Ankstyvosios krikščionybės istorija pasižymi ne tik dvasiniais ieškojimais, bet ir itin aštriais intelektualiniais ginčais, kuriuose vienas terminas galėjo tapti mirtinu ginklu arba amžina etikete. Viena spalvingiausių ir kartu sudėtingiausių tokių etikečių yra ftartolatrai (gr. phthartolatrai), kilusi iš graikų kalbos žodžių phthartos (pūvantis, gendantis, mirtingas) ir latreia (garbinimas). Šis terminas, pažodžiui reiškiantis „pūvančiojo garbintojai“, VI a. tapo karštų diskusijų apie Kristaus prigimtį ašimi, atskleidžiančia gilius nesutarimus tarp krikščionių mąstytojų.
Nors tiksli graikiška forma yra phthartolatrai, šiame tekste sąmoningai vartojama supaprastinta lietuviška versija ftartolatrai. Tokia forma lengviau tariama, aiškiau skaitoma ir geriau įsilieja į lietuvišką sakinio ritmą, išlaikant visą termino prasmę ir istorinį kontekstą.
Phthartolatrai Termino kilmė ir poleminis svoris
Svarbu pabrėžti, kad jokia krikščionių grupė savęs nevadino ftartolatrais. Tai buvo paniekinama pravardė, kurią savo oponentams suteikė julijonistai (Iulianistae) – Halikarnaso vyskupo Julijono (Iulianus Halicarnassensis) sekėjai. Šis terminas buvo sukurtas kaip poleminis įrankis, siekiant sukompromituoti Antiochijos patriarcho Severo (Severus Antiochenus) šalininkus, kurie vėliau tapo žinomi kaip severijonai (Severiani).
Ginčas tarp šių dviejų grupių įsiplieskė VI a. pradžioje, kai abu lyderiai, bėgdami nuo persekiojimų, atsidūrė Aleksandrijoje. Nors abu jie priklausė miafizitų krypčiai (tikėjo viena sudėtine Kristaus prigimtimi), jie nesutarė dėl esminio klausimo: ar Jėzaus Kristaus kūnas iki Jo prisikėlimo buvo pavaldus gedimui ir fiziniam irimui?
Severas iš Antiochijos ir „mirtingojo kūno“ realybė
Severas iš Antiochijos, kurį oponentai vadino ftartolatrų lyderiu, laikėsi nuomonės, kad Kristaus kūnas buvo phthartos – tai yra, gendantis arba pavaldus natūraliems biologiniams procesams. Severui tai buvo ne pasirinkimas, o teologinė būtinybė. Jo argumentacija rėmėsi idėja, kad jei Kristus nebūtų turėjęs tikrai mirtingo ir pažeidžiamo kūno, Jo kančia ir mirtis ant kryžiaus būtų buvusi tik vaidyba ar iliuzija (docetizmas).
Severijonai teigė, kad Kristus savo noru prisiėmė visas žmogaus prigimties savybes, išskyrus nuodėmę. Tai reiškė, kad Jis jautė tikrą alkį, tikrą troškulį, tikrą nuovargį ir, galiausiai, patyrė tikrą biologinę mirtį. Jei Kristaus kūnas būtų buvęs negendantis nuo pat įsikūnijimo akimirkos, kaip teigė julijonistai, tuomet Jis nebūtų buvęs visiškai tapatus žmogui, o žmogaus išgelbėjimas būtų likęs nepilnas.
Julijonistai į tai reagavo su pasibaisėjimu. Jiems idėja, kad Dievo Sūnaus kūnas galėjo būti pavaldus gedimui, atrodė šventvagiška. Būtent todėl jie sugalvojo „ftartolatrų“ terminą, norėdami pasakyti: „Jūs garbinate tai, kas pūva, todėl jūsų Dievas yra silpnas ir pavaldus materijos dėsniams“.
Teologinė takoskyra: gedimas prieš šventumą
Ftartolatrų (severijonų) ir julijonistų ginčas palietė pačią krikščionybės esmę. Konfliktas sukosi aplink terminą phthora (gedimas). Severas šį žodį vartojo dviem prasmėmis:
- Kaip moralinį gedimą (nuodėmę), kurio Kristus neturėjo.
- Kaip fizinį pažeidžiamumą (mirtingumą), kurį Kristus prisiėmė.
Oponentai tyčia suplakdavo šias dvi reikšmes, kad apkaltintų severijonus Kristaus orumo niekinimu. Severijonai, gindamiesi nuo „ftartolatrų“ etiketės, aiškino, kad jie garbina ne „gedimą“ patį savaime, o įsikūnijusį Žodį (Logos), kuris priėmė gendantį kūną, kad per savo prisikėlimą jį padarytų negendantį.
Ši diskusija pasiekė net aukščiausius politinius sluoksnius. Imperatorius Justinianas I (Iustinianus I) savo valdymo pabaigoje netgi buvo linkęs oficialiai patvirtinti julijonistų požiūrį (aftartodoketizmą), tačiau jo mirtis užkirto tam kelią, ir oficialioji Bažnyčios linija liko artimesnė Severo „realizmui“ – pripažinimui, kad Kristaus žmogiškumas buvo visiškai tikras ir pažeidžiamas.
Nors terminas „ftartolatrai“ šiandien sutinkamas tik specializuotoje bažnytinės istorijos literatūroje, už jo slypinti problema niekur nedingo. Šis VI a. „vardų karas“ privertė krikščionių teologus preciziškai apibrėžti, ką reiškia Dievo tapimas žmogumi.