Maldos.lt

Krikščionybės formavimosi amžiuose, ieškant kelių į dvasinį tyrumą, susiformavo grupių, kurios Biblijos tekstus suprato itin pažodžiui bei radikaliai. Viena paslaptingiausių ir labiausiai šokiruojančių bendruomenių buvo valesijai (lot. Valesii, vėliau Valesiani; iš čia vėlyvosios formos valesianai; taip pat lietuviškos adaptacijos valesijonai, valeziečiai; gr. Οὐαλήσιοι, Oualēsioi). Šios grupės vardas įvairavo priklausomai nuo kalbos, regiono bei epochų, tačiau … [Skaityti toliau…]

Krikščionybės istorijoje donatistai (lot. Donatistae) užima ypatingą vietą kaip viena griežčiausių ir labiausiai užsispyrusių grupių, kuri IV–V a. beveik visiškai paralyžiavo Romos Afrikos (dabartinis Tunisas ir Alžyras) bažnytinį gyvenimą. Pats pavadinimas kilo iš vyskupo Donato (Donatus Magnus), kuris tapo šio judėjimo lyderiu ir kurio vardu buvo pradėti vadinti visi jo šalininkai. Tai nebuvo tiesiog teologinis … [Skaityti toliau…]

Ankstyvosios krikščionybės istorija pasižymi ne tik dvasiniais ieškojimais, bet ir itin aštriais intelektualiniais ginčais, kuriuose vienas terminas galėjo tapti mirtinu ginklu arba amžina etikete. Viena spalvingiausių ir kartu sudėtingiausių tokių etikečių yra ftartolatrai (gr. phthartolatrai), kilusi iš graikų kalbos žodžių phthartos (pūvantis, gendantis, mirtingas) ir latreia (garbinimas). Šis terminas, pažodžiui reiškiantis „pūvančiojo garbintojai“, VI a. … [Skaityti toliau…]

Terminas acefalai (gr. akephaloi, lot. acephali) kyla iš graikų kalbos žodžio, reiškiančio „begalviai“ (iš a- – neigiamas priešdėlis ir kephale – galva). Nors skamba kaip siaubo filmo personažai, krikščionybės istorijoje tai buvo viena labiausiai užsispyrusių ir principingų grupių, kuri geriau sutiko likti be oficialios vadovybės (galvos), nei daryti nuolaidas savo tikėjimui. Šis terminas apibūdina ne … [Skaityti toliau…]

Julijonistai (lot. Iulianistae) buvo tikri „maksimalistai“. Ši grupė atsirado VI a. pradžioje kaip radikali miafizitų judėjimo atšaka, o jos pavadinimas kilo nuo Halikarnaso vyskupo Julijono (Iulianus Halicarnassensis). Jų ginčas su severijonais yra vienas įdomiausių intelektualinių konfliktų, nes jis sukosi aplink klausimą: ar Jėzaus kūnas galėjo… sugesti? Istorija prasideda 518 metais, kai Bizantijos imperatorius Justinas I … [Skaityti toliau…]

Severijonai (lot. Severiani) – tai VI a. krikščionių grupė, sekusi Antiochijos patriarcho Severo (Severus Antiochenus) mokymu. Jei manėte, kad ginčai dėl duonos sudėties ar vieno žodžio tikėjimo išpažinime buvo sudėtingi, sveiki atvykę į vėlyvąją Antiką, kur Severas ir jo sekėjai tapo pagrindiniais veikėjais viename didžiausių intelektualinių mūšių krikščionybės istorijoje – ginče dėl Kristaus prigimties. Kas … [Skaityti toliau…]

Prosfora (gr. προσφορά – „atnaša“ arba „auka“) – tai giliausia Rytų krikščionybės teologinė simbolika, įkūnyta duonoje. Skirtingai nei Vakarų tradicijoje naudojama azyma, prosfora yra rauginta duona, kurios gamybai naudojami keturi pagrindiniai ingredientai: kvietiniai miltai, vanduo, druska ir mielės. Šis pasirinkimas nėra atsitiktinis – Rytų ortodoksų Bažnyčiai (stačiatikiams) mielės simbolizuoja Šventosios Dvasios veikimą, gyvybę ir patį … [Skaityti toliau…]

Azyma – tai ne tiesiog paprastas kepinys, o vienas galingiausių ir seniausių krikščionybės simbolių, kurio sudėtyje tėra du ingredientai: miltai ir vanduo. Ši nerauginta duona (gr. ázymos – be mielių) Vakarų krikščionybės tradicijoje tapo pagrindiniu Eucharistijos elementu, nešančiu savyje tūkstantmetę istoriją, prasidedančią dar gerokai prieš krikščionybės atsiradimą. Nors iš šalies tai atrodo kaip paprastas paplotėlis, … [Skaityti toliau…]