Julijonistai (lot. Iulianistae) buvo tikri „maksimalistai“. Ši grupė atsirado VI a. pradžioje kaip radikali miafizitų judėjimo atšaka, o jos pavadinimas kilo nuo Halikarnaso vyskupo Julijono (Iulianus Halicarnassensis). Jų ginčas su severijonais yra vienas įdomiausių intelektualinių konfliktų, nes jis sukosi aplink klausimą: ar Jėzaus kūnas galėjo… sugesti?
Istorija prasideda 518 metais, kai Bizantijos imperatorius Justinas I išvijo abu pagrindinius miafizitų lyderius – Severą Antiochietį ir Julijoną Halikarnasietį. Abu jie atsidūrė Aleksandrijoje, kur, užuot vieningai kovoję prieš bendrą priešą (Chalkedono susirinkimo šalininkus), jie susiginčijo tarpusavyje.
Julijonas iškėlė radikalią mintį, kuri vėliau buvo pavadinta aftartodoketizmu (gr. aphthartodokeitai – „negendantis“). Jis teigė, kad nuo pat įsikūnijimo akimirkos Kristaus kūnas buvo negendantis (lot. incorruptibilis).
Pagrindinė idėja: Dievas negali pūti
Julijonistai tikėjo, kad Jėzaus kūnas buvo toks pats šventas ir negendantis kaip ir Jo dieviškumas. Jų argumentai skambėjo maždaug taip:
- Jei Kristus yra Dievas, kaip Jo kūnas gali būti pavaldus gamtos dėsniams, kurie veda į irimą?
- Kristus valgė, gėrė ir pavargdavo ne dėl to, kad Jo kūnui to reikėjo iš prigimties, bet dėl to, kad Jis savo noru leido sau tai jausti, norėdamas išgelbėti žmoniją.
- Jo mirtis ant kryžiaus nebuvo „natūrali“ žmogaus mirtis, o laisvas pasirinkimas, nes mirtis ir gedimas neturėjo virš Jo jokios galios.
Oponentai (severijonai) juos vadino fantaziastais (gr. phantasiastai), nes manė, kad julijonistai paverčia Jėzų dvasia-vaiduokliu, kurio žmogiškumas yra tik iliuzija. Julijonistai atkirto vadindami severijonus ftartolatrais („pūvančiojo garbintojais“).
Skilimas ir „be galvos“ likusi Bažnyčia
Ginčas buvo toks aštrus, kad julijonistai Aleksandrijoje suformavo savo atskirą bendruomenę. Kadangi jie neturėjo savo oficialaus patriarcho, jie kurį laiką buvo vadinami acefalai (lot. acephali – „begalviais“).
Julijonizmas tapo itin populiarus tarp paprastų žmonių ir vienuolių, nes idėja apie negendantį, herojišką Dievą-žmogų atrodė kur kas patrauklesnė nei Severo „realizmas“. Kai kuriuose regionuose, pavyzdžiui, Armėnijoje, julijonizmas turėjo milžinišką įtaką ir ilgą laiką buvo vyraujanti teologinė srovė.
Įdomiausias julijonistų istorijos posūkis įvyko pačioje imperatoriaus Justiniano I (Iustinianus I) gyvenimo pabaigoje. Senatvėje imperatorius, visą gyvenimą bandęs rasti kompromisą, staiga pats tapo julijonistu! 565 m. jis išleido ediktą, kuriuo aftartodoketizmą (negendančio kūno teoriją) paskelbė privaloma tikėjimo norma. Tačiau imperatorius mirė nespėjęs šio edikto įgyvendinti, ir Bažnyčia grįžo prie ankstesnio mokymo.
Nors julijonistai kaip atskira grupė galiausiai išnyko arba susiliejo su kitomis Rytų ortodoksų Bažnyčiomis, jų iškeltas klausimas išliko aktualus šimtmečius. Jie privertė krikščionybę rimtai susimąstyti: kur yra riba tarp Kristaus dieviškumo ir tikro, pažeidžiamo žmogiškumo?