Vetus Testamentum – tai lotyniškas pavadinimas, reiškiantis Senasis Testamentas, pirmoji ir didžioji Šventojo Rašto dalis. Šis terminas ypač siejamas su Vulgata, šv. Jeronimo IV–V a. parengtu Biblijos vertimu į lotynų kalbą, kuris šimtmečius buvo pagrindinis Vakarų Bažnyčios biblinis tekstas. Vetus Testamentum apima visą Izraelio tautos tikėjimo, istorijos, įstatymo ir pranašysčių paveldą, kuris krikščioniškoje tradicijoje suprantamas kaip Kristaus atėjimo paruošimas.
Senasis Testamentas buvo rašomas per ilgą laikotarpį – nuo ankstyvųjų patriarchų tradicijų iki pranašų laikų, maždaug XIII–II a. pr. Kr. Jį sudaro Penkiaknygė, istorinės knygos, išminties literatūra ir pranašai. Šiuose tekstuose atsiskleidžia Dievo ir Izraelio santykis, Sandora, moraliniai įsakymai, tautos pakilimai ir nuopuoliai, taip pat pranašystės apie ateitį. Krikščionys šiuos raštus skaito Kristaus šviesoje, matydami juose pažadus ir simbolius, kurie išsipildo Naujajame Testamente.
Vulgatos tradicijoje Vetus Testamentum apima ne tik hebrajiškajame Tanache esančias knygas, bet ir deuterokanoninius tekstus – Tobito, Juditos, Išminties, Siracido, Barucho, Makabėjų knygas bei papildomus Danieliaus ir Esteros skyrius. Šios knygos buvo plačiai naudojamos ankstyvojoje Bažnyčioje ir įtrauktos į katalikišką kanoną, todėl Vulgatos Vetus Testamentum yra platesnis nei žydų Tanachas.
Teologiškai Vetus Testamentum yra neatsiejama Šventojo Rašto dalis. Jis nėra supriešinamas su Naujuoju Testamentu – abu sudaro vieną išganymo istoriją. Senasis Testamentas parodo Dievo veikimą nuo pasaulio sukūrimo iki Mesijo laukimo, o Naujasis Testamentas atskleidžia šio laukimo išsipildymą Kristuje. Todėl Vetus Testamentum yra būtinas norint suprasti krikščionišką tikėjimą, jo šaknis, simbolius ir pranašystes.
Senojo Testamento tekstai iki šiol formuoja liturgiją, maldą, moralę ir teologiją. Psalmės, pranašai, Įstatymas ir išminties literatūra yra nuolat cituojami tiek žydų, tiek krikščionių tradicijose. Vetus Testamentum išlieka gyvu liudijimu apie Dievo ištikimybę, žmogaus kovas ir viltį, kuri veda į Naująją Sandorą.
Biblia Sacra reiškia visą Šventąjį Raštą, sudarytą iš dviejų didžiųjų dalių. Vetus Testamentum yra Senasis Testamentas, apimantis Izraelio tautos istoriją, Įstatymą, pranašystes ir išminties literatūrą. Novum Testamentum – tai Naujasis Testamentas, liudijantis Jėzaus Kristaus gyvenimą, mokymą ir pirmųjų krikščionių bendruomenių tikėjimą. Visi trys terminai kyla iš Vulgatos tradicijos ir iki šiol vartojami biblinėje literatūroje bei akademiniuose tekstuose.