Krikščionybės formavimosi amžiuose, ieškant kelių į dvasinį tyrumą, susiformavo grupių, kurios Biblijos tekstus suprato itin pažodžiui bei radikaliai. Viena paslaptingiausių ir labiausiai šokiruojančių bendruomenių buvo valesijai (lot. Valesii, vėliau Valesiani; iš čia vėlyvosios formos valesianai; taip pat lietuviškos adaptacijos valesijonai, valeziečiai; gr. Οὐαλήσιοι, Oualēsioi). Šios grupės vardas įvairavo priklausomai nuo kalbos, regiono bei epochų, tačiau būtent forma valesijai tiksliausiai perteikia antikinę sektos prigimtį.
Ši III a. veikusi sekta Arabijos ir Transjordanijos regione (centras – dabartinis Jordanijos Amanas, tuometinė Filadelfija) garsėjo kraštutine asketika, kurios ašis buvo savanoriška, o neretai ir klastinga, prievartinė kastracija. Informacija apie juos mus pasiekė per Šv. Epifanijaus Salaminiečio (lot. Epiphanius Salaminis) veikalą „Panarion“. Jame ši grupė aprašoma kaip ekstremali eretiška bendruomenė, tikėjusi, kad dvasinis tyrumas pasiekiamas tik mechaniniais kūno pakeitimais bei griežtais dietiniais ribojimais.
Valesijų filosofija rėmėsi idėja, kad tik fizinis „nuodėmės organų“ pašalinimas leidžia žmogui nevaržomai vartoti bet kokį maistą, nebijant kūniškų aistrų sužadinimo. Autentiškuose šaltiniuose pabrėžiamas jų žiaurumas: klaidžiojantys keliautojai, pasinaudoję jų svetingumu, būdavo jėga sugaunami ir priverstinai kastruojami, taip „gelbstint“ jų sielas be jų pačių sutikimo. Toks radikalizmas III a. pabaigoje galutinai išstūmė juos už Bažnyčios ribų, paverčiant jų vardą religinio fanatizmo sinonimu.
Savo ir svečių kastracija kaip dvasinio tyrumo garantas
Pagrindinis valesijų praktikos elementas buvo fizinis lytinių organų pašalinimas. Savo elgesį jie grindė pažodine Evangelijos pagal Matą eilutės interpretacija: „Yra eunuchų, kurie patys save tokius padarė dėl dangaus karalystės“ (Mt 19, 12). Nors pagrindinė krikščionybė šią eilutę suprato kaip dvasinį skaistybės pasirinkimą, valesijonai ją priėmė kaip tiesioginį nurodymą veikti.
Epifanijus rašo, kad valesijai kastruodavo ne tik save, bet ir svečius, kurie turėdavo nelaimės apsistoti jų bendruomenėje. Pasakojama, kad jie netgi jėga vertė kitus žmones atlikti šią procedūrą, tikėdami, kad taip „išlaisvina“ juos nuo nuodėmės šaltinio. Jų požiūriu, aistra nebuvo dvasinė problema, kurią reikia valdyti valia; ji buvo biologinė blogybė, kurią reikia pašalinti fiziškai.
Įdomu tai, kad valesijų askezė turėjo savitą, paradoksalų loginį mechanizmą: kol narys nebuvo kastruotas, jam buvo griežtai draudžiama valgyti mėsą, tačiau po procedūros šis draudimas išnykdavo. Buvo tikima, kad kastruotas žmogus jau yra „pasitraukęs iš varžybų“, todėl maistas jam nebegali sukelti nuodėmingo geismo. Šventasis Epifanijus tokį požiūrį vadino pamišimu ne tik dėl fizinio smurto, bet ir dėl teologinio absurdo. Jis kėlė retorinį klausimą: jei dangaus karalystė padaro viską tobula, kaip joje gali egzistuoti sužalotas žmogus? Be to, jis ironiškai pastebėjo, kad jei sekta pažodžiui interpretuoja kūno dalių „nukirtimą“, jiems tektų išsiplėšti ir širdį, nes būtent joje, pasak Rašto, gimsta visos piktos mintys.
Teologinės šaknys: Dualizmas ir kūno neapykanta
Valesijų ideologija turėjo stiprių gnostinio dualizmo bruožų. Jie tikėjo, kad pasaulis yra padalintas į dvi nesuderinamas sferas: šviesiąją (dvasinę) ir tamsiąją (materialiąją). Kūnas, jų akimis, buvo sielos kalėjimas, sukurtas žemesnių, piktų jėgų.
Siekis apriboti bet kokį kūno funkcionavimą, susijusį su gyvybės pratęsimu ar malonumu, buvo bandymas nutraukti ryšį su materialiuoju pasauliu. Valesijai laikėsi itin griežto gyvenimo būdo, vengė mėsos ir vyno, tačiau būtent kastracija tapo jų skiriamuoju ženklu, skyrusiu juos nuo kitų asketų, pavyzdžiui, enkratitų (Enkratitai).
Bažnyčios reakcija ir Nikėjos susirinkimo draudimas
Oficialioji Bažnyčia į valesijų praktikas žiūrėjo su dideliu nerimu ir pasibaisėjimu. Savavališkas kūno žalojimas prieštaravo krikščioniškajai nuostatai, kad kūnas yra „Šventosios Dvasios šventovė“. Be to, prievartinė kastracija buvo nusikaltimas ne tik dvasiniams, bet ir Romos imperijos įstatymams.
Galiausiai ši problema pasiekė aukščiausią lygį. Nikėjos I susirinkimas (Concilium Nicaenum I), įvykęs 325 m., savo pačiame pirmame kanone (taisyklėje) griežtai pasisakė prieš kastraciją. Kanonas skelbė:
„Jei kas nors dėl ligos buvo gydytojų išoperuotas arba iškastruotas barbarų, jis gali likti dvasininkų luome. Bet jei kas nors, būdamas sveikas, pats save iškastravo, toks asmuo, net jei jis jau priklauso dvasininkijai, turi būti pašalintas, ir ateityje joks toks žmogus neturi būti šventinamas“.
Šis sprendimas buvo tiesioginis atsakas į tokius judėjimus kaip valesijai, siekiant apsaugoti Bažnyčią nuo fanatiško savęs žalojimo praktikos.
Valesijų išnykimas ir pamoka istorijai
Valesijai nebuvo gausi sekta ir ilgainiui jie išnyko. Represijos, Bažnyčios pasmerkimas ir pats faktas, kad bendruomenė negalėjo natūraliai atsinaujinti (dėl akivaizdžių priežasčių), lėmė jų greitą saulėlydį iki IV a. pabaigos.
Ši sekta išlieka svarbiu istoriniu priminimu apie radikalizmo pavojus religijoje. Valesijų istorija rodo, kas nutinka, kai dvasinis idealas (skaistybė) yra atskiriamas nuo sveiko proto ir žmogaus prigimties gerbimo. Jie tapo pavyzdžiu „klaidingos askezės“, kuri užuot ugdžiusi žmogaus dvasią, naikina jo kūną, pamiršdama, kad tikroji disciplina kyla ne iš peilio, o iš vidinės transformacijos.
Ištraukos iš Epifanijaus „Panarion“ apie Valesijus
Šios ištraukos pateikiamos iš Epifanijaus Salaminiečio veikalo Panarion, Knygos I, 58 skyriaus („Prieš Velesijus“), esančio bendrojoje erezijų serijoje kaip 38-oji pozicija.
58. (1) Valesijonai. Jie, kiek man žinoma, gyvena pagrindiniame Arabijos Filadelfijos kaime, vadinamame Bakatu. Jie kastruoja visus, kurie pas juos užsuka ir priima jų svetingumą. Dauguma jų patys yra sukastruoti eunuchai. (2) Jie taip pat moko kitų dalykų, kupinų erezijų, atmeta Įstatymo ir Pranašų mokymą ir įveda įvairių kitokių nepadorumų.
<…>
Pastaba: Rašoma „valesijonai“, nes tai paprastesnė ir įprastesnė lietuviška forma, kilusi iš sektos įkūrėjo Valeso vardo, nors tikslesnis akademinis terminas būtų „valesijai“.
Prieš valeziečius.1 38, bet 58 serijos60
1,1 Aš dažnai girdėjau apie valeziečius, bet neturiu supratimo, kas Valesas < buvo >, iš kur jis atvyko, ar kokie jo posakiai, pamokymai ar pasisakymai < buvo >.
(2) Vardas, kuris yra arabiškas, verčia mane manyti, kad jis ir jo sekta vis dar egzistuoja, kaip < aš taip pat > įtariu – < nes* >, kaip sakiau, < negaliu to pasakyti užtikrintai* > – kad yra keletas Bakatoje, Filadelfijos žemėje už Jordano.
(3) Vietiniai juos vadina gnostikais, bet jie nėra gnostikai; jų idėjos kitokios. Bet ką aš sužinojau apie juos, yra tai:
1,4 Dauguma jų buvo bažnyčios nariai iki tam tikro laiko, kai jų kvailystė tapo plačiai žinoma ir jie buvo pašalinti iš bažnyčios. Visi, išskyrus kelis, yra eunuchai, ir jie turi tuos pačius įsitikinimus apie kunigaikštystes ir valdžias, kaip < setiečiai, archontikai* > ir kiti.
(5) Ir kai jie paima žmogų kaip mokinį, kol jis vis dar nekastruotas, jis nevalgo mėsos; bet kai jie įtikina jį tuo, arba kastruoja jėga, jis gali valgyti viską, nes jis pasitraukė iš varžybų ir daugiau nerizikuoja būti sužadintas geismo malonumui dalykais, kuriuos valgo.1
1,6 Ir jie ne tik taiko šią drausmę savo mokiniams; plačiai kalbama, kad jie dažnai taip pasielgė su svetimšaliais, kai šie keliavo pro šalį ir priėmė jų svetingumą.
(7) Jie sučiumpa juos [kai jie ateina] į vidų, pririša ant nugarų prie lentų ir atlieka kastraciją jėga.
1,8 Ir tai yra tai, ką aš girdėjau apie juos. Kadangi žinau, kur jie gyvena, ir šis vardas yra gerai žinomas tose dalyse, ir aš nesužinojau jokio kito sektos pavadinimo, darau prielaidą, kad tai yra ji.
2,1 Bet šie žmonės tikrai pamišę. Jei jie ketina paklusti Evangelijos įsakymui: „Jei viena tavo kūno dalis piktina tave, nukirsk ją. Geriau tau įeiti į dangaus karalystę luošam ar aklas, ar sužalotam“2 – kaip kas nors gali būti sužalotas karalystėje?
(2) Nes jei dangaus karalystė padaro viską tobula, joje negali būti jokių netobulumų. Ir kadangi prisikėlimas yra kūno prisikėlimas, visos kūno dalys bus prikeltos ir nė viena iš jų nebus palikta.
(3) Ir jei kokia nors kūno dalis nebus prikelta, nei visas kūnas nebus prikeltas. Ir jei tik viena dalis, kuri piktina, bus palikta, nė viena iš dalių nebus prikelta visai, nes jos visos mus piktino.
(4) Kas ketina išplėšti savo širdį? Ir vis dėlto širdis yra įžeidimų priežastis kiekviename žingsnyje, nes Raštas sako: „Iš vidaus kyla ištvirkavimas, svetimavimas, netyrumas ir panašūs dalykai.“3 Gerai, kas išplėš savo širdį?
2,5 Bet jei, pagal kai kurių žmonių kvailumą ir bedievystę, kūnas nebus prikeltas, kaip ši valeziečių taisyklė ką nors pakeis? Jei nė viena iš dalių nepateks į dangaus karalystę, koks dar poreikis būti be vienos dalies, kai kitos to nepasiekia?
(6) Bet jei kūnas prikeliamas – ir jis yra – kaip gali būti kūno sužalojimas dangaus karalystėje? Kaip dangaus karalystė, kurioje yra kūnų, kurie yra sužaloti, gali būti netinkama jos gyventojų šlovei?
(7) Ir jei piktinanti dalis apskritai turi būti nukirsta, tada ji buvo nukirsta ir nenusidėjo! Bet jei ji buvo nukirsta ir nenusidėjo, kadangi ji nenusidėjo, ji turėtų prisikelti pirmiausia.
3,1 Bet savo įžūlumu atlikdami šį neapgalvotą veiksmą, jie atskyrė save ir padarė save kitokius nei visi. Dėl to, kas buvo pašalinta, jie nebėra vyrai; ir jie negali būti moterimis, nes tai prieštarauja prigimčiai.
3,2 Be to, varžybų karūnos ir prizo pavadinimas jau buvo duotas, ir šie žmonės nepasirodys nė vienoje iš trijų eunuchų kategorijų, kurias paminėjo Viešpats.
(3) Jis sako: „Yra eunuchų, kurie tokie gimė iš motinos įsčių.“4 Tie eunuchai neatsako už savo būklę ir tikrai neturi nuodėmės, nes gimė tokie. Kita vertus, jiems nėra jokio nuopelno, kadangi jie negali daryti < nieko panašaus > – turiu omenyje nieko seksualaus – nes jiems trūksta dieviškai sukurtų gimdymo organų.
(4) Bet jie taip pat negali turėti dangaus karalystės kaip atlygio už buvimą eunuchais, nes neturi varžybų patirties.
(5) Nors jie patyrė troškimus, kadangi neturi galimybės daryti tai, ko nereikėtų daryti, jie taip pat neturi atlygio už nedarymą. Jie nepadarė to dalyko ne todėl, kad nenorėjo, bet todėl, kad negalėjo. Tai yra pirmojo eunuchų tipo, kurį mini Viešpats, kelias, to, kuris gimė eunuchu. Dėl savo operacijos valeziečiai negali būti nė vienu iš šių.
4,1 „Ir yra eunuchų,“ sako Išganytojas, „kurie buvo padaryti eunuchais žmonių.“ Valeziečiai nėra nė vienas iš šių taip pat. Jie – eunuchai, kurie yra „padaryti eunuchais žmonių“5 – yra padaromi karaliaus ar valdovo tarnyboje.
(2) Iš pavydo ir įtarumo savo žmonoms, kai kurie barbarų karaliai ar despotai paima berniukus, kai jie dar tik vaikai, ir padaro juos eunuchais, kad jiems būtų galima patikėti savo žmonas, kaip sakiau, kai jie užaugs.
(3) Ir tai buvo įprasta šių eunuchų priežastis. Įsivaizduoju, kad tai yra termino „eunuchas“ < kilmė >. „Eunuchas“ gali būti „geranoriškas“ (εὐνοῦς), nes jo nariai buvo pašalinti, ir su pašalintais organais jis negali turėti lytinių santykių.
(4) Taigi tai yra kita eunuchų kategorija, tokia, kuri paimama vaikystėje ir padaroma eunuchais žmonių, bet ne dėl dangaus karalystės.
4,5 „Ir yra eunuchų,“ sako Išganytojas, „kurie pasidarė eunuchais dėl dangaus karalystės.“6 Kas jie gali būti, jei ne kilnūs apaštalai, ir mergelės bei vienuoliai po jų?
(6) Jonas ir Jokūbas, Zebediejaus sūnūs, kurie liko skaistūs, tikrai nenusikirto savo narių savo rankomis, ir taip pat nesudrė santuokos; jie kovojo savo širdyse ir nuostabiai laimėjo šių varžybų karūnos šlovę.
(7) Ir visi milijonai po jų, kurie gyveno pasaulyje be sutuoktinių ir laimėjo šių varžybų šlovę vienuolynuose ir konventuose. Jie neturėjo santykių su moterimis, bet varžėsi tobuliausiose varžybose.
4,8 Taip yra su Eliju Senajame Testamente ir su Pauliumi, kuris sako: „Nesusituokusiems sakau, kad jiems gera, jei jie lieka tokie, kaip aš; bet jei negali susilaikyti, tegul tuokiasi.“7
(9) Dabar kokioje būsenoje jis „liko?“ Nes jei jis būtų buvęs eunuchas, ir jo sekėjai būtų likę kaip jis, paklusdami jo „Likite kaip aš“ – kaip eunuchas galėtų tuoktis, jei nebegalėtų susilaikyti, pagal „Tegul tuokiasi ir nedega?“8 Jūs matote, kad jis kalba apie susilaikymą, ne apie savo narių sužalojimą.
4,10 Bet jei jie teigia pasidarę eunuchais dėl dangaus karalystės, kaip jie gali atskirti save nuo [atvejo, kurį apima] tekstas: „Yra eunuchų, kurie buvo padaryti eunuchais žmonių?“9
(11) Nes jei kas pasidaro eunuchu savo rankomis, jis yra vyras, ir jo rankos padarė šį gėdingą dalyką. Ir net jei jis negalėjo to padaryti pats, bet buvo padarytas eunuchu kitų, jis vis tiek negali būti eunuchu „dėl dangaus karalystės“, nes jis buvo „padarytas eunuchu žmonių“, ar savo ranka, ar kitų ranka.
4,12 Tačiau jis bus atimtas ir iš savo karūnos bei prizo ir neturės jokio kito nuopelno už susilaikymą nuo lytinių santykių. Su pašalintais nariais, kurie reikalingi jiems, jis negali juose dalyvauti.
(13) Bet tam, kuris sužaloja savo narį, ir tam, kuris nukerta kito asmens vynuogyną, nuosprendis yra vienas ir tas pats. Jis negyveno taip, kaip Dievas nori, bet susimokė maištauti prieš savo kūrėją, Viešpatį ir Dievą.
4,14 Bet toks žmogus vis tiek jaus troškimą. Išminčiaus patarlėje eunuchas nėra atleistas nuo troškimo, < bet trokšta* >, nes negali patenkinti savo troškimo, kaip sakoma:
(15) „Eunucho troškimas atimti nekaltybę mergelei.“10 Ir < jų kvailystė* > visa < nuėjo niekais* >. Kiek visokių nesąmonių buvo išrasta.
Pataba: Valesijai (Valesiani) buvo iš Bažnyčios pašalinta sekta, kurios nariai tikėjo, kad fizinė kastracija yra būtina norint galutinai įveikti kūnišką geismą ir laisvai vartoti bet kokį maistą, tačiau jų veikla pasižymėjo ne tik savanorišku susižalojimu, bet ir žiaurumu prieš svečius. Tekste rašoma, kad ši grupė klastingai sučiuptų pro šalį keliaujančių ir jų svetingumu pasinaudojusių svetimšalių ne paleisdavo, o jėga pririšdavo prie lentų ir prievarta kastruodavo, taip paversdami juos savo sektos „mokiniais“. Autorius griežtai smerkia šį pamišimą, teigdamas, kad toks fizinis organų pašalinimas yra maištas prieš kūrėją ir klaidinga Biblijos interpretacija, nes tikrasis „pasidarymas eunuchu dėl dangaus karalystės“ reiškia dvasinį susilaikymą bei valią, o ne kūno žalojimą, kuris net nepanaikina vidinio troškimo.