas, pirmieji žmonės, Nojus, protėviai.
Išėjimo knyga (Exodus) – tautos išvadavimas iš Egipto, Sandora, Mozės vadovavimas.
Kunigų knyga (Leviticus) – kunigiški įstatymai, liturginės normos, šventumas.
Skaičių knyga (Numeri) – kelionė per dykumą, tautos išbandymai.
Pakartoto Įstatymo knyga (Deuteronomium) – Mozės kalbos apie Įstatymo laikymąsi, Sandorą.

Istorinės knygos

Jozuės knyga (Josue) – įžengimas į Kanaano žemę ir jos padalijimas.
Teisėjų knyga (Judices) – teisėjų laikotarpis, tautos nuopuolis ir atgaila.
Rūtos knyga (Ruth) – Rūtos ištikimybė ir Dovydo protėviai.
1 Samuelio knyga (1 Regum) – Samuelio veikla, Sauliaus iškilimas, Dovydo patepimas.
2 Samuelio knyga (2 Regum) – Dovydo karaliavimas, jo pergalės ir išbandymai.
1 Karalių knyga (3 Regum) – Saliamono karaliavimas, šventyklos statyba, karalystės skilimas.
2 Karalių knyga (4 Regum) – Izraelio ir Judėjos istorija iki tremties.
1 Kronikų knyga (1 Paralipomenon) – genealogijos, Dovydo karaliavimo teologinė apžvalga.
2 Kronikų knyga (2 Paralipomenon) – Judėjos karalių istorija, šventyklos reikšmė.
Ezros knyga (Esdras) – grįžimas iš tremties, šventyklos atstatymo pradžia.
Nehemijo knyga (Nehemias) – Jeruzalės sienų atstatymas, bendruomenės atsinaujinimas.
1 Esdras (1 Esdras) – alternatyvi Ezra versija kai kuriose tradicijose, katalikams nepriklauso.
Tobito knyga (Tobias) – teisiojo Tobito šeimos istorija ir Dievo apvaizda.
Juditos knyga (Judith) – herojiška Juditos istorija, tautos išgelbėjimas.
Esteros knyga (Esther) – Esteros drąsa išgelbsti tautą Persijos imperijoje.
1 Makabėjų knyga (1 Machabaeorum) – Makabėjų sukilimas ir kova už tikėjimo laisvę.
2 Makabėjų knyga (2 Machabaeorum) – teologinė Makabėjų kovų interpretacija, kankinystė.
3 Makabėjų knyga (3 Machabaeorum) – stačiatikių tradicija, katalikams nepriklauso.
4 Makabėjų knyga (4 Machabaeorum) – paprastai pridedama kaip priedas stačiatikių kanone, katalikams nepriklauso.
Manaso malda – kartais pridedama prie 2 Kronikų galo, stačiatikių tradicija, katalikams nepriklauso.

Išminties ir poetinės knygos

Jobo knyga (Job) – kančios prasmė, Dievo teisingumo apmąstymai.
Psalmių knyga (Liber Psalmorum) – poetinės maldos, giesmės, santykis su Dievu.
151-oji psalmė – stačiatikių tradicija, katalikams nepriklauso.
Patarlių knyga (Proverbia) – išminties posakiai apie dorą ir gyvenimą.
Mokytojo knyga (Ecclesiastes) – gyvenimo laikinumo ir prasmės apmąstymai.
Giesmių giesmė (Canticum Canticorum) – meilės poetika, simbolinė teologinė interpretacija.
Išminties knyga (Sapientia) – dieviškoji išmintis ir teisiųjų likimas.
Siracido knyga (Ecclesiasticus) – moralinės ir praktinės išminties mokymai.

Pranašų knygos

Izaijo knyga (Isaias) – teismas, išganymas, Mesijo figūra.
Jeremijo knyga (Jeremias) – tautos nuopuolis, tremtis, naujos Sandoros pažadas.
Raudų knyga (Lamentationes) – Jeruzalės sugriovimo poetiniai apmąstymai.
Barucho knyga (Baruch) – tremties priežasčių apmąstymas, kvietimas į išmintį.
Ezechielio knyga (Ezechiel) – vizijos apie teismą, atsinaujinimą, tautos atkūrimą.
Danieliaus knyga (Daniel) – ištikimybė Dievui, apokaliptinės vizijos.
Ozėjo knyga (Osee) – Dievo ir tautos santykis santuokos simbolika.
Joelio knyga (Joel) – Viešpaties dienos skelbimas, Dvasios išliejimo pažadas.
Amoso knyga (Amos) – socialinio teisingumo ir Dievo teismo žinia.
Abdijo knyga (Obadias) – pranašystė apie Edomo teismą ir Izraelio atstatymą.
Jonos knyga (Jonas) – Jono pašaukimas, Dievo gailestingumas Ninevei.
Michėjo knyga (Micheas) – teismo žinia, Mesijo gimimo pranašystė.
Nahumo knyga (Nahum) – Ninevės žlugimo pranašystė.
Habakuko knyga (Habacuc) – blogio problema, teisiojo tikėjimo kelias.
Sofonijo knyga (Sophonias) – Viešpaties dienos skelbimas, tautos apsivalymas.
Agėjo knyga (Aggeus) – raginimas atstatyti šventyklą, atnaujinti Sandorą.
Zacharijo knyga (Zacharias) – vizijos apie atstatymą, Mesiją, Dievo karalystę.
Malachijo knyga (Malachias) – Viešpaties pasiuntinio atėjimo pranašystė.

Naujasis Testamentas

Evangelijos

Mato Evangelija (Matthaeus) – Kristaus gimimas, mokymas, stebuklai, kančia ir prisikėlimas.
Morkaus Evangelija (Marcus) – Kristaus tarnystė, stebuklai, kančia ir prisikėlimas.
Luko Evangelija (Lucas) – Kristaus gimimas, pamokymai, stebuklai, prisikėlimas.
Jono Evangelija (Ioannes) – Kristaus dieviškumas, stebuklai, mokymas ir meilės samprata.

Apaštalų darbai

Apaštalų darbai (Actus Apostolorum) – Bažnyčios gimimas, apaštalų kelionės, Šventosios Dvasios veikimas.

Laiškai pagal Pauliaus

Romiečiams (Epistula ad Romanos) – teisumas per tikėjimą, Bažnyčios ir tikinčiųjų gyvenimas.
1 Korintiečiams (1 Epistula ad Corinthios) – moralės, meilės ir bendruomenės klausimai.
2 Korintiečiams (2 Epistula ad Corinthios) – atsakomybė, kančia ir apaštalo tarnystė.
Galatams (Epistula ad Galatas) – tikėjimo ir įstatymo santykis, laisvė Kristuje.
Efeziečiams (Epistula ad Ephesios) – Bažnyčios vienybė, krikščionių gyvenimas.
Filipiečiams (Epistula ad Philippenses) – džiaugsmas, Kristaus pavyzdys, tarnystė.
Kolosiečiams (Epistula ad Colossenses) – Kristaus viršenybė, tikėjimo stiprinimas.
1 Tesalonikiečiams (1 Epistula ad Thessalonicenses) – tikėjimas, viltis ir Kristaus sugrįžimas.
2 Tesalonikiečiams (2 Epistula ad Thessalonicenses) – sugrįžimo dienos, ištikimybė ir kančia.
1 Timotiejui (1 Epistula ad Timotheum) – vadovavimo bažnyčioje nurodymai, tikėjimo tvirtumas.
2 Timotiejui (2 Epistula ad Timotheum) – drąsa ir ištikimybė, apaštalo paskutiniai patarimai.
Titu (Epistula ad Titum) – bažnyčios organizacija, dorybės ir mokymas.
Filemonui (Epistula ad Philemon) – atleidimas, broliškas santykis, vergas Onesimas.

Bendrieji laiškai

Laiškas žydams: Laiškas ebrejams, Laiškas hebrajams (Epistula ad Hebraeos) – Kristaus aukos ir didybė, senoji ir naujoji sandora.
Jokūbo laiškas (Iacobus) – tikėjimas veiksmais, kančia ir išmintis.
1 Petro laiškas (1 Petrus) – kančia, tikėjimo ištikimybė ir viltis.
2 Petro laiškas (2 Petrus) – Kristaus sugrįžimas, klaidinančių mokymų perspėjimas.
1 Jono laiškas (1 Ioannes) – meilė, tikėjimas ir dorybės gyvenimas.
2 Jono laiškas (2 Ioannes) – meilė, tikėjimas ir apsauga nuo klaidų.
3 Jono laiškas (3 Ioannes) – sveikinimai, parama mokytojams, tikėjimo pavyzdys.
Judo laiškas (Iudas) – perspėjimas apie klaidinančius mokytojus, ištikimybė.

Apreiškimas

Apreiškimas Jonui (Apocalypsis Ioannis / Revelation) – Kristaus triumfas, pabaigos laikų vizijos, teismo ir išgelbėjimo pranašystė.