Severijonai (lot. Severiani) – tai VI a. krikščionių grupė, sekusi Antiochijos patriarcho Severo (Severus Antiochenus) mokymu. Jei manėte, kad ginčai dėl duonos sudėties ar vieno žodžio tikėjimo išpažinime buvo sudėtingi, sveiki atvykę į vėlyvąją Antiką, kur Severas ir jo sekėjai tapo pagrindiniais veikėjais viename didžiausių intelektualinių mūšių krikščionybės istorijoje – ginče dėl Kristaus prigimties.
Kas buvo Severas ir kodėl juo sekė?
Severas iš Antiochijos buvo vienas ryškiausių savo laikų teologų ir mąstytojų. 512–518 m. jis užėmė Antiochijos patriarcho sostą. Severijonai atsirado kaip reakcija į Chalkedono susirinkimą (Concilium Chalcedonense, 451 m.), kuriame buvo paskelbta, kad Kristus turi dvi prigimtis – dieviškąją ir žmogiškąją, kurios egzistuoja „nesimaišydamos ir nepersiskirdamos“.
Severas ir jo šalininkai manė, kad toks skirstymas į dvi dalis pavojingai priartėja prie idėjos, jog Kristus buvo du asmenys viename kūne. Miafizitizmas buvo tai ką jie gynė (gr. mia physis – viena prigimtis). Svarbu nesupainioti: severijonai neneigė Kristaus žmogiškumo. Jie tiesiog teigė, kad po įsikūnijimo dieviškumas ir žmogiškumas susijungė į vieną sudėtinę prigimtį. Tai buvo subtilus, bet esminis skirtumas, už kurį žmonės tų laikų Bizantijoje buvo pasiruošę eiti į tremtį.
Teologinis ginčas: Ar Kristaus kūnas galėjo sugesti?
Vienas įdomiausių severijonų istorijos puslapių yra jų vidinis skilimas. Severas susiginčijo su kitu ištremtu vyskupu – Julijonu Halikarnasiečiu (Julianus Halicarnassensis).
- Severijonai teigė: Kristaus kūnas iki prisikėlimo buvo „pūvantis“ arba „gendantis“ (lot. corruptibilis). Tai nereiškia, kad Jis sirgo, bet reiškia, kad Jis buvo tikras žmogus – jautė alkį, troškulį, nuovargį ir galėjo mirti.
- Julijonistai atkirto: Kristaus kūnas nuo pat įsikūnijimo akimirkos buvo negendantis ir dieviškas.
Severas šiuo klausimu buvo realistas. Jis sakė: jei Kristus nebūtų galėjęs jausti tikro žmogiško trapumo, tai ir Jo kančia ant kryžiaus būtų buvusi tik vaidyba. Už šį mokymą oponentai severijonus kartais paniekinamai vadindavo ftartolatrais (gr. phthartolatrai – „pūvančiojo garbintojais“).
Severijonų likimas ir palikimas
Nors imperatorius Justinianas I (Iustinianus I) bandė sutaikyti severijonus su oficialiąja Bažnyčia (tam netgi talkino jo žmona Teodora, kuri slapta simpatizavo miafizitams), galutinis susitarimas nebuvo pasiektas. Po Severo mirties 538 m. jo sekėjai suformavo lygiagrečią dvasininkijos hierarchiją.
Būtent iš severijonų judėjimo išaugo tai, ką šiandien vadiname Rytų ortodoksų Bažnyčiomis (ne painioti su stačiatikiais):
- Sirų ortodoksų Bažnyčia (dar žinoma kaip Jakobitų Bažnyčia);
- Koptų ortodoksų Bažnyčia Egipte;
- Etiopijos ir Armėnijos apaštališkosios Bažnyčios.
Nors terminas „severijonai“ laikui bėgant išnyko iš kasdienės kalbos, Severo iš Antiochijos teologija iki šiol yra šių Bažnyčių tikėjimo pamatas. Kalkuliatorius pastebi, kad ši grupė yra puikus pavyzdys, kaip vienas žmogus ir jo filosofinis požiūris į vieną žodį gali nulemti milijonų žmonių tikėjimą tūkstantmečiams į priekį.